Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-27 · Administracinė byla Nr. I-3197-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-06-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-27
Bylos Nr.
I-3197-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01393-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3197-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01393-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)), 50 000 Eur neturinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d. nuolat pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei dušais. Dušai yra atskirti nuo kartu besimaudančių asmenų, tačiau ne nuo prižiūrėtojų, taigi tai kėlė itin didelius neigiamus išgyvenimus. Dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjas patyrė įvairaus pobūdžio kančias, kurios gali būti atlyginamos tik priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–14).

Vilniaus PN atsiliepime prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus pagal teisės aktus turintis vienam asmeniui tekti plotas. Vilniaus PN nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų asmenų nuolatinę priežiūrą ir kontrolę yra būtina juos nuolat stebėti, todėl nėra galimybių užtikrinti visiško privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis-tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 29 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 8 d. (b. l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. įskaitytinai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. kovo 29 d.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime dėl E. G. skundo (b. l. 20–21) nurodyta, kad sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara. Nurodyta, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 253 ir Nr. 252 (laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d.) (b. l. 11–12), kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl darytina išvada, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. įskaitytinai ir nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš viso 975 paras.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas Lukiškių TI-K naudojantis dušu.

Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina privatumo. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Pažymėtina, kad Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog privatumas naudojantis dušais Lukiškių TI-K buvo tinkamai užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, bei aktualią teismų praktiką dėl dušų įrengimo Lukiškių TI-K, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui trejus metus naudojantis dušu, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinama su asmens teise į privatumą. Dėl šios priežasties teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis dušu.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs anksčiau nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 975 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei beveik trejus metus naudojantis dušu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kamerose ir buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės, taip pat ilgą laiką (apie 3 metus) naudojosi dušu pažeidžiant privatumą ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 1 500 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 50 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. G. (E. G.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska