- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-708-883/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- B. M.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Birutės Simonaitienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-13-952/2017 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui V. R. dėl pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, – U. R. ir G. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė B. M. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji ir atsakovas V. R. nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. balandžio mėnesio vedė bendrą ūkį neįregistravę santuokos, ir priteisti iš atsakovo V. R. 9123 Eur kompensaciją už jos asmeninį indėlį į bendrai įgytą turtą su atsakovu vedant bendrą ūkį. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad ieškovė B. M. su atsakovu V. R. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą dėl atsakovui priklausiusio dalies namo (duomenys neskelbtini) renovacijos, automobilio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įgijimo, priteisė ieškovei B. M. iš atsakovo V. R. bevertę dušo kabiną ir 100 Lt (28,96 Eur) vertės lauko duris, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovė B. M. ieškinio reikalavimus patikslino ir teismo prašė: 1) pripažinti, kad 0,44 (7/16) dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) teisiškai įregistruotos V. R. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra jos ir atsakovo V. R. dalinė nuosavybė, pripažįstant jai ir atsakovui teisę kiekvienam į 0,22 gyvenamojo namo dalį, priteisiant jai piniginę kompensaciją už 0,22 dalis gyvenamojo namo – 8 618,75 Eur; 2) pripažinti lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) bendrąja daline jos ir atsakovo nuosavybe, pripažįstant jai teisę į ½ dalį šio automobilio ir priteisiant jai iš atsakovo V. R. 900 Eur piniginę kompensaciją; 3) pripažinti nekilnojamuosius daiktus: virtuvės baldų komplektą, kurio dabartinė rinkos vertė 600 Eur, „AEG kaitlentę“, kurios dabartinė rinkos vertė 40 Eur, AEG orkaitę, kurios dabartinė rinkos vertė 100 Eur, reguliuojamo dydžio pietų stalą, kurio dabartinė rinkos vertė 100 Eur, sieninę įmontuojamą spintą, kurios dabartinė rinkos vertė 500 Eur, bendrąja daline jos ir atsakovo V. R. nuosavybe, pripažįstant jai teisę į ½ dalį šių kilnojamųjų daiktų ir priteisiant jai iš atsakovo V. R. ½ dalį dabartinės jų rinkos vertės, t. y. 670 Eur piniginę kompensaciją; 4) priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad nuo 2002 m. spalio mėnesio iki 2014 m. balandžio mėnesio šalys vedė bendrą ūkį, tarp jų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Šiuo laikotarpiu ieškovė su atsakovu, kaip šeima, pirko baldus ir buitinę techniką, namų apyvokos daiktus, renovavo gyvenamojo namo, priklausančio V. R. ir U. R., dalį, įgijo transporto priemonę. Abu bendromis lėšomis ir darbu siekė sukurti ir sukūrė jungtinės veiklos rezultatą – nekilnojamąjį turtą, lengvąjį automobilį, baldus ir namų apyvokos daiktus. 2014 m. balandžio mėnesį atsakovas iš bendrai sukurto būsto ieškovę išvarė. Ieškovė prašo bendrai sukurtą turtą pripažinti jos ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe ir jį padalinti lygiomis dalimis, priteisiant jai iš atsakovo kompensaciją.
Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė po jo žmonos mirties apsigyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje, tačiau jie bendro ūkio nevedė, bendrų lėšų neturėjo ir bendro turto neįgijo. Jis ieškovę priėmė gyventi, kad ši prižiūrėtų nepilnametę dukrą U. R. ir rūpintųsi buitimi, už tai neėmė iš jos nei nuomos, nei komunalinių mokesčių. Namo rekonstrukcija pradėta 2006 m., rekonstrukcijos darbai buvo atliekami ir po ieškovės išsikėlimo 2014 m. balandžio mėnesį. Rekonstrukcija atlikta už jo ir kitos bendrasavininkės U. R. asmenines lėšas, jo imtas paskolas iš banko. Automobilį (duomenys neskelbtini) įgijo už savo asmenines lėšas, t. y. gavęs banko paskolą ir panaudojęs lėšas, gautas pardavus automobilį (duomenys neskelbtini). Dėl ieškovės nurodytų baldų, namų apyvokos daiktų ir buitinės technikos pripažinimo bendrąja daline nuosavybe taip pat nesutinka, nes šiuos daiktus jis įsigijo iš dukros U. R. pinigų, kuriuos ji buvo gavusi iš draudimo po mamos mirties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad 7/16 dalys gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) teisiškai įregistruotos V. R. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės B. M. ir atsakovo V. R. dalinė nuosavybė, pripažįstant B. M. ir V. R. teisę kiekvienam į 7/32 dalis gyvenamojo namo; priteisė iš atsakovo V. R. ieškovei B. M. už jai priklausančias 7/32 dalis gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini) 8 618,75 Eur piniginę kompensaciją; pripažino lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) bendrąja daline ieškovės B. M. ir atsakovo V. R. nuosavybe, pripažįstant B. M. ir V. R. teisę kiekvienam į ½ (vieną antrąją) dalį šio automobilio, priteisė iš atsakovo V. R. B. M. už jai priklausančią ½ (vieną antrąją) dalį automobilio (duomenys neskelbtini) 900,00 Eur piniginę kompensaciją; likusią patikslinto ieškinio dalį atmetė.
Teismas įvertinęs įrodymų visetą pripažino, kad ieškovė ir atsakovas vedė bendrą ūkį, kartu gyveno ir buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį dėl bendro gyvenamojo būsto sukūrimo, jo įrengimo ir automobilio įsigijimo. Atsakovo argumentus, kad ieškovę priėmė gyventi kaip dukters auklę, teismas pripažino nepagrįstais ir neįrodytais. Įvertinęs tai, kad šalys ilgą laiką, tai yra apie 12 metų gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir bendrai jį tvarkė, kartu rūpinosi atsakovo nepilnamete dukterimi, turėjo tikslą sukurti šeimą, kartu rūpinosi gyvenamojo namo dalies rekonstrukcija, jos įrengimu, teismas pripažino, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendromis lėšomis ir darbu šalys sukūrė gyvenamąjį būstą jį iš esmės rekonstruodami, todėl reikalavimą dėl nuosavybės teisės ieškovei į 0,22 gyvenamojo namo dalis (pusę atsakovui priklausančios gyvenamojo namo dalies) pripažinimo tenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovė B. M. prie gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijos prisidėjo tiek piniginėmis lėšomis, tiek darbu. Teismas taikė CK 6.970 str. 2 d. nuostatą pripažindamas, kad šalių įnašai yra lygūs. Tokiu būdu teismas sprendė, kad 0,44 dalys gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) teisiškai įregistruotos V. R. vardu, yra bendroji dalinė V. R. ir B. M. nuosavybė, pripažįstant kiekvienam į 0,22 dalis gyvenamojo namo. Teismas nustatęs, kad U. R. priklausančios namo dalies (1/16) vertė yra 2 462,50 Eur, o atsakovui V. R. priklausančios namo dalies (7/16) vertė yra 17 237,50 Eur, pripažino, jog pusė V. R. priklausančios namo dalies yra ieškovės B. M. nuosavybė ir priteisė ieškovei pusės V. R. priklausančios namo dalies vertės dydžio kompensaciją, t. y. 8 618,75 Eur.
Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė ir atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo automobilį (duomenys neskelbtini). Pripažinęs reikalavimą dėl nuosavybės teisės ieškovei į ½ dalį automobilio bei įvertinęs automobilio vertę, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 900 Eur kompensaciją.
Teismas atsisakė pripažinti, kad kilnojamieji daiktai: virtuvės baldų komplektas, „AEG“ kaitlentė, AEG orkaitė, reguliuojamo dydžio pietų stalas bei sieninė įmontuojama spinta yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, todėl už šiuos daiktus kompensacijos ieškovei nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. R. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9. 1. Ieškovė pateikdama patikslintą ieškinį, nepateikė jokių naujų įrodymų patvirtinančių, kad ji savo lėšomis ir darbu būtų prisidėjusi prie atsakovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir kad tarp šalių buvo susitarimas jungtines sutarties pagrindu įgyti bendrą nuosavybę, t. y. dalį gyvenamojo namo ir automobilį (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, teismas nagrinėdamas bylą iš naujo, tuos pačius ieškovės įrodymus vertino priešingai, nei juos įvertino ir išaiškino apeliacinės instancijos teismas 2016-02-23 nutartyje, todėl buvo pažeistos CPK 4 str. įtvirtintos nuostatos ir kasacinės instancijos teismo suformuluota praktika.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. CK ketvirtosios knygos normos nenumato galimybės pakeisti nekilnojamojo turto teisinį režimą ir pripažinti atsakovui priklausantį asmeninį turtą bendrąją daline nuosavybe su ieškove tuo pagrindu, kad ieškovė pakankami ilgą laiką gyveno name, ir išperkamosios nuomos būdu nupirko duris ir dušo kabiną, ar tvarkė patalpas. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl ieškovės lėšų prisididėjimo prie namo rekonstrukcijos, o liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti, remtis tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad gyvenamasis namas buvo remontuojamas ne asmeninėmis apelianto ir ieškovės lėšomis, bet iš banko paimtomis paskolomis.
