- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- I-7725-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01588-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui R. V., atsakovo atstovams Leandrui Pociui ir Laurai Lapėnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. V. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus VPK) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) priteisti 15 000 EUR neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 1998-10-20 iki 2010-02-01 ėjo Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. 2009-12-08 VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (protokolo Nr. 1-8RN-4(RN)) bei Vilniaus VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009-11-18 raštu Nr. 10-S-21792, vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymu Nr. IV-15, buvo panaikintas pareiškėjui 2006-01-04 išduotas leidimas Nr. 3 dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Dėl to 2010-02-01 Vilniaus VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-47 pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010-05-13 posėdžio protokolu Nr. 56-2 pripažino vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino, įpareigojo VRM pradėti pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjo išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo jam dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2012-01-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-51-426/2012 panaikino Vilniaus VPK 2010-02-01 įsakymo Nr. 10-TE-47 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš tarnybos, ir įpareigojo Vilniaus VPK grąžinti jį į Vilniaus VPK Vilniaus mesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus VPK viršininko 2012-03-12 įsakymu Nr. 10-TE-189 pareiškėjas buvo grąžintas į Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų, kaimynų ir kolegų pasitikėjimą. Dėl nurodytos atleidimo iš tarnybos priežasties pareiškėjas negalėjo susirasti darbo ir prisidėti prie dviejų vaikų išlaikymo. Didėjo įsiskolinimas bankui, tai pareiškėją vedė į neviltį. Prasidėjo barniai šeimoje, šeimos išlaikymo krūvis teko žmonai, tai privedė prie šeimos iširimo ir skyrybų. Nuo įtampos ir streso, bemiegių naktų pareiškėjas susirgo širdies veiklos ir kraujo apytakos liga. Pareiškėjo motinai R. V. labai pablogėjo sveikata, jai buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Grąžinus pareiškėją į tarnybą, vadovai ir darbuotojai vengė su juo bendrauti, nebepasitikėjo. Patirti išgyvenimai yra labai skaudūs ir atsilieps pareiškėjo tolimesniam gyvenimui, todėl patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 15 000 EUR.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VPK atsiliepime į skundą (b. l. 11-14) prašo jį atmesti. Nurodo, kad 2010-02-01 įsakymas Nr. 10-TE-47 buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjui dėl piktnaudžiavimo tarnyba 2009-08-05 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01552-09 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 2009-11-06 ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-02055-09 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Vilniaus VPK 2010-01-19 gavo vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymą Nr. 1V-15 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, todėl atsižvelgus į VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2009-12-08 posėdžio sprendimą (protokolo Nr. 1-8RN-4(RN)) bei į Vilniaus VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009-11-18 raštu Nr. 10-S-21792 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pateiktą informaciją, buvo panaikintas pareiškėjui 2006-01-04 išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-04-27 nutartimi pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu dėl procedūrinių priežasčių, todėl 2013-06-25 įsakymu Nr. 10-TE-439 pareiškėjas vėl buvo atleistas dėl tų pačių faktų ir tuo pačiu pagrindu – dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto (2013-05-15 redakcijos) pažeidimo. Pareiškėjo atveju buvo nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjas, naudodamasis tarnybine padėtimi, asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims informaciją, gautą iš policijos duomenų bazių, apie kitų asmenų privatų gyvenimą, žinodamas apie nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui, per leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėjimo laikotarpį buvo 4 kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-08 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-755/2014 pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pripažintas teisėtu. Atsakovo atstovo nuomone, vertinant veiksmų neteisėtumą būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kurie nulėmė teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija atėmimą. Procedūrinės klaidos pirmojo atleidimo metu negali būti laikomos esminėmis priežastimis žalai atsirasti. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos padarymo fakto, jo santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), medicininiai dokumentai pareiškėjui išduoti 2013-07-23, t. y., po antrojo atleidimo iš tarnybos, todėl šie faktai negali būti siejami su 2010 m. buvusiu pirmuoju atleidimu. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį. Pažymi, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi po įvykio praėjus daugiau nei 5 metams, todėl laiko, kad pareiškėjui minėtas įvykis buvo mažareikšmis, patirti dvasiniai išgyvenimai – vienkartinio pobūdžio bei kompensuoti neišmokėto darbo užmokesčio išmokėjimu. Pareiškėjas dirbo teisinį darbą, todėl galėjo įvertinti savo keliamus reikalavimus ir juos papildyti įstatymų nustatytais terminais tuo metu nagrinėjamoje byloje.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VRM atsiliepime į skundą (b. l. 19-20) prašo bylą nutraukti arba skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo pradžią sieja su atleidimo iš tarnybos diena – 2010-02-01, todėl jis yra praleidęs kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo 3 metų terminą. Jokių objektyvių aplinkybių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010-05-13 posėdžio protokolo Nr. 56-2 2 punktu pripažino vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymą Nr. IV-15 nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo VRM pradėti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą dėl leidinio dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2013-06-18 protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintu sprendimu nutraukta pareiškėjo kandidatūros tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija procedūra, nustačius tokias pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis pripažintas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, Vilniaus VPK 2013-06-25 įsakymu Nr. 10-TE-439 pareiškėjas atleistas iš tarnybos. Šių sprendimų teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-10-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4891-142/13 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-08 nutartimi administracinėje byloje A552-775/2014. Atsakovo atstovas teigia, kad padarinius, 2010-02-01–2012-03-12 laikotarpiu tariamai sukėlusius neturtinę žalą, iš esmės lėmė paties pareiškėjo veiksmai. Tai, kad vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymu Nr. IV-15 šios aplinkybės nebuvo tinkamai nustatytos ir jų nustatymas bei galutinis patvirtinimas užtruko ilgą laiką, nepaneigia jų buvimo fakto.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad su sutuoktine nebegyvena nuo 2012-06-02. Konfliktai su sutuoktine ir jo sveikatos sutrikimai prasidėjo po atleidimo iš tarnybos, juos labai įtakojo lėšų stygius, sugadinta pareiškėjo reputacija ir dėl to kilusios problemos. Pirmojo atleidimo metu gaudavo išmokas iš darbo biržos. Gautą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką panaudojo grąžinti skolas bankui ir fiziniams asmenims, šeimai pinigų neliko. Jo sveikatos sutrikimai yra nervinio pobūdžio, atsirado palaipsniui, prasidėjo 2011 m. Byloje esanti 2013 m. medicininė pažyma, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad jis buvo gydomas ir anksčiau. Pareiškėjo motiną apie jo atleidimą iš tarnybos ir santuokos nutraukimą, vieno konflikto metu informavo sutuoktinė. Tai labai neigiamai paveikė jos sveikatą. Pareiškėjas teigė, kad apie pažeistas teises sužinojo 2012 m., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paskelbus nutartį, kuria konstatuotas neteisėtas jo atleidimas iš tarnybos, su šia nutartimi pareiškėjas sieja ieškinio senaties terminą. Šiuo metu pareiškėjas negali rasti darbo dėl atleidimo iš tarnybos priežasčių. Dėl antrojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo jo atleidimas iš pareigų buvo pripažintas teisėtu, pareiškėjas yra padavęs skundą Europos žmogaus teisių teismui.
Teismo posėdžio metu Vilniaus VPK atstovas nesutiko su skundo reikalavimais. Nurodė, kad atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjui nekilo abejonių dėl atleidimo neteisėtumo, todėl mano, kad senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo momento. Dėl neteisėto atleidimo pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už 2 m., per šį laikotarpį jis gavo pašalpą iš Darbo biržos. Antrojo atleidimo metu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priežastys nepasikeitė, todėl jo prašomą priteisti neturtinę žalą įtakojo paties pareiškėjo veiksmai.
Teismo posėdžio metu VRM atstovė su skundu nesutiko, papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde senaties terminą skaičiuoja nuo atleidimo iš tarnybos dienos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas Vilniaus VPK 2010-02-01 įsakymu Nr. 10-TE-47 buvo atleistas iš Vilniaus VPK Vilniaus m. antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) ir remiantis vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.
Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Vilniaus VPK 2010-02-01 įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalis, kuria R. V. atleistas iš tarnybos, buvo panaikinta ir Vilniaus VPK įpareigota grąžinti pareiškėją į Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, sprendimo dalį dėl grąžinimo į pareigas vykdant skubiai. Teismo sprendimu pareiškėjui iš Vilniaus VPK priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos 2010 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (prie bylos prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-51-426/12 medžiaga).
Vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą, Vilniaus VPK 2012-03-12 įsakymu Nr. 10-TE-189 grąžino pareiškėją į Vilniaus VPK antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas (b. l. 17).
Byloje keliamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos.
Vilniaus VPK, atleidęs pareiškėją iš tarnybos, veikė ne viešojo administravimo, o tarnybinių santykių srityje. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad statutiniams valstybės tarnautojams kai kurie šio įstatymo straipsniai taikomi be išlygų, o kitos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja darbdavio atsakomybės dėl valstybės tarnautojams padarytos neturtinės žalos, todėl šis klausimas spręstinas taikant darbo santykius reglamentuojančias teisės normas.
Darbdavio veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja Darbo kodekso 250 straipsnis, numatantis, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, o jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (toliau – CK). Ši Darbo kodekso norma blanketinė, nukreipianti neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu.
