Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-07-07 · Administracinė byla Nr. A-872-261/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-07
Bylos Nr.
A-872-261/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01588-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-872-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 2010 m. vasario 1 d. ėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. 2009 m. gruodžio 8 d. Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (protokolo Nr. 1-8RN-4(RN)) bei Vilniaus apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 10-S-21792, Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. IV-15 buvo panaikintas pareiškėjui 2006 m. sausio 4 d. išduotas leidimas Nr. 3 dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Dėl to 2010 m. vasario 1 d. Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-47 pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010 m. gegužės 13 d. posėdžio protokolu Nr. 56-2 pripažino Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu ir jį panaikino, įpareigojo VRM pradėti pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo jam dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-51-426/2012 panaikino Vilniaus apskrities VPK 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš tarnybos, ir įpareigojo Vilniaus apskrities VPK grąžinti jį į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus mesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-189 pareiškėjas buvo grąžintas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas.

Teigė, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų, kaimynų ir kolegų pasitikėjimą. Dėl nurodytos atleidimo iš tarnybos priežasties pareiškėjas negalėjo susirasti darbo ir prisidėti prie dviejų vaikų išlaikymo. Didėjo įsiskolinimas bankui, tai pareiškėją vedė į neviltį. Prasidėjo barniai šeimoje, šeimos išlaikymo krūvis teko žmonai, tai privedė prie šeimos iširimo ir skyrybų. Nuo įtampos ir streso, bemiegių naktų pareiškėjas susirgo širdies veiklos ir kraujo apytakos liga. Pareiškėjo motinai R. V. labai pablogėjo sveikata, jai buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Grąžinus pareiškėją į tarnybą, vadovai ir darbuotojai vengė su juo bendrauti, nebepasitikėjo. Patirti išgyvenimai yra labai skaudūs ir atsilieps pareiškėjo tolimesniam gyvenimui, todėl patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 15 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-14) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2010 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. 10-TE-47 buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjui dėl piktnaudžiavimo tarnyba 2009 m. rugpjūčio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01552-09 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 2009 m. lapkričio 6 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-02055-09 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apskrities VPK 2010 m. sausio 19 d. gavo Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, todėl atsižvelgus į VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2009 m. gruodžio 8 d. posėdžio sprendimą (protokolo Nr. 1-8RN-4(RN)) bei į Vilniaus apskrities VPK Specialiosios ekspertų komisijos 2009 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 10-S-21792 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pateiktą informaciją, buvo panaikintas pareiškėjui 2006 m. sausio 4 d. išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu dėl procedūrinių priežasčių, todėl 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439 pareiškėjas vėl buvo atleistas dėl tų pačių faktų ir tuo pačiu pagrindu – dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto (2013 m. gegužės 15 d. redakcijos) pažeidimo.

Pabrėžė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatytos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjas, naudodamasis tarnybine padėtimi, asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims informaciją, gautą iš policijos duomenų bazių, apie kitų asmenų privatų gyvenimą, žinodamas apie nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui, per leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėjimo laikotarpį buvo 4 kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-755/2014 pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pripažintas teisėtu.