9.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui priklausanti gyvenamojo namo dalis yra asmeninis turtas, įgytas pagal 1994-12-29 dovanojimo sutartį ir pagal 2002-10-03 paveldėjimo teisės liudijimą, todėl ši asmeninės nuosavybės teise priklausanti dalis negalėjo būti padalinta ir už ją ieškovei priteista piniginė kompensacija. Šiuo konkrečiu atveju atsakovo nuosavybės dalis po ieškovės apsigyvenimo nepadidėjo ir joks materialus turtas nebuvo sukurtas ir tai patvirtina nekilnojamojo turto registro išrašas. Todėl skundžiamu sprendimu ieškovė nepagrįstai nepraturtėjo, o apeliantas, prarado tą turto dalį, kurią buvo įgijęs dar iki ieškovei pradedant gyventi kartu.
9.4. Teismas kompensacijos sumą turėjo skaičiuoti ne nuo 3 649,00 Eur vertes, bet nuo 12 743,28 Eur vertės t. y. turėjo įvertinti turto pabrangimą; turėjo būti atliktas gyvenamojo namo turto vertinimas, o ne atlikti nauji kadastriniai matavimai, kurie neturi nieko bendro su turto verte. Ieškovė šiuo atveju turėjo prašyti teismo paskirti teismo ekspertizę turto vertei nustatyti.
9.5. Gyvenamasis namas buvo rekonstruotas neteisėtai, pažeidžiant statybos įstatymus, todėl teismas negalėjo pripažinti nuosavybės teisės į dar nesukurtą ir neįregistruotą daiktą, bei priteisti piniginę kompensaciją už neteisėtai atliktą statinio rekonstrukciją. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad atsakovas vengė atlikti inventorizaciją ir įteisinti atliktus gyvenamojo namo pagerinimus.
9.6. Automobilis (duomenys neskelbtini) buvo įgytas už atsakovo asmenines lėšas, jokio susitarimo su ieškove šį automobilį įsigyti bendrai nebuvo, be to, šis automobilis yra parduotas, o pripažinti nuosavybės teisę galima tik į tokį turtą, kuris realiai yra egzistuojantis.
Žemesnės instancijos teismas
9.7. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl turto padalinimo būdo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė B. M. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantas neteisingai aiškina teismo precedento sąvoką, savaip iškraipo teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos nutarties turinį. Naujai pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ieškovė savo vardu išperkamosios nuomos sutarčių pagrindu įsigijo statybinių medžiagų, vandens šildytuvą, dušo kabiną, lauko duris bei kitų daiktų ir medžiagų, kurie buvo panaudoti rekonstruojant gyvenamąjį namą: iš esmės pertvarkant ir perstatant namo pirmą aukštą, naujai pastatant priestatą bei antrą namo aukštą. Šie rašytiniai įrodymai buvo pateikti po apeliacinės instancijos 2016-02-23 nutarties priėmimo ir teismas šiuos naujai pateiktus įrodymus vertino priimdamas sprendimą.
