Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00574-2010-5

2013 m. gegužės 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. V. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 231 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 231 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą: 2010-04-19, laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 13.45 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), antstoliui A. S. atvykus vykdyti 2010-04-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12045-79/2009 pagal „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl įrodymų užtikrinimo priemonių taikymo, nutartyje nurodyta išsamiai aprašyti kompiuterių programų, į kurias turtinės autoriaus teisės priklauso pareiškėjams, kopijų įdiegimo (atgaminimo ir (arba) saugojimo elektronine forma) į atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius kompiuterių standžiuosius diskus, paimti šių kompiuterių programų kopijas ir su jomis susijusius dokumentus, V. J., susipažinęs su antstolio A. S. pateikta 2010-04-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, išėjo iš administracinės patalpos, palikęs antstolį šioje patalpoje, davė nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui R. V. bei visiems kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išjungti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose esančius kompiuterius, neleisti atlikti antstoliui veiksmus, uždraudė teikti antstoliui bet kokią informaciją, nurodė išprašyti antstolį A. S. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų ir pats išvyko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų.

R. V. nuteistas už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą: 2010-04-19, laikotarpiu nuo 09.00 val. iki 13.45 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), antstoliui A. S. atvykus vykdyti 2010-04-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12045-79/2009 pagal „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl įrodymų užtikrinimo priemonių taikymo, kuria nurodyta išsamiai aprašyti kompiuterių programų, į kurias turtinės autoriaus teisės priklauso pareiškėjams, kopijų įdiegimo (atgaminimo ir (arba) saugojimo elektronine forma) į atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius kompiuterių standžiuosius diskus, paimtų šių kompiuterių programų kopijas ir su jomis susijusius dokumentus, R. V. atsisakė vykdyti teisėtus antstolio reikalavimus bei trukdė atlikti vykdymo veiksmus, t. y. neleido apžiūrėti bei aprašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse bei parduotuvės patalpose esančius 6 kompiuterius, antstoliui juos siekiant įjungti, kompiuteriai neįsijungė, nesurinkus nustatytų slaptažodžių, kurių R. V. antstoliui neatskleidė, išjungė prekybos salėje esančius kompiuterius iš maitinimo lizdų, užrakino administracinę patalpą, kurioje buvo 4 kompiuteriai, neįleisdamas į ją antstolio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo, trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas netinkamai įvertino įvykio kontekstą – vykdomos teismo nutarties turinį, informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan., bei kaltinimą grindžiant prielaidomis, todėl 2012-10-15 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes priimtas ir surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, t. y. buvo priverstas duoti parodymus prieš save. Po to jam buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminio tyrimo metu gauti jo, kaip liudytojo, parodymai panaudoti teisme. Europos žmogaus teisių teismas priimtuose sprendimuose yra nurodęs, kad teisė neduoti parodymų prieš patį save yra visuotinai pripažintina ir yra proceso teisingumo principo sudėtinė dalis. Pirminis bylos tyrimas yra procedūros dalis, o tai reiškia, kad šiam tyrimui taikomi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatyti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, jo, kaip liudytojo, duoti parodymai negali būti laikomi gauti teisėtu būdu. BPK nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Teismo pareiga priimti byloje teisingą sprendimą. Teismo nuosprendyje abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad teismas kaltinimą grindė ne konkrečiais ir neginčijamais, nustatytais faktiniais duomenimis, įrodymais, o prielaidomis, bei teisme buvo panaudoti parodymai, gauti apklausiant jį kaip liudytoją, t. y. privertus duoti parodymus prieš save, tokiu būdu pažeidus proceso teisingumo principą. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo naudoti šių parodymų, grindžiant jo kaltę, nors akivaizdu, kad jo kaltė buvo grindžiama parodymais, duotais liudytojo apklausos metu. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat komentuoja BK 231 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėtį, Antstolių profesinės etikos kodeksą, Antstolių įstatymą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistieji R. V. ir V. J. apeliaciniuose skunduose neigia savo kaltę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie nuteisti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Teismų praktikoje pripažinta, kad trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo visapusiškai įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, jog į daugelį apeliantų argumentų jau yra motyvuotai atsakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog antstolis A. S., vykdydamas 2010-04-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo, kartu su informacinių technologijų specialistu L. L. ryte, apie 9 val., atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Apsilankymo tikslas matomas iš nutarties – išsamiai aprašyti kompiuterių programų kopijų įdiegimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“, reg. (duomenys neskelbtini), priklausančių kompiuterių standžiuosius diskus datas, paimti šių kompiuterių programų kopijas ir su jomis susijusius dokumentus. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde pabrėžia, jog nustatyta, kad nutarties vykdymo metu jo patalpose nebuvo. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad matė, jog atėjo žmonės, prašė jų palaukti kabinete, nes turėjo susitikimą, todėl išvyko, antstolis neprisistatė, tačiau tikėti šiais V. J. teiginiais nėra pagrindo, juos paneigia paties apelianto 2010-04-26 pasirašytas paaiškinimas, kad vienas iš atvykusiųjų prisistatė kaip antstolis A. S., pasiūlė jiems prisėsti ir išskubėjo į susitikimą, paskui telefonu sužinojo, kad antstolis savavaldžiauja, todėl davė nurodymą visiems palikti patalpas ir jas užrakinti (b. l. 4–5, t.1). Taigi apeliantas žinojo, kad į įmonę atvyko ne kas kitas, o antstolis. Aplinkybę, jog su V. J. kalbėjo telefonu, patvirtina kitas nuteistasis R. V.. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir 2010-10-08 V. J. pasirašytame rašte, kuriame pakartota, kad antstolis prisistatė, rodė kažkokius dokumentus, sakydamas, jog tai teismo nutartis, tačiau skaityti nebuvo laiko, todėl paprašęs palaukti, išvyko į planuotą susitikimą (b. l. 183–185, t. 1). 2011-01-25 V. J. pasirašytame rašte nurodoma, kad R. V. uždraudė be jo teikti bet kokią informaciją ar leisti atvykusiems vyrams atlikti kokius nors veiksmus, A. S. telefonu pasakė, jog atvyks pasibaigus susitikimui ir tada bus galima atlikti nustatytus veiksmus (b. l. 67-68, t. 2). Teisiamajame posėdyje V. J. aiškino, kad raštus pasirašė, tačiau šie rašyti ne pagal jo žodžius, kodėl nežino pasirašytų dokumentų turinio, paaiškinti negali. Tokie V. J. teiginiai nelogiški, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Neįtikėtina, jog kažkas paruošė įmonės raštus ir juose išgalvojo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, o raštus, visiškai su jais nesusipažinęs, pasirašė įmonės vadovas. Be kita ko, analogiškas kaip ir minėtuose raštuose, aplinkybes nurodo ir nukentėjusysis antstolis bei kartu su juo buvęs L. L., kurie abu teigia, kad antstolis atvykęs į įmonę, prisistatė, kas toks, pateikė vykdytiną nutartį, tačiau V. J., susipažinęs su nutarties turiniu, išėjo ir apie valandą palaukus, buvo pradėti vykdymo veiksmai. Taigi bylos įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog V. J., žinodamas apie antstolio vizitą ir vykdytiną nutartį, išvyko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų, palikdamas ten antstolį ir į jas negrįžo net kelias valandas, taip aiškiai apsunkindamas antstolio veiksmus. Susitikimas, į kurį V. J. teigia skubėjęs, užtruko 15–20 min., tai patvirtino teisme kaip liudytojas apklaustas M. K., su kuriuo įvykio rytą V. J. ir susitiko. Po šio susitikimo V. J. į įmonę ne tik kad pats negrįžo, bet ir davė nurodymus darbuotojams palikti patalpas, uždraudė teikti antstoliui informaciją ir leisti jam atlikti kokius nors veiksmus, taip sąmoningai trukdydamas antstoliui vykdyti teismo nutartį. Iš apklaustų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų (V. Š., V. C., N. B.) parodymų matyti, jog įvykio dieną, nesibaigus darbo dienai, jie, išjungę kompiuterius, dėl įvairių priežasčių (kito darbuotojo paliepimo, baimės) išvyko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų. Neįtikėtina, jog darbuotojai, tarp kurių ir pardavėjai–konsultantai, be vadovo žinios iš esmės dėl mažareikšmių priežasčių, nesibaigus darbo dienai, savavališkai būtų palikę savo darbo vietas. R. V. nurodė, jog susisiekus su vadovu telefonu, pastarasis žadėjo grįžti. Apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą ir peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti vykdymo veiksmai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2010-04-19. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, jog R. V. reikalavo laukti, nes tuoj grįš vadovas, tačiau antstolis nuo ryto iki beveik 14 val. prabuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, o V. J. taip ir nepasirodė, nors apie antstolio vizitą žinojo dar ryte. Aptarti apelianto veiksmai negali būti vertinami kitaip kaip tik sąmoningas, piktybiškas trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptartų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, kad V. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 231 str. 1 d.

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas, davė parodymus prieš save ir šie parodymai panaudoti teisme. Su tuo sutikti negalima. V. J. kaltė grindžiama ne jo, kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o teisme ištirtų įrodymų visuma (A. S., L. L., iš dalies R. V., paties V. J. teisme duotais parodymais, rašytiniais bylos dokumentais ir kt.).

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde taip pat neigia savo kaltę, teisinasi, jog nežinojo, kodėl tikrinami kompiuteriai, vadovo nebuvo, antstolis tinkamai neprisistatė. Tačiau tokie teiginiai tik bandymas sušvelninti savo atsakomybę. Tiek L. L., tiek antstolis A. S. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose antstolis nurodė, kas jis toks ir ko atvyko, netikėti jais nėra pagrindo. Apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą ir peržiūrėjo byloje esantį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti vykdymo veiksmai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog antstolis R. V. ne kartą kartojo, kas toks yra, koks jo atvykimo tikslas, taigi apelianto teiginiai apie nežinojimą, kas vyksta, atmestini. Taip pat vaizdo įrašas visiškai paneigia apelianto teiginius apie tai, kad jis nieko neatlikinėjo ir tik prašė sulaukti vadovo. Objektyviai užfiksuota, jog R. V. tuo metu, kai L. L. apžiūrinėja nešiojamąjį kompiuterį, prieina, uždaro kompiuterio ekraną, paima kompiuterį. Nors apeliantas teigia, kad kompiuteriai neįsijungė dėl slaptažodžių, tačiau vaizdo įraše matoma, kad L. L. prie kompiuterių bandant užfiksuoti reikiamus duomenis, R. V. patraukia kompiuterio klaviatūrą, traukia laidus iš maitinimo lizdų, pačių kompiuterių. Taip pat aiškiai matyti, jog R. V. užrakina administracinių patalpų duris, ir, nors apeliantas teigia, jog užrakino duris tik dėl saugumo, tačiau įraše užfiksuota, kaip antstolis ne kartą jo prašo atidaryti duris, kad galėtų pasiimti dokumentus, o R. V. tokius prašymus ignoruoja ir išeina į kitas patalpas. Tokie aktyvūs veiksmai vertinami kaip akivaizdus trukdymas antstoliui vykdyti teismo nutartį, apie kurią R. V. antstolis ne kartą užsiminė. Ir apygardos teisme atlikus įrodymų tyrimą pasitvirtino, jog R. V. tikrai padarė inkriminuotus veiksmus, todėl pripažįstama, jog jis pagrįstai nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl trukdymo antstoliui vykdyti teismo nutartį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. J. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.