Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Remi Invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-868-590/2018, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Širvintų autocentras“ taikytas supaprastintas bankroto procesas bei patvirtintas patikslintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Įvertinant reikalavimus, suformuluotus patikslintame atskirajame skunde, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nutarta atsakovei taikyti supaprastintą bankroto procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sąlygų supaprastinto bankroto proceso taikymui

Trečiasis asmuo UAB „Remi Invest“ (apeliantė), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi atsakovei BUAB „Širvintų autocentras“ taikyti supaprastintą bankroto procesą, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog bankroto administratorės pateikti duomenys ir argumentai yra nepakankami tokiam procesiniam sprendimui priimti, jog teismas turėjo atlikti savarankišką įmonės turtinės padėties vertinimą, o bankroto administratorė turėjo įdėti daugiau pastangų surasti buvusį įmonės vadovą ir įmonės turtą. Apeliantės nuomone, tik atlikus papildomus veiksmus, galėjo būti sprendžiama dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą nutarties dalį.ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalyje reglamentuota, kad supaprastintas bankroto procesas – tai teismo tvarka vykdomų įmonės likvidavimo procedūrų, kai įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus sprendžia teismas, visuma. Pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalį ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais ir (ar), kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ar administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad esminė sąlyga pradėti supaprastintą bankroto procesą - fakto nustatymas, kad bankrutuojanti įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu pirmiausia tai turi nustatyti administratorius. Tik tada teismas gali (tačiau neprivalo) priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Taikant supaprastintą bankroto procesą, įstatymo kreditorių kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas. Tokiu teisiniu reguliavimu kreditorių teisės bankroto byloje yra siaurinamos tiek, kad jie negali tiesiogiai spręsti dėl dalies bankroto procedūros veiksmų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2021-370/2016). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant nutartį dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, turi būti visapusiškai vertinamos tokiam klausimui, šiuo atveju bankroto administratoriaus prašymui taikyti supaprastintą bankroto procesą, reikšmingos aplinkybės ir surinkti įrodymai.Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė prašymą atsakovei taikyti supaprastintą bankroto procesą grindė įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuria atsakovei UAB „Širvintų autocentras“ iškelta bankroto byla, nustatytomis aplinkybėmis. Toje nutartyje konstatuota, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą buvo parengti 2015 metais, kuomet įmonė deklaravo turinti 31 538 Eur vertės turto ir 31 108 Eur įsipareigojimų, kas atitiko nemokumo kriterijus. Taip pat konstatuota, kad įmonė turto neturi, o įmonės kreditorių inicijuotos priverstinio skolų išieškojimo priemonės buvo neveiksmingos. Bankroto administratorė prašymą grindė aplinkybėmis, nustatytomis bankroto procese atlikus eilę veiksmų: nuvykus į įmonės buveinės vietą nenustatyta įmonės veiklos požymių; nustačius ir apklausus įmonės finansinę apskaitą vykdžiusį asmenį, paaiškėjo, kad įmonės apskaitą tvarkęs asmuo iki bankroto proceso pradžios perdavė dokumentus buvusiam įmonės vadovui, kad administratorė susiekė su buvusiu įmonės vadovu, tačiau šis neįvykdė reikalavimo perduoti įmonės dokumentus, o atnaujinus užklausas valstybės institucijoms, nustatyta, kad įmonėje darbuotojų neliko nuo 2016 metų, įmonė neturi registruotino turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorės pateikta teismui informacija buvo pakankama nutarčiai dėl supaprastinto bankroto proceso priimti (CPK 185 straipsnis), o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria konstatuota, kad įmonė neturi (pakankamai) turto teismo ir bankroto administravimo išlaidoms.Apeliantės teigimu, aplinkybę, jog įmonėje gali būti turto, esą patvirtina 2015 metų balanso duomenys – įrašas dėl 31 538 Eur vertės turto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės teiginiu. Įvertinusi tai, jog šiame balanse fiksuojama įmonės turtinė padėtis, buvusi prieš du metus iki bankroto bylos iškėlimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokių duomenų negalima pripažinti reikšmingais, aktualiais ir paneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sąlygų supaprastintam bankroto procesui taikyti egzistavimo. Kita vertus, pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o bankroto procese sprendžiant dėl įmonės nemokumo teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė. Įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, atlikusi visą eilę veiksmų, nustatė, kad įmonė registruotino turto neturi, duomenų apie kitą turtą taip pat nėra, o buvęs įmonės vadovas atsisako bendradarbiauti su bankroto administratore. Tuo pagrindu teisėjų kolegija formuluoja išvadą, jog bankroto administratorės pateikti duomenys paneigia abejones dėl įmonės turto buvimo, kurias apeliantė grindė įrašu apie turtą neaktualaus laikotarpio finansinėje ataskaitoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti bankroto administratorės atlikto tyrimo objektyvumu ir rezultatais. Apeliantės teigimu, administratorė neišnaudojo galimybių ir nesiėmė priemonių, kad įmonės turtas būtų surastas. Apeliantės nuomone, administratorė privalėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto, įpareigojančio įmonės vadovą perduoti įmonės dokumentus ir turtą, išdavimo. Administratorė turėjo galimybę inicijuoti buvusio įmonės vadovo paiešką, o išvadą dėl turto ir lėšų nebuvimo galėjo daryti tik gavusi atitinkamus duomenis ar teisėsaugos institucijų išvadas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais. Iš UAB „Širvintų autocentras“ bankroto bylos duomenų nustatyta, kad bankroto administratorė po apskųstosios nutarties priėmimo kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama buvusiam įmonės vadovui paskirti baudą už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bei apriboti šio asmens teises eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi buvusiam UAB „Širvintų autocentras“ vadovui paskyrė 300 Eur baudą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nustačius šią aplinkybę, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentas, jog bankroto administratorė esą nesiima atitinkamų veiksmų, prarado aktualumą. Dėl apeliantės nuomonės, jog bankroto administratorė turėjo kreiptis į teismą prašydama išduoti vykdomąjį raštą priverstinio teismo nutarties, įpareigojančios buvusį įmonės vadovą perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, vykdymo tikslu, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teisinėms pasekmėms už pareigos perduoti įmonės turtą ar dokumentus nevykdymą (už pareigos atlikti įstatymo nustatytus veiksmus nevykdymą), esant įtvirtintoms sankcijoms specialiajame įstatyme – ĮBĮ (bauda ir (ar) teisės būti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovu ribojimas (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 10 straipsnio 14 dalis), CPK 646 straipsnio 1 dalis, kurioje reglamentuojamas vykdomojo rašto išdavimas pagal įsiteisėjusį vykdytiną sprendimą, atveju, kai valdymo organai nevykdo įpareigojimo (pareigos) bankroto administratoriui perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą, netaikytina (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1080-370/2017).Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės pastabėjimai, jog bankroto administratorė turėjo inicijuoti ikiteisminį tyrimą, kurio metu nustatyti duomenys galėtų sudaryti pagrindą įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą, grindžiami prielaidomis bei subjektyvia nuomone ir nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Iš bylos duomenų matyti, kad bankroto administratorei pavyko susisiekti su buvusiu įmonės vadovu ir tai lemia, kad šio asmens buvimo vietos nustatymo veiksmai nebūtini. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti bankroto administratorės pateiktais duomenimis, patvirtinančiais, jog bankroto proceso aplinkybės buvusiam įmonės vadovui yra žinomas ir jis vengia bankroto procese bendradarbiauti su bankroto administratore. Kaip minėta, bankroto administratorė ėmėsi būtinų priemonių (sankcijų skyrimo) tam, kad buvęs įmonės vadovas vykdytų jam nustatytas pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo inicijavimą lemia turimi subjektyvūs arba objektyvūs duomenys, leidžiantys įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumato pareigos inicijuoti ikiteisminio tyrimo vien sąlygų supaprastintam bankrotui procesui taikyti nustatymo tikslu. Kita vertus, vien tai, jog nagrinėjamu atveju buvusio įmonės vadovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo inicijuotas, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto pagrindo supaprastintam bankroto procesui taikyti – fakto, jog įmonė neturi turto teismo ir bankroto administravimo išlaidoms dengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, neatsižvelgiant į tai, ar įmonei taikomas supaprastintas bankroto procesas ar jis vyksta bendra tvarka, tai nepanaikina bankroto administratorės ĮBĮ nustatytų pareigų (11 straipsnio 5 dalis), tarp jų ir tikrinti įmonės sandorius, reikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nustačius prielaidas – kreiptis dėl tyčinio bankroto pripažinimo, taip pat esminės pareigos – ginti kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus bei kt. Be to, nors supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimai nešaukiami, tačiau kreditoriai turi teisę pasinaudoti ĮBĮ įtvirtintomis teisėmis, nustatytomis bankroto bylos procese dalyvaujantiems asmenims, tai yra domėtis bankroto bylos eiga, žinoti apie atskirų klausimų svarstymą ir teikti savo argumentus dėl jų, žinoti apie priimtus teismo sprendimus, o nesutikdami su priimtais teismo sprendimais – paduoti dėl jų atskirąjį skundą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-775-370/2016). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 5 dalį tuo atveju, jeigu pradėjus supaprastintą bankroto procesą nustatoma, jog pardavus įmonės turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiau lėšų, negu reikia teismo ir administravimo išlaidoms, teismas priima nutartį nutraukti supaprastinto bankroto proceso vykdymą ir nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra šiame įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka.

Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

Apeliantės teigimu, skundžiama nutartis nemotyvuota, o tai sudaro pagrindą konstatuoti absoliutų jos negaliojimo pagrindo egzistavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo procesinio sprendimo nepakankamas motyvavimas nesudaro absoliutaus negaliojimo pagrindo. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra detaliai atsakyta į kai kuriuos ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji bei procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstos nutarties turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (nutartį), kurio naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Teismas įvertino tiek bankroto bylos iškėlimo įmonei metu turėtus duomenis apie ją, tiek bankroto administratoriaus prašyme išdėstytas aplinkybes, ir šių duomenų visumos pagrindu padarė apibendrintą išvadą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo sąlygų. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės apskųstos nutarties dalies, kuria atsakovei nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Patikslinusi atskirąjį skundą, apeliantė nurodė prašanti panaikinti tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties dalį dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo atsakovei. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties dalis dėl patikslinto įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo tvirtinimo yra už šios bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų. Juolab, kad ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. nutartyje konstatavo, jog 2018 m. kovo 26 d. nutarties dalis dėl patikslinto įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimo sąrašo patvirtinimo įsiteisėjo pasibaigus jos apskundimo terminui – 2018 m. balandžio 10 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirajame skunde pateikti motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria UAB „Širvintų autocentras“ taikomas supaprastintas bankroto procesas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties dalį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų autocentras“ supaprastinto bankroto proceso taikymo palikti nepakeistą.