Atsakovo atstovo nuomone, vertinant veiksmų neteisėtumą, būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kurie nulėmė teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija atėmimą. Procedūrinės klaidos pirmojo atleidimo metu negali būti laikomos esminėmis priežastimis žalai atsirasti. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos padarymo fakto, jo santuoka buvo nutraukta 2014 m. sausio 13 d., medicininiai dokumentai pareiškėjui išduoti 2013 m. liepos 23 d., t. y. po antrojo atleidimo iš tarnybos, todėl šie faktai negali būti siejami su 2010 m. buvusiu pirmuoju atleidimu.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi po įvykio praėjus daugiau nei 5 metams, todėl laikė, kad pareiškėjui minėtas įvykis buvo mažareikšmis, patirti dvasiniai išgyvenimai – vienkartinio pobūdžio bei kompensuoti neišmokėto darbo užmokesčio išmokėjimu. Pareiškėjas dirbo teisinį darbą, todėl galėjo įvertinti savo keliamus reikalavimus ir juos papildyti įstatymų nustatytais terminais tuo metu nagrinėjamoje byloje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo pradžią sieja su atleidimo iš tarnybos diena – 2010 m. vasario 1 d., todėl jis yra praleidęs kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo 3 metų terminą. Jokių objektyvių aplinkybių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010 m. gegužės 13 d. posėdžio protokolo Nr. 56-2 2 punktu pripažino Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. IV-15 nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo VRM pradėti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą dėl leidinio dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. birželio 18 d. protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintu sprendimu nutraukta pareiškėjo kandidatūros tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija procedūra, nustačius tokias pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis pripažintas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, Vilniaus apskrities VPK 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439 pareiškėjas atleistas iš tarnybos. Šių sprendimų teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4891-142/13 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje A552-775/2014. Padarinius, 2010 m. vasario 1 d. – 2012 m. kovo 12 d. laikotarpiu tariamai sukėlusius neturtinę žalą, iš esmės lėmė paties pareiškėjo veiksmai. Tai, kad Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. IV-15 šios aplinkybės nebuvo tinkamai nustatytos ir jų nustatymas bei galutinis patvirtinimas užtruko ilgą laiką, nepaneigia jų buvimo fakto.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad su sutuoktine nebegyvena nuo 2012 m. birželio 2 d. Konfliktai su sutuoktine ir jo sveikatos sutrikimai prasidėjo po atleidimo iš tarnybos, juos labai įtakojo lėšų stygius, sugadinta pareiškėjo reputacija ir dėl to kilusios problemos. Pirmojo atleidimo metu gaudavo išmokas iš darbo biržos. Gautą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką panaudojo grąžinti skolas bankui ir fiziniams asmenims, šeimai pinigų neliko. Jo sveikatos sutrikimai yra nervinio pobūdžio, atsirado palaipsniui, prasidėjo 2011 m. Byloje esanti 2013 m. medicininė pažyma, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad jis buvo gydomas ir anksčiau. Pareiškėjo motiną apie jo atleidimą iš tarnybos ir santuokos nutraukimą, vieno konflikto metu informavo sutuoktinė. Tai labai neigiamai paveikė jos sveikatą. Pareiškėjas teigė, kad apie pažeistas teises sužinojo 2012 m., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paskelbus nutartį, kuria konstatuotas neteisėtas jo atleidimas iš tarnybos, su šia nutartimi pareiškėjas sieja ieškinio senaties terminą. Šiuo metu pareiškėjas negali rasti darbo dėl atleidimo iš tarnybos priežasčių. Dėl antrojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo jo atleidimas iš pareigų buvo pripažintas teisėtu, pareiškėjas yra padavęs skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Vilniaus apskrities VPK atstovas nurodė, kad atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjui nekilo abejonių dėl atleidimo neteisėtumo, todėl senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo momento. Dėl neteisėto atleidimo pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už 2 m., per šį laikotarpį jis gavo pašalpą iš Darbo biržos. Antrojo atleidimo metu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priežastys nepasikeitė, todėl jo prašomą priteisti neturtinę žalą lėmė paties pareiškėjo veiksmai.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu VRM atstovė papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde senaties terminą skaičiuoja nuo atleidimo iš tarnybos dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 61-67) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47 buvo atleistas iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) ir remiantis Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“.

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Vilniaus apskrities VPK 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ 1 punkto dalis, kuria pareiškėjas R. V. atleistas iš tarnybos, buvo panaikinta ir Vilniaus apskrities VPK įpareigota grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, sprendimo dalį dėl grąžinimo į pareigas vykdant skubiai. Teismo sprendimu pareiškėjui iš Vilniaus apskrities VPK priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš tarnybos 2010 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (prie bylos prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-51-426/12 medžiaga).