CK 6.250 straipsnis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga įrodyti neturtinės žalos faktą ir jos dydį tenka pareiškėjui. Be to, teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1471/2012, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2794/2014 ir kt.). Panašaus Darbo kodekso 250 straipsnio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės aiškinimo, kad Darbo kodekso 250 straipsnis taikomas ir neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta žala nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-223/2012; kt.).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Vilniaus VPK 2010-02-01 įsakymas Nr. 10-TE-47 buvo panaikintas, Vilniaus VPK įpareigotas grąžinti pareiškėją į Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas ir pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Taigi tokiu teismo sprendimu buvo pripažintas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumas ir pašalintos neteisėto atleidimo turtinės pasekmės.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų ir kolegų pasitikėjimą, negalėjo rasti darbo, pradelsė būsto kredito mokėjimus, dėl to iširo šeima, nuo įtampos susirgo, be to, pablogėjo motinos sveikata.
Teismas, nagrinėdamas šiuos skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjo atleidimą iš tarnybos lėmė vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymu Nr. 1V-15 panaikintas 2006-01-04 pareiškėjui išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Atleidimo iš tarnybos neteisėtumą lėmė tai, kad specialioji teisė buvo atimta nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kadangi Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010-05-13 posėdyje nutarė pripažinti vidaus reikalų ministro 2010-01-13 įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu bei įpareigojo VRM vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir 17 straipsnio 3 dalies 2 punktu pradėti R. V. pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Iš Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nutarimo matyti, kad leidimas buvo panaikintas nepagrįstai, nes nei viename ikiteisminiame tyrime, apie kuriuos informaciją gavo VRM, pareiškėjas nebuvo įtariamuoju. Kita vertus, Komisija konstatavo, kad iš gautos informacijos VRM turėjo pradėti pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Iš prie bylos prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4891-142/2013 matyti, kad Vilniaus VPK 2013-06-25 įsakymu Nr. 10-TE-439 vėl atleido pareiškėją iš Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų, o šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo pačiu Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) ir remiantis 2013-06-18 VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolu Nr. 1-8-RN-1(KF). Iš šio protokolo matyti, kad komisija nutarė nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti, atsižvelgusi į Vilniaus VPK pateiktą 2009-12-13 ir 2009-12-18 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotą informaciją ir prokuroro 2011-11-05 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytus faktus, kad pareiškėjas, neturėdamas duomenų peržiūros pagrindo, tikrino su jo tarnybine veikla nesusijusių asmenų duomenis bei šią teisės aktų saugomą informaciją asmeniniais tikslais teikė asmenims, neįgaliotiems jos sužinoti, be to, žinodamas apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė priemonių užkirsti kelio teisės pažeidimui, ir į 2012-09-20 tyrimo poligrafu neigiamą išvadą. Vilniaus VPK 2013-06-25 įsakymas Nr. 10-TE-43, kuriuo pareiškėjas buvo pakartotinai atleistas iš tarnybos, buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4891-142/2013.
Iš šių aplinkybių matyti, kad atleidimo iš tarnybos neteisėtumą nulėmė ne tai, kad pareiškėjo veiksmai teisės dirbti su įslaptinta informacija aspektu buvo nepriekaištingi, o tai, kad VRM, naikindama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, netinkamai įvertino informaciją, gautą dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų, t. y. ji negalėjo būti besąlygišku pagrindu panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nes pareiškėjas ikiteisminiuose tyrimuose neturėjo įtariamojo statuso. Tačiau, kaip nustatyta, VRM gauta informacija buvo pakankama tam, kad kiltų įtarimas, jog atsirado aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija ir pradėti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Kaip minėta, atlikus pakartotinį patikrinimą gauta informacija sudarė pagrindą pareiškėjui neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Taigi galima teigti, kad pareiškėjo atleidimą iš tarnybos Vilniaus VPK 2010-02-01 įsakymu Nr. 10-TE-47 lėmė teisės dirbti su įslaptinta informacija aspektu netinkami, o taip pat nesuderinami su užimtomis pareigomis paties pareiškėjo atlikti veiksmai. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškėjo skunde nurodomus neigiamus išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendradarbių pasitikėjimo sumažėjimą didžiąja dalimi lėmė ne procedūriniu požiūriu neteisėti atsakovo atstovų veiksmai, o paties pareiškėjo netinkamas ir nesuderinamas su įslaptintos informacijos apsauga elgesys.
