Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-121-554/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-02-27
Bylos Nr.: I-121-554/2019
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Algis Markevičius
Pareiškėjas: B.Z.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo: Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-121-554/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00757-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 20.2.3; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 27 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Neringai Musinienei,nedalyvaujant pareiškėjui – B.Z.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B.Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100 000 Eur neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d., atlyginimui.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimus (I tomas, b. l. 2-28, III tomas, b. l. 28-56, 162-168) nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos. Prašė netaikyti 3 metų senaties termino. Nurodė, kad bausmę atliko pirmą kartą ir 2012 m. sausio 16 d. nebuvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, nustatančiomis, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui priklauso 3,1 kv. m ploto, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas, nebuvo supažindintas pasirašytinai su Lietuvos higienos norma HN 76:1999, įstaigoje labai trūko socialinės reabilitacijos specialistų. Dėl to nežinojo savo teisių ir pareigų. Įstaigos 9 būrio koridoriuje nebuvo iškabinta jokios informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas, o bibliotekoje visa teisinė informacija arba pasenusi, arba dėl nuteistųjų pertekliaus jos trūko, be to, bendroje bibliotekoje buvo įrengtas tik vienas kompiuteris, kuris administracijos pareigūnų buvo nuolat perinstaliuojamas, neveikdavo po 2-3 mėnesius. Šio kompiuterio paslaugomis naudojosi apie 1 000 nuteistųjų.

Teigė, jog visą laikotarpį buvo kalinamas avarinės būklės, negyvenamame, galimai ne pagal paskirtį naudojamame pastate, kurio stogas buvo padengtas asbestu. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos prasėdusios, iš po asbestinio stogo iškritusios plytos. Tai kėlė rimtą grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Visi daromi remonto darbai buvo kosmetiniai, neardant suskilinėjusių sienų.

Iš karantino patalpos buvo perkeltas į 6 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas buvo 33 kv. m, gyveno 16 nuteistųjų, dalį patalpos ploto užėmė baldai, nuteistųjų asmeniniai daiktai. 7 būrio 8 miegamosios patalpos plotas siekė iki 15 kv. m, joje gyveno 7 nuteistieji, patalpa buvo užstatyta baldais, be to šioje patalpoje buvo surūdiję, dviaukščiai gultai, kurie nebuvo pritvirtinti prie grindų, buvo labai blogas apšvietimas, miegamosiose patalpose veisėsi blakės, kurios kandžiojo pareiškėją. Atliekant bausmę 6-7 būriuose dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniu mazgu, trūko sanitarinių įrenginių, todėl reikėjo stovėti eilėse prie prausyklų ir prie tualeto. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas apie 33 kv. m, joje gyveno 16 nuteistųjų, gyvenamoji patalpa buvo apstatyta baldais, dalį ploto užėmė kitų nuteistųjų daiktai, seni, surūdiję dviaukščiai geležiniai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, buvo blogas apšvietimas, veisėsi tarakonai ir kiti gyviai. Atliekant bausmę 4 būryje nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti praustuvėmis ir tualetais, nes trūko praustuvių ir unitazų, naudojantis tupimais unitazais tirpdavo ir skaudėjo kojos.

Nurodė, kad 6-7 ir 4-5 būrių nuteistieji naudojasi vienu pasivaikščiojimo kiemeliu, kurio plotas, neskaitant futbolo ir krepšinio aikštelių, apie 260 kv. m, o nuteistųjų skaičius būriuose viršydavo 300 nuteistųjų, todėl trūko ploto pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta pavėsinių ar stogelių, kanalizacijos šulinių lietaus vandeniui nutekėti, todėl kiemeliai buvo nuolat apsemti, pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštynų, todėl buvo didelė grėsmė gauti kamuoliu į veidą ar į kokią kitą kūno vietą. Buitinių atliekų konteineriai buvo prie pat gyvenamųjų patalpų, nuolat tvyrojo blogas kvapas. Pasivaikščiojimo kiemelis yra avarinės būklės, nutolęs maždaug 70-100 metrų nuo gamybinių cechų, ko pasėkoje oras nuolat užterštas sintetinio kvapo dūmais. Iš 4 būrio buvo perkeltas į 8 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15 kv. m, joje gyveno 8 nuteistieji. Patalpa buvo užstatyta baldais, taip pat kiekvienas nuteistasis turėjo iki 30 kg asmeninių daiktų, kurie netilpo į spinteles ir buvo laikomi po lova, taip pat buvo įrengti mažiausiai 2 papildomi dviaukščiai miegamieji gultai. Būdamas 8 būryje pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, kadangi seni, surūdiję dviaukščiai geležiniai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, dėl to nuteistasis miego metu vartydamasis nuo vieno šono ant kito judindavo visą gultą. Gyvenamojoje patalpoje buvo labai blogas apšvietimas, todėl pareiškėjas negalėjo nei rašyti, nei skaityti knygų, labai skaudėjo akys. Miegamosiose patalpose veisėsi blakės, todėl pareiškėjas nuolat buvo jų kandžiojamas. Kadangi sienos buvo sutrūkinėjusios ir suskilinėjusios, darant paviršutiniškas dezinfekcijas blakės ir tarakonai dingdavo tik keletui dienų, po to vėl atsirasdavo. Dėl blakių įkandimų daug kartų kreipėsi į medicinos darbuotojus: terapeutus, psichologus ir psichiatrus. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti praustuve, klozetais arba unitazais ar pisuarais. 8 ir 9 būriai, kuriuose buvo 236 nuteistieji naudojosi tuo pačiu sanitariniu mazgu. Sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos 6 tupimos skylės grindyse ir 1 kriauklė rankoms nusiplauti, kitoje patalpoje įrengtos 5 praustuvės rankoms nusiplauti ir 2 kojoms. Pareiškėjas turėjo laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų, naudojantis tupimais unitazais tirpdavo ir skaudėjo kojos. 8-9 būrių pasivaikščiojimo kiemelio pasivaikščiojimui skirtas plotas nesiekė 30 kv. m. Šiame kiemelyje buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, kurios plotas siekė apie 10 kv. m. Taip pat kiemelyje stovėjo vienas stalas su dviem suoliukais ir lauke įrengta be stogelio lauko džiovykla. Šiuo pasivaikščiojimo kiemu naudojosi 236 nuteistieji, kiekvienam nuteistajam tekdavo po 0,12 kv. m. Be to, 8-9 būriui po 20 nuteistųjų papildomai buvo suteikiama galimybė per dieną po 1 valandą pasivaikščioti už lokalinio sektoriaus ribų, aplink sporto aikšteles, kurių bendras plotas kartu su krepšinio ir mažojo futbolo aikštelėmis siekė 425 kv. m. Šis bendras pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas su daugeliu pažeidimų – nėra įrengta kanalizacijos šulinių nutekėti lietaus vandeniui, todėl kiemeliai po lietaus ar šlapio sniego būdavo nuolat apsemti ir patvinę vandeniu, nėra įrengti 1,2 metro pločio stogeliai, pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė baimę būti sužalotam, traumuotam kokiu nors svarmeniu. Norinčiųjų pasinaudoti šiuo pasivaikščiojimo kiemeliu skaičius buvo ribojamas, juo galėdavo pasinaudoti iki 20-ies asmenų, kas nepatekdavo į šį kiemelį likdavo 8-9 būrių 30 kv. m ploto kiemelyje. Be to, tiek 8-9 būrių pasivaikščiojimui skirtas kiemelis, tiek bendras pasivaikščiojimo kiemelis apie 100 metrų nutolę nuo gamybinių patalpų – cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo, dažymo darbai bei gamybos atliekų utilizacija – deginamos gamybinės plastmasės atliekos. Todėl pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat paskendę užteršto sintetinio kvapo dūmuose.

Nurodė, kad visuose būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai. Nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, pareiškėjas buvo priverstas džiovintis rūbus ir patalynę miegamosiose patalpose, todėl patalpose buvo labai drėgna, bloga oro cirkuliacija, pareiškėjas dusdavo naktinio miego metu, trūkdavo oro, patalpose buvo pelėsis. Nebuvo kiekvienam būriui įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, pareiškėjas buvo priverstas maistą laikyti miegamojoje patalpoje, dėl to miegamojoje patalpoje buvo labai daug tarakonų. Vietoje patalpų maisto produktams laikyti dviem būriams buvo įrengta po vieną virtuvėlę, kurios buvo per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui, jose buvo po vieną nedidelį šaldytuvą ir kelias spinteles, to tikrai nepakako, kad būtų galima sutalpinti maistą. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus virtuvėlėje kildavo pastovūs konfliktai, tvyrojo įtampa, susistumdymai. Gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma, Pravieniškių PN-AK nėra įrengtų patalpų skirtų rūkymui. Vienintelis įrengimas - tai ženklas leidžiantis rūkyti yra iškabintas tiesiog ant įėjimo į pastatą durų, praeinamojoje dalyje. Nurodė, kad visą kalėjimo laikotarpį buvo priverstas kvėpuoti kiekvieną dieną tabako dūmais. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje buvo ypač didelis skaičius nuteistųjų, sergančių tuberkulioze ir kitais ūminiais susirgimais. Šie nuteistieji ilgą laiką iki to momento, kol buvo diagnozuota tuberkuliozė, lankydavosi bendroje valgykloje, bendrose dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikių pasimatymų kambariuose, todėl pareiškėjui buvo didelė tikimybė užsikrėsti tuberkulioze, kadangi dezinfekcijos dėl tuberkuliozės atvejų įstaigos patalpose nedarė. Todėl pareiškėjas gyveno nuolatinėje baimėje, streso būsenoje bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga, daug kartų dėl pavojingų sveikatai sąlygų kreipėsi į psichologines tarnybas, medikus.

Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą , dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybė, buvo pažeista teisė į orumą.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (I tomas, b. l. 42-56, III tomas, b. l. 140-145) nurodė, kad prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į Pravieniškių PN-AK, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Aplinkybę, jog pareiškėjas buvo supažindintas su Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtina įrašas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje. Nurodė, kad nuteistojo konsultavimui ir supažindinimui su reikalinga informacija yra skiriama tiek laiko, kiek yra būtina suteikti minėtą informaciją ar atsakyti į nuteistojo klausimus, priklausomai nuo nuteistojo poreikių ir motyvacijos. Pareiškėjas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kaip ir su visais kitais nuteistiesiems aktualiais teisės aktais, galėjo nekliudomai susipažinti būrio, kuriam buvo priskirtas, koridoriaus stende. Tokie stendai buvo visuose be išimties būriuose, informacija juose būdavo nuolatos atnaujinama, patalpinant tik galiojančių teisės aktų kopijas.

Pažymėjo, kad pareiškėjo asmens byloje skundų/prašymų aktualiu ginčui laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų gauta nebuvo. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma. Kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Nurodė, kad pataisos įstaigos 3 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti gyvenamojoje patalpoje arba gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Teisės aktai nereglamentuoja lokaliniuose sektoriuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ar sporto aikštelių plotų. Lokalinių sektorių sporto aikštynai yra įrengti kiemuose. Teisės aktai reikalavimų sporto aikštynams nenumato. Įstaigoje yra įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti. Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į gaunamus asignavimus. Teisės aktai nenumato atskiro kambario įrengimo nuteistųjų daiktams sudėti. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje kiekvieno būrio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Pravieniškių PN-AK užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė ir čiužinys), esant būtinumui gali būti dezinfekuojami. Nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, viršininką, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo patalynės pristatymą bei atsiėmimą. 2013 m. birželio 28 d. įstaigos direktoriaus įsakymu Nr. V-2016 patvirtintas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas, kuriuo nustatyta nuteistiesiems sutuoktinių, sugyventinių arba artimųjų giminaičių perduotos patalynės gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarka. Pageidaujantys skalbti patys nuteistieji tai gali padaryti dušinėje, kur yra skalbimui skirti indai. 3 sektoriaus būrių teritorijose buvo įrengtos stacionarios drabužių džiovyklos, taip pat išduotos būriams nešiojamos džiovyklos. Įstaigos 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Kadangi 3 sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbtis savo asmeninius drabužius patys. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiautis savo asmeninius drabužius. Taip pat įstaigos 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nebuvo įrengta atskiros valymo ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo patalpos. Būriuose valymo ir dezinfekavimo medžiagas išduoda būrio specialistas. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjas su skundais dėl sanitarinio mazgo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė.

Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos. Gamybinėje zonoje veiklą vykdo „Mūsų amatai“. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Visi įstaigoje esantys pastatai tinkami eksploatuoti. Avarinės arba antisanitarinės būklės statiniai negali būti eksploatuojami. Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ar pagal poreikį. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpoje pastebėjus kenkėjus papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo. Buvo nustatyta pora atvejų, tačiau tai buvo ne atvira tuberkuliozė. Jei yra nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis, asmuo yra nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ar emocinių išgyvenimų, fobijų, kuriuos galėtų sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą teisę į žalos atlyginimą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Pravieniškių PN-AK veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 12 d. (I tomas, b. l. 32), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2015 m. balandžio 12 d. pareikšti (ABTĮ 56 str.).

Motyvuojamoji dalis

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nurodo, jog, atvykęs į Pravieniškių PN-AK, nebuvo supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis, savo teisėmis ir pareigomis, nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti dėl bibliotekoje esančios pasenusios teisinės literatūros, dažnai neveikiančio kompiuterio bei didelio bibliotekos lankytojų srauto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nežinojimo apie savo teises bei nesupažindinimo su nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, nesudaro pagrindo šioje byloje nukrypti nuo aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos skaičiuojant ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan.

Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.). Priešingai, byloje esanti Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko 2018 m. gegužės 9 d. pažyma Nr. 63-1093 (I tomas, b. l. 60-61) patvirtina, kad su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais nuteistiesiems aktualiais teisės aktais pareiškėjas galėjo nekliudomai susipažinti būrio koridoriaus stende, kuriame informacija buvo nuolatos atnaujinama, patalpinant tik galiojančių teisės aktų kopijas. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas patenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2015 m. balandžio 12 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. vasario 18 d. (ABTĮ 56 str.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 8 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas – 17,62 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko –3,52 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas tvirtino, kad visą ginčo laikotarpį jam gyvenant 8 būrio 6 miegamajame buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 8 nuteistieji. Šį teiginį pareiškėjas įrodinėjo atsakovo atstovo 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (I tomas, b. l. 29). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų skaičiaus ginčo patalpoje grindė 2018 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 63-1054 (I tomas, b. l. 59). Pažymėtina, kad šioje pažymoje pateikti duomenys apie 2016 m. balandžio 28 d. buvusių įrengtų miegamųjų vietų skaičių 8 būrio 6 miegamajame.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, atsakovės atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių 8 būrio 6 miegamajame ginčui aktualiu laikotarpiu, miegamųjų vietų skaičiaus mažinimą 8 būrio 6 miegamajame, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., todėl atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo 8 būrio 6 miegamajame metu, šiame miegamajame buvo įrengta 8 miegamosios vietos, kurios pastoviai buvo užimtos. Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 8 būrio 6 miegamajame jam teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, kambarys maisto produktams laikyti, įrengta virtuvėlė buvo per maža, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p), batų ir drabužių džiovykla (5.9. p), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p).

Atsakovo atstovas neginčijo aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK 4 būryje nebuvo įrengto kambario maisto produktams laikyti, laisvalaikio kambario, sandėlio valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti. Atsakovo atstovas nurodė, kad 3-jame sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei kiekvieno būrio lauke buvo įrengta stacionari džiovykla, tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-28(17.412.12) (I tomas, b. l. 149-155) patvirtina, kad rūbai džiovinami būrių gyvenamosiose patalpose, koridoriuose, prausyklose, lauke. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8 - 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį, kambarį maisto produktams laikyti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6 punkto, 5.8 punkto - 5.10 punktų pažeidimai laikomi nustatytais. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, maisto produktų, džiovinamų drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dėl pataisos namų perpildymo buvo sunku pasinaudoti tualetu, prausykla, trūko vietos virtuvėlėje, pasivaikščiojimo kieme, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 8 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas prieš 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos pasėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Pareiškėjo nuomone, tokia pastato būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir saugumui. Jis pastoviai gyveno streso būsenoje, dėl ko reguliariai kreipdavosi į psichinės sveikatos specialistus. Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (I tomas, b. l. 177-181), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovo atstovo į bylą pateiktoje 2018 m. gegužės 14 d. pažymoje Nr. 88-207 ( I tomas, b. l. 118-119). Į bylą pateikti statinio techninės priežiūros žurnalo 2014 -2016 metų įrašai (III tomas, b. l. 169-176, 177–178) iš kurių matyti, jog ginčo pastato būklė minėtu laikotarpiu buvo prasta. Nurodyta, kad prie parapetų byra tinkas, laidūs vandeniui lietaus nutekėjimo sistema, nuo pastato byra tinkas, byra mūras parapetų zonoje, langai ir durys seni, nesandarūs, didelis šilumos laidumas, sudėvėta vidaus apdaila, sudėvėtas sanitarinis mazgas, sudėvėta stogo danga, laikančios konstrukcijos įlinkusios, išlinkę latakai, sąramos virš langų įlinkusios, langai seni nesandarūs, sutrūkinėję, sutrūkusi nuogrinda ir pan. Nurodyta, jog būtina pakeisti stogo dangą, ir pažeistas stogo konstrukcijas, sutvarkyti lietaus nuvedimo sistemą, būtinas visų langų sąramų keitimas naujomis, pakeisti langus naujais, suremontuoti nuogrindą, rekomenduojamas patalpų remontas, santechninių prietaisų pakeitimas. Remonto darbai šiame pastate pradėti 2016 m. spalio 24 d., 2017 m. rugsėjo mėnesį pradėtas kapitalinis remontas. Duomenų, kad vertinamuoju laiku atsakovas pašalino statinio techninės priežiūros žurnale nurodytus defektus byloje nėra.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, pareiškėjo pretenzijos dėl labai prastos pastato, kuriame buvo 8 būrys, techninės būklės, asbesto jo gyvenamojoje aplinkoje laikytinos pagrįstomis.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo, taip pat teigė, jog gyvenamosiose patalpose buvo bloga ventiliacija, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, kiemuose buvo dūmai nuo deginamų gamybinių atliekų.

Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 14 d. pažyma Nr. 88-207 (I tomas, b. l. 118-119) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas atidarant langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos namuose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 14 d. pažymoje Nr. 88-207 taip pat nurodyta, kad gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, o kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo „Mūsų amatai“, Pravieniškių PN-AK informacijos neturi. Pareiškėjas į bylą pateikė Valstybinės aplinkos pasaugos tarnybos 2015 m. vasario 9 d. raštą Nr. (4)-18T-156, adresuotą kitam nuteistajam (III tomas, b. l. 188-189), kuriame nurodyta, jog VĮ „Mūsų amatai“ buvo konstatuoti pažeidimai – deginamos atliekos ne tam pritaikytuose įrenginiuose. Tačiau pažymėtina, jog pažeidimai buvo konstatuoti iki šioje byloje vertinamo laikotarpio pradžios. Įrodymų, jog atliekos buvo deginamos šioje byloje vertinamu laikotarpiu, byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK metu nesiskundus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo, blogos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, dūmų pasivaikščiojimo kiemuose, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (I tomas, b. l. 120-123). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (I tomas, b. l. 124-148) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 8 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 2 d., 2015 m. liepos 5 d., 2015 m. spalio 2 d., 2015 m. lapkričio 13 d., 2015 m. gruodžio 7 d., 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. vasario 10 d. Tai, kad ginčo patalpoje kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos 2015 metais buvo teiktos vieną kartą per mėnesį, o 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį išvis neteiktos patvirtina netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktą. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Į bylą pateiktame Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 29 d. patikrinimo akte Nr. 36-1695(7) (I tomas, b. l. 167-170) konstatuota, jog 3-o sektoriaus 8 būrio gyvenamosiose patalpose kontrolės metu rasta blakių. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK yra perpildyti, kad patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė dėl to vykdoma nepakankamai, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamojoje patalpoje yra pagrįsti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti. Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo pavėsinės ar stogelio, lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių, jis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės atliekos, todėl oras buvo užterštas. Reiškė pretenzijas dėl sporto aikštynų būklės, teigdamas, kad ji buvo avarinė.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Atsakovo atstovas pripažino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pasivaikščiojimo kiemelio neatskyrimo nuo sporto aikštyno, šio aplinkybės neneigia, todėl konstatuotinas Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkto pažeidimas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad naudojantis tupimais unitazais tirpdavo ir skaudėjo kojos. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas tvirtino, kad 3 sektoriuje buvo pažymėtos vietos leidžiančios rūkyti (iškabintos lentelės su užrašu „vieta rūkymui“) prie įėjimo į bendrabučius durų, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą rūkymo vietos nebuvo įrengtos, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, todėl nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pataisos namuose rūkyti nuteistųjų patalpose yra draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Reikalavimai rūkymo vietų įrengimui nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ 6-17 punktuose. Nors atsakovo atstovas bei pareiškėjas patvirtino, kad rūkymui skirta vieta buvo pažymėta, tačiau duomenų apie jos įrangos atitiktį aukščiau nurodytos Higienos normos HN 122:2006 6-17 punktų reikalavimams į bylą nėra pateikta. Atsakovo atstovas neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl rūkymą draudžiančių ženklų gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose nebuvimo, nepateikė tokių ženklų egzistavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Tačiau, nagrinėjamu aspektu būtina pažymėti, kad formuodamas teismų praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, o šie nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Jam padarytą žalą pareiškėjas siejo su atsakovo atstovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo. Buvo nustatyta tik pora neatviros tuberkuliozės atvejų. Nustačius tokius atvejus, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, visos patalpos, kuriose gyveno toks nuteistasis yra valomos ir dezinfekuojamos, kontaktavę su juo asmenys papildomai stebimi, jiems atliekami tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti.

Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologine ir klinikine indikacijas bei priimant į darbą.

Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendrojo naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 312 dienų buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose, techniškai netvarkingose bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumas, diskomfortu, emocine depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu ir socialiniais įgūdžiais. Tvirtino, kad negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata.

Į administracinę bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje Nr. 73(3)-192 (I tomas, b. l. 58) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl dvasinių ar emocinių išgyvenimų, fobijų, kuriuos galėtų sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Iš pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus yra kreipęsis dėl skausmo širdies plote, nerimo, nugaros skausmų, blakių sukandimo, bendros prastos savijautos, šaltkrėčio, taip pat yra kreipęsis į psichiatrą dėl prastos nuotaikos, blogo miego, depresijos, pergyvenimų (II tomas, b. l. 167-193). Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjui kardiologiniai susirgimai buvo diagnozuoti dar iki vertinamojo laikotarpio pradžios (III tomas, b. l. 9-10). Be to, 2011 m. lapkričio 14 d. Išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog pareiškėjas ir anksčiau yra skundęsis depresija (III tomas, b. l. 13-14). Todėl darytina išvada, jog nėra objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad pareiškėjo nurodomus sveikatos sutrikimus sukėlė būtent netinkamos kalinimo sąlygos, buvusios laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

Apibendrinant teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, kas iš dalies kompensavo gyvenamosios vietos ploto trūkumą.

Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė, bet pažeidžiant vienam nuteistajam nustatytą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (312 dienas), šis pažeidimas buvo pastovus, pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko nuo 2,2 kv. m, be to, atsižvelgtina į tai, kad šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, džiovinami daiktai, kiti įrenginiai), taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (techniškai netvarkingas statinys, gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos, nepakankama buitinių parazitų kontrolė, neužtikrinta saugi sveikatai aplinka (asbestas, neatitvertas sporto kiemelis ir pan.). Spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu (ABTĮ 56 str.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 3728 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti B.Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 3728 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Algis Markevičius