Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas P. P. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. balandžio 4 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Šiuo nuosprendžiu L. G. ir A. P. nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinių skundų dėl jų nuteisimo nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo P. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Gynėjas skunde neginčija P. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegijai P. P. veiksmų teisinė kvalifikacija pagal nurodytą BK straipsnį taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, susijusius su šia veika, ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei P. P. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

5. Apeliantas pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija tik dėl P. P. neteisingai paskirtos bausmės. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šio skunde keliamo klausimo.

6. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi, teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas BK 54 straipsnio 3 dalyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-75-1073/2025 ir kt.).

7. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs tik laisvės atėmimą nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Pirmosios instancijos teismas P. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Skunde gynėjas tvirtina, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, todėl jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kuri neatitinka jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Apeliantas prašo P. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir jam paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą laisvės atėmimo bausmę. Toks prašymas nepagrįstas, todėl netenkinamas.

8. Apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam P. P. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė, kad jis padarė vieną baigtą, tyčinį, labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Byloje nėra jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis teisme pripažino kaltę dėl padarytos veikos ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis baustas administracine tvarka, tačiau nusikalto pirmą kartą. P. P. disponavo ne tik narkotine medžiaga – karfentaniliu, psichotropine medžiaga –MDMA, bet ir 695,242 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometilkatinono, t. y. šios medžiagos labai dideliu kiekiu, kuris beveik 7 kartus viršija ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas 3-chlorometilkatinono labai didelis kiekis pripažįstamas nuo 100 g). Jis išplatino psichotropinės medžiagos – 3-chlorometilkatinono 13,136 g, t. y. kiekį, kuris pakankamai nežymiai skiriasi nuo Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose numatyto didelio 3-chlorometilkatinono kiekio – 20 g. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistojo padaryta veika nebuvo atsitiktinė. Į šią veiką jis įsitraukė savanoriškai. Jo gyvenamojoje vietoje ir automobilyje buvo rastos svarstyklės ir daug polietileninių maišelių. Įstatymo uždraustomis medžiagomis disponavo, turėdamas tikslą jas platinti. Šias medžiagas išplatino A. P. ir L. G.. P. P. yra Ukrainos Respublikos pilietis, ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl jam inkriminuotos veikos visiškai nepripažino, psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, dirba.

9. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės dominuojančios reikšmės ir, atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, P. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė, priešingai, negu tvirtina skunde gynėjas, atitinka P. P. atliktų veiksmų padarymo aplinkybes ir pavojingumą, jo asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir pagal savo dydį nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Šios išvados nekeičia ir BK bendrosios dalies 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti pakeitimai, galiojantys nuo 2025 m. vasario 1 d. Kitų aplinkybių, kurių apygardos teismas nebūtų įvertinęs ir kurios sudarytų pagrindą keisti bausmės dydį, gynėjas skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, o bylos duomenys tokių aplinkybių, įskaitant faktą, kad narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, nes buvo sulaikytos pareigūnų, nepagrindžia. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertina visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertina netinkamai ir paskiria aiškiai per griežtą, neteisingą bausmę. Tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių, skiriant P. P. bausmę pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą, nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą kitaip vertinti tas pačias, bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas (padaryto nusikaltimo pavojingumą, pobūdį, sunkumą, nuteistojo vaidmenį, jo asmenybę, socialinius ryšius, nuteistojo elgesį proceso metu), ir P. P. sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę. Gynėjo prašomas nuteistajam paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmės dydis neatitiktų nuteistojo padarytos veikos pavojingumo ir jo asmenybės bei prieštarautų teisingumo principui.

10. Skunde gynėjas teisingai pažymi, kad ne visada padaryta veika atitinka tokios veikos tipinį pavojingumą. Jos pavojingumas gali būti daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, nes nusikaltimus daro skirtingos asmenybės. Konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad P. P. padarytos veikos pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokios nusikalstamos veikos pavojingumą. Aptariamu atveju P. P. baigtą labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tokius jo nusikalstamus veiksmus lėmė ne tik asmeniniai, tačiau ir savanaudiški motyvai (gauti neteisėtų pajamų). Jis disponavo įvairiais kiekiais kelių rūšių įstatymo uždraustomis medžiagomis, o neteisėtas disponavimas tokiomis medžiagomis, net ir nedideliu jų kiekiu, yra pavojinga nusikalstama veika, nes kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei. Nuteistasis ne tik laikė įstatymo uždraustas medžiagas, bet jas, kaip nustatyta pirmiau, realiai ir išplatino dviem asmenims bei turėjo tikslą vėliau jas išplatinti, nes pas jį buvo rastos svarstyklės bei polietileniniai maišeliai. Nuteistojo turimos narkotinės ir psichotropinės medžiagos į apyvartą nepateko tik dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų.

11. Bausme siekiama ne tik užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo. Skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo socialiniais ryšiais, amžiumi, pažadu daugiau nenusikalsti nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti teismo paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ilgalaikis P. P. izoliavimas nuo visuomenės itin neigiamai paveiktų jo teigiamus socialinius ryšius ir tolimesnes realizacijos galimybes. P. P. turimi socialiniai santykiai neatgrasė jo nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo, o dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas negali lemti švelnesnės bausmės skyrimo, nes bausmės gali būti skiriamos tik tokios, kurios yra numatytos BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tačiau tokių aplinkybių, kurios rodytų, kad konkrečiu atveju bendros bausmės skyrimo taisyklės nebūtų pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, nenustatyta. Todėl P. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir jam paskirti švelnesnę, už jam paskirtą, laisvės atėmimo bausmę nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindų.

12. Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, kad teismas, P. P. netaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies ir jam paskyręs už nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė teismų suformuotos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktikos. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumą konkrečioje byloje vykdo bylą nagrinėjantis teismas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Antra, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas siejamas su teismo diskrecija, o ne pareiga švelninti asmeniui skiriamą bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-187-976/2023ir kt.). Trečia, teismai teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., esant galimybei, teismo sprendimą grįsti tik tokiais kitų teismų sprendimuose išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis praktika gynėjo nurodytuose teismų sprendimuose, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (asmenų atlikti veiksmai, medžiagų rūšis ir kiekis, kuriais buvo disponuota, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, nusikalstamas veikas padariusių asmenų charakteristika) visiškai ir iš esmės skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti nei kaip analogiškų, nei kaip iš esmės panašių.

13. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P. P. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam paskirdamas bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Jam paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), 54 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir 61 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) reikalavimus ir pagal savo dydį nėra aiškiai per griežta. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. P. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti.