- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-15
- Bylos Nr.
- I-4891-142/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui R. V., pareiškėjo atstovei M. B., atsakovės Vidaus reikalų ministerijos atstovei Ugnei Gailiūnienei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą (t. I, b. l. 1–20, 161–179), kuriuose prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. 10-TE-439 „Dėl tarnybos eigos“; 2) panaikinti Centrinės specialiosios ekspertų komisijos (toliau – CSEK) priimtą administracinį sprendimą dėl pareiškėjo kandidatūros tikrinimo nutraukimo, įformintą CSEK 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1SE-3; 3) panaikinti CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintą sprendimą nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrą; 4) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“; 5) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; 6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo dienos (2013 m. birželio 25 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos - po 153,10 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną (priteisiamas darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal šią formulę: priverstinės pravaikštos dienos padauginamos iš vidutinio darbo užmokesčio (dienos) ir gaunama priteistina suma).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439 „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintu sprendimu nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti, t. y. faktiškai atsisakyti išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo nuomone, CSEK sprendimas (įformintas ir CSEK posėdžio protokole, ir CSEK administraciniu sprendimu) yra nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl to neteisėtas yra ir šio sprendimo pagrindu priimtas Vilniaus AVPK viršininko įsakymas dėl atleidimo iš tarnybos. Mano, jog abu šie administraciniai sprendimai turėtų būti panaikinti. Pateikia paaiškinimus dėl kandidatūros tikrinimo nutraukimo. Ir CSEK posėdžio protokole, ir CSEK priimtame administraciniame sprendime yra nurodyta, jog sprendimai buvo priimti remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – Paslapčių įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, t. y. dėl to, kad tariamai buvo nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis pripažintas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, o būtent – kad yra neatsakingas ir nepatikimas, CSEK protokole yra cituojamas Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada buvo padaryta nepagrįstai, nesant tam pakankamo ir realiais faktiniais duomenimis bei vienareikšmiais įrodymais pagrįsto pagrindo. Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte buvo nurodyta, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatą, yra ne kartą konstatavęs, kad šioje teisės normoje nurodytos asmens savybės nėra konkrečiai išvardytos. Jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju turi taip pat vadovautis proporcingumo bei protingumo kriterijais ir tokiu būdu spręsti, ar per konkrečias faktines aplinkybes (konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes asmuo yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1268/2012; 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011; 2009 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-154/2009). Pareiškėjas teigia, kad tos aplinkybės ir įrodymai, kurie buvo tiriami sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, jam išdavimo, neleidžia objektyviai spręsti apie jo asmenines ir dalykines savybes ir jų netinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas CSEK sprendimas, yra 2009 m. atliktų dviejų ikiteisminių tyrimų metu, atliekant pareiškėjo telefoninių pokalbių pasiklausymą, surinkti duomenys apie tai, jog pareiškėjas, tariamai naudodamasis tarnybine padėtimi, asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims iš policijos duomenų bazių gautą informaciją apie kitų asmenų privatų gyvenimą (anketinius duomenis). Ši informacija negali būti vertinama, kaip pagrindžianti jo nepatikimumą. CSEK posėdžių protokole nurodyta, jog vienas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį, o kitas – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau abu ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami dėl galimai įvykdytos BK 228 straipsnio 2 dalyje (Piktnaudžiavimas) numatytos nusikalstamos veikos, todėl pareiškėjui yra nesuprantama, kuo remiantis CSEK posėdžio protokole teigiama, jog vienas iš ikiteisminių tyrimų buvo atliekamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (Nesunkus sveikatos sutrikdymas). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog šiuose ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas ir nė viename iš jų įtarimai jam nebuvo pareikšti. Ši aplinkybė yra užfiksuota ir CSEK posėdžio protokole. Todėl mano, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo patikimumo ir tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, yra nepagrįsta remtis ikiteisminių tyrimų, kuriuose jam net nebuvo pareikšti įtarimai dėl aprašomų nusikalstamų veikų įvykdymo, medžiaga. Abu nurodyti ikiteisminiai tyrimai šiuo metu yra nutraukti (vienas nutrauktas 2010 m., kitas – 2011 m.), nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą esant šiai aplinkybei, baudžiamasis procesas nepradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Tai yra absoliutus baudžiamojo proceso nutraukimo pagrindas. Kadangi aptariamuose ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjas nebuvo proceso dalyvis, šių ikiteisminių tyrimų medžiaga ir juose surinkti įrodymai jam nėra žinomi. Asmeniškai pareiškėjas buvo informuotas tik apie tai, kad ikiteisminiai tyrimai yra nutraukti, tačiau prokurorų nutarimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kopijos jam nebuvo pateiktos. Todėl pareiškėjui nėra žinoma, dėl kurios iš galimų priežasčių buvo nuspręsta, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau, pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jei nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose būtų pagrįstai ir vienareikšmiškai nustatyta, jog pareiškėjas, kaip teigiama CSEK protokole, pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims iš policijos duomenų bazių gautą informaciją apie kitų asmenų privatų gyvenimą, pareiškėjui būtų pareikšti įtarimai ir bylos perduotos teismui, o ne nutraukti ikiteisminiai tyrimai. Tai padaryta nebuvo, todėl yra nepagrįsta ir neteisėta konstatuoti, jog pareiškėjo veikoje yra BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymiai, t. y., kad jis perdavė tretiesiems asmenims informaciją iš policijos duomenų bazių, tai atliko asmeniniais tikslais ir šiuos veiksmus atliko naudodamasis tarnybine padėtimi. Tuo labiau, kad CSEK nevykdė nurodytų ikiteisminių tyrimų ir nėra tas subjektas, kuris turi įstatymais suteiktus įgaliojimus ir teisę nustatyti nusikalstamos veikos požymių asmenų veikoje buvimą. Todėl mano, kad, prokurorams pripažinus, jog BK 228 straipsnyje aprašytus požymius atitinkanti nusikalstama veika nebuvo padaryta, negali būti konstatuojama, jog šie požymiai pareiškėjo veiksmuose buvo, o tuo labiau jam negali būti taikomos neigiamo poveikio priemonės – nesuteikimas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jo atleidimas iš tarnybos. CSEK posėdžio protokole visiškai necituojami ir konkrečiai neaptariami tariami pareiškėjo telefoninių pokalbių įrašai. Todėl net nėra aišku, iš kokių konkrečių pokalbių ir/ar jų metu pasakytų frazių yra daroma išvada, kad pareiškėjas teikė tretiesiems asmenims informaciją apie kitų asmenų privatų gyvenimą. Taip pat nėra aišku, apie kokį atvejų skaičių, apie kokių konkrečių asmenų ir kokius anketinius duomenis kalbama. Neaišku ir tai, kokio ikiteisminio tyrimo numeriu pareiškėjas tariamai neteisėtai naudojosi. Todėl sprendimas dėl to, kad pareiškėjas iš tiesų atliko CSEK protokole nurodytus veiksmus, yra visiškai nepagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais. Be to, CSEK, nenurodydama informacijos apie tariamai pareiškėjo vykdytą asmens duomenų tikrinimą ir šių duomenų teikimą tretiesiems asmenims, konstatavo, jog šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė kai kuriuos jo tarnybinę veiklą reglamentavusių teisės aktų reikalavimus ir tai padarė kaltais savo veiksmais, veikdamas tyčia. CSEK posėdžio protokolas yra surašytas taip, tarsi tai būtų dokumentas, kuriuo įforminamas tarnybinio nusižengimo tyrimas – nustatyti tariamai neteisėti pareiškėjo veiksmai, kaltės forma, išvardytos teisės aktų, kuriuos tariamai pažeidė pareiškėjas, nuostatos. Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „Kandidatūros patikrinimo metu siekiama nustatyti, ar nėra šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Patikrinimo metu negali būti naudojami kriminalinės žvalgybos metodai ir priemonės, išskyrus apklausą ir duomenų. esančiu kriminalinės žvalgybos informacinėje sistemoje, peržiūrą. Prieš priimdamos sprendimą kandidatūrą tikrinančios institucijos asmenį gali iškviesti pokalbio, pareikalauti raštiškų asmens paaiškinimų ir prireikus, jei šis asmuo sutinka, patikrinti poligrafu“. Mano, kad tikrinamo asmens atliktų veiksmų teisinis įvertinimas, jų kvalifikavimas ir asmens padarytų teisės pažeidimų konstatavimas nepatenka į specialiųjų ekspertų komisijų turimos kompetencijos ribas. Todėl CSEK neturėjo įgaliojimų ir teisės pareiškėjo kandidatūros tikrinimo metu atlikti savarankiško tyrimo dėl jo tariamai įvykdytų darbo su įslaptinta informacija pažeidimų. Mano, kad aplinkybės, nepasiekusios nusikalstamos veikos pobūdžio (kadangi ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti), galėjo būti nagrinėjamos pareiškėjo atžvilgiu atliekant tarnybinį patikrinimą. Tačiau toks patikrinimas atliktas nebuvo, todėl tariamai ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims duomenis apie kitų asmenų privatų gyvenimą, negalėjo būti tiriamos ir vertinamos CSEK posėdžio metu. Tuo labiau, kad pareiškėjui net nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo poziciją ir paaiškinimus dėl tariamai jo neteisėtų veiksmų. CSEK posėdžio protokole taip pat teigiama, kad