- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- TA-131-552/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01393-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, pareigų ir teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d. nuolat pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei dušais. Dušai yra atskirti nuo kartu besimaudančių asmenų, tačiau ne nuo prižiūrėtojų, tai kėlė itin didelius neigiamus išgyvenimus.
3. Teigė, kad dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjas patyrė įvairaus pobūdžio kančias, kurios gali būti atlyginamos tik priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Lukiškių TI-K pareigūnai, vadovaudamiesi teisės aktais, nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje.
6. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.
7. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamojo ploto atskirti 1.5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
8. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
9. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala. nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui E. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
11. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d., atlyginimo.
12. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, todėl įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 8 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai, teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. kovo 29 d.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nustatė, jog Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime dėl E. G. skundo nurodyta, kad sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 253 ir Nr. 252 (laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d.), kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl teismas sprendė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
15. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodyta, jog gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog privatumo apsauga yra netinkama.
16. Teismas pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameroje esančių asmenų, tiek ir nuo prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. įskaitytinai ir nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš viso 975 paras.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, teismas nurodė, kad LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina privatumo. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. LVAT yra pripažinęs, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu.
18. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog privatumas naudojantis dušais Lukiškių TI-K buvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgdamas į tai, bei aktualią teismų praktiką dėl dušų įrengimo Lukiškių TI-K, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui trejus metus naudojantis dušu, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinama su asmens teise į privatumą.
19. Teismas vertino, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, kad pareiškėjui 975 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei beveik trejus metus naudojantis dušu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kamerose ir buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės, taip pat ilgą laiką (apie 3 metus) naudojosi dušu pažeidžiant privatumą ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1 500 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašomą priteisti 50 000 Eur sumą laikė neadekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
20. Pareiškėjas E. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašo priteisti jam 50 000 Eur neturtinę žalą.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis skunde prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K nuo 2014 m. kovo 21 d., tačiau teismas neturtinę žalą priteisė tik laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d., t. y. nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d.
Atsiliepimas
22. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad jis negali turėti įrodymų, kuriose kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., o atsakovas atsiliepime teigia, kad tokie duomenys nėra išlikę. Prašo jo skundą tenkinti ir priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
23. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
24. Atsakovo atstovas atsiliepime remiasi LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
26. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Taigi pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
27. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.
28. Pažymi, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, nuosekliai laikosi praktikos, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
29. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
30. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo atstovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d., neužtikrinant jam privatumo kamerose naudojantis sanitariniais įrenginiais bei neužtikrinant privatumo naudojantis dušu, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2019 m. balandžio 8 d., o neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d., sprendė, jog pareiškėjas praleido teisės aktuose nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nenustatęs priežasčių, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujinamas, teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai ir pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. kovo 29 d. Nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K 975 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, beveik trejus metus neužtikrino privatumo naudojantis dušu, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. kovo 29 d.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d., todėl jam turi būti priteista 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.
34. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų, dėl to pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.
36. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kiek tai susiję su laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais bei dušu, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės apeliaciniame skunde nesutinka su jo reikalavimui laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. atsakovo prašymu taikyto ieškinio senaties termino.
37. Pasisakydama dėl minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).
38. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti jau nuo kalinimo pradžios. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. kovo 21 d., o į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2019 m. balandžio 8 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus vertino nuo 2016 m. balandžio 8 d.
40. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d., kadangi, kaip minėta, šiam laikotarpiui taikytas ieškinio senaties terminas.
41. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu pažeidimais, nenurodo.
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
43. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
45. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo naudojimosi dušu atitikimo teisės aktų reikalavimams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl šiuo atveju yra pagrindas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad privatumas pareiškėjui naudojantis dušais Lukiškių TI-K buvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir sprendė, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu visą kalinimo laiką (beveik trejus metus), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apskaičiuojant pažeidimo trukmę, šiuo atveju atsižvelgiama į aplinkybę, kad teisės aktų nuostatos numato asmenims teisę pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę po 15 min.
46. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.
47. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kuris truko 975 paras, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.
50. Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (975 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 500 Eur suma yra pakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti, nėra per didelė ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.
52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui už nustatytus pažeidimus turi būti priteistas būtent nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. G. (E. G.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.