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą, Vilniaus apskrities VPK 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-189 grąžino pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas (b. l. 17).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apskrities VPK, atleidęs pareiškėją iš tarnybos, veikė ne viešojo administravimo, o tarnybinių santykių srityje. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.250 straipsnio nuostatomis, jas aiškinančia teismų praktika, pagal kurią pareiga įrodyti neturtinės žalos faktą ir jos dydį tenka pareiškėjui; neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta žala nėra teisingai atlyginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2794/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008, 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-223/2012 ir kt.), teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities VPK 2010 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 10-TE-47, Vilniaus apskrities VPK įpareigotas grąžinti pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas ir pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Taigi, teismo vertinimu, tokiu sprendimu buvo pripažintas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumas ir pašalintos neteisėto atleidimo turtinės pasekmės.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos, pažymėjo, kad pareiškėjo atleidimą iš tarnybos lėmė Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 panaikintas 2006 m. sausio 4 d. pareiškėjui išduotas leidimas Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Atleidimo iš tarnybos neteisėtumą lėmė tai, kad specialioji teisė buvo atimta nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kadangi Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2010 m. gegužės 13 d. posėdyje nutarė pripažinti Vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1V-15 nepagrįstu bei įpareigojo VRM, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir 17 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pradėti R. V. pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Iš Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos nutarimo matyti, kad leidimas buvo panaikintas nepagrįstai, nes nei viename ikiteisminiame tyrime, apie kuriuos informaciją gavo VRM, pareiškėjas nebuvo įtariamuoju. Kita vertus, Komisija konstatavo, kad iš gautos informacijos VRM turėjo pradėti pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Iš prie bylos prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4891-142/2013 matyti, kad Vilniaus apskrities VPK 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439 vėl atleido pareiškėją iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų, o šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo pačiu Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) ir remiantis 2013 m. birželio 18 d. VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolu Nr. 1-8-RN-1(KF). Iš šio protokolo matyti, kad komisija nutarė nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti, atsižvelgusi į Vilniaus apskrities VPK pateiktą 2009 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotą informaciją ir prokuroro 2011 m. lapkričio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytus faktus, kad pareiškėjas, neturėdamas duomenų peržiūros pagrindo, tikrino su jo tarnybine veikla nesusijusių asmenų duomenis bei šią teisės aktų saugomą informaciją asmeniniais tikslais teikė asmenims, neįgaliotiems jos sužinoti, be to, žinodamas apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė priemonių užkirsti kelio teisės pažeidimui, ir į 2012 m. rugsėjo 20 d. tyrimo poligrafu neigiamą išvadą. Vilniaus apskrities VPK 2013 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 10-TE-43, kuriuo pareiškėjas buvo pakartotinai atleistas iš tarnybos, buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4891-142/2013.

Iš šių aplinkybių matyti, kad atleidimo iš tarnybos neteisėtumą nulėmė ne tai, kad pareiškėjo veiksmai teisės dirbti su įslaptinta informacija aspektu buvo nepriekaištingi, o tai, kad VRM, naikindama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, netinkamai įvertino informaciją, gautą dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų, t. y. ji negalėjo būti besąlygišku pagrindu panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nes pareiškėjas ikiteisminiuose tyrimuose neturėjo įtariamojo statuso. Tačiau, kaip nustatyta, VRM gauta informacija buvo pakankama tam, kad kiltų įtarimas, jog atsirado aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija ir pradėti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Kaip minėta, atlikus pakartotinį patikrinimą, gauta informacija sudarė pagrindą pareiškėjui neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Taigi, galima teigti, kad pareiškėjo atleidimą iš tarnybos Vilniaus apskrities VPK 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47 lėmė teisės dirbti su įslaptinta informacija aspektu netinkami, taip pat nesuderinami su užimtomis pareigomis paties pareiškėjo atlikti veiksmai. Esant tokioms aplinkybėms, pripažinta, kad pareiškėjo skunde nurodomus neigiamus išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendradarbių pasitikėjimo sumažėjimą didžiąja dalimi lėmė ne procedūriniu požiūriu neteisėti atsakovo atstovų veiksmai, o paties pareiškėjo netinkamas ir nesuderinamas su įslaptintos informacijos apsauga elgesys.

Kartu teismas negalėjo pripažinti, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės kilo būtent dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Nors atleistas iš tarnybos pareiškėjas neteko darbo pajamų, tačiau, kaip pripažino teismo posėdyje, gavo nedarbo išmokas, duomenų, kad pareiškėjo sveikata ar kitos aplinkybės būtų objektyviai kliudžiusios pareiškėjui įsidarbinti ir gauti darbo pajamų, nėra. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kokiose įmonėse ar įstaigose siekė įsidarbinti, tačiau to nepavyko padaryti dėl atleidimo pagrindo. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jo šeima iširo būtent dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, neįrodyta. Iš pateikto į bylą 2013 m. gruodžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo (b. l. 39-43) matyti, kad santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės procesiniuose dokumentuose nurodytos santuokos iširimo priežastys nėra siejamos vien su tuo, kad pareiškėjas neteko darbo ir pajamų. Kita vertus, iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių matyti, kad šeima faktiškai iširo (pareiškėjas ir sutuoktinė ėmė gyventi atskirai) tik 2012 m. birželio mėn., kai pareiškėjas jau buvo grąžintas į tarnybą. Vienas pareiškėjo sutuoktinės nurodytų šeimos iširimą paskatinusių veiksnių buvo tai, kad pareiškėjas gauto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką neskyrė būsto kreditui dengti. Taigi, neteisėtas atleidimas iš tarnybos negali būti laikomas priežastimi, lėmusia pareiškėjo šeimos iširimą.

Taip pat teismas negalėjo pripažinti, kad dėl neteisėto atleidimo pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė. Pareiškėjo į bylą pateiktas 2013 m. liepos 23 d. išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 6) šių aplinkybių nepatvirtina. Išraše nurodomos diagnozės, kurios nustatytos po 2012 m. liepos mėn., t. y. po to, kai pareiškėjas jau buvo grąžintas į tarnybą, kitų duomenų apie pablogėjusią sveikatą pareiškėjas nepateikė. Kaip pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu, jo sveikatos būklė, grąžinus jį į tarnybą, buvo tinkama tarnybai toliau atlikti. Taip pat negalima buvo pripažinti, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pareiškėjo motinos sveikatos pablogėjimas nuo 2011 m. spalio mėn. (b. l. 32-38) sietinas su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos – tai tik subjektyviai pareiškėjo nurodomos aplinkybės.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, padarytos 2010 m. vasario 1 d. neteisėtai jį atleidus iš tarnybos, atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015 m. kovo 10 d., praėjus nuo atleidimo iš tarnybos daugiau nei 5 metams, administracinėse bylose dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo nereiškė. Tai rodo, kad pareiškėjas atleidimo iš tarnybos nevertino kaip itin reikšmingai pažeidusio neturtines jo vertybes.

Taigi, nors neginčytina, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė neigiamų išgyvenimų ir kitų nepatogumų, tačiau esant aptartoms atleidimo aplinkybėms ir nustatytiems faktams, kad išgyvenimus ir nepatogumus didžiąja dalimi lėmė paties pareiškėjo netinkami veiksmai, kad išgyvenimai sąlyginai nebuvo itin intensyvūs, kad jie nesukėlė neatitaisomų pasekmių, teismas vertino, jog paties pažeidimo fakto (neteisėto atleidimo iš tarnybos) konstatavimas ir turtinių praradimų pareiškėjui kompensavimas sumokant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, nagrinėjamu atveju laikytinas pakankamu pareiškėjo patirtos skriaudos atlyginimu.

Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsniu, CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, tuo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai prašo taikyti ieškinio senatį, o tokio pobūdžio reikalavimui, kuris keliamas byloje, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjo argumentus, kad jis apie pažeistas teises sužinojo 2012 m., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo atleidimo iš tarnybos neteisėtumą, atmetė kaip nepagrįstus. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 ir kt.), teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie teisę į ieškinį, t. y. apie tai, kad dėl neteisėto atleidimo patiriamų neigiamų išgyvenimų atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą, turėjo sužinoti būtent tada, kai patyrė šiuos neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos išgyveno labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų ir kolegų pasitikėjimą, negalėjo rasti darbo, pradelsė būsto kredito mokėjimus, pablogėjo jo ir jo motinos sveikata, taigi būtent šių neigiamų patyrimų metu jis turėjo suvokti, kad jo teisės pažeistos ir jis gali reikalauti neigiamus išgyvenimus atlyginti. Dalis pareiškėjo nurodomų neigiamų išgyvenimų atsirado dar atleidimo iš tarnybos dieną, o kiti praėjus tam tikram neilgam laikotarpiui nuo atleidimo iš tarnybos. Antai, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo sveikata dėl neteisėto atleidimo tariamai ėmė blogėti 2011 m., kad dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos šiais metais pablogėjo ir jo motinos sveikata. Vadinasi, pareiškėjas apie pažeistas teises turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m., o kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo 2015 m. kovo 10 d., kai nuo atleidimo iš tarnybos buvo praėję daugiau kaip 5 metai, akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas nenustatė, kad ieškinio senaties termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Priešingai, matyti, kad pareiškėjui iš esmės nebuvo kliūčių įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nes jis 2010 – 2014 m. reiškė skundus teismams dėl atleidimų iš tarnybos teisėtumo.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki skundo padavimo yra savarankiškas pagrindas skundą atmesti (CK 1.126 str. 2 d.).

