Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-918-425/2015.

teisėja Birutė Mėlinauskienė Proceso Nr. 2-08-3-06063-2015-6.

2015 m. lapkričio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės R. M. įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7242-223/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui R. M. įmonei dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. B. 2015-08-10 pateikė teismui ieškinį priteisti iš atsakovės R. M. įmonės 14898 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, su ieškovu yra vengiama atsiskaityti beveik metus laiko, kad atsakovas rinkoje nėra žinomas kaip patikimas ūkio subjektas, todėl ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo turtą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemones areštuojant atsakovės R. M. įmonės turto, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas konstatuoja, kad įstatymas nenumato, jog ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nepritaikius šių priemonių iškiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui bei duomenis apie atsakovo turtinę padėtį. Teismų praktikoje preziumuojama, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-48/2008, Nr. 2-51/2008 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, ūkine veikla, gaunamu pelnu, o taip pat su atsakovo turimais įsipareigojimais. Nustačius, kad konkretaus atsakovo atžvilgiu ieškinio suma yra didelė, galima daryti išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškinio reikalavimų pagrįstumas vertinamas tik preliminariai.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės R. M. įmonės 14 898 Eur žalos atlyginimą, t.y. apmokėjimą už ieškovo atliktus statybos rangos darbus. Ar ieškinio suma yra didelė, būtina vertinti atsižvelgiant į ginčo subjektus ir kitas aplinkybes, susijusias (lemiančias) su konkretaus subjekto turtine padėtimi, nes objektyvus didelės sumos slenksčio nustatymas negalimas. Nors atsakovė atskirajame skunde ir teigia, kad ieškovo reikalaujama 14 898,00 Eur suma nėra didelė, nes iš atsakovės 2015-05-31 Balanso duomenų matyti, kad balanse apskaitomo ilgalaikio turto vertė beveik 3 kartus viršija ieškinio sumą, tačiau iš to paties atsakovės balanso duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė R. M. įmonė turi labai didelius finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t. y. balanso E. pozicijoje nurodyta 412 590 € dydžio per metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, kuomet atsakovo įmonė iš viso apskaito nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų už 430 780 € sumą. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kokio dydžio įsipareigojimus R. M. įmonė įvykdė kreditoriams nuo Balanso sudarymo 2015-05-31 dienos iki šio skundo, todėl apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti atsakovo įmonės finansinę situaciją patenkinama, nes Balanse apskaityti labai dideli įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, beveik artimi atsakovo įmonės visai turto vertei. Apeliantė atsakovė nepateikė teismui įrodymų apie R. M. įmonės nekilnojamojo turto rinkos vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą vadovautis Balanse nurodyta nekilnojamojo turto (pastatai ir statiniai) 15 144 € verte. Motyvas, kad atsakovės pateikti finansinės atskaitomybės duomenys liudija, kad ieškinio suma atsakovei nėra reikšminga, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatlieka CPK 144 straipsnyje numatytų tikslų, yra nepagrįstas ir deklaratyvus, nes formaliai vertinant atsakovo įmonės 2015-05-31 Balanso duomenis apie įmonės balanse apskaityto turto 430 780 € vertės santykį su įmonės mokėtinomis 412 590 € dydžio sumomis kreditoriams, galima svarstyti apie atsakovo įmonės nemokumą LR Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 p. prasme - kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Atskirojo skundo motyvas, kad R. M. įmonė 2014 m. buvusi pripažinta nugalėtoja dviejuose viešuosiuose pirkimuose, kurie buvo vykdomi vadovaujantis LR viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, kurios kelia tiekėjams aukštus patikimumo ir dalykinės reputacijos reikalavimus, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovo įmonės sudėtingos finansinės situacijos 2015 m. Virš aptartais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškovo A. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turto atžvilgiu. Atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pakankamo pagrindo.

Atsakovui apeliantui paaiškina, kad procesinės teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tvarką ( CPK 148 str.). Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už jį yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą. Pagal CPK 146 str. 2 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11d. nutartį palikti nepakeistą.