- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-3254-640/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06316-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- R. E.
- Ieškovas
- A. E.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. E. ieškinį atsakovui R. E. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo išlaikymą jų nepilnamečiams vaikams J. E., gim. 2001-09-02, ir E. E., gim. 2005-11-14, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam po 520 Lt iki vaikų pilnametystės, pervedant iki kiekvieno einamojo mėnesio 15 dienos į A. E. atsiskaitomąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) bei išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui už paskutinius tris metus nuo 2010-03-13 iki 2013-03-13, po 18720 Lt, viso 37440 Lt. Nurodė, kad šalys yra 1995-10-06 sudariusios santuoką, tačiau jau ne vieneri metai kaip negyvena kartu. Dėl šios priežasties 2008-03-18 su atsakovu pasirašė vedybų ir turto padalijimo sutartis. Dėl vaikų išlaikymo su atsakovu yra pasirašę 2008-03-18 turto padalijimo sutartį, kuri patvirtinta notaro. Pagal minėtą sutartį šalys susitarė, kad vaikų E. E. ir J. E. išlaikymui abu tėvai skirs 30% savo gaunamų pajamų, bet ne mažiau, kaip po 4 MGL. Tokią pinigų sumą atsakovas R. E. įsipareigojo pervesti iki kiekvieno einamojo mėnesio 15 dienos į nurodytą ieškovės sąskaitą, tačiau atsakovas visiškai materialiai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 85-86, 151).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d. (b.l. 165-169) sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. E. nepilnamečiams vaikams J. E. ir E. E. išlaikymą kiekvienam po 400 Lt (keturis šimtus litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2013-03-13, sumokant iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos į A. E. atsiskaitomąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), kol vaikai sulauks pilnametystės, pavedant vaikų piniginėmis lėšomis uzufrukto teise disponuoti jų įstatyminei atstovei, - motinai A. E. priteistą išlaikymo sumą periodinėmis išmokomis indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.; priteisė iš atsakovo R. E. 18720 Lt (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus dvidešimt litų) išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui sūnui J. E. už trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio priėmimo, nustatant jog šias lėšas uzufrukto teise tvarkys vaiko motina A. E.; priteisė iš atsakovo R. E. 18720 Lt (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus dvidešimt litų) išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei dukrai E. E. už trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio priėmimo, nustatant jog šias lėšas uzufrukto teise tvarkys vaiko motina A. E..
Teismas priimdamas sprendimą nurodė, jog vadovaujasi teismų suformuota praktika dėl išlaikymo sumos minimalių vaiko poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė šalių turtinę padėtį bei įvertinęs vaikų poreikius, nurodė, jog ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, tokiu būdu teismas nukrypo nuo tėvų pareigos išlaikyti vaikus lygiateisiškumo principo ir iš atsakovo priteisė mažesnę išlaikymui reikalingą dalį. Tačiau nurodė, jog atsakovo nurodoma išlaikymo suma po 250 Lt kas mėnesį realiai nebūtų pakankama, atsižvelgiant į vaikų kasdienius poreikius. Priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šalys 2008-03-18 turto pasidalijimo sutartimi susitarė dėl išlaikymo vaikams teikimo. Pagal šalių sudarytą sutartį išlaikymas turėjo būti pervedamas į ieškovės sąskaitą. Taip pat šalys susitarė, jog savo nuožiūra teikiamas išlaikymas vaikams negali būti išskaičiuojamas iš nurodytos sumos. Teismas nustatė, jog išlaikymas vaikams nebuvo teikiamas nuo 2010-03-13 iki ieškinio padavimo į teismą, todėl priteisė išlaikymo įsiskolinimą. Nurodė, jog atsakovas nepagrindė savo argumentų, jog išlaikymą teikė. Teismas priteisė išlaikymą vaikams, nurodant jo mokėjimo tvarką – į ieškovės sąskaitą. Taip pat teismas pasisakė, jog atsakovo prašymas pripažinti ex officio negaliojančia ir niekine šalių sudarytos sutarties sąlygą yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 175-178), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-10 