- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-108-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36742-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- BUAB „Baltijos vežėjų grupė“
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Baltijos vežėjų grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui A. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Baltijos vežėjų grupė“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais ieškovo paskolos grąžinimus atsakovui A. L.: 2013 m. lapkričio 6 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą; 2013 m. lapkričio 18 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą; 2013 m. gruodžio 18 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą; 2014 m. sausio 10 d. 4 000 Lt (1 158,48 EUR) paskolos grąžinimą; 2014 m. sausio 15 d. 4 000 Lt (1 158,48 EUR) paskolos grąžinimą; 2014 m. vasario 17 d. 1 999 Lt (578,95 EUR) paskolos grąžinimą; taikyti restituciją, įpareigojant A. L. grąžinti UAB „Baltijos vežėjų grupė“ 24 999 Lt (7 240,21 EUR).
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Baltijos vežėjų grupė“. Į ieškovo banko sąskaitą 2013 m. spalio 29 d. atsakovas A. L. atliko du pavedimus ir įmokėjo 3 000 Lt ir 22 000 Lt, taip suteikdamas ieškovui 25 000 Lt paskolą. Iš ieškovo sąskaitos atsakovui 2013 m. lapkričio 6 d. pavedimu buvo išmokėta 5 000 Lt, 2013 m. lapkričio 18 d. pavedimu išmokėta 5 000 Lt, 2013 m. gruodžio 18 d. pavedimu – 5 000 Lt; 2014 m. sausio 10 d. pavedimu – 4 000Lt, 2014 m. sausio 15 d. pavedimu – 4 000 Lt, 2014 m. vasario 17 d. pavedimu - 1 999 Lt. Pagal 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartį viso sugrąžinta 24 999 Lt. Šie sandoriai, t.y. paskolos grąžinimai atsakovui, pripažintini negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio nuostatas, kaip priešingi ieškovo veikslo tikslams ir turintys įtakos tam, kad ieškovas negali atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamais sandoriais suteikta pirmenybė vienam ieškovo kreditoriui (atsakovui), kuris yra ieškovo buvusio vadovo artimas giminaitis (tėvas), todėl turėjo ir galėjo žinoti apie įmonės įsiskolinimus kitiems kreditoriams. Sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo kitų kreditorių, net pirmesnės eilės, kuriems buvo įsipareigojęs. 2014 m. vasario 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškeliant bankroto bylą ieškovui konstatuota, kad pagal 2014 m. sausio 13 d. balansą ieškovo mokėtinos sumos sudarė 489 609 Lt. Atsakovo nesąžiningumas preziumuojamas pagal įstatymą (CK 6.67 straipsnio 1 punktą). Sudarant ginčijamus sandorius buvo nesilaikyta ir CK 6.930 straipsnio nuostatų, kuriose imperatyviai nurodytas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
Atsakovas A. L. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas šioje byloje siekia įrodyti, kad ginčijami sandoriai, t.y. paskolos grąžinimai, turi būti pripažinti negaliojančiais, nes jais buvo suteikta pirmenybė tik vienam kreditoriui, t. y. atsakovui, tokiu būdu pažeidžiant visų ieškovo kreditorių teisėtus interesus, tačiau ieškovas visiškai nepagrindė, kaip konkrečiai jo nurodytas visų kreditorių interesų pažeidimas pasireiškė. Atlikus ieškovo išlaidų nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. vasario 17 d. analizę matyti, kad bendra ieškovo išlaidų suma minėtu laikotarpiu sudarė 554 527,26 Lt, atsakovui buvo išmokėta tik 24 999 Lt. Minėtu laikotarpiu buvo atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, nebuvo teikiama pirmenybė atsakovui. Mokėjimų kitiems kreditoriams faktas, mokėjimų kiekis ir jų dydis bei atsakovui atliktų paskolos grąžinimų periodiškumas ir dydis patvirtina, kad ieškovas nesuteikė pirmenybės atsakovui, bet vykdė savo pinigines prievoles ir kitiems kreditoriams. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Ieškovas neįrodė, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ginčijamus paskolos grąžinimus ieškovas vykdė vadovaudamasis 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartimi, kurios 2 punkte numatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja 25 000 Lt paskolą grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 29 d. Ginčijamų sandorių metu atsakovas buvo sąžiningas, t.y. nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitų kreditorių teisių pažeidimą, nes šios teisės nebuvo pažeistos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš BUAB „Baltijos vežėjų grupė“ atsakovo A. L. naudai 1 235,75 EUR už advokatės pagalbą teisme.