III.

Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70-71), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, taip pat išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, todėl turėtų būti panaikintas.Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, kur numatyta, kad ieškinio senatis yra trys metai, o šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto nutarimo dienos, t. y. nuo 2012 m. balandžio 27 d., nes tik tada ir buvo nustatyta, kad iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, kuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir tuo pačiu jam padaryta neturtinė žala. Dėl to būtent nuo tos dienos pripažintina, kad atsirado teisė reikalauti tokios žalos atlyginimo, o kadangi su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 9 d., tai trijų metų senaties terminas nebuvo praleistas.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 77-79) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 pažymėjo, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie teisę į ieškinį, t. y. apie tai, kad dėl neteisėto atleidimo patiriamų neigiamų išgyvenimų atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą, turėjo sužinoti būtent tada, kai patyrė šiuos neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos išgyveno labai didelius neigiamus emocinius išgyvenimus, prarado draugų ir kolegų pasitikėjimą, negalėjo rasti darbo, pablogėjo jo ir jo motinos sveikata, taigi būtent šių neigiamų patyrimų metu jis turėjo suvokti, kad jo teisės pažeistos ir jis gali reikalauti neigiamus išgyvenimus atlyginti. Dalis pareiškėjo nurodomų neigiamų išgyvenimų atsirado dar atleidimo iš tarnybos dieną, o kiti praėjus tam tikram neilgam laikotarpiui nuo atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo sveikata dėl neteisėto atleidimo ėmė blogėti 2011 m., kad dėl pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos šiais metais pablogėjo ir jo motinos sveikata. Vadinasi, pareiškėjas apie pažeistas teises turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m., o kreipdamasis į teismą dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo 2015 m. kovo 10 d., kai nuo atleidimo iš tarnybos buvo praėję daugiau kaip 5 metai, akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jei per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškininės senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašališkas, t. y. nustatytas tik vienos teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1099/2001; byla Nr. 3K-3-331/2002).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 74-75), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai aplinkybes ir motyvuotai pagrindė, kodėl pareiškėjo skundas atmestinas. Nepagrįstą ir žymų (5 metai) ieškinio senaties termino praleidimą teismas nurodė kaip papildomą savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymas ir susijusių faktinių aplinkybių vertinimas yra pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas nepagrįstai sieja ieškinio senaties termino pradžią su 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimu dėl atleidimo iš tarnybos neteisėtumo ir nenurodo jokių papildomų objektyvių aplinkybių, kodėl 3 metų kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo terminas šioje byloje turėtų būti atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, taip pat išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, todėl turėtų būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis teisėmis dėl instancinės teismų kontrolės apimties ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90), atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo nr. 20772/92), apeliacinės instancijos teismas pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik juos papildo, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjas, reikšdamas nesutikimą su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, neargumentavo savo nesutikimo, nepateikė naujų įrodymų, pagrindžiančių apeliacinio skundo teiginius, ir nenurodė galimų įrodymų buvimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo iš naujo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, dėl ko nekartoja pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvų.

Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui. Nes kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala (pvz., administracinė byla Nr. A261-1187/2012).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl ginčo atveju reikalavimo dėl neturtinės žalos pritesimo netenkina, priešingai aiškinti teisę, taikytiną ginčo santykiams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl senaties termino taikymo pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši nuostata nėra paneigta Darbo kodekso 27 straipsniu, kurį prašo ginčo santykiams taikyti pareiškėjas, bei nėra kitų specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų ginčams, kylantiems iš darbo ar tarnybos santykių, todėl teismas pagrįstai rėmėsi CK normomis.

Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos kreipėsi 2010 m. vasario 26 d., todėl turėjo galimybę toje byloje reikšti reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau tokio reikalavimo nepateikė (žr. administracinę bylą Nr. I-51-426/2012). Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, teikdamas reikalavimą teismui 2015 m. kovo 10 d. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą, skaičiuojant jo pradžią nuo sužinojimo apie Vilniaus apskrities VPK 2010 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. 10-TE-47 dėl atleidimo iš tarnybos priėmimą, ir tai yra pagrindas atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė