Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-746-443/2013 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei Z. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas dėl aplinkybių, kurios nebuvo visiškai ir objektyviai ištirtos, nukrypo nuo ginčo esmės ir jos neatskleidė. Atsakovės parodymai dėl paskolos grąžinimo yra subjektyvūs, nepatvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje yra įrodytas paskolos grąžinimo faktas. Paskolos davėjas iki pat savo mirties neigė paskolos grąžinimo faktą. Teismo išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija, yra nepagrįsta, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles.CK 6.65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga, o ne teisė priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nėra nustatyta kitaip. Šalių sudarytoje sutartyje nėra nustatytos kitos kreditoriaus pareigos priimant prievolės įvykdymą, todėl taikytina bendroji pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą. Atsakovė nepateikė paskolos davėjo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio paskolos grąžinimo faktą, byloje nėra duomenų, jog paskolos davėjas būtų atsisakęs išduoti pakvitavimą, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai – liudytojų parodymai bei paskolos sutarties originalas, kuriame nėra žymos apie prievolės įvykdymą, – negali būti pripažįstami pakankamais patvirtinti paskolos grąžinimo faktą. Įstatymų reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas skolininką be žymos, kad prievolė įvykdyta, yra pagrindas preziumuoti, kad skolininkas paskolos nėra grąžinęs. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kuriais būtų paneigta pakvitavimu paremta prezumpcija, jog atsakovė tinkamai įvykdė prievolę. Be to, teismas, pažeisdamas CK 1.93 straipsnio nuostatas, nepagrįstai leido byloje remtis liudytojų parodymais.Teismas fragmentiškai atliko formalų rašytinių įrodymų vertinimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, vienais įrodymais rėmėsi ir juos pripažino, o kitus atmetė nenurodydamas atmetimo motyvų. Teismas netyrė paskolos sutarties, jos sąlygų dėl prievolės įvykdymo vietos, nevertino atsakovės finansinių galimybių grąžinti paskolą, neišreikalavo dokumentų apie atsakovės gaunamas mėnesio pajamas ir būtiniausias išlaidas, nebuvo aktyvus, kaip kad tai yra numatyta CPK 179 straipsnyje.Atsakovė neįrodė, iš kokių šaltinių grąžino paskolą, kadangi lėšų buto pirkimui neturėjo. Atsakovė neturėjo nuosavų lėšų buto pirkimui, jas skolinosi, todėl per tokį trumpą laiką nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2013 m. liepos mėnesio pagal jos kaip pensininkės gaunamas pajamas ji negalėjo taip greitai sukaupti 10 200 Lt sumos paskolai grąžinti.Ginčo paskolos sutartyje buvo nurodyta konkreti prievolės įvykdymo vieta, t. y. šalys susitarė, kad paskola turi būti grąžinta paskolos davėjo V. B. K. namuose adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta sutarties sąlyga buvo nustatyta saugumo sumetimais, kad paskolos davėjui, esant garbaus amžiaus, nereikėtų su savimi vežiotis didelės pinigų sumos. Esant sutarties sąlygai dėl prievolės įvykdymo vietos, ji yra privaloma sutarties šalims ir turi būti vykdoma tinkamai. Atsakovei teigiant, kad ji prievolę įvykdė kitoje nei sutarta vietoje, jai ir tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo priėmimo faktus.Teismui buvo pateikta paskolos sutarties, esančios notarų biure, kopija, tačiau teismas šios sutarties jokia forma nevertino ir nesuprantamai nurodė, kad apelianto ieškinys atmestinas paaiškėjus, jog ieškinys nebuvo pagrįstas leistinais rašytiniais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. galutinio sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo panaikintas Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. preliminarus sprendimas ir atmestas ieškovo J. K. ieškinys atsakovei Z. J. dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apelianto apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė Z. J. ir apelianto tėvas V. B. K. 2011 m. vasario 24 d. sudarė paskolos sutartį (b.l. 9, 14), patvirtintą Šakių rajono 2-ojo notaro biuro notarės Z. D., pagal kurią V. B. K. paskolino Z. J. 10 200 Lt iki 2013 m. vasario 24 d. Paskolos sutartyje šalys susitarė ne tik dėl galimybės paskolos sumą paskolos gavėjai grąžinti prieš terminą, bet ir paskolos grąžinimo vietos, t. y. šalys susitarė, kad paskola turi būti grąžinama paskolos davėjo V. B. K. namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties 7 punkte nurodyta, kad sutartis, kaip atitinkanti šalių valią, savarankiškai pasirašyta dviem egzemplioriais, iš kurių vienas lieka Šakių rajono 2-ajame notaro biure, o kitas atiduodamas paskolos davėjui, t. y. V. B. K.. Ginčo dėl paskolos sutarties sudarymo ir paskolos sumos perdavimo atsakovei byloje nekyla. Atsakovės pateikti įrodymai (b.l. 34–35) ir jos paaiškinimai patvirtina, kad paskolos sumą paskolos davėjas pervedė į paskolos gavėjos sūnaus S.J. sąskaitą kartu su paskolos gavėjai V. B. K. padovanota 9 000 Lt suma. Atsakovės teigimu, paskolos suma, kaip ir V. B. K. jai padovanota suma, buvo panaudoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui (b.l. 38–46). V. B. K. 2011 m. gruodžio 27 d. mirė (b.l. 12), o po jo mirties palikimą priėmė įstatyminis įpėdinis, mirusiojo sūnus J. K. (b.l. 10, 16). Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui J. K. į atsakovę dėl paskolos grąžinimo, tačiau atsakovė nurodė, jog ji 10 000 Lt sumą paskolos davėjui grąžino dar 2011 m. liepos mėnesio pabaigoje, o nuo likusios paskolos sumos dalies grąžinimo paskolos davėjas ją atleido. Tinkamą prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymą atsakovė grindžia jos turimu paskolos sutarties egzemplioriumi (b.l. 33).

Dėl tinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo byloje bei netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos tarp šalių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu bei netinkamu įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymu byloje, yra nepagrįsti.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.). Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 str.), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Pažymėtina, kad sandorio šalys įrodinėjimo procese gali pasinaudoti įstatyminėmis prezumpcijomis tik tuo atveju, kai byloje yra neginčijamai konstatuotas faktas, kuriam įstatymo suteikiama privilegijuota reikšmė (pas kreditorių yra paskolos sutartis, pas skolininką yra skolos dokumentas ar pakvitavimas ir pan.). Tam tikrų aplinkybių preziumavimas įstatyme nepakeičia bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o tik atitinkamai palengvina įrodinėjimo procesą šaliai, kurios naudai prezumpcija nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ši aplinkybė nėra ginčijama, kad atsakovė ir V. B. K. 2011 m. vasario 24 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei paskolos davėjas paskolino 10 200 Lt sumą laikotarpiui iki 2013 m. vasario 24 d. Šalių sudaryta paskolos sutartis tiek savo forma, tiek ir turiniu atitiko CK 6.870-6.871 straipsnio reikalavimus. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pirmiau nurodyta paskolos sutartis buvo sudaryta raštu ir patvirtinta notarine tvarka. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Taigi paskolos gavėjas turi pareigą grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo pareigą grąžinti paskolos davėjui 10 200 Lt sumą sutartyje nustatyta tvarka iki 2013 m. vasario 24 d. Atsakovės teigimu, ji dalį paskolos sumos – 10 000 Lt – paskolos davėjui grąžino dar 2011 m. liepos mėnesio pabaigoje, o nuo likusios paskolos dalies – 200 Lt – grąžinimo paskolos davėjas ją atleido. Nurodytas aplinkybes, o kartu ir savo prievolių pagal paskolos sutartį tinkamą įvykdymą, turėjo įrodyti atsakovė. Atsakovė prievolių pagal paskolos sutartį pasibaigimą grindė įstatymine prezumpcija, pagal kurią paskolos dokumento buvimas pas skolininką leidžia preziumuoti, jog prievolė yra pasibaigusi.

Prievolė gali baigtis tinkamu jos įvykdymu ir kreditoriui atleidus skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.123 str., 6.129 str.). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nurodė, kad ji dalį prievolės įvykdė tinkamai, todėl dalis prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigė ją įvykdžius, o nuo likusios dalies prievolės grąžinti paskolos sumą paskolos davėjas ją atleido. CK 6.129 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, jei kreditorius savanoriškai grąžina skolininkui skolos dokumentą ir nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę. Pagal bendrąją taisyklę yra atleidžiama nuo visos prievolės įvykdymo, išskyrus atvejus, kai kreditorius aiškiai nurodo, kad atleidžia tik nuo prievolės dalies įvykdymo. Atsakovės teigimu, paskolos davėjas ją atleido nuo prievolės grąžinti 200 Lt paskolos sumą pagal šalių sudarytą paskolos sutartį.

Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (CK 6.65 str. 1-3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009, 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2008).

Byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, ar paskolos gavėjos turimas paskolos sutarties egzempliorius be jame esančio įrašo apie paskolos sumos grąžinimą paskolos davėjui patvirtina tinkamo prievolių įvykdymo, o kartu ir prievolės pasibaigimo faktus. Pažymėtina, kad paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek ir jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine tvarka, nagrinėjamu atveju prievolės įvykdymas taip pat turėtų būti patvirtintas rašytine tvarka. Tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių, kad paskolos grąžinimas buvo įformintas būtent tokia tvarka, nėra. Sutiktina su apeliantu, kad atsakovė nepateikė teismui paskolos davėjo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio paskolos grąžinimo faktą, kad byloje nėra duomenų, jog paskolos davėjas būtų atsisakęs išduoti pakvitavimą atsakovei, tačiau nurodytų įrodymų ar duomenų nebuvimas nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė negali kitais būdais įrodyti tinkamo prievolės įvykdymo fakto. Apelianto teigimu, tinkamą paskolos grąžinimo faktą patvirtintų tik pakvitavimo, kaip atskiro rašytinio dokumento apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą buvimas arba įrašo apie prievolės įvykdymą buvimas grąžinamame paskolos dokumente. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įstatymų reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas skolininką be žymos, kad prievolė įvykdyta, yra pagrindas preziumuoti, kad skolininkas paskolos nėra grąžinęs. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais ir nurodyta prezumpcija, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, negali sutikti ir sprendžia, kad apeliantas netinkamai aiškina teisės normas, reglamentuojančias prievolės įvykdymo patvirtinimą.Pripažintina, kad apeliantas pagrįstai nurodo, jog CK 6.65 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kreditoriaus, priimančio prievolės įvykdymą, pareiga duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartis nenumato ko kita, tačiau pakvitavimo nebuvimas dar nesudaro pagrindo preziumuoti, kad prievolė nėra įvykdyta. Pažymėtina, kad vien skolos dokumento buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 str.). CK 6.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, - nurodyti tai pakvitavime. Nurodytoje normoje įtvirtinta supaprastinta prievolės įvykdymo patvirtinimo tvarka ir šiais atvejais atskiro specialaus pakvitavimo išduoti nereikia. Tais atvejais, kai skolininkas kreditoriui yra išdavęs rašytinį skolos dokumentą, įvykdžius prievolę kreditorius privalo skolos dokumentą grąžinti skolininkui. Todėl tokiais atvejais aplinkybė, kad skolininkas turi skolos dokumentą, yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė yra įvykdyta. Skolos dokumento nebuvimas pas kreditorių panaikina įstatyminę prezumpciją apie skolos negrąžinimą, kadangi skolos dokumento grąžinimas siejamas su pačios skolos grąžinimu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskolos sutarties egzempliorius, kuris buvo atiduotas paskolos davėjui, yra pas paskolos gavėją, t. y. atsakovę, sprendė, kad yra pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti įstatyminę prezumpciją ir preziumuoti, kad prievolė pagal paskolos sutartį yra įvykdyta tinkamai. Aplinkybė, kad paskolos sutarties egzemplioriuje, kurį teismui pateikė atsakovė, nėra įrašo apie prievolės pagal paskolos sutartį tinkamą įvykdymą, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė neįrodė tinkamo prievolės įvykdymo fakto. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kreditorius gali paneigti įstatyme įtvirtintą prezumpciją, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog atsakovė savo prievolių pagal paskolos sutartį nėra įvykdžiusi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir esant pagrindui remtis įstatymine prezumpcija dėl prievolės tinkamo įvykdymo, pagrįstai nurodė, kad būtent apeliantas nepaneigė įstatyminės prezumpcijos ir neįrodė, kad paskolos suma pagal paskolos sutartį paskolos davėjui nebuvo grąžinta. Su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija negali nesutikti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutarties egzempliorius yra pas skolininkę, remdamasis įstatymine prezumpcija sprendė, kad paskola pagal paskolos sutartį yra grąžinta, tačiau atsakovė teigė, jog paskolos davėjas atleido ją nuo dalies prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo ir grąžinus visą likusią paskolos sumą jai grąžino paskolos sutartį. Byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo abejoti šiomis atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, todėl nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė grąžinti paskolos sumą pasibaigė dviem pagrindais – tinkamu prievolės įvykdymu ir skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo. Ir nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės prievolė pasibaigė tik vienu iš nurodytų pagrindų – tinkamu prievolės įvykdymu – nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės prievolė pagal paskolos sutartį yra pasibaigusi.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taip pat laikytini nepagrįstais. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų tyrimo ir vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, priimtą sprendimą pagrindė objektyviai ir visapusiškai ištirtomis aplinkybėmis, įrodymus byloje įvertino tinkamai, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės ir sprendimą priėmė tik remdamasis subjektyviais atsakovės paaiškinimais. Pažymėtina, kad atsakovė prievolės pasibaigimą pagal paskolos sutartį pagrindė paskolos davėjui išduotu paskolos sutarties egzemplioriumi, todėl negalima sutikti, kad atsakovės nurodytos aplinkybės pagrįstos tik jos subjektyviais paaiškinimais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti, kadangi byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantas paneigė įstatyme įtvirtintą prezumpciją apie tinkamą prievolės įvykdymą. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas prievolių pagal paskolos sutartį neįvykdymą įrodinėjo tik suinteresuotų asmenų parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti priešingas nei kad padarė pirmosios instancijos teismas išvadas, byloje nėra. Antra, apeliantas nors ir kėlė abejones dėl to, ar leistinais būdais paskolos sutarties egzempliorius atsirado pas atsakovę, tačiau šioms abejonėms patvirtinti jokių neginčijamų įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo pasirenka savo teisių gynimo būdą, o taip pat jam priklauso teisė nuspręsti, ginti savo pažeistas teises ar ne. Tuo atveju, jei paskolos davėjas ar jo įpėdiniai manė, kad paskolos sutarties egzemplioriaus buvimas pas atsakovę pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, ar paskolos sutarties egzempliorius pas atsakovę atsirado neleistinomis priemonėmis, jie savo teises galėjo ginti įstatyme nustatytomis leistinomis priemonėmis. Byloje nesant duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie tai, kokiu kitu pagrindu ar būdu pas atsakovę atsirado paskolos sutarties egzempliorius, taikytinos prezumpcijos dėl tinkamo prievolės įvykdymo ir skolininko atleidimo nuo prievolės įvykdymo (CK 6.65 str., 6.129 str.).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad skolos dokumentui esant pas paskolos gavėją, t. y. atsakovę, prievolė pagal paskolos sutartį laikytina pasibaigusia jos tinkamu įvykdymu bei atleidus paskolos gavėją nuo dalies prievolės įvykdymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skolos dokumento – paskolos sutarties egzemplioriaus, buvusio pas paskolos davėją, perdavimu paskolos davėjas patvirtino atsakovės prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigimą, kadangi teismo išvada pagrįsta įstatymu.

Dėl įrodymų leistinumo taisyklių

Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų leistinumo klausimas teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.93 straipsnio nuostatas, nepagrįstai leido byloje remtis liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyminio aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įstatyminės įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Kaip jau buvo nurodyta, atsakovė nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų paskolos sutarties įvykdymo dvišalį sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą, t. y. nustatyti, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti atsakovei remtis liudytojų parodymais. Nors pirmosios instancijos teismas atsakovei leido jos nurodytas aplinkybes įrodinėti liudytojų parodymais, o skundžiamame sprendime tokio savo sprendimo teismas nemotyvavo, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad iš esmės prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigimo faktas pagrįstas ir įrodytas paskolos sutarties egzemplioriumi, perduotu atsakovei, o ne liudytojų parodymais, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi įstatyme įtvirtinta prezumpcija paskolos dokumentui esant pas skolininką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi CPK įtvirtintas draudimas apeliacinį skundą grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Nurodytas draudimas paaiškinamas apeliacinio proceso esme. Apeliacinis procesas Lietuvoje pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Pagal CPK nustatytą bylų apeliacinės instancijos teisme proceso reglamentavimą apeliacija nėra proceso pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pakartojimas. Apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, priimtame procesiniame sprendime turi pasisakyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai aiškino teisės normas ir ar jas teisingai taikė nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Apeliacinis skundas be kita ko grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nėra pasisakęs. Apeliantas apeliaciniame skunde kaip naujas nurodė aplinkybes, susijusias su sutarties įvykdymo vieta bei atsakovės finansinėmis galimybėmis grąžinti paskolą dar 2011 m. liepos mėnesį, nors šių aplinkybių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenurodė ir jos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirtos ir vertinamos. Atsižvelgiant į CPK įtvirtintą draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nurodytomis aplinkybėmis, nepasisako ir jų pagrįstumo nevertina.

Dėl teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus

Kaip jau buvo nurodyta, CPK pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus yra numatyta šalims (CPK 178 str.), o ne teismui. CPK 179 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, kurių nei vieno statusas ar padėtis nėra tokia, dėl kurios teismas turėtų būti aktyvus renkant įrodymus, nagrinėjama byla yra ginčo teisenos, o ne ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla, ji nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismui būti aktyviam nagrinėjamoje byloje ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, nenustatyta. Todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nagrinėjamoje byloje nebuvo aktyvus taip, kaip tai numatyta CPK 179 straipsnyje,ir neišreikalavo tam tikrų įrodymų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir atmesdamas ieškovo ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.), kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantas už pateiktą apeliacinį skundą yra sumokėjęs250 Lt žyminį mokestį ir 0,79 Lt komisinį mokestį (b.l. 99–100), taip pat 1 000 Lt už advokato teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą, kuriuos prašo priteisti iš atsakovės, tačiau, kadangi apeliacinis skundas atmestas, bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 2 d.).

Atsakovė už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 1 200 Lt išlaidų, kurias prašo priteisti iš apelianto. Atsakovės pateikti įrodymai (b.l. 114) pagrindžia jos turėtas išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodyta išlaidų suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.10 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, pateikto atsiliepimo į apeliacinio skundo apimtį ir motyvų pagrįstumą, atsiliepimui parengti reikalingų teisinių žinių pobūdį, keliamų klausimų naujumą ir specialių žinių reikalingumą, sprendžia, kad tikslinga priteisti atsakovei tik dalį jos turėtų bylinėjimosi išlaidų – 600 Lt, kas atitiktų protingumo ir sąžiningumo principus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti ir Šakių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Z. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.