Teismas nurodė, kad ieškovas ginčo laikotarpiu vykdė atsiskaitymus su savo kreditoriais įvairiomis sumomis, tarp jų ir viršijančiomis atsakovui dalimis išmokėtų sumų dydžius. Pateikta suvestinė leidžia teismui daryti išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Mokėjimų kitiems kreditoriams faktas, mokėjimų kiekis ir jų dydis bei atsakovui atliktų paskolos grąžinimų periodiškumas bei dydis rodo, jog ieškovas nesuteikė pirmenybės atsakovui, kadangi vykdė ir kitas pinigines prievoles kreditoriams. Teismas taip pat nurodė, kad sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jei skolininkas jo sudaryti neprivalėjo; šiuo atveju ieškovas privalėjo vykdyti paskolos grąžinimus atsakovui, paskola atsakovui turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 29 d., ieškovas šią paskolą dalimis grąžino nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. vasario 17 d., taip vykdydamas savo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl ieškinys negali būti tenkinamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, be to, vertinant visus įrodymus, ieškinys negali būti tenkinamas ir CK 6.930 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Baltijos vežėjų grupė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Grąžindamas atsakovui paskolą, apeliantas suteikė pirmenybę atsakovui visiškai patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, kai tuo tarpu kiti ieškovo kreditoriai, kurių reikalavimų terminas jau buvo suėjęs, negavo jiems priklausančių piniginių lėšų. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose ir analizuotuose bankiniuose pavedimuose, kuriuose matomi atsiskaitymai su kitais kreditoriais, šių kreditorių reikalavimai buvo apmokami tik iš dalies, kai kurių kreditorių reikalavimai nebuvo apmokėti išvis, o atsakovas atgavo visus savo paskolintus pinigus. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai mokumas išlieka toks pats, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus. Apeliantas, grąžindamas paskolą atsakovui, sumažino įmonės turtą (lėšas), taip pažeisdamas kitų kreditorių teises ir atimdamas galimybę iš kitų kreditorių bent iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, be to, visi mokėjimai, kuriuos atliko apeliantas atsakovui, buvo padaryti pažeidžiant CK 6.930-1 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Nagrinėjamoje byloje niekaip negalima vertinti apelianto vadovo veiksmų grąžinant visą paskolos sumą atsakovui (savo tėvui) kaip atitinkančių protingo elgesio standartus siekiant sąžiningai atsiskaityti su visais kreditoriais. Tokie veiksmai traktuotini kaip nesąžiningi, nes jais nemoki įmonė atsiskaitė su vadovo artimu giminaičiu. Pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana sąlyga yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas.
2) Vadovaujantis tarp apelianto ir atsakovo sudaryta 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartimi, paskola turėjo būti grąžinta iki 2014 m. kovo 29 d., apeliantas turėjo teisę paskolą grąžinti anksčiau termino, o paskolos grąžinimas automatiškai prasitęsia, jeigu atsakovas nepareiškia noro atsiimti paskolą. Apeliantas, grąžindamas paskolą, pasinaudojo teise, tačiau neturėjo jokios pareigos tai atlikti. Sutarties 5 punktas įvirtina nuostatą, kad tik laiku negrąžinus paskolos atsakovui atsiranda teisė reikalauti palūkanų. Taigi, apeliantas išmokėjo paskolą atsakovui net nesuėjus mokėjimo terminams, nesant pareigos ją mokėti, kaip tuo tarpu turėjo kitų kreditorių, kurių mokėjimų terminai buvo suėję, tarp jų ir aukštesnės eilės kreditorių, kaip tai numatyta pagal CK 6.930-1 straipsnio nuostatas.
3) Atsakovo nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje yra preziumuojamas, o pareiga paneigti šią prezumpciją tenka atsakovui. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų ar duomenų, leidžiančių paneigti jo nesąžiningumo prezumpciją. Atsakovo atstovė tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitus ieškovo kreditorius ir jų teisių pažeidimą. Teismas, darydamas prielaidą apie atsakovo sąžiningumą, vadovavosi tik atsakovo atstovės deklaratyviais pasisakymais.
4) Iš teismui pateiktų faktinių duomenų akivaizdu, kad ginčijamų paskolos grąžinimų metu apeliantas turėjo ir kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai, skirtingai nei atsakovo, buvo suėję. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. ieškovas turėjo 3 087,39 EUR (10 660,13 Lt) nepriemoką (skolą) už laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas antrosios eilės kreditoriui, t.y. VSDFV Vilniaus skyriui. Ginčijamų pinigų grąžinimų atsakovui metu ieškovas turėjo kitų trečiosios eilės kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaitęs už prekes ar paslaugas, t. y. nuo 2013 m. balandžio 13 d. ieškovas UAB „Aideka“ buvo skolingas 280,35 EUR (968 Lt); UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ – 1 573 EUR (5 431,25 Lt), mokėjimo terminas – 2013 m. balandžio 29 d.; UAB „Hellmann Worldwide Logistics“ – 3 692,03 EUR (12 747,83 Lt), mokėjimo terminas nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. spalio 25 d.; UAB „Launerta“ – 1 300 EUR (4 488,64 Lt), mokėjimo terminas – 2013 m. spalio 13 d.; Malinausko įmonei „Varpas“ – 287,36 EUR (992,20 Lt), mokėjimo terminas iki 2013 m. birželio 3 d.; UAB „AD REM TRANSPORT“ – 1 439,90 EUR (4 971,68 Lt), mokėjimo terminas iki 2013 m. spalio 17 d.; UAB „Transgiva“ – 385,48 EUR (1 331 Lt), mokėjimo terminas iki 2013 m. spalio 22 d.; UAB „Balti Logistika“ 1 268,80 EUR (4 380,91 Lt), mokėjimo terminas iki 2013 m. lapkričio 1 d. Visų šių kreditorių reikalavimai turėjo būti apmokėti CK 6.930-1 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta penktąja eile ir 2 dalyje numatyta tvarka iki grąžinant paskolą atsakovui. Akivaizdu, kad apelianto vadovas, grąžindamas paskolą atsakovui, nesilaikė mokėjimų eiliškumo, numatyto CK 6.930-1 straipsnio 1 dalyje, todėl tokie grąžinimai turi būti pripažinti negaliojančiais.
Žemesnės instancijos teismas
5) Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu atmesdamas apelianto ieškinį, atsakovui priteisė iš apelianto 1 235,75 EUR už advokatės paslaugas. Su tokia priteista suma atsakovas nesutinka, kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pernelyg didelės, teismas visiškai nenagrinėjo bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, bylos sudėtingumo ir advokatės atliktų veiksmų atstovaujant atsakovą.
Atsiliepimas
Atsakovas A. L. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Šiuo atveju ieškovas neįrodė visų sąlygų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų – sutarčių, sąskaitų-faktūrų ar kitokių dokumentų, patvirtinančių piniginių įsipareigojimų egzistavimą kitiems kreditoriams, kurių reikalavimo teisė galėjo būti pirmesnės eilės. Ieškovas nurodo, kad ginčijamais sandoriais atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, tačiau byloje esantys įrodymai šios aplinkybės nepagrindžia. Atsakovui paskola – 24 999 Lt, buvo grąžinta dalimis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. vasario 17 d., kai tuo tarpu minėtu laikotarpiu bendra ieškovo kreditoriams išmokėta suma sudarė net 554 527,26 Lt. Ieškovas vykdė atsiskaitymus su savo kreditoriais įvairiomis sumomis. Nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų kitų kreditorių teisių pažeidimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Ieškovas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo argumentus apie mokėtinas sumas laikotarpiu po bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovui paskola buvo grąžinta iki bankroto bylos iškėlimo. Vertinant nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymas atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartą, nes ieškovas siekė atsiskaityti su visais kreditoriais, ką pagrįstai sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Pats ieškovas apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, kurioje akcentuojama, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.
2) Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Šiuo atveju ieškovas neįrodė šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Ieškovas privalėjo vykdyti paskolos grąžinimus atsakovui. Ginčijamus paskolos grąžinimus ieškovas vykdė vadovaudamasis ieškovo ir atsakovo sudaryta 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartimi, nes paskolos sutarties 2 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja 25 000 Lt paskolą grąžinti ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 29 d.
Šalies argumentai
3) Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo nesąžiningumas preziumuojamas, nes, būdamas ieškovo vadovo artimasis giminaitis, turėjo ir galėjo žinoti apie ieškovo įsiskolinimus kitiems kreditoriams. Tačiau CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta. Atsakovas tokiu atveju turi teisę įrodyti, kad sandorių sudarymo metu buvo sąžiningas – nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sandoriai pažeidžia kreditorių teises. Tai, kad ginčijamų sandorių metu atsakovas buvo sąžiningas, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitų kreditorių teisių pažeidimą, patvirtina tai, jog, atsakovo žiniomis, ieškovas vykdė ūkinę veiklą. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, kad ieškovas periodiškai atlikdavo mokėjimus, kuriais buvo grąžinama paskola. Iš normaliai sandoriui sudaryti reikalingų ir atsakovui prieinamų duomenų jam nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovas negali atsiskaityti su visais kitais kreditoriais, ir kad paskolos grąžinimais galimai pažeidžiamos kitų kreditorių teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo sąžiningas.
4) Ieškovas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais vien todėl, kad atlikti mokėjimai pažeidė CK 6.930-1 straipsnio nuostatas. Tokio sandorio ginčijimo pagrindo teisės aktai nenumato, o sandoriui pripažinti negaliojančiu remiantis CK 6.66 straipsniu, būtinas visų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos sąlygos, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Ieškovas, pateikdamas nuorodas į nutartis Nr. 3K-3-47/2013 ir 3K-3-204/2012, neatsižvelgia į tai, jog šios bylos ir bylos, kuriose priimtos nurodytos kasacinio teismo nutartys, ratio decidendi yra skirtingos, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl actio Pauliana instituto taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui.
Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad atsiskaitymai su atsakovu buvo vykdomi pagal tarp šalių sudarytą 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartį. Šalys taip pat neginčija, kad ginčijamų atsiskaitymų vykdymo metu ieškovo bendrovė buvo faktiškai nemoki. Ginčas tarp bylos šalių iš esmės kilęs dėl trijų actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo, sandorio sudarymo privalomumo ir atsakovo sąžiningumo.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad kreditorių teisės buvo pažeistos suteikiant nepagrįstą pirmenybę atsakovui, kaip vienam iš bendrovės kreditorių.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas pagrįstai nurodo, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Lygiateisiškumo principas CK 6.66 straipsnyje išreiškiamas per kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytą sandorį, kuriuo pirmenybė suteikta kitam kreditoriui ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, taip siekiant, kad bendrovei esant faktiškai nemokiai, visų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami vienodomis sąlygomis. Lygiateisiškumo principas šios normos kontekste suprantamas kaip kreditoriaus teisė reikalauti, kad skolininkas, būdamas faktiškai nemokus, vienodomis sąlygomis atsiskaitytų su kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo terminai suėję. Taigi, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu atmesdamas ieškovo ieškinį, sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo bendrovė atliko atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, ir todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovui ginčijamais sandoriais buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu. Kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Tai, kad ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu bendrovė vykdė atsiskaitymus ne išimtinai su atsakovu, bet ir su kitais kreditoriais, savaime nereiškia, kad kreditorių lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu bendrovė neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių reikalavimų terminai buvo suėję. Ginčijami atsiskaitymai atlikti prieš pat bankroto bylos ieškovo bendrovei iškėlimą (paskutinis atsiskaitymas – jau esant priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo teisme, apie kurio priėmimą viešai paskelbta 2014 m. sausio 30 d.). Tokiu būdu ieškovas, visiškai atsiskaitydamas su atsakovu, išskyrė jį iš kitų bendrovės kreditorių, kurių reikalavimai bus tenkinami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, laikantis šiame įstatyme nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Visiškas atsakovo piniginių reikalavimų patenkinimas savo ruožtu sumažino kitų kreditorių, esančių tokioje pat kaip atsakovas, situacijoje galimybes proporcingai patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, ginčijamais atsiskaitymais grąžinta paskola, kurios grąžinimo terminas pagal sutartį nebuvo suėjęs, nors ieškovo bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo kreditorių, kurių reikalavimo terminai buvo suėję, ir su kuriais nebuvo atsiskaityta. Visos šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamais sandoriais ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos suteikiant atsakovui nepagrįstą prioritetą kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu.
Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Pavyzdžiui, skolininkas gali būti pripažintas privalėjusiu sudaryti ginčo sandorį, jei toks sandoris yra būtinas skolininko veiklos tęstinumui užtikrinti, nemokumui sumažinti ar jam išvengti (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko nurodė, kad sudaryti ginčijamus sandorius ieškovo bendrovė (skolininkas) privalėjo, nes tokia ieškovo pareiga kilo iš tarp šalių sudarytos paskolos sutarties. Kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį paskola turėjo būti grąžinta iki 2014 m. kovo 29 d. Sutartis nenumatė paskolos gavėjo pareigos visą ar dalį paskolos grąžinti anksčiau sutartyje numatyto termino (sutartis įtvirtino tik tokią paskolos gavėjo teisę). Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas neturėjo iš sutarties kylančios teisinės prievolės šiuos sandorius sudaryti, kadangi reikalavimo pagal paskolos sutartį terminas dar nebuvo suėjęs.
Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, liudijančių, kad ieškovas būtų privalėjęs sudaryti ginčijamus sandorius veikdamas visų bendrovės kreditorių interesais (t.y. siekdamas užtikrinti bendrovės komercinės veiklos tęstinumą, ar pan.). Pagal ginčijamų sandorių pobūdį (paskolos grąžinimas) tokie sandoriai nebuvo būtini ir neišvengiami bendrovei esant faktinio nemokumo situacijoje. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovui suteikta paskola buvo neatlygintinė, o ieškovo pareiga mokėti palūkanas pagal sutartį turėjo atsirasti tik pažeidus paskolos grąžinimo terminą, todėl šios paskolos grąžinimas prieš terminą bendrovės, turinčios finansinių sunkumų ir negalinčios atsiskaityti su kreditoriais pagal suėjusius reikalavimo terminus, kolegijos vertinimu, neatitinka ekonominės logikos ir tuo pačiu protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto atitinkamomis aplinkybėmis.
Šalys neginčija, kad nagrinėjamoje byloje taikytina CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kadangi ginčijami sandoriai sudaryti su ieškovo bendrovės vadovo artimuoju giminaičiu – tėvu, be to, sandoriai sudaryti vykdant prievolę, kurios įvykdymo terminas nebuvo suėjęs. Taigi, įrodinėjimo pareiga, siekiant paneigti šią prezumpciją, nagrinėjamoje byloje tenka atsakovui.
Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, t.y. teismas tam tikrą faktą pripažįsta esant nustatytu jei yra didesnė tikimybė, kad šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Tuo atveju, jei byloje surinktų įrodymų nepakanka patvirtinti nei vienos iš ginčo šalių nurodytoms aplinkybėms, sprendimas priimamas nenaudai tos šalies, kuriai pagal įstatymą tenka šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Atsakovą ir ieškovo bendrovės vadovą sieja artimos giminystės santykiai, leidžiantys daryti pagrįstą prielaidą, kad, atsakovui pasidomėjus, galėjo būti teikiama informacija apie tikrąją ieškovo bendrovės turtinę padėtį. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sąžininga sandorio šalis turi pareigą domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, nes tai iš dalies daroma ir jos pačios interesais. Be to, atliekant paskutinį mokėjimą atsakovui, teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Atsakovas nesąžiningumo prezumpciją ginčijo remdamasis išimtinai savo paaiškinimais, nurodydamas, kad jam nebuvo pagrindo įtarti ieškovo komercinės veiklos sunkumus atsižvelgiant į tai, kad bendrovė ginčo sandorių sudarymo metu vykdė komercinę veiklą ir atsiskaitymus su kreditoriais. Kolegijos vertinimu, vien atsakovo paaiškinimai, kad jam apie ieškovo bendrovės finansinius sunkumus nebuvo žinoma, nėra pakankami CK 6.67 straipsnyje nurodytai nesąžiningumo prezumpcijai paneigti, atsižvelgiant į teisinį atsakovo suinteresuotumą bylos baigtimi.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra tenkinamos actio Pauliana instituto sąlygos ir nepagrįstai ieškovo ieškinį šiuo pagrindu atmetė. Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai.
Apelianto argumentai, susiję su CK 6.930-1 straipsnio taikymu, neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo BUAB „Baltijos vežėjų grupė“ ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančiais UAB „BVIP Group“ 2013 m. lapkričio 6 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.; 2013 m. lapkričio 18 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.; 2013 m. gruodžio 18 d. 5 000 Lt (1 448,1 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.; 2014 m. sausio 10 d. 4 000 Lt (1 158,48 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.; 2014 m. sausio 15 d. 4 000 Lt (1 158,48 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.; 2014 m. vasario 17 d. 1 999 Lt (578,95 EUR) paskolos grąžinimą atsakovui A. L.. Taikyti restituciją, įpareigojant A. L. grąžinti BUAB „Baltijos vežėjų grupė“ 24 999 Lt (7 240,21 EUR).