Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Herz Baltija“ ir atsakovo E. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2103-275/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Herz Baltija“ ieškinį atsakovui E. O. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų už įmonei padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją (lot. revisio prioris instantiae), neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde išdėstytų faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų faktinių aplinkybių, materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje šalių paduotų apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindai suponuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas bei nepagrįstumas įrodinėjamas klaidingomis teismo išvadomis dėl atsakovo, kaip uždarosios akcinės bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų už įmonei padarytą žalą buvimo. Atsakovo įsitikinimu, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir tinkamai vykdė savo pareigas, o ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatinėjo vienos iš atsakovo atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, t. y. žalos dydžio. Taigi apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas apima tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo rezultato patikrinimą pirmiau nurodytais aspektais.

Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybės už sandorius, sudarytus esant interesų konfliktui

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui, kaip ieškovo administracijos vadovui, neabejotinai turėjo būti žinomas įmonės įstatų turinys, be kita ko, jų 7.11 punkte įtvirtintas draudimas įmonės vadovui, neturint išankstinio akcininkų susirinkimo rašytinio leidimo, tiesiogiai ar netiesiogiai užsiimti konkuruojančiose įmonėse tokia pačia veikla, kuria užsiima atlikdamas savo pareigas, dirbti konkurentams bet kokiu būdu, taip pat dalyvauti tiesiogiai ar netiesiogiai tokių įmonių valdymo organuose, būti jų pilnu ar daliniu savininku, konsultuoti jas ar bet kokiu kitu būdu dalyvauti jų veikloje. Bylos šalys sutaria, kad ieškovas ir UAB „Egeva“ laikytini konkurentais, t. y. ūkio subjektais, veikiančiais toje pačioje rinkoje ir joje susiduriantys su tarpusavio konkurencija. Nors UAB „Egeva“ akcininku atsakovas buvo iki tapimo ieškovo vadovu, tačiau, kaip prieš tai minėta, bylos svarstymui nepateikta jokių patikimų įrodymų, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kad atsakovas neabejotinai atskleidė ieškovo akcininkų susirinkimui apie savo ryšį su UAB „Egeva“. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal bylos svarstymui pateiktus įrodymus UAB „Egeva“ pirkti iš ieškovo prekes pradėjo tik po to, kai atsakovas tapo įmonės vadovu.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Aiškindamas šias įstatymų nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad organizuodamas ir vykdymas bendrovės kasdienę veiklą, bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ prieš D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeUAB Druskininkų autobusų parkas prieš V. V., bylos Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Toris“ v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę siejantys fiduciariniai santykiai įpareigoja vadovą ne tik veikti išimtai įmonės interesais, bet ir vengti interesų konfliktų situacijų (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas neturi teisės einamų pareigų ir turimų įgaliojimų panaudoti asmeniniams ar trečiųjų asmenų poreikiams, susijusiems su jo interesais, tenkinti, jeigu neturi įmonės dalyvių leidimo. Įmonės vadovo lojalumo pareiga, įpareigojanti jį veikti išimtinai įmonės interesais, reiškia, kad, priimdamas verslo sprendimus, vadovas turi siekti naudos įmonei, tačiau ne savo interesams, kurie, be kita ko, gali būti susiję su jo įsipareigojimais tretiesiems asmenims. Realizuodamas jam pagal įgaliojimus suteiktą verslo sprendimų priėmimo savo nuožiūra diskrecijos teisę, įmonės vadovas turi dėti maksimalias pastangas, kad būtų priimtas efektyviausias, t. y. įmonei naudingiausias, sprendimas. Vien tik aplinkybė, kad įmonės vadovas, sudarydamas įmonės vardu sandorius, veikia interesų konflikto situacijoje, kuri, be kita ko, gali būti neatskleista juridinio asmens dalyviams, pati savaime nesuponuoja priimtų sprendimų neteisėtumo lojalumo pareigos požiūriu. Dėl to reikalavimą atlyginti žalą, įmonės vadovo padarytą pažeidus lojalumo pareigą, reiškiantis subjektas turi pagrįsti, kad sprendimą sudaryti konkretų sandorį vadovas priėmė siekdamas asmeninės naudos, bet ne veikdamas įmonei naudingiausiu būdu. Tai subjektyvus neteisėtų veiksmų požymis, nustatinėtinas tiriant ir analizuojant konkretaus sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybes, t. y. jo materialųjį turinį.

Prieš tai nurodyta, kad byloje nustatyta, jog atsakovas, vykdydamas ieškovo prekių pardavimus UAB „Egeva“, veikė interesų konflikto situacijoje. Ši aplinkybė ieškovo akcininkui atskleista nebuvo, todėl jis, be kita ko, nebuvo davęs ir sutikimo tiekti prekes UAB „Egeva“. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmų neteisėtumą pripažino remdamasis vien tik nurodytais faktais, nesiaiškindamas, ar verslo santykiai tarp ieškovo ir UAB „Egeva“ susiformavo ir buvo vykdomi atsakovui pažeidžiant lojalumo pareigą, t. y. prekės UAB „Egeva“ pardavinėtos siekiant naudos ne ieškovui, bet UAB „Egeva“, ar ne. Taigi atsakovas apeliaciniame skunde nebe pagrindo kelia abejones dėl nurodytų teismo išvadų pagrįstumo, tačiau jos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neesminės. Bylos svarstymui pateiktų įrodymų visuma suponuoja, jog atsakovas iš tiesų neveikė geriausiais ieškovo interesais. Atsakovo veiksmų, einant ieškovo vadovo pareigas, neteisėtumą, kiek tai susiję su prekių tiekimu UAB „Egeva“, patvirtina nustatyti faktiniai duomenys apie tai, kaip įmonės pradėjo bendradarbiauti, kokia forma buvo teikiami užsakymai dėl prekių ir nustatoma jų pardavimo kaina (CPK 185 straipsnis). Šioje nutartyje jau pasakyta, kad UAB „Egeva“ ieškovo klientu tapo tik po to, kai atsakovas buvo paskirtas ieškovo vadovu. Nors UAB „Egeva“ pagal užsakymų ir pardavimų apimtis buvo didžiausias, skaičiuojant bendrą parduotų prekių kiekį ginčo laikotarpiu (2010–2012 metais) (I b. t., l. 18–20), ieškovo klientas, tačiau įmonės prekių pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, o prekių pardavimai vyko pagal atskirus užsakymus individualiai nustatytomis sąlygomis. Šiame kontekste pastebėtina, kad su UAB „Jaukurai“ – klientu, antru pagal bendras ieškovo pardavimo pajamas, ieškovas buvo pasirašęs didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje sutarties šalys iš anksto nustatė prekių tiekimo, kainos nustatymo, nuolaidų taikymo ir kitas sąlygas (I b. t., l. 92–94).

Aplinkybę, kad atsakovas prioritetą teikė UAB „Egeva“, o kartu ir savo, interesams prieš ieškovo interesus, taip pat patvirtina ieškovo patirtų sąnaudų, tiekiant prekes UAB „Egeva“, ir iš šios veiklos gauto pelno dalys bendroje įmonės apyvartoje. 2010 metais UAB „Egeva“ perparduotų prekių dalis pagal jų įsigijimo savikainą sudarė 11,99 procento (61 253,62 Lt / 510 800,51 Lt) visos pirkimų dalies, o pelno dalis – 1,90 procento (2 195,13 Lt / 115 477,13 Lt) (I b. t., l. 18). 2011 metais nurodyti rodikliai atitinkamai buvo 44,93 procento (435 832,66 Lt / 970 036,76 Lt) ir 7,81 procento (11 158,98 Lt / 142 915,01 Lt), o 2012 metais – 43,34 procento (384 699,04 Lt / 887 574,42 Lt) ir 20,37 procento (32 117,70 Lt / 157 634,07 Lt) (I b. t., l. 19–20). Įvardyti duomenys rodo, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškovas didžiąją dalį savo pajėgumų skirdavo aptarnauti UAB „Egeva“, tačiau iš prekių tiekimo šiam asmeniui, vertinant tik prekių savikainos kriterijaus aspektu, gautos pajamos sudarė ženkliai mažesnę dalį bendrų pajamų, nei buvo gauta iš prekių pardavimo kitiems klientams. Atsakovo paaiškinimai, kad UAB „Egeva“ parduodamų prekių kaina (įskaitant taikomą pelno maržą) buvo nustatoma atsižvelgiant į įmonės užsakymų kiekį, prieštarauja jo paties pateiktiems duomenims, jog įmonei buvo taikoma ženkliai mažesnė marža, nei kitiems ieškovo klientams, nepriklausomai nuo to, koks kiekis konkrečios prekės buvo perkamas (pvz., 2010 metais UAB „Egeva“ pirko 27 vnt. prekės, kurios kodas 1400703, su 3,17 procento marža, kai UAB „Jaukurai“ tos pačios prekės 52 vnt. parduoti su 14,13 procento marža (II b. t., l. 30). Atsakovo pozicijos nenuoseklumą nurodytų aplinkybių kontekste, be kita ko, patvirtina ir ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įmonės UAB „Egeva“ ir kitiems trims didžiausiems klientams parduotų tų pačių prekių pelno maržų palyginimai (III b. t., l. 20–25). Apibendrinant nurodytą konstatuotina, kad vien tik UAB „Egeva“ užsakymų kiekis nepaaiškina, kodėl įmonei buvo taikoma tokio palankumo, lyginant su kitais ieškovo klientais, kainodara. Nustatytos ir aptartos faktinės aplinkybės, kad atsakovas veikė interesų konflikto situacijoje, apie kurią ieškovo akcininkas informuotas nebuvo, ieškovo ir UAB „Egeva“ tarpusavio verslo ryšiai iš esmės susiformavo po to, kai atsakovas tapo ieškovo vadovu, UAB „Egeva“ taikyta išskirtinai palanki kainodara, teisėjų kolegijos vertinimu suponuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą pažeidus fiduciarines pareigas. Šių pareigų pažeidimas savaime reiškia neteisėtų veiksmų, kaip tai apibrėžta CK 2.87 straipsnyje, atlikimą, o kartu ir vienos iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų buvimą.