pareiškėjas, žinodamas apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui, nepranešė apie šį teisės pažeidimą policijai. Tačiau nei šiame protokole, nei CSEK administraciniame sprendime nepagrindžiama, kuo remiantis teigiama, kad jis žinojo apie vykdomą prekybą kontrabandiniu alkoholiu. Taip pat nėra nurodyta, kas ir kada tiksliai tokią prekybą vykdė, kaip ir kada pareiškėjas apie šią neteisėtą veiką sužinojo ir pan. Todėl šie tariamai pareiškėjo įvykdyti tarnybinės veiklos pažeidimai, kurie buvo nustatyti tik atliekant jo kandidatūros tikrinimą, yra visiškai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiais įrodymais, todėl negali sudaryti pakankamo pagrindo abejoti jo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Pažymi ir tai, kad vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ pareiškėjo turėtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas dėl tariamai jo atžvilgiu atliekamų ikiteisminių tyrimų. Šiuo metu atliekant jo kandidatūros vertinimą viena iš aplinkybių, kuria remiantis buvo nuspręsta nutraukti jo kandidatūros tikrinimą, buvo tų pačių ikiteisminių tyrimų medžiaga. CSEK posėdžio protokole yra pacituoti kviestinio asmens, Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojo A. M., teiginiai apie tai, kad šiuo atveju buvo vertinama ta informacija, kuri nebuvo vertinama 2010 m. naikinant pareiškėjo turėtą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. jo asmeninės ir dalykinės savybės. Tačiau, pareiškėjo nuomone, tų pačių ikiteisminių tyrimų traktavimas, kaip sudarančių pagrindą ir naikinti jo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir neišduoti jam naujo leidimo, laikytinas neteisėtu ir rodančiu žūtbūtinį norą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagrindas neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba jį panaikinti dėl asmens dalykinių ar asmeninių savybių yra labai abstraktus. Remiantis tokiu abstrakčiu pagrindu yra manipuliuojama turima informacija apie ikiteisminių tyrimų atlikimą ir šis faktas nepagrįstai antrą kartą yra naudojamas stengiantis pagrįsti pareiškėjo netinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Vien ta aplinkybė, jog buvo inicijuotas ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir pareiškėjui buvo taikoma procesinė prievartos priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis perduodamos informacijos kontrolė – savaime nesudaro pagrindo abejoti jo patikimumu bei lojalumu ir daryti pagrįstas išvadas apie jo asmenines bei dalykines savybes ir jų tinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Nurodo, kad vienas iš ikiteisminių tyrimų pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas gavus jo tirtame ikiteisminiame tyrime įtariamojo statusą turėjusio asmens skundą, kuris buvo nepatenkintas tuo, kad jam nepavyko susitaikyti su nukentėjusiuoju ir šiuo pagrindu nutraukti ikiteisminio tyrimo. Pareiškėjas mano, jog tokie veiksmai buvo atlikti siekiant pakenkti jam, kaip bylą tyrusiam pareigūnui. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kadangi to reikalauja BPK nuostatos. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu visgi buvo pripažinta, kad nusikalstamos veikos požymių turinti veika nebuvo padaryta. Tai paneigia bet kokias galimas abejones dėl minėto asmens išdėstytų kaltinimų pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas mano, kad ikiteisminių tyrimų pradėjimo faktas pats savaime nėra ir negali būti laikomas pakankamu pagrindu abejoti jo patikimumu ir lojalumu. Pagal LVAT praktiką, pakankamu pagrindu pripažinti, kad asmens dalykinės ir asmeninės savybės yra netinkamos darbui su įslaptinta informacija, laikomos tokios su asmens atžvilgiu atliktu ikiteisminiu tyrimu susijusios aplinkybės: kai asmuo pripažįstamas kaltu nusikalstamos veikos įvykdymu, tačiau tam tikrais įstatymuose numatytais pagrindais atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (LVAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012); kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga kelia abejonių dėl asmens patikimumo (LVAT 2011 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011); kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę, tačiau dėl to paties įvykio atliekamo tarnybinio patikrinimo metu nustatomos aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl asmens patikimumo (LVAT 2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39- 150/2009). Išvados dėl asmens dalykinių ir asmeninių savybių netinkamumo darbui su įslaptinta informacija gali būti daromos tik tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas nereabilituojančiais, vienareikšmiškai asmens kaltės dėl nusikalstamos veikos įvykdymo nepaneigiančiais pagrindais. Ikiteisminiai tyrimai, kuriuose pareiškėjas turėjo liudytojo statusą, buvo nutraukti reabilituojančiu pagrindu – nes apskritai nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, pareiškėjas mano, jog tokia ikiteisminių tyrimų baigtis laikytina paneigiančia galimą pareiškėjo nepatikimumą darbui su įslaptinta informacija. Todėl šių ikiteisminių tyrimų medžiagos analizavimas ir vertinimas, kaip sudarančios pagrindą laikyti pareiškėją neatsakingu ir nepatikimu, jo nuomone, yra nepagrįstas ir neteisėtas. CSEK rėmėsi ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2010 m., kai pareiškėjas turėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, pareiškėjui buvo paskirtos 4 tarnybinės nuobaudos. Komisijos nuomone, šios aplinkybės byloja apie aplaidų ir netinkamą tarnybinių pareigų vykdymą. Su tokia nuomone pareiškėjas nesutinka. Pažymi, jog jam paskirtos tarnybinės nuobaudos yra visiškai nesusijusios su tuo metu jo turėtu leidimu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tarnybinių nusižengimų įvykdymas nesudarė jokio pagrindo abejoti pareiškėjo patikimumu ar nuogąstauti, kad jis, dirbdamas su valstybės paslaptį sudarančia informacija, gali sudaryti prielaidas grėsmei ar žalai valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams atsirasti. Minimos tarnybinės nuobaudos buvo paskirtos už tam tikrus kasdienių tarnybinių funkcijų atlikimo trūkumus, kurie visiškai nebuvo susiję su ikiteisminiais tyrimais ir/ar juose surinkta medžiaga, taip pat su galima grėsme pareiškėjui patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. LVAT praktikoje pripažįstama, kad asmens dalykinės ir asmeninės savybės yra netinkamos darbui su įslaptinta informacija, kai tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl to paties įvykio, dėl kurio buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (žr. pvz., LVAT 2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39- 150/2009). Taip pat, kai tarnybinio patikrinimo metu asmuo pripažįstamas kaltu įvykdęs tarnybinį nusižengimą, kurio aplinkybės kelia abejonių dėl jo tinkamumo darbui su įslaptinta informacija (žr. pvz. LVAT2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1268/2012). Tačiau šiuo atveju CSEK posėdžio protokole minimi tarnybiniai patikrinimai yra visiškai nesusiję su ikiteisminiais tyrimais. Be to, minėti tarnybiniai patikrinimai nebuvo tas pagrindas, kuriuo remiantis buvo suabejota pareiškėjo patikimumu bei inicijuota pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūra. Todėl pareiškėjas mano, jog vien tarnybinių nuobaudų tam tikru laikotarpiu paskyrimo faktas, visiškai nevertinant įvykdytų tarnybinių nusižengimų pobūdžio ir sąsajų su pareiškėjo turėtu leidimu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir galima grėsme tos informacijos saugumui, negali sudaryti pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėjas tarnybines pareigas vykdė aplaidžiai ir dėl to yra nepatikimas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Nagrinėjamu atveju per ketverius tarnybos metus pareiškėjui buvo paskirtos dvi pastabos ir du griežti papeikimai, taigi, savo esme pati švelniausia ir trečia pagal griežtumą tarnybinė nuobauda. Tai rodo, kad pareiškėjo įvykdyti pažeidimai nebuvo laikomi tokiais sunkiais ir/ar pavojingais, kad už juos reikėtų skirti griežtesnes tarnybines nuobaudas, pvz. perkelti į žemesnes pareigas ar apskritai atleisti iš vidaus tarnybos. Dėl to mano, jog šiuo atveju taikoma sankcija, t. y. atsisakymas išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sąlygojęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos, neatitinka jo padarytų pažeidimų pobūdžio ir pavojingumo. Be to, mano, kad pakartotinis atsakomybės taikymas už tuos pačius tarnybinius nusižengimus, už kuriuos jau buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos, laikytinas pažeidžiančiu non bis in idem principą. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog pagal Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktą (tikrinimo metu galiojusi redakcija), leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišduodamas asmenims, turintiems teistumą už sunkų ar apysunkį nusikaltimą. Tai reiškia, jog, teistumui išnykus, net ir praeityje už sunkius ar apysunkius nusikaltimus teistiems asmenims gali būti išduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o teistumas už nesunkų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą apskritai nelaikomas kliūtimi leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti. O šiuo atveju leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui buvo neišduotas dėl praeityje jo įvykdytų tarnybinių nusižengimų. Mano, jog pareiškėjo dalykinių ir asmeninių savybių, nustatytų pagal praeityje padarytus tarnybinius nusižengimus, vertinimas, kaip netinkamų darbui su įslaptinta informacija, yra visiškai nepagrįstas ir neadekvatus kitiems Paslapčių įstatyme nustatytiems pagrindams, kai asmeniui neišduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Remiasi Vidaus tarnybos statuto 27 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad CSEK posėdžio protokole nurodytos tarnybinės nuobaudos jau seniai nebegalioja. Todėl mano, jog tokio pobūdžio sankcijos, kaip atsisakymas išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (kartu sąlygojančia tarnybos santykių nutrūkimą ir darbo netekimą), taikymas už praeityje įvykdytus tarnybinius nusižengimus (už kuriuos buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurių galiojimo terminai jau yra pasibaigę) yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinkantis proporcingumo, bausmių ekonomijos principų bei įstatymų leidėjo valios. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog, sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui išdavimo klausimą, buvo vertinamos dar iki ankstesnio pareiškėjo atleidimo iš tarnybos turėtos tarnybinės nuobaudos, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, jog per laikotarpį nuo pareiškėjui palankaus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-51- 426/2012, kai jis buvau skubiai grąžintas į tarnybą, iki pakartotinio jo atleidimo iš tarnybos, t. y. per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. birželio 25 d., pareiškėjas tarnybine tvarka baustas nebuvo (tai nurodyta Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo PK viršininko surašytoje charakteristikoje). Nagrinėdama patikimumo klausimą CSEK rėmėsi ir 2012 m. rugsėjo 6 d. atlikto psichofiziologinio tyrimo rezultatais. Pasak komisijos, šio tyrimo rezultatai parodė, kad atsakydamas į klausimus pareiškėjas buvo neatviras. Su tokia išvada pareiškėjas nesutinka. Remiasi Poligrafo naudojimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi. Paaiškina, kad pagal Poligrafo naudojimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, tyrimas poligrafu neatliekamas arba atidedamas, jeigu: asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų arba vartojęs medikamentus, galinčius turėti įtakos tyrimui; asmuo serga psichikos liga arba dėl patologinės būsenos negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; asmuo yra laikinai nedarbingas dėl sveikatos būklės; nustatoma, kad tiriamojo asmens psichinė, psichologinė, fiziologinė ar fizinė būklė trukdys kokybiškai atlikti tyrimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tiriamojo asmens būklę įvertina asmuo, atliekantis tyrimą, o prireikus - ir sveikatos priežiūros specialistas. Pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 9 d. diagnozuota hipertiminė kardiopatija, t. y. širdies liga, kuri išsivysto sergant arterine hipertenzija. Pagrindiniai šios ligos simptomai yra skausmas širdies plote, aukštas kraujo spaudimas, krūtinės skausmas, krūtinės spaudimas, kojų edemos, nuovargis ir dusulys. Pareiškėjui prieinamuose informacijos šaltiniuose nurodoma, jog „Dėl blogo širdies raumens aprūpinimo krauju atsiranda stenokardija - skausmas, spaudimas, deginimas, sunkumas širdies plote, besitęsiantis iki 15 minučių. Skausmas gali plisti į kaklą pilvą nugarą kairę ranką jį išprovokuoti gali fizinis ir emocinis stresas. Ankstyvose ligos stadijose pulsas būna ritmiškas, atsiradus prieširdžiu virpėjimui, pulsas tampa neritmiškas, jaučiamas sustiprėjęs širdies plakimas, permušimai, pacientai gali apalpti. Kraujo spaudimas dažniausiai būna virš 140/90mmHg”. Todėl atliekant psichofiziologinį tyrimą užfiksuoti fiziologiniai pokyčiai, pareiškėjo nuomone, galėjo būti susiję ne tiek su tariamu jo neatvirumu, kiek su liga ir jos simptomų pasireiškimu. Atliekant pareiškėjo tyrimą poligrafu, jis vartojo medikamentus, mažinančius kraujospūdį, konkrečiai - vaistus Presteram ir Nebilet. Presteram „išplečia ir atpalaiduoja kraujagysles, kad kraujas galėtų laisviau jomis tekėti ir Jūsų širdžiai būtų lengviau palaikyti gerą kraujotaką“, o Nebilet „pasižymi kraujagysles plečiančiu poveikiu, kuris prisideda prie kraujospūdžio mažinimo“. Aplinkybę apie vaistų vartojimą pareiškėjas pasakė tyrimą atlikusiam specialistui, tačiau jis priėmė sprendimą tyrimo neatidėti. Apie tai, kad tyrimo metu vartojo minėtus medikamentus, pareiškėjas įrašė ir į jam pateiktą susipažinti psichofiziologinio tyrimo išvadą. Poligrafas matuoja tyrimo metu vykstančius fiziologinius pokyčius, tokius kaip kvėpavimas, kraujotaka ir pan. O pareiškėjo vartoti medikamentai kaip tik ir yra skirti kraujotakai ir kraujospūdžiui reguliuoti. Todėl mano, jog šio tyrimo rezultatai negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip rodantys jo nepatikimumą, kadangi poligrafu užfiksuotos organizmo reakcijos galėjo būti susijusios su jo vartotų medikamentų poveikiu. Darant išvadas dėl neatvirumo į pareiškėjui diagnozuotas sveikatos problemas ir medikamentų vartojimo faktą nepagrįstai neatsižvelgta. Remiasi Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, jog, esant neigiamai tyrimo poligrafu išvadai, yra laikoma, kad tirtas asmuo yra nepatikimas ir dėl to leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija negali būti išduotas arba turi būti panaikintas. Priešingai – nustatyta dispozityvi nuostata, suteikianti teisę, bet ne pareigą nesuteikti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar tokį leidimą panaikinti, kai asmens tyrimo išvada yra neigiama. Be to, yra numatyta ir tai, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti neišduodamas ar panaikinamas tik įvertinus neigiamą tyrimo išvadą visų kitų įrodymų kontekste. Mano, kad tyrimo poligrafu išvada negali būti vienintelis asmens nepatikimumo įrodymas, o gali būti vertinama tik kaip papildoma tikrinamą asmenį charakterizuojanti medžiaga. CSEK posėdyje tirti tariamai pareiškėjo nepatikimumą pagrindžiantys įrodymai negali sudaryti pakankamo pagrindo pripažinti jį nelojaliu ir/arba nepatikimu. Dėl to mano, jog ir tyrimo poligrafu išvada, nesant kitų patikimų pareiškėjo dalykinių ir asmeninių savybių netinkamumą darbui su įslaptinta informacija pagrindžiančių faktinių duomenų, negali būti vertinama kaip pagrįstas jo nepatikimumo įrodymas. Juo labiau, kad tyrimas poligrafu buvo atliktas neatsižvelgus į galimą pareiškėjo vartotų medikamentų poveikį. CSEK protokole nėra nurodyta, į kokius konkrečius klausimus atsakydamas pareiškėjas buvo neatviras ir koks yra tokio tariamo neatvirumo ryšys su jo netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Iš pareiškėjui pateikto CSEK posėdžio protokolo ir šios komisijos priimto administracinio sprendimo nėra aišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada, jog atsakydamas į pateiktus klausimus pareiškėjas buvo neatviras. Poligrafas fiksuoja kvėpavimo, širdies veiklos, kraujotakos ir pan. fiziologinius organizmo pokyčius. Tačiau, pareiškėjo nuomone, tokie pokyčiai gali atsirasti ne tik dėl asmens neatvirumo ar siekio nuslėpti kokią nors informaciją, bet ir dėl fiziologinio sužadinimo, kylančio dėl emocinės būsenos pokyčių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užduodami klausimai dėl ikiteisminių tyrimų, kurie jau yra nutraukti, kuriuose įtarimai jam nebuvo pareikšti ir dėl kurių vieną kartą pareiškėjui jau buvo panaikintas turėtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Be to, kai kurie klausimai buvo suformuluoti neteisingai ir į juos iš esmės nebuvo įmanoma atsakyti vienareikšmiškai (,taip‘‘ arba „ne“). Dėl to pareiškėjas buvo pasipiktinęs ir išgyveno neigiamus emocinius išgyvenimus. Be to, atliekamo tyrimo metu buvo filmuojamas, kas, jo nuomone, taip pat galėjo turėti įtakos poligrafo užfiksuotiems fiziologiniams pokyčiams. Atsižvelgdamas į visa tai mano, kad psichofiziologinio tyrimo rezultatai nepagrįstai buvo įvertinti kaip rodantys pareiškėjo neatvirumą, taigi ir nepatikimumą bei netinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Atsižvelgdamas į tai, kad CSEK sprendė klausimą dėl galimybės išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, mano, kad vertinant pareiškėjo dalykines ir asmenines savybes turėjo būti vertinamos ne tik su seniau pareiškėjo buvusia tarnyba susijusios aplinkybės, bet taip pat ir paskutiniu tarnybos laikotarpiu pareiškėją charakterizuojanti informacija. Tačiau į CSEK posėdį buvo pakviestas tik Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojas A. M., kuris, kaip nurodyta protokole, išdėstė tik su anksčiau aptartų ikiteisminių tyrimų metu surinkta medžiaga susijusias aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, reikšminga buvo analizuoti ir pareiškėjo tiesioginio viršininko, kuriam vadovaujant jis dirbo nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2013 m. birželio 26 d., t. y. daugiau nei 1 metus ir 3 mėnesius, poziciją dėl jo patikimumo. Kadangi Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo PK viršininkas į CSEK posėdį nebuvo pakviestas, 2013 m. liepos 17 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į jį, prašydamas pateikti jo charakteristiką. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo PK viršininko A. P. 2013 m. liepos 22 d. surašytoje charakteristikoje Nr. 10-13-S-20736 nurodyta, jog per nurodytą laikotarpį pareiškėjas pasižymėjo kaip pareigingas, drausmingas, paslaugus ir visada mažiau patirties turintiems kolegoms padedantis pareigūnas, turintis ryškias lyderio savybes, nebijantis išsakyti savo nuomonę ir ją apginti. Taip pat nurodyta, jog pareiškėjas gerbiamas kolektyve ir įgijęs kolegų bei tiesioginių vadovų pasitikėjimą, kartu su pavaldžiais pareigūnais pasiekė gerų darbo rezultatų. Be to, nurodyta, jog tam tikrose situacijose pareiškėjui trūkdavo lankstumo, tačiau tai neturėjo neigiamos įtakos darbo rezultatams, o kartais net leisdavo pasiekti geresnių darbo rezultatų. Nurodyta ir tai, jog nurodytu laikotarpiu nei paskatinimų, nei tarnybinių nuobaudų pareiškėjas neturėjo. Mano, jog šie su pareiškėjo dalykinėmis bei asmeninėmis savybėmis susiję aspektai yra reikšmingi ir į juos turėjo būti atsižvelgta, sprendžiant dėl jo patikimumo ir tinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Tačiau nepagrįstai tai nebuvo padaryta. Pažymi, kad pareiškėjo kandidatūros tikrinimas truko kiek daugiau nei vienerius metus ir tris mėnesius, t. y. praktiškai nuo 2012 m. kovo 12 d., kai buvo grąžintas į pareigas, iki 2013 m. birželio 18 d., kai buvo surašytas CSEK posėdžio protokolas, nors Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 7 dalies 2 punkte yra nustatytas terminas 90 darbo dienų. Pareiškėjo nuomone, maksimali galima kandidatūros tikrinimo trukmė Paslapčių įstatyme yra nustatyta tam, kad asmuo, kurio kandidatūra tikrinama, nepagrįstai ilgą laikotarpį nebūtų teisinio netikrumo situacijoje ir kad asmens teisėms bei pareigoms esminės įtakos turėsiantis