- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-204-360/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00222-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė
- Kaltinamasis
- R. P.
- Advokatai
- Viktoras Kičiatovas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019-04-30 nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. P. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad 2018-06-06 laikotarpyje nuo 9 val. 07 min. iki 12 val. 46 min., (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, sutikęs duoti parodymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, liudytojo apklausos metu davė žinomai melagingus parodymus apie G. E. sužalojimo aplinkybes, t. y. kad 2017 m. liepos mėnesį, vakarėlio metu E. N. nevartojo alkoholio, konflikto tarp M. P. ir G. E. metu G. E. sudavė E. N. į veidą, po ko E. gynėsi, bet ar sudavė smūgį, nematė, G. spyrė E., po spyrio G. susvirduliavo, virto ant žemės ir taip susižalojo, nors 2017-08-11, laikotarpyje nuo 10 val. 59 min. iki 11 val. 30 min. liudytojo apklausos metu davė teisingus parodymus, t. y. kad konflikto metu E. N. sudavė vieną kartą kumščiu G. į veidą, nuo smūgio G. nugriuvo ant asfalto, kas ir buvo nustatyta byloje, t. y. kad E. N. sužalotas nebuvo, o būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą kumščiu trenkė G. E. į veido sritį, dėl ko pastarasis pargriuvo ant žemės, taip padarė G. E. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Stonkus apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. P. išteisinimo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. P. pripažinti kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir skirti 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą, nustatant, kad ji turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismui buvo pateikti visi reikiami duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas R. P., tačiau juos vertindamas teismas padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 235 straipsnis), nenustatydamas būtinojo subjektyviosios nusikaltimo sudėties elemento - tiesioginės tyčios.
2.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Parodymais baudžiamajame procese laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2010). BK 235 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ir tai yra patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, bei suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Vertinant liudytojo parodymus siekiant nustatyti, ar jis tyčia suteikė žinomai melagingą informaciją apie faktinius įvykius tyrimui arba teismui, turi būti atsižvelgta į duotų parodymų visumą, į tai, ar tyrimas bei teismas klausimais liudytojo apklausos proceso metu konkretizavo jo poziciją dėl konkrečių įvykių, atskirų tyrimą ar teismą dominančių faktinių aplinkybių, konkrečių asmenų veiksmų.
2.2. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, išteisindamas R. P., visiškai be pagrindo besąlygiškai patikėjo R. P. teisme duotais parodymais, jog jis neigė davęs melagingus parodymus, neigė siekęs padėti draugui išvengti atsakomybės, teismas patikėjo, jog jis nesuprato, kaip apklausiamas teisme pakeitė parodymus lyginant su jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, gal klausimai ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant buvo ne taip suformuluoti, gal jis pats tuomet netinkamai suformulavo savo atsakymus, nemato skirtumo tarp savo parodymų. Jis kažkiek skaitė protokolą, tačiau į tai rimtai nežiūrėjo ir į detales nesigilino, pasirašė. Teismas nepagrįstai išaukštino tokius nekonkrečius, nerišlius, nelogiškus ir neįtikinamus R. P. parodymus (kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys) prieš kitus byloje surinktus duomenis, jais nepagrįstai rėmėsi ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2017-08-11 teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo ir liudytojo apklausos protokolų matyti, kad R. P., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, liudytojo apklausos metu parodė, jog broliui M. P. ir G. E. būnant lauke ir ginčijantis, prie jų priėjo E. N., sudavė G. E., G. E. nuo suduoto smūgio paėjo kelis žingsnius atgal, susvirduliavo ir griuvo ant žemės. Proceso veiksmo protokolo specialiajame priede R. P. savo ranka parašė „protokolą perskaičiau surašytas teisingai“ bei pasirašė. Būtent tokias G. E. sužalojimo aplinkybes neginčijamai ir nustatė teismas 2019-07-31 Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nuosprendyje, kurias, nagrinėdamas apeliacinius skundus, patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas 2018-12-06 nutartimi. Iš 2018-06-06 teismo posėdžio protokolo matyti, kad R. P., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju teismo posėdžio metu nurodė, kad 2017 m. liepos mėnesį, vakarėlio metu E. N. konflikto tarp M. P. ir G. E. metu G. E. sudavė E. N. į veidą, po ko E. gynėsi, bet ar sudavė smūgį, nematė, G. spyrė E., po spyrio G. susvirduliavo, virto ant žemės ir taip susižalojo.
2.4. Apeliantas teigia, jog pirminius (teisingus) parodymus liudytojas R. P. davė neilgai trukus po įvykio (po 26 dienų), todėl neabejotinai jie tikslesni ir išsamesni, nei parodymai, duoti praėjus ženkliai ilgesniam laiko tarpui po įvykio. Teisme R. P. parodymus (pakeistus) davė 2018-06-06, t. y. nuo įvykio praėjus beveik 11 mėnesių. Šie parodymai duoti jau po to, kai įtariamuoju 2017-12-14 buvo apklaustas E. N.. Būtent E. N. parodymuose pirmą kartą atsiranda versija, jog E. N. tik gindamasis kliudė G. E. veidą, kad G. E. nuo to nenugriuvo, o pats spirdamas neišlaikė pusiausvyros ir griūdamas susižalojo galvą. Akivaizdu, jog vėlesni R. P. parodymai buvo suderinti su E. N. parodymais, jie iš esmės skyrėsi nuo pirminių parodymų, yra palankūs E. N., patvirtinantys jo iškeltą versiją ir tikrai negali būti vertinami kaip sąžiningas suklydimas.
2.5. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad 2019-07-31 Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nuosprendyje konstatuota, jog liudytojas R. P. vėliau, tai yra po E. N. apklausos įtariamuoju, savo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė kaltinamojo naudai, liudytojo R. P. parodymai yra prieštaraujantys vieni kitiems. Liudytojai, iš kurių vienas R. P., yra suinteresuoti bylos baigtimi kaltinamojo naudai. 2018-12-06 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi patvirtino, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. P. parodymų yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. P. atžvilgiu, vertindamas R. P. parodymus ir darydamas išvadas dėl jų, visiškai ignoravo anksčiau teismų konstatuotas minėtas faktines bylos aplinkybes. R. P. liudytojo apklausos metu 2017-08-11 parodė, jog negali tiksliai pasakyti ar E. N. buvo neblaivus tą vakarą (t. y. 2017-07-15), nes nežiūrėjo ir nežino, ar E. N. vartojo alkoholinius gėrimus, ar ne. 2018-06-06 apklausiamas teismo posėdžio metu R. P. parodė, jog E. N. tą vakarą negėrė, nes vairavo automobilį. Teismas prieštaravimo tarp abiejų apklausų metu duotų R. P. parodymų dėl aplinkybės apie E. N. girtumą iš esmės neįžvelgė. Su tokia išvada sutikti negalima. Visų pirma, 2019-07-31 Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1-308-761/2018 buvo neginčijamai konstatuota, jog E. N. padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Antra, pirmosios apklausos metu R. P. neneigė, jog E. N. tą vakarą alkoholį vartojo, t. y. parodė, jog nežino, ar jis vartojo, ar ne, tačiau jau teisminio nagrinėjimo metu jis buvo kategoriškas (kaip ir apie kitas parodymuose pakeistas įvykio aplinkybes) ir davė jau kitokius parodymus, teigdamas, jog E. N. tą vakarą alkoholio nevartojo. Atsižvelgiant į bylos kontekstą, į visą jo pakeistų parodymų turinį, akivaizdu, jog jis siekė duoti ir davė kuo palankesnius E. N., t. y. melagingus, parodymus apie įvykio aplinkybes, taip pat ir apie E. N. alkoholio vartojimą, todėl tai negalima laikyti sąžiningu klydimu.
2.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš visumos surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad R. P. esmingai pakeitė pirminius savo duotus liudytojo parodymus, visi pakeitimai išimtinai susiję su palankesne E. N. padėtimi, jo naudai, atkartoja E. N. parodymus, todėl akivaizdu, jog R. P., teisme pakeitęs savo kaip liudytojo parodymus, suklaidino teismą, tai darė sąmoningai, tą suprato ir to siekė. Byloje nėra jokių abejonių ar neaiškumų, dėl ko teismui reikėtų vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, todėl teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, jog visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Vienintelis byloje esantis prieštaravimas yra tas, kad R. P. neigia savo kaltę davęs melagingus parodymus, tačiau tai yra jo pasirinkta gynybos taktika ir baudžiamosios atsakomybės savaime nešalina.
2.7. Apeliantas nurodo, kad BK 235 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Skiriant bausmę R. P. atsižvelgtina į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 54 straipsnio 2 dalis). R. P. padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas. R. P. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė. R. P. dirbantis, praeityje neteistas, todėl jam skirtina bauda, artima sankcijoje numatytam minimumui.
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl išteisintojo R. P. kaltės.
5. Nagrinėjamu atveju R. P. buvo kaltinamas, kad, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, sutikęs duoti parodymus baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) dėl sunkaus G. E. sveikatos sutrikdymo, liudytojo apklausos metu davė žinomai melagingus parodymus apie G. E. sužalojimo aplinkybes, nors 2017-08-11 liudytojo apklausos metu davė teisingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. P. pažymėjo, jog pastarojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų apie jam žinomas G. E. sužalojimo aplinkybes negalima vertinti kaip sąmoningo teismo klaidinimo, nėra įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis suvokė davęs melagingus parodymus ir to siekė, t. y. nėra įrodyta kaltinamojo tiesioginė tyčia. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išsamiai ir argumentuotai aptariama, kodėl sprendžiama, jog R. P. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, motyvuotai ir konkrečiai aptariant R. P. duotus parodymus, pašalintos visos protingos abejonės dėl to, kaip galėtų būti vertinami išteisintojo duoti parodymai kitos bylos ikiteisminiame tyrime ir teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui, jo pagrindu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, padarytoms išvadoms bei jų motyvacijai. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės.
6. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su R. P. priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, kritikuoja įrodymų vertinimą, teigia, jog be pagrindo patikėta R. P. duotais parodymais, kad melagingų parodymų jis nedavė, nesuprato, kaip juos pakeitė, nesiekė padėti draugui išvengti atsakomybės. Kolegija negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir mano, jog duomenys turėjo būti įvertinti kitaip, nereiškia, jog procesinis sprendimas nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išvados dėl R. P. kaltės grindžiamos ne vien tik jo parodymais teisiamajame posėdyje, priešingai, remiamasi įrodymų visuma (liudytojų parodymais, rašytiniais dokumentais, garso įrašu), vertinant R. P. parodymus tiek dėl smūgio G. E., tiek dėl E. N. alkoholio vartojimo, aptarti ir išanalizuoti pastebimi neatitikimai bei galimos to priežastys (netikslus aplinkybių nurodymas dėl smūgio G. E., klydimas), dėl to, atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas dar kartą to paties nebekartoja. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, apklausiant asmenį, kaip liudytoją, visada išlieka tikimybė, kad parodymai gali turėti subjektyvų atspalvį, kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiškinius, apie kuriuos jis duoda parodymus, o subjektyvus, nors ir neteisingas, faktinių aplinkybių suvokimas negali būti laikomas pagrindu asmeniui pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 straipsnį ir taikyti kriminalines bausmes. Nagrinėjamu atveju kolegija atsižvelgia ir į tai, kad R. P. baudžiamajame procese duodamas parodymus kaip liudytojas, pasakojo apie įvykį, kurį nors ir matė, tačiau tuo metu pats buvo neblaivus (dėl ko pagal bylos duomenis jis buvo patrauktas ir administracinėn atsakomybėn), todėl nėra abejonės, kad jo gebėjimas aiškiai vertinti, objektyviai suvokti visas aplinkybes, kitų asmenų veiksmus nebuvo adekvatus ir visiškai patikimas, negana to, ir konfliktas tarp E. N. ir G. E., įvykęs 2017-07-16, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-308-761/2018 nustatytų aplinkybių visumos, nebuvo kaip nors iš anksto suplanuotas, organizuotas, o situacija buvo tokia, kad įvykio vietoje buvusiems asmenims buvo sunku ją vienodai suvokti ir įsisąmoninti, detaliai pastebėti vienas kito veiksmų seką, tiksliai nurodyti visas įvykio aplinkybes (asmenys šventė plovyklos atidarymą, linksminosi, vartojo alkoholį, bendravo kol įvyko konfliktas, pasibaigęs G. E. sužalojimu). Todėl, atsižvelgiant tiek į kitame baudžiamajame procese nustatytas konflikto tarp G. E. ir E. N. aplinkybes, tiek į šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visumą, iš tikrųjų nepaneigta, jog R. P. galėjo įvykį matyti ir suvokti taip, kaip jis ir teigė tiek apklausiamas kaip liudytojas ankstesniame procese, tiek ir apklausiamas kaip įtariamasis bei kaltinamasis šioje baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo.
7. Prokuroro apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. P., vertindamas jo parodymus ir darydamas išvadas dėl jų, visiškai ignoravo anksčiau teismų konstatuotas faktines bylos aplinkybes dėl R. P. įrodymų pakeitimo, prieštaringumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima. Parodymų netikslumai, neatitikimai savaime neįrodo, jog asmuo jau sąmoningai davė melagingus parodymus, priešingai, asmens kaltė kiekvienu atveju nustatinėjama bei įrodinėjama ir nebūtinai asmens veikoje nustatomi visi būtinieji BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu nesurenkama neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir šios nuostatos visiškai pagrįstai ir laikėsi pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visumą suabejojęs R. P. tiesioginės tyčios dėl melagingų parodymų davimo egzistavimu.
8. Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms dėl R. P. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.