sprendimą dalyje ir sumažinti priteistą išlaikymo sumą kiekvienam vaikui priteisiant po 250 Lt periodinėmis išmokomis, likusioje dalyje ieškinį atmesti. Taip pat pripažinti ex officio niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento šalių 2008-03-18 turto padalijimo sutarties 3 punktą. Prašo apklausti nepilnamečius vaikus dėl teikto išlaikymo. Nurodo, jog teismas nenustatinėjo vaikų poreikių ir nepagrįstai vadovavosi maksimalia išlaikymo dydžio suma pagal teismų praktiką. Be to, nurodo, jog jo pajamos sudaro tik 1500 Lt, todėl įvertinus jo ir ieškovės gaunamas pajamas, teismas neproporcingai paskirstė išlaikymo naštą. Teismas neįvertino, jog ieškovė turi nekilnojamo turto, o jis neturi. Nurodo, jog teismas nepanaikindamas 2008-03-18 turto padalijimo sutarties sąlygos dėl išlaikymo, neišsprendė šalių ginčo, nes nustatė pareigą mokėti ir pagal teismo sprendimą ir pagal šalių sudarytą susitarimą. Nurodo, jog nuolat teikė išlaikymą pagal savo galimybes, tik nepervesdavo pinigų į sąskaitą, o duodavo grynais. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti vaikus dėl jiems teikto išlaikymo. Nurodo, jog nuolat su vaikais bendrauja, moka už jų būrelius, perka rūbus, todėl ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra pagrįstas. Nurodo, jog 2008-03-18 šalių sudarytos Turto padalijimo sutarties 3 punktas, kuriuo buvo nustatyta išlaikymo vaikams mokėjimo dydis ir tvarka, yra negaliojantis ir prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms – CK 3.156 str. įtvirtintam tėvų valdžios lygybės principui ir taip pat prieštarauja vaikų interesams (CK 3.161 str.), nes ieškovei į sąskaitą pervedus lėšas kaip išlaikymą, neliktų lėšų vaikus nusivesti į kiną, tinkamai leisti su jais laisvalaikį.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 192-195) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-10 sprendimą. Nurodo, jog atsakovo teiginiai dėl 2008-03-18 turto padalijimo sutarties 3 punkto negaliojimo yra visiškai nepagrįsti. Šalys sutartį pasirašė, ji patvirtinta notaro ir turi šalims įstatymo galią. Nurodo, jog atsakovas sudarant sutartį jau buvo palikęs šeimą, sutartis buvo sudaryta laisva valia ir noru, abiems šalims buvo nustatyti vienodi įsipareigojimai dėl vaikų išlaikymo, šalių pajamos buvo panašaus dydžio. Nuo sutarties sudarymo momento atsakovas nė karto nepervedė lėšų vaikams išlaikyti. Nurodo, jog atsakovas nesikreipė į ją dėl sutarties pakeitimo. Klausimą dėl sutarties negaliojimo iškėlė tik padavus ieškinį į teismą. Nurodo, jog ne kartą ragino atsakovą mokėti išlaikymą, tačiau sulaukdavo tik pažadų. Nurodo, jog teismas tinkamai įvertino šalių turtinę padėtį, vaikų poreikius ir teisingai nustatė iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė prašymą apklausti nepilnamečius vaikus dėl išlaikymo teikimo. Šis prašymas buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme ir buvo atmestas (b.l. 150-151). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl prašymo atmetimo, todėl jo netenkina (CPK 314 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje, ne kartą yra pažymėjęs, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, t. y. teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Dėl to, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį - visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008; kt.). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.
Pažymėtina, kad CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu minimali mėnesio alga yra 1000 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-19 nutarimas Nr.1543). Taigi, nagrinėjamoje byloje priteistas išlaikymo vaikams dydis atitinka nurodytą orientacinį kriterijų minimaliam išlaikymo dydžiui. Byloje nėra nustatyta, jog vaikai turi specialių poreikių. Teismas nustatė, jog vaikų poreikiams patenkinti išlaikymo dydis sudaro po 1000 Lt kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vadovavosi nustatytu ne, kaip apeliantas nurodo, maksimaliu, o būtent minimaliu išlaikymo dydžiu. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog nagrinėjamu atveju ieškovė privalėjo įrodinėti, kiek išleidžia vaikų išlaikymui. Preziumuotina, jog tokia nustatyta suma yra reikalinga minimalių vaikų poreikiams tenkinti, todėl yra neįrodinėtina.
Apelianto argumentas, jog teismas neteisingai nurodė ieškovės gaunamas pajamas, atmestinas, nes kaip matyti iš 2013-08-27 nutarties byloje (b.l. 186-187), teismas ištaisė rašymo apsirikimus ir patikslino ieškovės gaunamas pajamas. Kadangi nagrinėjant bylą buvo pateikti nurodyti ir teismo įvertinti visi minėti duomenys, tai nesudaro pagrindo teigti, jog teismas neįvertino visų ieškovės gaunamų pajamų dydžio.
Apeliantas nurodo, kad iš jo priteisus po 400 Lt išlaikymą, išlaikymas sudarytų daugiau nei 50 procentų jo pajamų, tuo tarpu atsakovė prie vaikų išlaikymo prisidėtų tik 12 procentų jos gaunamų pajamų, kas pažeidžia CK 3.192 str. 3 d. nuostatas.
Pažymėtina, kad teismo priteistas išlaikymo dydis – po 400 Lt kiekvienam nepilnamečiui vaikui yra atitinkantis ir užtikrinantis tik minimalius, gyvybiškai svarbius vaikų poreikius, todėl jo mažinimas neatitiktų vaikų interesų bei pažeistų jų teises į tinkamas gyvenimo bei vystymosi sąlygas. Iš byloje esančių įrodymų viseto matyti, kad atsakovės turtinė padėtis yra geresnė nei atsakovo, tuo remiantis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus lygiateisiškumo principo. Tačiau kolegija nurodo, jog tėvų teisių bei pareigų lygiateisiškumo principas negali būti pažeidžiamas perkeliant visą vaikų išlaikymo naštą tik vienam iš tėvų.
Kolegija nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad byloje buvo pateikti ir įvertinti visi duomenys susiję su šalių turtine padėtimi. Ieškovas nepateikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių objektyvas priežastis, dėl ko jis negali teikti nustatyto dydžio išlaikymą vaikams. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų nedarbingas ir dėl to negalėtų dirbti. Ieškovas yra darbingo amžiaus, todėl gerai apmokamo darbo neturėjimas negali būti argumentu teikti mažesnio dydžio išlaikymą vaikams. Todėl darytina išvada, jog šiuo metu turėdamas darbą ir gaudamas darbo užmokestį, ieškovas turi galimybes vaikams skirti teismo nustatyto dydžio išlaikymą.
Kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino šalių turtinę padėtį, tinkamai nustatė vaikų išlaikymui skirtiną išlaikymo dydį.
Apeliantas nesutinka su priteisto išlaikymo įsiskolinimo suma ir nurodo, jog šalių sudaryta 2008-03-18 turto padalijimo sutarties 3 p. nuostata turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo reikalavimas dėl šalių turto padalijimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovo argumentai dėl sutarties nuostatos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms yra nepagrįsti. 2008-03-18 turto padalijimo sutartimi šalys susitarė dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo tvarkos ir formos. CK 3.192 str. 1 d. nustato, jog tėvai bendru susitarimu gali susitarti dėl išlaikymo tvarkos ir formos. Todėl šalys galėjo sudaryti tokį susitarimą. Pažymėtina, jog sutartimi šalys susitarė ne dėl vieno iš tėvų, o abiejų tėvų įsipareigojimų vaikams dydžio, todėl negalima teigti, jog buvo pažeistas tėvų teisių ir pareigų lygiateisiškumo principams. Tai, jog šalys susitarė, kad išlaikymui skirtas lėšas atsakovas ieškovei perves į jos sąskaitą, negali būti laikytinas pažeidžiančiu vaikų teises, nes vaikų turtu, tame tarpe jų išlaikymui skirtomis lėšomis, tėvai disponuoja uzufrukto teisėmis (CK 3.185 str.). Byloje nustatyta, jog vaikų gyvenamoji vieta šalių susitarimu yra su motina, t.y. ieškove, todėl sąlyga, jog išlaikymui skirtos lėšos bus pervedamos į ieškovės sąskaitą, nepažeidžia, o priešingai užtikrina vaikų interesus. Apeliantas duomenų apie tai, jog ieškovė netinkamai disponuotų vaikams skirtomis lėšomis, į bylą nepateikė. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog šalims susitarus, kad vieno iš tėvų savo nuožiūra teikiamas išlaikymas vaikams negali būti išskaičiuojamas iš nurodytos sumos, yra pažeidžiami vaikų interesai. Kolegija nurodo, jog minėta susitarimo sąlyga taikytina abiejų šalių atžvilgiu, todėl negali būti vertinama kaip pažeidžianti vienos iš sutarties šalių teises. Sutartį šalys sudarė laisva valia, ji buvo notariškai patvirtina, notarui išaiškinus tokios sutarties sudarymo pasekmes. Kolegija nenustatė pagrindų sutarties sąlygas pripažinti niekinėmis, todėl sutartis turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 str.). Šalys sutartyje susitarė dėl išlaikymo mokėjimo būdo, t.y. lėšų pervedimo į ieškovės sąskaitą, todėl nesant įrodymų apie tai, jog atsakovas būtų pervedęs išlaikymui skirtas lėšas ieškovei, jo argumentai, jog jis teikė išlaikymą yra atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad iš byloje esančios Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados (b.l. 120) matyti, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai bendravo su nepilnamečiais vaikais nedalyvaujant ieškovei ir nustatė, jog vaikai patvirtino, kad su atsakovu bendrauja, vaikai lankosi pas tėvą, tėvas duoda kišenpinigių. Tokių duomenų pagrindu pripažinti, kad atsakovas teikia tinkamą išlaikymą vaikams, nėra pagrindo. Todėl kolegija konstatuoja, jog atsakovas, esant galiojančiam šalių susitarimui, jog išlaikymui skirtas lėšas atsakovas perveda į ieškovės sąskaitą, neįrodė, jog teikė vaikams išlaikymą. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė vaikams išlaikymo įsiskolinimą, apskaičiuodamas ne mažesnį, nei buvo susitarta šalių 2008-03-08 turto padalijimo sutartyje.
Apelianto argumentas, jog teismas neišsprendė šalių ginčo iš esmės, t.y. paliko prieštaravimą dėl vaikams skirto išlaikymo, nes priteisė išlaikymą vaikams ir paliko galioti 2008-03-18 turto padalijimo sutarties nuostatas dėl išlaikymo vaikams, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta CK 192 str. nustato, jog tėvai gali susitarti dėl išlaikymo vaikams formos ir tvarkos. Tai šalys buvo padariusios 2008-03-18 turto padalijimo sutartimi, pagal kurią teismas priteisė įsiskolinimą. Tačiau esant ginčui dėl išlaikymo, šį ginčą išsprendžia teismas, priteisdamas išlaikymą tam tikra forma ir dydžio (CK 3.194 str.). Kolegija nurodo, jog pareiga išlaikyti vaikus kyla ne sutartiniu, o įstatymo pagrindu (CK 3.192 str.), todėl šalys tarpusavio susitarimu negali šios pareigos pakeisti, jos atsisakyti, o tik susitarti dėl šios pareigos vykdymo tvarkos ir formos. Tačiau nevykdant pareigos ir esant šalių ginčui, teismas išsprendžia šalių ginčą ir nustato vykdytinos pareigos dydį ir formą. Tokiu atveju atsakovo pareiga išlaikyti savo vaikus kyla iš įstatymo ir yra nustatyta teismo sprendimu, o jau ne šalių sudarytu susitarimu. Todėl tuo atveju, kai teismas išsprendžia išlaikymo vaikams klausimą jį priteisdamas, šalių sudarytas susitarimas yra pakeičiamas teismo sprendimu ir pareiga vykdoma būtent pagal teismo sprendimą. Tokiu būdu vien tuo remiantis, jog išlaikymo pareiga atsakovui nustatyta teismo sprendimu, nėra pagrindo pripažinti šalių susitarimą dėl išlaikymo vaikams tvarkos ir formos negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi apeliantui buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo (b.l. 180), tai atmetus jo apeliacinį skundą, iš jo valstybės naudai priteistina 1411 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. E., a.k. (duomenys neskelbtini) 1411 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.