Dėl padarytos žalos fakto ir jos dydžio apskaičiavimo

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, vis dėlto ieškovo reikalavimą priteisti žalą atmetė. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ieškovo pasirinktas patirtos žalos apskaičiavimo būdas yra netinkamas, o vienintelis kriterijus, remiantis kuriuo galima būtų nustatyti žalos dydį, yra vidutinių rinkos kainų. Pagal šį kriterijų ieškovo patirta žala, t. y. negautos pajamos, turėtų būti apskaičiuojamos kaip skirtumas tarp ieškovo UAB „Egeva“ parduotų prekių kainų ir vidutinių tokių prekių rinkos kainų. Iš bylos medžiagos matyti, kad vidutinėms ginčo prekių rinkos kainoms nustatyti pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę, tačiau ji nebuvo atlikta bylos šalims atsisakius sumokėti avansą. Ekspertizės neatlikimo faktu pirmosios instancijos teismas grindė ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, susijusių su žalos faktu ir jos dydžiu, nepagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pirmosios instancijos teismas, tikslindamas įrodinėjimo dalyką, faktiškai prieš ieškovo valią modifikavo ieškinio faktinį pagrindą, o argumentuodamas teismo ekspertizės paskyrimo byloje būtinybę elgėsi nenuosekliai bei prieštaringai.

Nustatyta, kad ieškovas patirtą ir iš atsakovo prašomą priteisti žalą apskaičiavo lygindamas UAB „Egeva“ parduotų prekių pardavimo maržas su kitiems ieškovo pirkėjams įvykdytų pardavimų maržomis. Baigęs bylos nagrinėjimą iš esmės, pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino, nurodęs, kad byloje tikslinga paskirti ekspertizę UAB „Egeva“ parduotų prekių rinkos vertėms nustatyti. Tiek atsakovas, tiek ieškovas išsakė nesutikimą su teismo siūlymu skirti ekspertizę ir prašė jos neskirti. Jų pozicijos šiuo klausimu sutapo tuo, kad lyginamuoju būdu retrospektyviai ginčo prekių vidutines rinkos kainas nustatyti nėra galimybės arba jos būtų hipotetinės, tokios ekspertizės skyrimas yra neekonomiškas, nes reikalauja didelių sąnaudų, taip pat užvilkins bylos nagrinėjimą (II b. t., l. 91–93, 99–101, 151–154). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad keli ekspertai, atsakydami į ieškovo atstovo užklausas, paaiškino, jog teismo siūloma skirti ekspertizė negalėtų būti atlikta, nes turto vertintojams nebūtų galimybės restrospektyviai gauti duomenis apie tapačių prekių didmenines pardavimo kainas (II b. t., l. 103, 107). Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas, kaip prieš tai minėta, 2014 m. kovo 12 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę, kuri dėl aptartų priežasčių nebuvo atlikta.

Konstatuodamas specialiųjų žinių būtinybę nustatyti, ar dėl atsakovo veiksmų ieškovas negavo pajamų, pirmosios instancijos teismas pasirinko tokį įvardytos faktinės aplinkybės nustatymo modelį, kuris dėl objektyvių priežasčių nesuteiktų ginčo išsprendimui įrodomąją reikšmę turinčių duomenų. Su tuo susijusius argumentus bylos šalių atstovai išsakė ne tik teismo posėdžiuose, bet ir pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Pritardama jiems teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad ginčo prekių vidutinės rinkos kainos nustatymas yra itin komplikuotas, nes jai nustatyti būtų būtina surinkti informaciją apie ne mažiau kaip trijų tiesioginių ieškovo konkurentų ginčo laikotarpiu taikytą kainodarą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punktas, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.1–58.2 punktai). Pastarieji taikomos kainodaros konfidencialumo tikslais ne tik galėtų atsisakyti pateikti ekspertizei atlikti būtinus duomenis, bet tikėtinai galėtų pateikti ir netikslią informaciją (pvz., neįskaičiuojant įmonėje taikomos nuolaidų sistemos). Be to, ekspertizės atlikimą, kas papildomai lemtų ir jos išvadų hipotetinį pobūdį, tikėtinai apsunkintų aplinkybės, susijusios su ieškovo UAB „Egeva“ tiektų prekių asortimentu, jo kokybiniais ir individualių savybių rodikliais. Aptartos aplinkybės suponuoja, kad ekspertizės išvadų įrodomoji reikšmė būtų abejotina dėl jų netikslumo. Antra, vidutinių rinkos kainų kriterijus, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal šios bylos aplinkybes nėra tinkamas ieškovo įrodinėjamai žalai ir jos dydžiui nustatyti, kadangi jis objektyviai negali atspindėti ieškovo negautų pajamų sumos. Rezultatas, gautas taikant nurodytą kriterijų, atsižvelgiant į tyrimo objektą ir teisminio nagrinėjimo dalyko ypatumus, būtų pernelyg nutolęs nuo ieškovo apibrėžto bylos įrodinėjimo dalyko turinio. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad ieškovas negautas pajamas apskaičiuoja pagal įmonės vidinės kainodaros konstravimo ypatumus, kurie, taikant prekių vidutinės rinkos kainos kriterijų, nėra vertinami.

Inicijuodamas teismo ekspertizės skyrimą, teismas akcentavo, kad ieškovo pasirinktas žalos apskaičiavimo metodas yra ydingas, nes ieškovas nebuvo nustatęs pareigos atsakovui prekes pardavinėti už tam tikrą maržą. Savo vertinimą teismas motyvavo taip pat ir tuo, kad UAB „Egeva“ ir ieškovo tarpusavio prekybos mastas galėjo lemti pardavimo maržų mažesnių, nei vidutinės, nustatymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje ginčo dėl to, jog komerciniuose santykiuose taikomų pelno maržų dydis tiesiogiai susijęs su pardavimų mastu, nėra. Ieškovas, įrodinėdamas žalos padarymo faktą ir jos dydį, remiasi tuo, kad UAB „Egeva“ užsakymų dalis bendroje ieškovo pardavimų apyvartoje nėra rodiklis, kuris ekonomiškai pagrįstų atsakovo priimtus sprendimus dėl pardavimo maržos dydžio nustatymo. Taigi atsakovo privalėjimas ar neprivalėjimas, kaip tą apibrėžė pirmosios instancijos teismas, prekes UAB „Egeva“ parduoti taikant maržą, ne mažesnę, nei kitiems klientams, teisminio nagrinėjimo dalyko aspektu yra nereikšmingas. Šiuo atveju svarbu tai, ar atsakovas, nustatydamas vidinę ieškovo kainodarą, kiek tai susiję su UAB „Egeva“, užtikrino, kad prekių pardavimo kaina atitiktų įmonėje klientams taikomą jos apskaičiavimo mechanizmą. Pastarojo turinys gali būti nustatomas remiantis įvairiais rodikliais (pvz., išvedant bendrą įmonės taikytą pardavimų maržą arba apskaičiuojant pardavimų maržas, taikytas atitinkamoms klientų grupėms, diferencijuojamoms pagal užsakymų kiekį ir apyvartos dydį). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir apsiribojo formaliu ieškovo pateiktų įrodymų, skaičiavimų atmetimu.

Žalos fakto nustatymo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad jį šioje byloje suponuoja tiesioginė koreliacija tarp įmonės tipinės veiklos pelningumo sumažėjimo ir išaugusio prekių pardavimo UAB „Egeva“: nuo 2010 metų iki 2012 metų ieškovo tipinės veiklos pelno pokytis buvo neigiamas ir 2012 metais, lyginant su 2010 metais, sudarė 128 961 Lt (6 950 Lt + 122 011 Lt) nuostolį (I b. t., l. 10–13, 30–35). Be to, kaip teisingai akcentuoja ieškovas, ginčo laikotarpiu krito ir bendrasis įmonės pelningumas. Nors atsakovas ir nurodo, kad esminę reikšmę, sprendžiant dėl jo veiksmų teisėtumo, o kartu ir žalos fakto, pagal ginčo aplinkybes turi tai, jog UAB „Egeva“ pirkimai sudarė didžiąją dalį ieškovo apyvartos, tačiau jis ignoruoja santykį tarp ieškovo patirtų sąnaudų ir iš pardavimų UAB „Egeva“ uždirbto pelno. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ prieš Kauno miesto savivaldybės administraciją, bylos Nr. 3K-3-62/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu prieš tai aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad atsakovo veiksmai turėjo lemti ieškovo pajamų praradimą, pasireiškusį prekių pardavimu UAB „Egeva“ mažesnėmis kainomis, nei turėjo būti nustatytos atsakovui tinkamai vykdant savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Iš to, kas nurodyta, aišku, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškovas nepagrindė žalos fakto, paremta ydingu ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių traktavimu.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta faktų vertinimo klaida, pasireiškusi ieškinio faktinio pagrindo modifikavimu prieš ieškovo valią, lėmė ne tik įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese pažeidimą, bet ir bylos esmės neatskleidimą. Nustatytų fakto klaidų apeliacinėje instancijoje ištaisyti nėra galimybės, kadangi turi būti tiriami įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino bei nenustatinėjo jais siekiamų patvirtinti faktinių aplinkybių. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui įgyvendinimo sąlygų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas, kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto ir pobūdžio būtų yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ prieš T. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėdamas bylą pakartotinai pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti, kokio dydžio žala atsakovo veiksmais buvo padaryta ieškovui, t. y. iš esmės įvertinti ir ištirti įrodymus, remdamasis kuriais ieškovas įrodinėja negautas pajamas. Kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas įgaliojimus dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija žalos dydžio nustatymo aspektu atkreipia dėmesį, kad ieškovo siūloma ir jo pasirinkta negautų pajamų apskaičiavimo metodika, paremta pardavimo maržos rodikliu, yra vienas iš būdų negautoms pajamoms apskaičiuoti. Ši metodika turėtų taikoma integruojant lyginamąjį metodą, t. y. palyginant panašiems apyvartos, prekių asortimento ir jų kiekio požiūriu, į UAB „Egeva“ ieškovo klientams taikytas pardavimo maržas atskiroms prekių grupėms ir pan. Nustačius vidutinę pardavimų maržą, kurią ieškovas taikė panašiems į UAB „Egeva“ klientams jų pirktoms analogiškoms prekėms, tai būtų vienas iš pagrindų nustatyti ieškovo prarastą naudą už konkrečias prekes. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vienas iš būdų apskaičiuoti žalos dydį taip pat yra ieškovo siūlomas vidutinių kainų, ieškovo vidinėje kainodaroje taikytų UAB „Egeva“ ir kitiems įmonėms klientams, metodas. Kokią konkrečią žalos dydžio nustatymo metodiką pasirinkti, turi nuspręsti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos įrodomoji vertė teismo nustatoma pagal vidinį įsitikinimą, tačiau jis turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), bet ne formaliu bendros įrodymų visumos atmetimu, detaliai neaptarus ir neištyrus kiekvienos pateiktos įrodymų grupės. Šalių pateiktus įrodymų šaltinius pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti jų tarpusavio kontekste bei visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais ir imtis priemonių pašalinti abejones, jeigu tokios iškiltų, dėl juose esančių duomenų tikrumo. Jeigu nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas nutartų, kad atskiroms faktinėms aplinkybėms atskleisti vis dėlto yra būtinos specialiosios žinios, sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą, neturėtų būti ignoruojamos ieškovo apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos ir įrodinėjimo dalyko turinys (CPK 13 straipsnis, 212 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisės taikymo bei faktų nustatymo aspektais, konstatuoja, kad egzistuoja prieš tai paminėtas sprendimo panaikinimo teisinis pagrindas. Panaikinus apskųstą sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakovo apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas netenka teisinės prasmės, kadangi skundas buvo paduotas tik dėl sprendimo dalies bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.