10.2. Nepagrįstai apeliantas neigia, kad tarp šalių nebuvo susitarimo rekonstruoti ir remontuoti gyvenamojo namo dalį ir įgyti lengvąjį automobilį bendromis lėšomis. Atsakovo kviestų liudytojų parodymai yra neinformatyvūs, abstraktūs ir nepatvirtino atsakovo nurodytų aplinkybių, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovę su apeliantu siejo šeiminiai, pasitikėjimu pagrįsti tarpusavio santykiai. Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad gyvenamasis namas buvo remontuojamas ne ieškovės ir atsakovo asmeninėmis lėšomis, bet iš banko paimtomis paskolomis, o paskolas bankui dengė tik atsakovas iš savo gaunamo darbo užmokesčio. Teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl paskolų bendrumo, nes paskolos, panaudotos būstui rekonstruoti ir automobiliui įsigyti, yra bankui grąžintos. Byloje yra fotonuotraukos, kuriose užfiksuota ir namo rekonstrukcijos eiga ir padėtis ieškovei išsikeliant.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Nepagrįstai apeliantas tvirtina, kad prie bendrosios nuosavybės sukūrimo ieškovė neprisidėjo nei savo darbu, nei lėšomis. Jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimai buvo sujungus atsakovui ir jo dukrai U. R. priklausančio turto idealiąją dalį ir ieškovės asmenines bei abiejų šalių bendras lėšas sukurti bendrą būstą ir patenkinti šeimos poreikius. Tuo atveju, jeigu yra įrodytas nesusituokusių asmenų gyvenimo ir finansų bendrumas, nėra teisiškai reikšminga, kuris iš sugyventinių kokias išlaidas darė bendriems poreikiams patenkinti. Jeigu paskola buvo grąžinama iš atsakovo lėšų, visa šeima pragyveno iš ieškovės lėšų, todėl sugyventinių įnašai yra lygūs.
10.4. Apeliantas nepagrįstai sureikšmina faktą, kad namo rekonstrukcijos metu atlikti pakeitimai nėra teisiškai užregistruoti. Pats atsakovas vengia atlikti savo namo dalies inventorizaciją ir įteisinti pagerinimus. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad teismas nenustatė gyvenamojo namo rinkos vertės po atliktų pagerinimų. Teismas teisingai nustatė turto vertę po atliktų pagerinimų ir teisingai sprendė dėl piniginės kompensacijos dydžio. Nepagrįstai apeliantas įrodinėja, kad atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija yra savavališka statyba, todėl teismas negalėjo spręsti dėl nesukurto ir neįregistruoto daikto.
10.5. Net išregistravus transporto priemonę, ji nenustoja egzistuoti, ji gali būti ir yra nuosavybės teisės objektu. Atsakovas nenuginčijo ieškovės pateikto lengvojo automobilio įvertinimo. Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas pirmiausiai turėjo spręsti dėl atidalijimo natūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp asmenų, gyvenusių nesusituokus, dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad kartu su ieškove gyvendami viename name bendro ūkio nevedė, bendrų lėšų neturėjo, bendro turto, kurį būtų reikėję dalinti, neįgijo, todėl jie nebuvo saistomi sutartinių turtinių santykių, atitinkančių jungtinės veiklos sutartį. Toks apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2002 m. spalio mėnesį apsigyveno kartu su atsakovu ir jo dukra U. R. atsakovo vardu teisiškai registruotoje namo dalyje adresu (duomenys neskelbtini) ir kartu su atsakovu gyveno iki 2014 m. balandžio mėnesio. Šalių bendro gyvenimo faktas ir ūkio vedimas yra įrodytas trečiųjų asmenų atsakovo dukters U. R. ir G. J. įstatyminio atstovo A. J. paaiškinimais, taip pat liudytojų E. M., A. B., E. P., D. G. parodymais. Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo remtis tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Apelianto pateikiamas byloje teismų tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip, t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos A. T. 2016 m. sausio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos A. T. 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ir atsakovės veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendromis lėšomis ir bendrais veiksmais pagerinti atsakovo vardu registruotą nekilnojamojo turto dalį, atliekant dalies gyvenamojo namo kapitalinį remontą ir rekonstrukciją.Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Pagal gausią ir nuoseklią teismų praktiką sugyventiniai bendrąją dalinę nuosavybę sukuria (pastato, pagamina ir pan.), pagerina (rekonstruoja, suremontuoja ir pan.), nuperka ar kitu būdu įgyja vieno iš jungtinės veiklos dalyvių vardu, gyvendami kartu ir siekdami tokio tikslo.Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nustatęs, kad šalys gyveno drauge kaip sugyventiniai, įvertino ne vien bendrą šalių gyvenimą, bet ir ieškovės ir atsakovo indėlį, jų asmenines finansines lėšas gerinant gyvenimo sąlygas ir rekonstruojant nekilnojamąjį turtą, taip pat bendrą ūkio tvarkymą bendru jų pačių darbu, todėl, kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė, jog gyvendama su atsakovu, veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir šalys buvo susitarusios bendromis lėšomis ir bendrais veiksmais pagerinti atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – 7/16 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), šioje namo dalyje atliekant kapitalinį remontą ir jį rekonstruojant. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja, kad namas buvo remontuojamas ne šalių lėšomis, o iš banko paimtomis paskolomis, kurias dengė atsakovas. Bylos duomenimis 2006-11-17 vartojimo kredito sutartis (duomenys neskelbtini) būsto remontui (15 000 Lt) buvo paimta abiejų šalių vardu, byloje esantis banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad paskola grąžinta ir ieškovės lėšomis; namo remontui 2011-10-20 atsakovo vardu paimtas 5000 Lt kreditas taip pat grąžintas šalims gyvenant kartu, todėl pripažintina, kad paskolos grąžintos bendromis abiejų šalių lėšomis. Kadangi pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, nustatydamas, kad bendraturčių dalys yra lygios. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos A. T. formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai nustatė, kad ieškovės dalis kuriant bendrą dalinę nuosavybę sudaro po ½ dalį. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad abiejų šalių įnašai, kuriant bendrą nuosavybę, yra lygūs.
Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Teismas, nustatęs, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro ½ turto – atsakovui priklausančios ir jo vardu registruotos gyvenamojo namo dalies ir automobilio (duomenys neskelbtini) tenkino ieškovės reikalavimą atidalyti jos turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl turto atidalijimo būdo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui neteikus byloje savarankiško reikalavimo dėl turto atidalijimo būdo, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamuoju turtu šiuo metu naudojasi atsakovas, o automobilis yra parduotas, teismui nebuvo pagrindo nagrinėti klausimą dėl galimumo turtą atidalinti natūra.
CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi teismas, nustatęs, kad atsakovas yra labiau susijęs su ginčo turtu, jame gyvena juo rūpinasi ir jį prižiūri, ginčo nekilnojamąjį turtą atidalijo priteisdamas ieškovei 8618,75 Eur kompensaciją. Atsakovo nuomone, priteista kompensacija yra per didelė, nes teismas turėjo atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, teismas negalėjo priteisti piniginę kompensaciją už neteisėtai atliktą statinio rekonstrukciją, be to, rekonstruoto namo vertė turėjo būti nustatyta 2014 m. balandžio mėnesio stoviui.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei priteista kompensacijos už jai tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį suma prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Byloje nustatyta, kad atsakovui V. R. nuosavybės teise priklauso 7/16 pastato- gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis registruotas gyvenamojo namo bendras plotas yra 94,79 kv. m., atsakovui priklauso 41,47 kv. m. (94,79x7/16). 2015 m. NTR išraše vidutinė gyvenamojo namo rinkos vertė 2003 metais buvo 3649 Eur, atsakovui priklausančios namo dalies vertė – 1596,44 Eur, t. y. 38,50 Eur/kv. m.
Atlikus kapitalinį remontą ir rekonstravus gyvenamojo namo dalį, pagal ieškovės pateiktus UAB „Geodezijos linija“ kadastrinius matavimus, bendras namo plotas išaugo iki 125,66 kv. m. (palėpės plotas 35,02 kv. m.), vidutinė rinkos vertė 2015 m. kovo mėnesį buvo 19700 Eur, t. y. vieno kvadratinio metro vertė padidėjo iki 156,77 Eur/kv. m., , atsakovui priklausančios nekilnojamojo turto registre įregistruotos pirmo namo aukšto dalies vertė išaugo iki 6501,34 Eur (41,47 kv. m. x 156,77 Eur/kv. m.). Atitinkamai pagal atsakovo pateiktus UAB „Altagis“ atliktus kadastrinius matavimus bendras namo plotas po rekonstrukcijos išaugo iki 125,95 kv. m. (palėpės plotas 35,18 kv. m.), vidutinė rinkos vertė 2016 m. gegužę buvo 20000 Eur, t.y. vieno kvadratinio metro vertė padidėjo iki 158,79 Eur, atsakovui priklausančios nekilnojamojo turto registre įregistruotos pirmo namo aukšto dalies vertė išaugo iki 6585,02 Eur.
Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas lėmė, kad pirmos instancijos teismas sprendė reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra turtą (7/16 dalis gyvenamojo namo ), kuris teismo sprendimo priėmimo metu buvo įregistruotas VĮ Registrų centre, tačiau nepasisakė dėl tos pastato dalies (rekonstrukcijos metu įrengtos palėpės) atidalijimo, kuri nėra įteisinta ir šios dalies teisės nėra įregistruotos viešame registre. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog palėpė nėra teisiškai įregistruota, naujai sukurta (padidėjusi) nekilnojamojo turto vertė skaičiuotina tik pirmo aukšto patalpoms, t. y. 41,47 kv. m.
Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. R. v. L. D. , bylos Nr. 3K-3-544/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gelvybė“ v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-274/2013). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad turto vertės nustatymas individualiai jį vertinant, yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, todėl nagrinėjamoje byloje ieškovei pateikus įrodymus dėl turto vertės 2015 metais (atsakovo pateiktoje kadastrinių matavimų byloje turto vertei nurodyta 2016 metais), teismas remiasi ieškovės pateiktais duomenimis dėl turto vertės 2015 metais, paskaičiuotais UAB „Geodezijos linija“.
Remiantis 2015 metais nustatyta gyvenamojo namo verte, matyti, kad atsakovui priklausančios ir jo vardu registruotos gyvenamojo namo dalies (41,47 kv. m. pirmame namo aukšte) vertė padidėjo 4905 Eur (6501 Eur – 1596 Eur). Kaip jau minėta 18 nutarties punkte, šalių dalys kuriant nekilnojamojo turto vertės padidėjimą yra lygios, todėl ieškovės dalis registruotos namo dalies vertės padidėjime yra 2452,50 Eur ir ieškovei priklauso ne 0,22 (7/32), o 0,17 dalių gyvenamojo namo.
Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilį (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovas įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie minėto automobilio perleidimą kitam asmeniui, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 900 Eur kompensaciją.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms aptartas materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nustatant, kad pastato, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 0,17 dalių nuosavybės teise priklauso ieškovei B. M., o 0,27 dalys nuosavybės teise priklauso atsakovui V. R., bei priteisiant ieškovei iš atsakovo 2452,50 Eur kompensaciją.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Bylos duomenimis, ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2086,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 997 Eur. Ieškinį tenkinus iš dalies (33 procentais), proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei priteistina 688 Eur, o iš ieškovės atsakovui – 658 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteistina 30 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmojoje instancijoje sudarė 44,03 Eur, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš ieškovės priteistina 29 Eur, o iš atsakovo priteistina 15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 200 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidos; apeliacinį skundą tenkinus 65 procentais, iš atsakovo ieškovei priteistina 70 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (214 Eur) sumokėjimas atsakovui buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, todėl, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo valstybei priteistina 75 Eur žyminio mokesčio, o iš ieškovės atsakovui priteistina 139 Eur už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 69 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės10 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 0,44 dalys gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotos V. R. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės B. M. ir atsakovo V. R. dalinė nuosavybė, pripažįstant B. M. teisę į 0,17 dalių ir V. R. teisę į 0,27 dalis gyvenamojo namo.
Priteisti iš atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) už jai priklausančias 0,17 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 2452,50 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt dviejų eurų 50 ct) piniginę kompensaciją.
Pripažinti lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) bendrąja daline ieškovės B. M. ir atsakovo V. R. nuosavybe, pripažįstant B. M. ir V. R. teisę kiekvienam į ½ (vieną antrąją) dalį šio automobilio.
Priteisti iš atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) už jai priklausančią ½ (vieną antrąją) dalį automobilio (duomenys neskelbtini) 900,00 Eur (devynių šimtų eurų 00 ct) piniginę kompensaciją.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, pakeistas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, t. y. atsakovui V. R. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą taikyti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 15 Eur (penkiolika eurų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš ieškovės B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.“
Priteisti iš ieškovės B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) V. R. a. k. (duomenys neskelbtini) 69 Eur (šešiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.