Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5264-841/2016, kuria atsisakyta priimti A. P. ieškinį atsakovei L. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Byloje sprendžiamas ginčas dėl galimybės ginčyti sandorį po to, kai kitoje byloje priimtas sprendimas dėl prievolių, atsiradusių to sandorio pagrindu.

7. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareikštu ieškiniu apeliantas siekia pripažinti 2005-05-17 paskolos sutartį nesudaryta, pagal kurią iš apelianto įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5852-901/2015 atsakovei L. P. yra priteista paskola.

9. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai teisme jau yra pareikštas ieškinys dėl prievolės vykdymo, atsakovas, manydamas, kad sandoris, iš kurio ieškovas kildina prievolę, yra ydingas, gali jį ginčyti pareikšdamas savarankišką ieškinį, priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdamas į ieškinį. Šiomis savo teisėmis atsakovas turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasis kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 str.), ir nenaudoti jų kaip priemonės procesui užvilkinti ar jau išnagrinėtai bylai peržiūrėti. Nors pagal civilinio proceso dispozityvumo principą pasirinkti gynybos būdą yra atsakovo teisė, tačiau jį rinkdamasis atsakovas turi įvertinti tai, kad sandorio nuginčijimas gali lemti ir ginčo dėl prievolių vykdymo baigtį, todėl jis turi siekti, jog reikalavimas dėl sandorio galiojimo būtų sprendžiamas anksčiau už ginčą dėl prievolių arba kartu su juo. Be to, teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata galią, sandorio ginčijimas gali tapti komplikuotas, ypač jei jis reiškiamas praėjus ilgam laiko tarpui, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015).

10. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ginamos pažeistos ieškovo teisės, be kita ko, reiškia ir tai, kad ieškovas turi ginamas materialines teises ir kad atsakovas jas pažeidė. Vadinasi, teismo sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo įtvirtina prejudicinius faktus dėl šių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014). Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ).

11. Todėl ir nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas daryti išimtį iš pirmiau aptartos bendros taisyklės (ar, priešingai, atsisakyti priimti ieškinį), turi būti patikrinta, ar buvo užtikrintos esminės apelianto teisės į teisingą procesą anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose, ar apelianto nurodyta aplinkybė, kuria jis grindžia pareikšto ieškinio reikalavimus (t. y. kad 2005-05-17 paskolos sutartimi pinigai jam nebuvo perduoti), nebuvo ir negalėjo būti apeliantui žinoma ankstesnių teisminių procesų metu.

12. Tiek iš pareikštame ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų priedų, tiek iš Teismų sistemos LITEKO nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės L. P. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei L. P. iš atsakovo A. P. 14 481,00 Eur paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 14 481,00 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 676,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės L. P. atsakovui A. P. 91,04 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina tai, kad atsakovas A. P. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo pats ir buvo atstovaujamas advokato M. B.. Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu šį teismo sprendimą apskundė apeliacinė tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, kad atsakovas A. P., siekdamas paneigti paskolos faktą, nurodė kelias faktinio pobūdžio aplinkybes: viena vertus, teigė, kad paskolos raštelis buvo surašytas nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių, bet dėl Č. P. pageidavimo įsigyti brangų automobilį ir ketinant perduoti atsakovui pinigus automobiliui nupirkti; kita vertus, atsakovas teigia, kad pinigų pagal paskolos raštelį negavo, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad šis atsakovo pasirašytas skolos dokumentas patvirtina paskolos sumos perdavimo atsakovui A. P. faktą, ir nurodė, kad tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. atsakovui, kuris turi nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją.

13. Taigi, prašyti pripažinti 2005-05-17 paskolos sutartį nesudaryta ieškinyje nurodomu pagrindu apeliantas turėjo visas procesines galimybes dar civilinės bylos Nr. e2-5852-901/2015 nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad apelianto teisė į tinkamą teismo procesą buvo pažeista, taigi ir suteikti apeliantui galimybę prašyti pripažinti 2005-05-17 paskolos sutartį nesudaryta, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl prievolių, atsiradusių to sandorio pagrindu, nėra teisinio pagrindo. Išaiškintina apeliantui, kad įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrėti tik atnaujinus procesą CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka, bet ne pareiškiant naują ieškinį.

14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.