Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovams A. M. ir V. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. Apeliacinį skundą pateikė tik atsakovė V. J., todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik atsakovės V. J. atžvilgiu.

17. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

Faktinės bylos aplinkybės

18. Bylos duomenimis nustatyta, ieškovas, patikrinęs Registro duomenų bazėje sukauptus draudėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų duomenis ir draudėjo byloje esančius dokumentus, nustatė, kad nuo jos įsteigimo datos (2004 m. birželio 3 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų sąraše buvo 27 apdraustieji, iš jų 20 apdraustųjų atskirais ketvirčiais nurodytos žymiai didesnės, nei kitų įmonės darbuotojų, draudžiamosios pajamos, 15 apdraustųjų iš Fondo biudžeto yra mokamos motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos ir šioms apdraustosioms žymiai didesnės draudžiamosios pajamos apskaičiuotos būtent tais laikotarpiais, iš kurių apskaičiuotos socialinio draudimo išmokos.

19. A. V. J. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustoji ir UAB „(duomenys neskelbtini)” įsidarbino (duomenys neskelbtini)(2004 metų 3 ketvirtį). Tik įsidarbinus, atsakovei V. J. 2004 metų 4 ketvirtį buvo apskaičiuota 10 200,00 Lt draudžiamųjų pajamų.

20. VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-03-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirta 1133,61 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2005-02-21 iki 2005-06-26. VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-07-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirta 26 175,57 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2005-06-27 iki 2006-05-26. Po vaiko priežiūros atostogų, V. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 metų 1 ketvirtį buvo apskaičiuota 828,60 Lt draudžiamųjų pajamų, 2 ketvirtį – jau 17 400,00 Lt draudžiamųjų pajamų, 3 ketvirtį – 17 400,00 Lt draudžiamųjų pajamų. VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-10-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei paskirta 24 940,00 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2007-10-08 iki 2008-02-10. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008-02-25 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. paskirta 111 878,50 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2008-02-11 iki 2009-11-20.

21. Ieškovo teigimu, atsakovei išmokėjus motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, apskaičiuotas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, Fondo biudžetui padaryta 121 108,22 Lt (35 075,36 Eur) žala (iš jų 90 860,54 Lt (26 315,03 Eur) pervesta į V. J. asmeninę sąskaitą ir 30 247,68 Lt (8 760,33 Eur) sumokėta gyventojų pajamų mokesčio). Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyrių su prašymu ištirti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje nėra nusikalstamos veikos požymių. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

22. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovės atžvilgiu buvo nutrauktas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nutartyje nepasisakyta dėl ieškovo civilinio ieškinio pareikšto baudžiamojoje byloje.

23. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)baudžiamasis procesas atsakovo A. M. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nutartyje nepasisakyta dėl ieškovo civilinio ieškinio pareikšto baudžiamojoje byloje.

Dėl ieškinio senaties

24. Apeliantės teigimu, kadangi ieškiniams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškininio senaties terminas, dėl to ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi jo šiuo atveju nereikėjo sieti su minėta baudžiamąja byla, kurioje neva ieškovui pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, ieškinio senaties terminas nutrūko, o tik Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu nutraukus baudžiamąjį procesą prasidėjęs ieškinio senaties terminas ėjo toliau. Ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti jau daug anksčiau nei 2008 m. gruodžio 15 d. Tuo labiau, kad atsakovė savo atsiliepime į ieškinį pabrėžė ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes apie tai, kad atsakovė ieškovui neva padarė žalos laikotarpiais nuo (duomenys neskelbtini)iki 2006-06-15 ir nuo 2007-04-11 iki 2009-03-17.

25. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškovas ieškiniu reikalavo iš atsakovų žalos atlyginimo, todėl pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį (po 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-466 įsigaliojimo – 9 dalis) reikalavimui taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas apie savo pažeistas teises sužinojo 2008 m. gruodžio 15 d., kada pateikė prašymą FNTT dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos.

26. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas civilinį ieškinį ikiteisminiame tyrime pareiškė 2009 m. liepos 22 d. Taigi ieškinio senaties terminas nutrūko, o iki tol buvo praėję tik septyni mėnesiai nuo to kai ieškovo sužinojo apie galimą jo teisių pažeidimą iki civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo.

27. Prieš atsakovę V. J. pradėtas baudžiamasis procesas buvo nutrauktas Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pagal BK 95 straipsnį, kuriame nustatyta, kad praėjus tam tikram laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio senatis yra reglamentuojama baudžiamosios teisės normų, o civilinė atsakomybė taikoma remiantis CK nuostatomis. Taigi aplinkybė, kad baudžiamasis procesas dėl atsakovės atliktų nusikalstamų veikų buvo nutrauktas, nereiškia, kad jai nebegali būti taikoma civilinė atsakomybė.

28. Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išaiškinta, kad proceso nutraukimas dėl senaties nėra kaltininko išteisinimas, pažymėta, kad kaltinamosios nereikalavo tęsti baudžiamojo proceso, pareiškė prašymus nutraukti baudžiamąją bylą, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas.

29. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, nutraukdamas baudžiamąjį procesą prieš atsakovę V. J., nepasisakė dėl ieškovo civilinio ieškinio. Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi asmens atžvilgiu baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. Todėl, nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010).

30. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį teismui pateikė 2022 m. balandžio 1 d., t. y. praėjus metams ir septyniems mėnesiams nuo baudžiamojo proceso atsakovės V. J. atžvilgiu nutraukimo, todėl pagal CK 1.130 straipsnio nuostatas ieškovas nebuvo praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismui 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu nutraukus baudžiamąjį procesą, ieškovas pagrįstai pateikė ieškinį teismui civilinio proceso tvarka, kad nebūtų praleistas ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

Dėl žalos atlyginimo

31. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, kad atsakovės neteisėti veiksmai šiame civiliniame procese neva buvo įrodyti, kadangi atsakovė baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neva buvo pagrįstai kaltinama jai pareikštų kaltinimų padarymu, tačiau jos atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties taikymo ir jai neva neprašant tęsti proceso. Dėl atsakovės neva padarytų neteisėtų veiksmų teismo priimtame sprendime buvo remiamasi vien Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir baudžiamojoje byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Tačiau baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) procesas buvo užbaigtas įsiteisėjusia galutine teismo nutartimi, kurioje nebuvo konstatuota, kad atsakovė padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios ieškovas reikalauja žalos atlyginimo. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad baudžiamąją bylą nutraukus teismo nutartimi, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, asmens kaltės klausimas yra nesprendžiamas, t. y. šiuo atveju atsakovės neva esanti kaltė nebuvo įrodyta. Sprendime nebuvo atsižvelgta ir į kitą atsakovės nurodytą aplinkybę, t. y. į tai, kad atsakovė nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno apylinkės teisme buvo pareiškusi, jog atsisako duoti parodymus, kadangi byloje ji buvo kaltinamoji, t. y. atsakovė net atsisakė būti liudytoja. Minėta aplinkybė tik papildomai pagrindė, kad šiuo atveju įrodinėjant atsakovės neva neteisėtus veiksmus vien remtis baudžiamosios bylos medžiaga negalima. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į kitą svarbią aplinkybę, t. y. į tai, kad realiai minėta baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta iš esmės dėl to, kad, nagrinėjant ją teisme, būtent prokurorė prašė baudžiamąją bylą nutraukti atsakovės atžvilgiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas buvo pritaikytas ne dėl atsakovės veiksmų ir ne jos iniciatyva, tačiau teismas priimtame sprendime apie tai nepasisakė.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime, aiškindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, padarė išvadą, kad BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinama taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio teismo išaiškinimą bei į tai, kad BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, buvo priimti baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimai. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, baudžiamoji byla nutraukiama teismo nutartimi tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso (2017-11-28 įstatymo Nr. XIII-805 redakcija). Byloje nustatyta, kad atsakovai to nepageidavo.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra nurodęs, jog visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016, 6–10 punktai). Kai suėjus senaties terminams nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, priimamas išteisinamasis nuosprendis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-788/2018, 2K-182-489/2018, 2K-P-31-746/2016).

34. Taigi, nutraukiant baudžiamąją bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, yra konstatuojamas nusikalstamos veikos padarymas, kas duoda neginčytiną pagrindą pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, tačiau BPK 307 straipsnis neleidžia vartoti šio termino kituose procesiniuose dokumentuose, išskyrus apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu atveju kaltininkas pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nepripažįstamas kaltu dėl jos padarymo. Tai suponuoja teismo išvadą, kad atsakovai baudžiamojoje byloje pagrįstai buvo kaltinami jiems pareikštų kaltinimų padarymu, tačiau jų atžvilgiu apkaltinamieji nuosprendžiai nebuvo priimti dėl apkaltinamųjų nuosprendžių senaties taikymo ir jiems neprašant tęsti proceso. Tokiu būdu vertintina, kad atsakovės neteisėti veiksmai šiame civiliniame procese įrodyti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės argumentai, jog teismas negalėjo vadovautis jos atžvilgiu nutrauktos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu konstatuotais faktais, yra nepagrįsti.

35. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojančią bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, numatytą CPK 12, 178 straipsniuose, nustatančiuose, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, konstatuotina, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl žalos (nuostolių) atlyginimo pateikė įrodymus, kuriais grindžiamas žalos faktas, taip pat žalos dydis bei nurodė atsakovų veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, t. y. atsakovė, žinodama, kad yra nėščia, sutiko, kad būtų formaliai įdarbinta atsakovo A. M. nurodytoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau joje niekada faktiškai nedirbo, o jai išmokėtas pašalpas nurodytais laikotarpiais dalijosi su atsakovu. Nurodytas aplinkybes ieškovas įrodinėja į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais iš baudžiamosios bylos – kaltinamuoju aktu, atsakovų apklausų protokolais, taip pat teismo nutartimis, kuriomis buvo nutrauktas baudžiamasis procesas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nurodytomis aplinkybėmis dėl atsakovų atliktų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovams nesutinkant su ieškiniu, jiems teko pareiga paneigti ieškovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus – dėl žalos fakto, žalos dydžio ir priežastinio ryšio dėl atsakovų veiksmais padarytos žalos (CPK 12, 178, 179 straipsniai).

36. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria baudžiamasis procesas atsakovės V. J. atžvilgiu buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, teismas nustatė, kad A. M., veikdamas išankstine tiesiogine tyčia ir siekdamas vieningo nusikalstamo sumanymo pagaminti netikrus dokumentus, apgaule, sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjime, savo ir bendrininkų naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą – Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, neteisėtai įgijo ir laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones, svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas svetimomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaule savo ir bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. A. M. parengus nusikalstamos veikos planą, kurio esmė už piniginį atlygį į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyviai įdarbinus nėščias moteris, VSDFV Vilniaus skyriui pateikus žinomai neteisingus pranešimus apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, apie apdraustuosius už ataskaitinius laikotarpius ir apie apdraustųjų gautas draudžiamąsias pajamas, apgaule įgyti Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, apie šį nusikalstamos veikos planą papasakojus V. J. ir kitiems asmenims, ir pasiūlius šį planą vykdyti, V. J. ir kiti asmenys sutiko su šiais pasiūlymais.

37. Iš į bylą pateiktų 2013 m. lapkričio 18 d.– lapkričio 20 d. apklausos protokolo, 20213 m. gruodžio 12 d. papildomo įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad atsakovas A. M. pripažino, jog buvo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyviai įdarbinamos nėščios moterys. Parodė, kad kai kurios kažką dirbo, kai kurios visiškai nedirbo. Iš atsakovės V. J. pateiktų į bylą apklausų protokolų matyti, jog ji nepripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo fiktyviai. Atsakovė mini išrašytas už jos atliktus darbus sąskaitas faktūras, tačiau jokių sąskaitų faktūrų atsakovė nepateikė nei baudžiamosios, nei civilinės bylos nagrinėjimo metu. Taigi, jokių duomenų, kad atsakovė tikrai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, byloje nėra. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apklausoje nurodyti duomenys, jog jai, dirbančiai siuvėja, 2007 m. buvo mokamas apie 3000 Lt atlyginimas, yra realiai mažai tikėtini. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė civilinėje byloje neįrodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo realiai. Atsakovė nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentuose užfiksuotas aplinkybes apie tai, kad atsakovė faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, o motinystės pašalpą gavo dėl A. M. neteisėtai sudarytų ir nepagrįstai ieškovui perduotų dokumentų, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai apie atsakovės darbą ir apie jos gautas pajamas.

38. Apeliantė taip pat teigia, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nesutinka su atsakovės atstovo argumentais, kad negalima remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes prarasti bylos tomai. Pasak teismo, bylos medžiagos lapų trūkumas neva savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai nepadarė jiems inkriminuojamos veikos ir dėl to nėra galimybės įvertinti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau, apeliantės teigimu, baudžiamajame procese dingus arba nesant visai bylos medžiagai, asmuo negalėtų būti pripažįstamas kaltu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Priimant sprendimą, apskritai nebuvo galima remtis tokia baudžiamąja byla, kurioje yra prarasti ištisi bylos tomai, tačiau teismas priimdamas sprendimą minėtų aplinkybių nenagrinėjo ir plačiau dėl jų nepasisakė.

39. Pažymėtina, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, nors yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, o apeliantė neįvardijo nė vieno dokumento, kuris, pasak jos, yra dingęs, tačiau galėjo įtakoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

40. Taip pat apeliantė teigia, kad ieškovas niekaip neįrodė, kad atsakovė su atsakovu neva kaip nors veikė bendrai, todėl nėra pagrindo pripažinti ir atsakovų solidariosios atsakomybės. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

41. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bylos duomenys patvirtina, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos į atsakovės sąskaitą buvo išmokėtos dėl abiejų atsakovų bendrų neteisėtų veiksmų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas turi solidarią reikalavimo teisę atsakovų atžvilgiu.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą įrodymų, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, jog byloje pateikti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina visas būtinas sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 26 315,03 Eur žalos atlyginimą laikytinas pagrįstu ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo tenkintas (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai, CK 6.245-6.249 straipsniai).

43. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

44. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teisingai išsprendė ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nenustačius atsakovų skolos ieškovui buvimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.