- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-430-366-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-1-00609-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Valdas Petras Meidus, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- D. M.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-430-366/2012
Teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00609-2012-1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. birželio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d. bausmė subendrinta su 2012 m. gruodžio 19 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 m. 8 mėn. laisvės atėmimo bausme ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. M. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gruodžio mėn. 11 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) parke, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodamas fizinį smurtą prieš J. M., sugriebdamas ranka J. M. kaklą ir jį spausdamas, grasindamas papjauti, reikalaudamas atiduoti viską ką turi, pagrobė J. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S II“ 1000 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. M. 1000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti, paleisti jį iš suėmimo. Nurodo, kad nukentėjusysis duodamas parodymus melavo – mobilaus ryšio telefoną nukentėjusysis atidavė laisva valia, niekieno neverčiamas, tačiau bijodamas apie tai prisipažinti tėvams sukūrė istoriją apie tariamą apiplėšimą parke. Tvirtina, kad nukentėjusįjį pažįsta, bendravo su juo telefonu 2012-12-11 d. iki 18 val. 34 min., todėl nukentėjusiojo parodymai apie tai, jog jie nėra pažystami yra nepagrįsti. Pasak apelianto, nukentėjusiojo parodymai nepatvirtina jo kaltės, nes nukentėjusysis nurodė, kad plėšimą įvykdė du asmenys, tačiau nei vienas liudytojas nematė dviejų asmenų, be to, nukentėjusiojo nurodytas asmenų ūgis neatitinka jo ūgio. Nukentėjusiojo versija, jog jis (apeliantas) apsimetė Ž. K. ir kvietė nukentėjusįjį ateiti į (duomenys neskelbtini) parką, yra nepagrįsta, paneigta skambučių išklotine, kurioje matyti, kad nukentėjusysis su Ž. K. bendravo 2012-12-10. Apeliantas prašo išreikalauti skambučių tarp jo ir nukentėjusiojo išklotinę nuo 2012-09-01 iki 2012-12-11, kuri patvirtins jo (apelianto) nekaltumą. Apelianto nuomone, liudytojų parodymai taip pat yra melagingi, nesutampantys tarpusavyje.
Apelianto teigimu, jis davė nuoseklius ir teisingus parodymus, todėl teismas privalėjo jais vadovaudamasis jį išteisinti. Pasak apelianto, jo išdėstyta įvykių eiga atitinka liudytojų parodymus, todėl jis turėjo būti pripažintas nekaltu. Apeliantas pažymi, jog jei jis būtų iš nukentėjusiojo pagrobęs mobilaus ryšio telefoną, tikrai jo nebūtų pardavęs bendram pažystamam.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai D. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.
Patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai (nukentėjusiojo J. M., liudytojų V. K., E. J., A. B., I. M., R. B., E. U., Ž. K., V. M. parodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai, akistatos tarp J. M. ir D. M., V. K. protokolai, reikalaujamų daiktų protokolas, tarnybinis pranešimas dėl telefono abonentų išklotinių analizės bei kita rašytinė bylos medžiaga), kurie vieni kitus papildo, iš esmės yra nuoseklūs ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, sudaro vieningą visumą, pagrindžiančią D. M. kaltę. Šie įrodymai, vertinant juos neatsietinai, gretinant tarpusavyje bei jungiant į loginę grandinę, neginčijamai paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusysis J. M. mobiliojo ryšio telefoną atidavė laisva valia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo versija, kuri taipogi dėstoma ir apeliaciniame skunde, motyvuotai atmesta ir pagrįstai laikytina tik nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo J. M. parodymų vertinimui, teigiant apie jų melagingumą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais subjektyviais apeliacinio skundo teiginiais, kadangi sau naudinga prasme, tam tikrų J. M. parodymuose užfiksuotų aplinkybių interpretavimas (užpuolikų išvaizda, nukentėjusiojo bendravimas su Ž. K.), paremtas ne esminių faktinių duomenų visumos, bet detalių vertinimu, nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais. Nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, jog jam einant (duomenys neskelbtini) parke, jį užpuolė du nepažįstami asmenys ir panaudodami fizinį smurtą reikalavo atiduoti tai, ką turi. Nukentėjusysis atidavė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S II“. Atlikus šio telefono GSM IMEI kontrolę nustatyta, kad šiuo telefonu nuo 2012-12-12 d. naudojosi A. B.. Apklausus minėtą asmenį nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefoną jam pardavė D. M.. Kadangi nukentėjusysis viso proceso metu nenurodė, jog mobiliojo ryšio telefoną D. M. perdavė laisva valia, o nuteistojo nurodytos aplinkybės apie telefono įgijimą bei santykius su nukentėjusiuoju yra paneigtos ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų R. B., V. K., E. J., E. U. parodymais, tikėti apelianto versija, kuri dėstoma ir apeliaciniame skunde, bei remiantis ja, D. M. išteisinti iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pagrindo nėra. Tai, jog nukentėjusysis iš pradžių neatpažino D. M. kaip asmens, kuris panaudodamas fizinį smurtą pagrobė jo mobiliojo ryšio telefoną, nešalina D. M. baudžiamosios atsakomybės, kadangi, kaip jau minėta, byloje esančių įrodymų visuma neginčijai patvirtina D. M. nusikalstamą veiką. Nors byloje esančios telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės patvirtina, kad prieš nusikalstamą veiką J. M. bendravo su abonentu, kurio numeriu naudojosi D. M., tačiau tai nepatvirtina nuteistojo nekaltumo, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde. Nukentėjęs J. M. paaiškino, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis telefonu bendravo su abonentiniu numeriu, kuriuo naudojosi D. M.. Pirmos instancijos teismas tai aptarė ir teisingai įvertino.
Kadangi apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, o skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta dėl nuteistojo versijos apie tariamą jo nekaltumą, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Kartu pažymėtina, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis (kaltinamasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju byloje nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, todėl vien tai, jog nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
Apylinkės teismas skirdamas D. M. bausmę atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir pagrįstai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, artimą tokios bausmės vidurkiui. Skirdamas šią bausmę ir subendrindamas ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas BK reikalavimų, reglamentuojančių tiek bausmės skyrimo pagrindus, tiek ir bausmių subendrinimo taisykles, nepažeidė. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai ir yra tinkama įgyvendinti BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.