sprendimas nebūtų atidedamas neapibrėžtai ilgam laikotarpiui. Šiuo atveju, esant tokiai ilgai pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrai, pareiškėjas buvo priverstas ilgą laiką dirbti, neturėdamas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, taigi, negalėdamas pilnai vykdyti jo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų. Be to, pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, susijusių su besitęsiančia nežinomybe dėl to, ar jam bus suteikta specialioji teisė ar ne, taigi negalėjo būti tikras, ar galės toliau tarnauti vidaus tarnyboje, ar nebus iš jos atleistas ir pan. Praėjus įstatyme nustatytam kandidatūros tikrinimo terminui, pareiškėjas tikėjosi, kad aplinkybės, dėl kurių leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija negalėtų būti išduodamas, nebuvo nustatytos ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija bus išduotas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant maksimalius Paslapčių įstatyme nustatytus terminus. Kadangi šis įstatymas nenustato jokių išlygų iš bendrosios taisyklės, taip pat nereglamentuoja galimybės pratęsti kandidatūros tikrinimo terminus, mano, kad šie terminai laikytini naikinamaisiais. Kandidatūros tikrinimo procedūrai nustatyto termino pažeidimas laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, darančiu CSEK sprendimą negaliojančiu. Sprendimas dėl pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūros nutraukimo buvo priimtas 2013 m. birželio 21 d. (įformintas CSEK raštu Nr. 1SE-3), o pareiškėjui paštu atsiųstas 2013 m. birželio 26 d. Kandidatūros tikrinimo ir atleidimo iš tarnybos metu galiojo originali Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto, kurio pagrindu ir buvo nuspręsta nutraukti kandidatūros tikrinimo procedūrą, redakcija. Tačiau vos po savaitės nuo pareiškėjo susipažinimo su tokiu sprendimu dienos buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-449 (įsigaliojo 2013 m. liepos 20 d.), kuriuo Paslapčių įstatymo 16 straipsnis buvo išdėstytas nauja redakcija. Atkreipia dėmesį, jog naujos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas buvo pakeistas, o tokio pagrindo, pagal kurį pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūra buvo nutraukta („nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija”), nebeliko. Šiuo metu galiojančios redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte yra nustatytas panašus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo/panaikinimo pagrindas – jei „tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.” Taigi šiuo metu, vertinant asmens savybes, yra numatytas tam tikras apribojimas laiko atžvilgiu. Tuo tarpu sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui išdavimo klausimą, apie jo asmenines ir dalykines savybes bei jų tinkamumą darbui su įslaptinta informacija buvo sprendžiama remiantis 2009 m. atliktų ikiteisminių tyrimų medžiaga bei 2007, 2008 ir 2010 m. atliktų tarnybinių patikrinimų medžiaga. Taigi, prieš 3–6 m. surinktais duomenimis. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybė rodo įstatymų leidėjo valią, sprendžiant klausimą dėl tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, atsisakyti asmens dalykinių ir asmeninių savybių vertinimo už neapibrėžtą laikotarpį. Todėl, nors sprendimas nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrą buvo priimtas dar galiojant minėtai Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto redakcijai, mano, jog, sprendžiant apie pareiškėjo dalykinių ir asmeninių savybių tinkamumą darbui su įslaptinta informacija, turėtų būti atsižvelgiama ir į tą aplinkybę, jog šiuo metu toks leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindas yra panaikintas, o panašus pagrindas yra apibrėžtas laike. Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, buvo priimtas dėl to, kad CSEK neišdavė jam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Panaikinus komisijos sprendimą, įsakymas naikintinas. Be to, pareiškėjas mano, jog Vilniaus AVPK viršininkas turėjo galimybę pareiškėjui siūlyti kitas pareigas, kurioms užimti nebūtų keliamas reikalavimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba būtų keliamas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima žemesne slaptumo žyma nei „Slaptai“. Atleidimas iš tarnybos nebuvo vienintelė galima priemonė. Tačiau Vilniaus AVPK kitų pareigų pareiškėjui nesiūlė. Paaiškina dėl prašomų priteisti sumų. Remiasi Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi. Vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos prašo priteisti taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą. Remiasi šio Aprašo 3.1–3.4 punktais ir 6.1 punktu. Daro išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista dėl neteisėto atleidimo iš darbo negauta darbo užmokesčio dalis, t. y. jo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną. Pagal Vilniaus AVPK teismui pateiktame vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapelyje Nr. 10- 20-PAZ1-883 pateiktą informaciją, pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio dydis už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną yra 153,10 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje yra privati informaciją apie pareiškėją, pagal BPK nuostatas turėjo būti sunaikinta, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pareiškėjas turėjo būti apie tai informuotas. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nežinoma, iš kur paimta medžiaga dėl jo pokalbių, nes jis ikiteisminio tyrimo procese buvo tik liudytoju, pareiškėjui nežinoma, ar pokalbiai buvo įrašomi teisėtai. Pažymėjo, kad išvadoje dėl jo tyrimo poligrafu neteisingai nurodyti ne visi jo vartojami vaistai, jis vartoja daugiau įvairių vaistų. Teigia, kad pokalbių stenogramos ir patikrinimo poligrafu išvada yra neteisėti įrodymai ir jais remtis negalima.
Atsiliepimas
Vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM, ministerija) atsiliepime į skundą pasisako tik dėl tų skundo reikalavimų, kurie yra susiję su CSEK sprendimais (t. I, b. l. 38–41, t. II, b. l. 39). Pasisako dėl reikalavimų panaikinti CSEK sprendimą dėl R. V. kandidatūros tikrinimo nutraukimo (CSEK 2013 m. gegužės 15 d. posėdžio, 2013 m. birželio 18 d. protokolas Nr. 1-8RN-1(KF), dėl skundo 2 ir 3 reikalavimų ir dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą VRM išduoti R. V. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ (skundo 4 reikalavimo). VRM mano, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį sprendimą netenkintinas. CSEK kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą nustato Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalis ir CSEK nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2013 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1V-236, 6.6 punktas. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu (sprendimo priėmimo metu 2013 m. gegužės 15 d. galiojusios redakcijos). Taip pat vadovautasi Konstitucinio Teismo praktika. Pareiškėjo atveju buvo nustatytos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Tokias savybes CSEK nustatė, remdamasi Policijos departamento prie VRM Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 5-S-4264 pateikta informacija, kad pareiškėjas, naudodamasis tarnybine padėtimi, asmeniniais tikslais teikė tretiesiems asmenims informaciją, gautą iš policijos duomenų bazių, apie kitų asmenų privatų gyvenimą (tai patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti R. V. pokalbiai, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Š. A. 2011 m. lapkričio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyti faktai; žinodamas apie nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui (tai patvirtina minėtuose protokoluose užfiksuoti R. V. pokalbiai); per leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėjimo laikotarpį buvo 4 kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis; taip pat atsižvelgta į neigiamą 2012 m. rugsėjo 20 d. R. V. tyrimo poligrafu išvadą. Todėl mano, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas įvairiais nustatytais faktais, kurie liudija apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija. Ši informacija nesudaro pagrindo traukti asmenį baudžiamojon atsakomybės (ikiteisminiai tyrimai ir buvo pradėti dėl kitų aplinkybių), tačiau tai yra neginčijamai nustatyti faktai. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Š. A. 2011 m. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad šioje veikoje įžvelgiama tarnybinio nusižengimo požymių, tačiau tarnybinės atsakomybės klausimas nekeltinas, nes R. V. tuo metu nedirbo policijos pareigūnu, be to, yra suėjęs patraukimo drausminėn atsakomybėn terminas. Tai, kad R. V. veikose nebuvo nusikaltimo požymių, o tarnybinė atsakomybė netaikyta dėl kitų priežasčių, jokiu būdu nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija negali būti remiamasi sprendžiant klausimą dėl asmens asmeninių ir dalykinių savybių ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Be to, ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti dėl kitų aplinkybių, nei tos, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tiesiog pastarosios aplinkybės buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu naudojant leistinas procesinės prievartos priemones. Tarnybinio patikrinimo nebuvo galima atlikti dėl jau nurodytų priežasčių, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad CSEK negalėjo tirti ir vertinti ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių. CSEK nurodytas aplinkybes vertino ne siekdama taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, o įgyvendindama jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl R. V. tolesnio tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti tęsimo arba nutraukimo. Priimdama tokį sprendimą CSEK privalėjo vertinti pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes. VRM nuomone, tai, kad pareiškėjui buvo skirtos 4 tarnybinės nuobaudos, nepaisant to, kad jos nesusijusios su įslaptintos informacijos tvarkymu, liudija apie aplaidų tarnybinių pareigų vykdymą ir sisteminį pažeidimų pobūdį, tai kelia pagrįstų abejonių, ar tokio asmens asmeninės ir dalykinės savybės yra tinkamos darbui su įslaptinta informacija. Pažymi, kad tai nebuvo vienintelis pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, o tik papildomos aplinkybės, patvirtinančios CSEK išvadas. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimas, ar tikrinimo leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti nutraukimas nėra sankcija, kaip teigia pareiškėjas, ir nelaikoma atsakomybės taikymu, taigi nėra pažeidžiamas non bis in idem principas. Neigiama pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada, vadovaujantis Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsniu, priimant ginčijamą sprendimą buvo naudojama, kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį, tačiau ji taip pat patvirtina, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. patvirtina kitas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas pažymi, kad CSEK protokole nenurodyta, kuo remiantis nustatyta, kad pareiškėjas tiriant poligrafu buvo neatviras, tačiau pažymėtina, kad tokį faktą, bei tai, kad tyrimo poligrafu išvada yra neigiama ,nustatė specialistas, CSEK nėra kompetentinga kaip nors interpretuoti tyrimo poligrafu rezultatus. Sutinka, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo laikytasi teisės aktų nustatyto 90 darbo dienų termino. Tačiau teigia, kad termino pažeidimas savaime nedaro ginčijamo sprendimo negaliojančiu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu skundžiamas aktas panaikinamas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Termino patikrinti asmens, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūrą praleidimas jokiu būdu negali būti laikomas tokia pagrindine procedūra. Jei teismas panaikintų ginčijamą sprendimą vien dėl to, kad buvo praleistas terminas, pareiškėjo tikrinimo procedūra turėtų būti atnaujinama ir galiausiai būtų priimamas toks pat sprendimas, nes kitos sprendimo priėmimo aplinkybės nepasikeistų. Šio termino negalima laikyti naikinamuoju, kaip nurodo pareiškėjas. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga (Civilinio kodekso 1.117 straipsnio 6 dalis). Šiuo atveju, pasibaigus įstatymo nustatytam 90 dienų terminui, per kurį institucijos turi atlikti asmens, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūrą, jokios teisės ir pareigos nei pareiškėjo, nei institucijų, atliekančių patikrinimą, neišnyko, nes pareiškėjui siekiant dirbti su įslaptinta informacija vis tiek turi būti išduodamas atitinkamas leidimas, o tam turi būti atliekamas atitinkamas patikrinimas. Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pakeitimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes jį priimant turėjo būti remiamasi tomis materialinės teisės normomis, kurios galiojo sprendimo priėmimo metu. Dabar galiojančiame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme išliko nuostata, kad turi būti vertinamos asmens, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, savybės (16 straipsnio 2 dalies 20 punktas).
Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimą.
Vilniaus AVPK atsiliepime su skundu nesutinka (t. I, b. l. 134–138, t. II, b. l. 40). Paaiškina, kad pareiškėjas buvo atleistas 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-439. Šis įsakymas priimtas vadovaujantis CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokolu Nr. 1-8RN-1(KF) ir yra teisėtas. Pagal Lietuvoje galiojantį įstatymų teisėtumo prezumpcijos principą, sprendimas nutraukti R. V. kandidatūros tikrinimą yra teisėtas ir pagrįstas ir todėl vykdytinas. Paaiškina dėl R. V. tinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Sprendimas priimtas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu (sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos). Pareiškėjo atveju buvo nustatytos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Tokias savybes CSEK nustatė, remdamasi Policijos departamento prie VRM Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 5-S-4264 pateikta informacija. Todėl ginčijamas sprendimas yra pagrįstas įvairiais nustatytais faktais, kurie liudija apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu. Atkreipia dėmesį, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte (sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos) yra įtvirtintas bendrasis personalo patikimumo reikalavimas, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių. Sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo klausimą, asmuo yra tikrinamas siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti, t. y. ar nėra jokių abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kad nebūtų sukelta grėsmės įslaptintos informacijos saugumui. Todėl Paslapčių įstatymo reguliuojamuose santykiuose, kai sprendžiama dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, inter alia dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo, nesprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo nuostatomis, kitų nutarimų nuostatomis. Pareiškėjas savo skunde kvestionuoja CSEK teises nagrinėti ir vertinti ikiteisminio tyrimo metu nustatytus faktinius duomenis bei dalį kitų jį kaip asmenį apibūdinančių savybių. Mano, kad tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti teisės normomis, jais siekiama susiaurinti Lietuvos valstybės galimybes užtikrinti paslapčių saugumą bei nukreipti tik į asmeninių poreikių tenkinimą, užmirštant visuomenės ir valstybės saugomų vertybių apsaugos užtikrinimo interesą. Paaiškina dėl tyrimo poligrafu. Ginčui teisingai išspręsti svarbios yra Paslapčių įstatymo nuostatos, reglamentuojančios leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimą ir panaikinimą. Iš Paslapčių įstatymo nuostatų matyti, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie sietini su pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės (Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos). Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad psichofiziologinio tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Neigiama pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada buvo naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinantį tiriamą asmenį, tačiau ji taip pat patvirtino, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. patvirtina kitas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Poligrafo tyrime konstatuota, kad pareiškėjas tiriant poligrafu buvo neatviras, ir tai konstatuota tyrimo poligrafu išvadoje, padarytoje specialisto. Todėl šis teisinis faktas nebegali būti ginčijamas ar paneigiamas vien pareiškėjo nuomone, o tik kita atitinkamo lygio ekspertine išvada. Pareiškėjas teigia, kad tyrimo metu vartojo medikamentus, mažinančius kraujospūdį, ir apie tai informavo specialistą. Kadangi specialistas priėmė sprendimą atlikti tyrimą, akivaizdu, kad buvo įvertintas vaistų poveikis ir į jį atsižvelgta atliekant tyrimą. Pats savaime vaistų vartojimo faktas žinomas tyrimo metu nepaneigia išvados pagrįstumo ir yra preziumuojama, kad tyrimo metu darant išvadas šis aspektas buvo įvertintas. Priešinga situacija būtų, jei vaistai būtų vartoti paslapčia ir tyrimo metu apie tai būtų nežinoma, nes tai nebūtų įvertinta priimant išvadą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatomis. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.
Skundas netenkinamas.
Ginčijami aktai yra Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. 10-TE-439 „Dėl tarnybos eigos“; CSEK priimtas administracinis sprendimas dėl pareiškėjo kandidatūros tikrinimo nutraukimo, įformintas CSEK 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. 1SE-3; CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) įtvirtintas sprendimas nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrą.
Pagrindinis ginčijamas aktas yra CSEK sprendimas, nes būtent šis sprendimas sukėlė kitas pasekmes: pareiškėjui buvo išsiųstas informacinis raštas, Vilniaus AVPK viršininkas priėmė skundžiamą įsakymą. Kiti skundo reikalavimai yra išvestiniai. Įvertinus ginčo santykių teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos 2013 m. birželio 25 d. įsakymu yra grindžiamas iš esmės tik tuo, jog įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas). Atsižvelgdamas į tai teismas pirmiausiai vertina pareiškėjo reikalavimų panaikinti CSEK sprendimą pagrįstumą.
Dėl CSEK 2013 m. birželio 21 d. rašto Nr. 1SE-3 ir CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF) esančio sprendimo nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimo procedūrą.
Pareiškėjui 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1SE-3 CSEK pranešė, kad, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Poligrafo naudojimo įstatymu (nenurodoma, kokia norma, ji cituojama), CSEK nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2013 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1V-236, 6.6 punktu, atsižvelgiant į Vilniaus AVPK pateiktą 2009 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotą informaciją ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. lapkričio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytus faktus, kad pareiškėjas, neturėdamas duomenų peržiūros pagrindo, tikrino su savo tarnybine veikla nesusijusių asmenų duomenis ir šią teisės aktų saugomą informaciją asmeniniais tikslais teikė asmenims, neįgaliotiems jos sužinoti, žinodamas apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui, nepranešė apie teisės pažeidimą policijai, ir į 2012 m. rugsėjo 20 d. tyrimo poligrafu neigiamą išvadą, CSEK 2013 m. gegužės 15 d. posėdyje nusprendė nutraukti pareiškėjo kandidatūros tikrinimą leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduoti (t. I, b. l. 22–23).
Šis informacinis raštas pareiškėjui buvo siunčiamas vadovaujantis taip pat teismui skundžiamu protokoliniu sprendimu: CSEK 2013 m. birželio 18 d. protokolu Nr. 1-8RN-1(KF) (t. I, b. l. 24–30). Pareiškėjui kartu su raštu buvo siunčiamas ir posėdžio protokolas. Iš protokole esančio klausimo svarstymo medžiagos pareiškėjas turėjo galimybę plačiau susipažinti su CSEK motyvais ir argumentais, su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Nutariamoji protokolo dalis visiškai atitinka pareiškėjui siųsto informacinio rašto turinį.
Šiam ginčui reikšmingos aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – VAAT) byloje Nr. I-2620-473/2010, kurioje sprendimas priimtas 2010 m. lapkričio 15 d., LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A756-2349/2011) VAAT sprendimas paliktas nepakeistas (duomenys paimti iš teismų informacinės sistemos LITEKO). VAAT byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas panaikinti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. gegužės 13 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-2 2-ą punktą, kuriuo VRM įpareigojama atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą; įpareigoti VRM grąžinti pareiškėjui 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-15 panaikintą leidimą (pareiškėju byloje buvo R. V., atsakove – VRM ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija). Pareiškėjo ginčijamu 2-u punktu buvo nutarta įpareigoti VRM vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir 17 straipsnio 3 dalies 2 punktu pradėti R. V. pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo bei spręsti klausimą dėl draudimo R. V. dirbti su įslaptinta informacija šio patikrinimo metu. VAAT 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Administracinėje byloje Nr. I-2620-473/2010 buvo nustatytos aplinkybės, kad vidaus reikalų ministras 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1-V-15 panaikino pareiškėjui 2006 m. sausio 4 d. išduotą leidimą Nr. 3 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (toliau – leidimas), įsakymas buvo grindžiamas Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas tokį sprendimą skundė Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri 2010 m. gegužės 13 d. protokoliniu sprendimu Nr. 56-2 pripažino vidaus reikalų ministro įsakymą nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo VRM vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir 17 straipsnio 3 dalies 2 punktu pradėti R. V. pakartotinį patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptina informacija šio patikrinimo metu. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija nurodė, kad pareiškėjas dvejuose pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose (dėl kurių ir buvo panaikintas leidimas) nebuvo pripažintas įtariamuoju, todėl nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjui Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą, tačiau nurodė, kad VRM gavo informacijos, dėl kurios kilo įtarimas, kad atsirado Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti išduotas atitinkamas leidimas, o dėl šios priežasties VRM turėjo vadovautis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir pradėti pakartotinį R. V. patikrinimą.
Su minėta administracine byla susijusi ir byla dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos 2010 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-47. Pareiškėjas buvo padavęs VAAT skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus AVPK viršininko 2010 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“; įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas; iš Vilniaus AVPK priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną dieną nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 141,08 Lt. VAAT 2012 m. sausio 26 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-51-426/2012) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamo įsakymo 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš tarnybos, įpareigojo VPK grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Atsižvelgdamas į nurodytas administracines bylas teismas daro išvadą, kad VRM atliko patikrinimą dėl galimybės išduoti pareiškėjui leidimą vadovaudamasi Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 56-2 bei šios komisijos nurodymais, kad būtina svarstyti klausimą, ar nėra kitų Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių leidimas neišduodamas. Be to, tokį patikrinimą galima buvo atlikti tik nuo tos dienos, kai pareiškėjas buvo teismo sprendimu grąžintas į eitas pareigas, o į šias pareigas pareiškėjas buvo grąžintas Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-189.
Šioje byloje ginčijamas sprendimas, kai CSEK nustatė, kad yra aplinkybės, kurias nustato Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas – nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija. Tokiu atveju Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalis nustato, kad tikrinimas nutraukiamas, tai ir buvo padaryta. Dėl Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo (ir šio punkto aiškinimas) yra pasisakoma LVAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012, 2012 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1268/2012, 2011 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011, 2009 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-154/2009. LVAT pažymėjo, kad Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte tos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių asmuo netenka teisės dirbti su įslaptinta informacija, nėra konkrečiai išvardinamos, tačiau tos savybės apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Todėl teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija. Todėl teismas privalo išsiaiškinti faktus, kurie parodo būtent tas asmens savybes. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą įstatymo aiškinimą, daro išvadą, kad sprendžiant dėl savybių, ar asmuo tinkamas darbui su įslaptinta informacija, neturi reikšmės faktas, ar asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. CSEK sprendime nutariamojoje dalyje neturi būti nurodyta, kokiais veiksmais, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo pažeidė, o turi būti nurodomi faktai, kurie patvirtina atitinkamų asmens dalykinių ir asmeninių savybių egzistavimą.
Žemesnės instancijos teismas
CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF), nutariamojoje dalyje pasakyta, dėl kokių faktinių duomenų ir kokiuose dokumentuose jie yra, priimamas nutarimas nutraukti kandidatūros tikrinimą.
CSEK nutarimas yra grindžiamas visų pirma teisės aktų nuostatomis –Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Poligrafo naudojimo įstatymu, CSEK nuostatais, patvirtintais vidaus reikalų ministro 2013 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1V-236 (6.6 punktu). Taip pat CSEK protokoliniame nutarime nurodyta, kad faktiniai duomenys nustatyti atsižvelgiant į Vilniaus AVPK pateiktą 2009 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotą informaciją, taip pat į Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Š. A. 2011 m. lapkričio 5 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytus faktus, kad R. V., neturėdamas duomenų peržiūros pagrindo, tikrino su jo tarnybine veikla nesusijusių asmenų duomenis ir šią teisės aktų saugomą informaciją asmeniniais tikslais teikė asmenims, neįgaliotiems jos sužinoti, žinodamas apie nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią šiam teisės pažeidimui, nepranešė apie teisės pažeidimą policijai ir į 2012 m. rugsėjo 20 d. tyrimo poligrafu neigiamą išvadą. CSEK nutarimas nėra grindžiamas pareiškėjo turėtomis tarnybinėmis nuobaudomis ir jo charakteristikomis, todėl teismas šiais klausimais nepasisako. VRM atsiliepime be pagrindo rašoma, kad tarnybinės nuobaudos įtakojo skundžiamo sprendimo priėmimą, nes tokiu atveju tai turėtų būti nurodyta skundžiamame CSEK protokoliniame nutarime, o tai nėra nurodyta. VRM negali pildyti CSEK nutarimo motyvų jau po nutarimo priėmimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde neneigia esant nurodytą medžiagą, tačiau aiškina, kad šia medžiaga pasivadovauta neteisėtai, o teisme dar papildomai aiškino, kad nėra patikimų duomenų, jog įrašyti pokalbiai yra jo asmeniniai pokalbiai.
Dėl Vilniaus AVPK pateiktos 2009 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotos informacijos. Pareiškėjas mano, kad šia informacija remtis nebuvo galima. Pareiškėjas remiasi tuo, kad ši medžiaga galimai yra iš dviejų ikiteisminių tyrimų medžiagos, o jų metu jis buvo tik liudytojas, be to, tyrimai nutraukti 2010 ir 2011 metais, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tos priežasties, jog tuose ikiteisminiuose tyrimuose jis buvo tik kaip liudytojas, jam nėra žinoma ikiteisminiuose tyrimuose surinkta medžiaga. Taip pat dėl to jis negavo ir prokurorų nutarimų nutraukti ikiteisminius tyrimus. Kadangi ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, pareiškėjas aiškina, kad negali būti teigiama, kad jis perdavė tretiesiems asmenims informaciją iš policijos duomenų bazių, kad tai padarė asmeniniais tikslais ir naudodamasis tarnybine padėtimi (jeigu taip būtų, tai ikiteisminiai tyrimai nebūtų nutraukti). Taip pat pareiškėjas remiasi tuo, kad CSEK posėdyje nėra pacituota, kurie iš pokalbių patvirtina, kad jis perdavė informaciją, kokia tai informacija, apie kokius konkrečius atvejus, nėra aišku, kokiu ikiteisminės medžiagos numeriu jis naudojosi gaudamas tą informaciją. Pareiškėjas remiasi Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad patikrinimo metu negali būti naudojami operatyvinės veiklos metodai ir priemonės, išskyrus operatyvinę apklausą ir duomenų, esančių operatyvinėje įskaitoje, peržiūrą.
Taip pat pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis BPK nuostatomis, nutraukus ikiteisminius tyrimus, tokia medžiaga, kaip pokalbių protokolai, turėjo būti sunaikinta. Rėmėsi BPK 161 ir 162 straipsnių nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo abu minėti protokolai (t. I, b. l. 72–89 ir 90–100) yra iš baudžiamosios bylos Nr. 10-1-02055-09, kuri nutraukta Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m, lapkričio 5 d. nutarimu (t. I, b. l. 68–71). Iš šių protokolų turinio matyti, kad įrašai daryti teisėtai, turint teisėjo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartį, įrašai daryti ikiteisminiame tyrime dėl R. V. piktnaudžiavimo tarnyba. T. y. šie protokolai sudarė baudžiamosios bylos medžiagą. Todėl pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl negalėjimo naudoti operatyvinės veiklos metodus, priemones. Skundžiamas sprendimas priimtas jau galiojant Kriminalinės žvalgybos įstatymui, kurį priėmus neteko galios Operatyvinės veiklos įstatymas (nuo 2013 m. sausio 1 d.), tačiau iš esmės reguliavimas nepasikeitė. Taip pat nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitė Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalis – nustatyta, kad patikrinimo metu negali būti naudojami kriminalinės žvalgybos metodai ir priemonės, išskyrus apklausą ir duomenų, esančių kriminalinės žvalgybos informacinėje sistemoje, peržiūrą. Taikant pareiškėjo nurodytą Paslapčių įstatymo nuostata, svarbiausia yra tai, kad patikrinimo dėl leidimo išdavimo metu draudžiama naudoti operatyvinės veiklos metodus ir priemones. Šiuo atveju patikrinimo dėl leidimo išdavimo metu tokios priemonės ir metodai nebuvo naudojami. Atsižvelgiant į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, ikiteisminio tyrimo byloje surinkta informacija nėra priskiriama kriminalinės žvalgybos metodų ir priemonių taikymui patikrinimo dėl leidimo išdavimo procedūros metu. Tokia pati išvada darytina ir sistemiškai įvertinus Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d. (šiuo atveju 2009 m. gruodžio mėnesį). Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad operatyvinė informacija – operatyvinės veiklos subjektų operatyvinių veiksmų atlikimo metu, sprendžiant operatyvinės veiklos uždavinius, gauti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys; 6 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos priemonės – operatyvinėje veikloje naudojamos techninės priemonės ir operatyvinė įskaita; 12 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos metodai – būdai gauti operatyvinę informaciją: operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Šios ir kitos Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos, taip pat kuriose nustatyti operatyvinės veiklos subjektai, objektai, uždaviniai, operatyvinio tyrimo pagrindai, o taip pat 17 straipsnis, kuris reglamentavo įslaptintos operatyvinės bei kitos įslaptintos informacijos panaudojimą ne operatyvinėje veikloje ir šios informacijos atskleidimą, leidžia daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju patikrinimo dėl leidimo išdavimo metu nebuvo naudojami operatyvinės veiklos metodai ir priemonės. Baudžiamojoje byloje buvo renkama medžiaga ir įrodymai remiantis baudžiamojo proceso normomis. Paslapčių įstatymas nedraudžia patikrinimo metu remtis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga nei tais atvejais, kai byla nutraukta, nei tais atvejais, kai asmuo nuteistas ar patrauktas įtariamuoju (žr. pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011, 2012 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).
Dėl BPK nuostatų taikymo. BPK 161 straipsnis reglamentuoja pranešimo asmeniui apie jam taikytas priemones teikimo tvarką. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu baudžiamasis procesas nutraukiamas, visa apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija turi būti nedelsiant sunaikinta surašius atitinkamą aktą. Sprendimą dėl tokios informacijos sunaikinimo priima prokuroras pasibaigus šio Kodekso 214 straipsnyje numatytam procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo terminui arba išnagrinėjus proceso dalyvių skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Minėtais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokolais (toliau – protokolai, t. I, b. l. 72–89 ir 90–100) nebuvo renkama medžiaga apie pareiškėjo privatų gyvenimą, nes buvo renkami įrodymai dėl galimo R. V. piktnaudžiavimo tarnyba, t. y. informacija apie tai, kad, galimai pasinaudojęs kitos baudžiamosios bylos numeriu, pareiškėjas gavo informaciją jam asmeniškai rūpimu klausimu (dėl jo žmonos telefono). Tačiau būtent ši informacija iš įrašytų pokalbių nebuvo gauta, o buvo gauta informacija, kad pareiškėjas teikė duomenis įvairiems kitiems asmenims prašant dėl jų asmeninių reikalų. Be to, jeigu ši medžiaga nebuvo sunaikinta, reiškia nebuvo priimtas atitinkamas prokuroro nutarimas. Dėl to taip pat negalima daryti išvados, kad šia ikiteisminio tyrimo medžiaga negalima buvo pasinaudoti patikrinimo metu sprendžiant dėl Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo.
Dėl medžiagos turinio vertinimo. Vertinant protokolų turinį, būtina atsižvelgti ir į toje pačioje baudžiamojoje byloje priimtą Vilniaus apygardos prokuroro 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą. Šiame nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu taikant procesines prievartos priemones, nustatytas BPK 154 straipsnyje, t. y. klausantis R. V. telefoninių pokalbių, buvo nustatyta, kad R. V., naudodamasis tarnybine padėtimi, asmeniniais tikslais teikė informaciją, gautą iš policijos duomenų bazių, Z. S., V. O., M. V. apie kitų asmenų privatų gyvenimą (anketinius duomenis), šiuose R. V. veiksmuose yra įžvelgiami tarnybinio nusižengimo požymiai, o tokios atsakomybės klausimas negalėjo būti tuo metu keliamas, nes pareiškėjas nedirbo policijos pareigūnu, taip pat buvo suėję patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminai. Minėtas prokuroro nutarimas CSEK nutarime taip pat nurodomas kaip faktinių duomenų gavimo šaltinis. Vertinant prokuroro nutarimą ir protokolus visumoje (o tai yra vienos baudžiamosios bylos medžiaga), prokuroro nutarime konstatuota informacija pasitvirtina. Pavyzdžiui, kalbėdamas su Z. S. pareiškėjas jam aiškiai perduoda prašomų asmenų pavardes, santuokos datą (t. I, b. l. 76). Taip pat ir dėl kitų prokuroro nutarime nurodytų atvejų – jie pasitvirtina protokolų duomenimis. Kadangi protokolai pateikti į šią bylą, pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti, o CSEK neprivalėjo cituoti šių protokolų – pakako tik nurodyti, kad būtent iš jų gauti faktiniai duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjas perdavinėjo informaciją asmenims, kurie negalėjo jos gauti. Pareiškėjo teiginiai, kad neįrodyta, jog čia kalbėjo jis, nepasitvirtina jokiais pareiškėjo paaiškinimais, kitais teiktais įrodymais, tokiais, pavyzdžiui, kad ne jis nurodytomis datomis naudojosi jo vardu registruotu telefonu, kad buvo jį pametęs ar pan. Šiuo atveju CSEK turėjo įrodymų, kad įrašyti būtent pareiškėjo pokalbiai, neturėjo priežasčių tuo abejoti, reiškia, pareiškėjo pareiga įrodyti priešingai. Iš pokalbių matyti, kad informaciją pareiškėjas perduodavo naudodamasis tarnybiniu kompiuteriu.
Dėl nepranešimo apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu. Dėl šio fakto prokuroro 2011 m. lapkričio 5 d. nutarime nepasisakyta. Tačiau iš pokalbių protokolų visgi galima spręsti, kad pareiškėjas žinojo, kas atveža alkoholį iš Baltarusijos ir kas juo prekiauja, nes pokalbio metu žadėjo sužinoti kainą (t. I, b. l. 77). Todėl pagrįstai CSEK nurodo, kad pareiškėjas žinojo apie vykdomą nelegalią prekybą kontrabandiniu alkoholiu ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią šiam pažeidimui, nepranešė apie pažeidimą.
Dėl tyrimo poligrafu. Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad tyrimo poligrafu išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Minėta, kad CSEK turėjo du objektyvius faktinių aplinkybių šaltinius, kurie akivaizdžiai rodė, kad pareiškėjas neteisėtai perduoda tarnybinę informaciją apie asmenų duomenis, kuriuos saugo įstatymas, žino, apie prekybą nelegaliu alkoholiu, bet apie tai nepraneša. Todėl tyrimo poligrafu išvada, kai ji yra neigiama, šiuo atveju galėjo būti panaudota priimant sprendimą nutraukti patikrinimą. Pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo nustatytos Poligrafo naudojimo įstatymo 9 straipsnyje. Pareiškėjas žinojo apie tai, kaip fiksuojamas tyrimas, galėjo sužinoti apie tyrimo eigą, naudojamą įrangą ir tyrimo tvarką, sužinoti galutinę tyrimo išvadą. Nenustatyta, kad jis būtų prašęs, o tokia informacija jam nebūtų teikiama. Be to, pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 7 d. išvadoje įrašė pastabą dėl vaistų vartojimo (pastaba įrašyta 2012 m. rugsėjo 13 d., t. II, b. l. 19). Poligrafo naudojimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė per vieną mėnesį po susipažinimo su galutine tyrimo išvada kreiptis į kitą tyrimo subjektą, prašant atlikti pakartotinį tyrimą. Pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo, nors buvo pateikęs pastabą. Nustatyta, kad Vadovybės apsaugos departamento prie VRM specialistas 2012 m. rugsėjo 20 d. surašė išvadą (t. I, b. l. 67). Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada yra neigiama. Ši išvada grindžiama 2012 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvada (t. II, b. l. 12–19). Šioje išvadoje yra pareiškėjo įrašas, kad jis su išvada 2013 m. rugsėjo 13 d. susipažino. Pareiškėjas įrašė pastabą, kad jis informavo, jog nuo 2012 m. liepos 10 d. vartoja vaistus, kurie susiję su kraujotaka ir širdies ritmu bei kraujo spaudimu, nurodyta, kad tai neužfiksuota išvadoje. 2012 m. rugsėjo 7 d. išvadoje buvo nurodyta, kad ji padaryta vadovaujantis psichofiziologinių tyrimų metodika, aplinkybių žinojimo testu (EKT), buvo sudarytas klausimynas su atsakymais, kad R. V. buvo supažindintas su klausimais, jam buvo duoti klausimų paaiškinimai ir kaip galima atsakyti. Dėl šio įrašo pareiškėjas jokių pastabų nepareiškė, reiškia, jam buvo paaiškinti klausimai. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nesuprato dalies klausimų, į juos negalėjo vienareikšmiškai atsakyti. Be to, kai pareiškėjas nesuprato klausimų, jis taip ir atsakė, tai pažymėta 2012 m. rugsėjo 7 d. tyrimo išvadoje ir tokia jo reakcija nebuvo vertinama neigiamai. Taip pat šioje išvadoje nurodyta specialisto kvalifikacija, poligrafo naudojimo stažas (20 metų). Taip pat, priešingai nei įrašė pastabą pareiškėjas, išvadoje (išvados 8 lapas) 2-me punkte nurodyta, kad prieš tyrimą pareiškėjas teigė, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. apie 7 val. jis buvo vartojęs vaistus nuo kraujo spaudimo, kad tuos vaistus naudoja nuo 2012 m. liepos 12 d., išvardinti vaistų pavadinimai ir kiekiai. Padaryta išvada dėl vaistų naudojimo galimo poveikio – fazinis odos galvaninės reakcijos dydis buvo žemesnis negu kitų tiriamųjų. T. y. vaistų naudojimo poveikis buvo įvertintas. Pareiškėjas privalėjo pranešti apie visus vartotus vaistus, nes Poligrafo naudojimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad tyrimas neatliekamas, jeigu asmuo yra vartojęs medikamentus, galinčius turėti įtakos tyrimui. Pareiškėjas pranešė apie vaistų vartojimą, o specialistas padarė išvadą, kad jie esminės įtakos tyrimui neturėjo, taip pat nenustatė, kad būtų reikalingas ir sveikatos priežiūros specialistas (Poligrafo naudojimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas taip pat nereikalavo, kad dalyvautų toks specialistas.
Kadangi tyrimo poligrafu išvada naudojama tik kaip papildoma informacija, šiuo atveju CSEK turėjo pagrindą remtis šia informacija, nes turėjo pirmiau minėtus faktinius duomenis.
Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo apie ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes CSEK tokio ikiteisminio tyrimo medžiaga nesirėmė.
Sprendžiant CSEK nutarimo teisėtumo klausimą teisiškai nėra reikšminga, kaip surašytas posėdžio protokolas, t. y. pareiškėjas aiškina, kad jis surašytas kaip tarnybinio tyrimo išvada, nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai ir pan. Nesvarbu, kad komisija motyvuojamoje protokolo dalyje dar ir kvalifikavo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. nurodė, kokie teisės aktai pažeisti. Šie CSEK protokole nurodomi argumentai yra tik papildomi sprendžiant dėl pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių, kai gali būti neišduodamas leidimas, jie jokių kitokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia (pvz., pareiškėjas dėl tokių pasisakymų negalėtų būti baudžiamas drausmine tvarka), išskyrus tai, ką CSEK ir tyrė ir kam tirti turėjo įgalinimus – ar gali būti išduotas leidimas (Paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių policijos darbą, nesilaikymas taip pat rodo atitinkamą asmens nepatikimumą. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu atveju reikėjo atlikti tarnybinį patikrinimą. Paslapčių įstatymas tokio būtinumo nenustato. Prokuroro nutarime buvo nurodyta, kodėl nėra galimybės pradėti tarnybinį patikrinimą, ir tas nurodymas atitiko faktinę tuo metu egzistavusią padėtį. CSEK iš tikrųjų neturi įgaliojimų pradėti tarnybinį patikrinimą tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo padarė tarnybinį nusižengimą. CSEK tikslai ir atliekami patikrinimai turi kitą tikslą – jis nurodytas Paslapčių įstatymo 16 ir 17 straipsniuose, ir šiuo atveju CSEK jai skirtą užduotį įvykdė, nustatė, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija.
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VRM 2010 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1V-15, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas, taip pat rėmėsi tų pačių ikiteisminių tyrimų medžiaga, kaip ir šioje byloje ginčijamas nutarimas, todėl pastarasis yra neteisėtas. Taip nėra. VRM 2010 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1V-15 (t. II, b. l. 7) grindžiamas vien tik tuo faktu, kad dėl piktnaudžiavimo pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal BK 228 straipsnio 2 ir 1 dalis. Šiame įsakyme, o taip pat CSEK 2009 m. gruodžio 8 d. protokole Nr. 1-8RN-4(RN) (t. II, b. l. 3–4) visai nebuvo vertinama ikiteisminių tyrimų metu surinkta medžiaga, kaip pagrindas panaikinti leidimą, o vertinami tik faktai, jog R. V. pradėti ikiteisminiai tyrimai, dėl to ir protokolinis sprendimas buvo grindžiamas Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu. Vėliau buvo nustatyta, kad R. V. ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo pripažintas įtariamuoju, dėl to minėtas įstatyminis pagrindas taikytas netinkamai. Tačiau Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija pati nurodė (t. II, b. l. 9–11), kad VRM turi informacijos apie kito 16 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo taikymą, konkrečiai nurodytas 17 punktas. Minėta, kad dėl VRM įpareigojimo pradėti pakartotinį patikrinimą vyko teisminis ginčas ir pareiškėjo skundas buvo atmestas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad abiem atvejais buvo vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės. Be to, CSEK šiuo atveju vertino visai ne abstrakčias, kaip teigia pareiškėjas, o itin konkrečias aplinkybes, dėl kurių jau buvo pasisakyta. Pareiškėjo patikrinimas buvo nutrauktas visai ne dėl to, kad jo atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, kaip savo skunde teigia pareiškėjas, o dėl to visai nesvarbu, kokiais pagrindais ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.
Dėl patikrinimo trukmės. Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tikrinimą atliekančios institucijos privalo patikrinti asmens, pretenduojančio gauti leidimą, kandidatūrą per 90 darbo dienų, jeigu asmuo pretenduoja gauti leidimą, žymimą slaptumo žyma „Slaptai“, ir per 120 dienų, kai pretenduoja gauti leidimą, žymimą slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Pareiškėjas privalėjo (pagal pareigybės aprašymą, tai nurodyta CSEK protokole, 4 lape) gauti leidimą su žyma „Slaptai“. Reiškia patikrinimas turėjo būti atliekamas per 90 darbo dienų. Pareiškėjas buvo tikrinamas (turėjo būti tikrinamas pagal jo pareigybės aprašymą ir pagal Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimą) nuo grąžinimo į pareigas dienos – 2012 m. kovo 12 d., buvo tikrinamas iki 2013 m. birželio 18 d., t. y. žymiai pažeisti patikrinimo terminai. Tačiau Paslapčių įstatymo nuostatos nenustato, kad, pažeidus nurodytą terminą, leidimas turi būti išduodamas besąlygiškai, t. y. šis terminas nėra naikinamasis, kai jam pasibaigus atitinkami subjektai jau praranda galimybę atlikti jiems pavestus veiksmus. Pareiškėjas visą šį laiką dirbo savo pareigose, reiškia, jo teisės buvo pažeistos minimaliai, dėl to pareiškėjas galėtų tik prašyti neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau dėl šio procedūrinių taisyklių pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamą aktą, tuo labiau, kad jį panaikinus patikrinimas vėl turėtų vykti. Daroma išvada, kad nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto akto panaikinimo pagrindo, kai aktas gali būti pripažintas neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Dėl šiuo atveju tirtų asmeninių ir dalykinių savybių reikšmės vertinant pareigūno patikimumą. CSEK protokole nurodyta, kokiais Konstitucinio Teismo nutarimais ir kokiomis juose esančiomis nuostatomis remiasi CSEK. Teismas pritaria šiems CSEK motyvams. Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, būtina nustatyti, kad valstybė tuo asmeniu gali besąlygiškai pasitikėti (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Šioje byloje nustatyta, kad valstybė negali besąlygiškai pasitikėti pareiškėju dėl to, kad jis laikysis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų.
Pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju CSEK turėjo vadovautis naujos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįsti. Ir CSEK priimant sprendimą, ir Vilniaus AVPK priimant skundžiamą įsakymą galiojo pareiškėjui taikytos Paslapčių įstatymo nuostatos. Pareiškėjas pats nurodo, kad tik nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojo naujos įstatymo nuostatos, taigi jam šios nuostatos negalėjo būti taikytos, nors jos ir pakeitė Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą pareiškėjui naudinga linkme, kadangi visi skundžiami aktai tuo metu jau buvo priimti.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad skundžiamas CSEK nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti nėra pagrindo, todėl ši pareiškėjo skundo dalis yra nepagrįsta ir todėl negali būti tenkinama.
Dėl Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymo „Dėl tarnybos eigos“ Nr. 10-TE-439.
Įsakyme vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu (Vidaus tarnybos statuto redakcija, galiojusi atleidimo metu). Įsakymas grindžiamas CSEK 2013 m. birželio 18 d. posėdžio protokolu Nr. 1-8RN-1(KF).
Pareiškėjas teigia, kad jam galėjo būti pasiūlytos kitos pareigos, kuriose nereikia turėti leidimo darbui su įslaptinta informacija. Tačiau Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnis, kuris reglamentuoja atleidimo iš vidaus tarnybos kitais pagrindais tvarką, nustato, kad: esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu (1 dalis).; atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11, 16 ir 18 punktus galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas (5 dalis). Todėl atleidžiant pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, tokios garantijos Vidaus tarnybos statutas nenustato, taip pat nenustatytos ir kitos pareiškėjui taikytinos garantijos (pareiškėjas tokių nenurodė). 2013 m. birželio 22, 23 ir 24 dienos buvo išeiginės, o pareiškėjui CSEK pranešimas buvo išsiųstas tik 2013 m. birželio 21 d., taigi atleistas jis turėjo būti kitą dieną po to, kai atsirado aplinkybė, dėl kurios pareigūnas negali tęsti tarnybos, atleistas pareiškėjas galėjo būti tik kitą darbo dieną.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą daroma išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti teisėto pagrindo nėra, todėl pareiškėjo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl kitų reikalavimų.
Pareiškėjas kelia dar tokius reikalavimus: įpareigoti atsakovą VRM išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“; įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo dienos (2013 m. birželio 25 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos - po 153,10 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną. Šie reikalavimai yra išvestiniai iš pirmiau aptartų esminių skundo reikalavimų, todėl netenkinant pirmiau nurodytų reikalavimų, šie reikalavimai taip pat negali būti tenkinami, nes yra nepagrįsti. Be to, jokiu atveju teismas negalėtų įpareigoti VRM išduoti pareiškėjui leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nes teismas neatlieka nei vidaus, nei kitų viešojo administravimo funkcijų ir negali priimti sprendimo už valstybės institucijas, kurioms įstatymais pavesta spręsti atitinkamus klausimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.