Kartu negalima pripažinti, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės kilo būtent dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Nors atleistas iš tarnybos pareiškėjas neteko darbo pajamų, tačiau, kaip pripažino teismo posėdyje, gavo nedarbo išmokas, duomenų, kad pareiškėjo sveikata ar kitos aplinkybės būtų objektyviai kliudžiusios pareiškėjui įsidarbinti ir gauti darbo pajamų, nėra. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kokiose įmonėse ar įstaigose siekė įsidarbinti, tačiau to nepavyko padaryti dėl atleidimo pagrindo. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jo šeima iširo būtent dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, neįrodyta. Iš pateikto į bylą 2013 m. gruodžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo (b. l. 39-43) matyti, kad santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės procesiniuose dokumentuose nurodytos santuokos iširimo priežastys nėra siejamos vien su tuo, kad pareiškėjas neteko darbo ir pajamų. Kita vertus, iš pareiškėjo ir jos sutuoktinės procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių matyti, kad šeima faktiškai iširo (pareiškėjas ir sutuoktinė ėmė gyventi atskirai) tik 2012 m. birželio mėn., kai pareiškėjas jau buvo grąžintas į tarnybą. Vienas pareiškėjo sutuoktinės nurodytų šeimos iširimą paskatinusių veiksnių buvo tai, kad pareiškėjas gauto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką neskyrė būsto kreditui dengti. Taigi, neteisėtas atleidimas iš Tarnybos negali būti laikomas priežastimi, lėmusia pareiškėjo šeimos iširimą.
Taip pat negalima pripažinti, kad dėl neteisėto atleidimo pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė. Pareiškėjo į bylą pateiktas 2013-07-23 išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 6) šių aplinkybių nepatvirtina. Išraše nurodomos diagnozės, kurios nustatytos po 2012 m. liepos mėn., t. y. po to, kai pareiškėjas jau buvo grąžintas į tarnybą, kitų duomenų apie pablogėjusią sveikatą pareiškėjas nepateikia. Kaip pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu, jo sveikatos būklė, grąžinus jį į tarnybą, buvo tinkama tarnybai toliau atlikti. Negalima pripažinti, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pareiškėjo motinos sveikatos pablogėjimas nuo 2011 m. spalio mėn. (b. l. 32-38) sietinas su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos – tai tik subjektyviai pareiškėjo nurodomos aplinkybės.
Pastebėtina, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, padarytos 2010-02-01 neteisėtai jį atleidus iš tarnybos, atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-03-10, praėjus nuo atleidimo iš tarnybos daugiau nei 5 metams, administracinėse bylose dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo nereiškė. Tai rodo, kad pareiškėjas atleidimo iš tarnybos nevertino kaip itin reikšmingai pažeidusio neturtines jo vertybes.
Taigi, nors neginčytina, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė neigiamų išgyvenimų ir kitų nepatogumų, tačiau esant aptartoms atleidimo aplinkybėms ir nustatytiems faktams, kad išgyvenimus ir nepatogumus didžiąja dalimi lėmė paties pareiškėjo netinkami veiksmai, kad išgyvenimai sąlyginai nebuvo itin intensyvūs, kad jie nesukėlė neatitaisomų pasekmių, teismas vertina, jog paties pažeidimo fakto (neteisėto atleidimo iš tarnybos) konstatavimas ir turtinių praradimų pareiškėjui kompensavimas sumokant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, nagrinėjamu atveju laikytinas pakankamu pareiškėjo patirtos skriaudos atlyginimu.
Darbo kodekso 27 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.
CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai prašo taikyti ieškinio senatį. Kaip minėta, tokio pobūdžio reikalavimui, kuris keliamas byloje, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.
CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis apie pažeistas teises sužinojo 2012 m., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo atleidimo iš tarnybos neteisėtumą. Tokie pareiškėjo argumentai teismo atmetami kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008, kt.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo teisę sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012, kt.).
Nagrinėjamu atveju spręstina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie teisę į ieškinį, t. y. apie tai, kad dėl neteisėto atleidimo patiriamų neigiamų išgyvenimų atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą, turėjo sužinoti būtent tada, kai patyrė šiuos neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos išgyveno labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų ir kolegų pasitikėjimą, negalėjo rasti darbo, pradelsė būsto kredito mokėjimus, pablogėjo jo ir jo motinos sveikata, taigi būtent šių neigiamų patyrimų metu jis turėjo suvokti, kad jo teisės pažeistos ir jis gali reikalauti neigiamus išgyvenimus atlyginti. Dalis pareiškėjo nurodomų neigiamų išgyvenimų atsirado dar atleidimo iš tarnybos dieną, o kiti praėjus tam tikram neilgam laikotarpiui nuo atleidimo iš tarnybos. Antai, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo sveikata dėl neteisėto atleidimo tariamai ėmė blogėti 2011 m., kad dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos šiais metais pablogėjo ir jo motinos sveikata. Vadinasi, pareiškėjas apie pažeistas teises turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m., o kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo 2015-03-10, kai nuo atleidimo iš tarnybos buvo praėję daugiau kaip 5 metai, akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad ieškinio senaties termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Priešingai, matyti, kad pareiškėjui iš esmės nebuvo kliūčių įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nes jis 2010 – 2014 m. reiškė skundus teismams dėl atleidimų iš tarnybos teisėtumo.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki skundo padavimo yra savarankiškas pagrindas skundą atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo R. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.