Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas G. S. skundu dėl antstolio veiksmų kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo skundo antstoliui V. D. sustabdyti vykdomąją bylą ir joje atliekamą išieškojimą iš pareiškėjui priklausančio turto – 2/3 buto adresu (duomenys neskelbtini) (1–4 b. l.)

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio V. D. vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje iš pareiškėjui priklausančio turto - 2/3 dalies buto, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo G. S. skundo dėl antstolio veiksmų (12–13 b. l).

2016-02-02 Telšių rajono apylinkės teisme gautas antstolio V. D. prašymas ir 2016-01-26 patvarkymas Nr. 036-1207, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo skundas vykdomojoje byloje yra išnagrinėtas ir iš esmės patenkintas, pareiškėjas apie tai informuotas (17, 18–19 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 149 straipsnyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos bet kurioje proceso stadijoje. Įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi būti nustatoma, ar neišnyko teismo nustatytos grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Iš byloje dalyvaujančio asmens ar kito suinteresuoto asmens pagrįsto prašymo paaiškėjus, kad šios grėsmės neegzistuoja, teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikina (CPK 149 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1462/2014). Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir G. v. Lietuva).

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas G. S. skundu kreipėsi į antstolį V. D., prašydamas atšaukti neteisėtai nuo 2016-01-11 iki 2016-02-10 vykstančias pareiškėjui priklausančio turto – 2/3 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) pirmąsias varžytynes, paskirti pareiškėjo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir turto varžytynes skelbti tik susipažinus su turto vertinimo informacija, pateikiant motyvuotus prieštaravimus dėl rinkos vertės nustatymo bei sudarant pareiškėjui galimybes pasiūlyti savo pirkėją turtui įsigyti (9–11 b. l.). Pareiškėjas Telšių rajono apylinkės teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjo G. S. skundo antstoliui V. D. sustabdyti antstolio V. D. vykdomąją bylą ir joje atliekamą išieškojimą iš pareiškėjui priklausančio turto – 2/3 buto (1–4 b. l.).

11. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio V. D. vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje iš pareiškėjui G. S. priklausančio turto - 2/3 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo G. S. skundo dėl antstolio veiksmų, kitoje dalyje prašymo netenkino (12–13 b. l.).

12. 2016 m. vasario 2 d. teisme gautas antstolio V. D. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriame antstolis nurodė, kad vykdomojoje byloje skolininko G. S. antstoliui pateiktas skundas ir jame pareikšti prašymai yra išnagrinėti ir patenkinti antstolio V. D. 2016-01-26 patvarkymu Nr. 036-1207 (17, 18–19 b. l.). Antstolis V. D. pateikė teismui 2016-01-26 Patvarkymą, kuriuo atšaukė vykstančias varžytynes po to, kai skolininkas G. S. sumokės į antstolio depozitinę sąskaitą 181,50 Eur turto vertės nustatymo ekspertizei apmokėti, nustatė šią sumą sumokėti iki 2016 m. vasario 5 d., ekspertizę atlikti pavedė UAB „Verslo konsultacija“ ekspertams, įpareigojo G. S. sudaryti sąlygas netrukdomai patekti ir apžiūrėti vertintiną turtą, pateikti antstoliui vertinamo turto kadastrinės bylos kopiją. Suinteresuotas asmuo UAB „LKU valdymas“ prašė panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (26–27 b. l.).

13. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi tenkino antstolio V. D. prašymą, panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (33 b. l.). Apeliantas G. S. su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, nurodydamas, jog teismo nutartis yra nemotyvuota, teismas iš esmės atkartojo antstolio prašyme pateiktus teiginius.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain judgements of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; ir Higgins and Others v. France judgement of 19 February 1998, Reports of Judgements and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių Konvencijos dalyvių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.

15. Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu, žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Analogiškai teismų pareigą motyvuoti priimtą sprendimą nustatančias procesinės teisės normas savo praktikoje aiškina ir taiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2009).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis antstolio V. D. 2016-01-26 patvarkymu Nr. 036-1207, konstatavo, kad antstoliui patenkinus pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, nors ir glaustai nurodė nutarties motyvus, tačiau akivaizdu, kad įvertino antstolio pateiktus įrodymus ir bylos aplinkybes, konstatuodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokios teismo nutarties negalima laikyti nemotyvuota.

17. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad antstoliui tenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui vis dėlto išlieka teisė pateikti skundą dėl minėto antstolio patvarkymo, jei atsitiktų taip, kad pareiškėjas nesutiktų su atitinkamais antstolio patvarkymu priimtais sprendimais.

18. Patikrinus teismų informacinės sistemos Liteko duomenis nustatyta, kad teismuose nėra priimtas pareiškėjo G. S. skundas dėl antstolio veiksmų, todėl aukščiau nurodytas atskirojo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Kadangi antstolis V. D. iš esmės patenkino pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjui nesutikti su antstolio V. D. priimtais sprendimais nėra jokio teisinio pagrindo.

19. Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl pagrįstai tenkino antstolio prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirasis skundas atmetamas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.