Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, Ž. Š. įpareigotas viso laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. B. turtinę žalą.

Priteista iš Ž. Š. nukentėjusiajam A. B. 137 Eur turtinės, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 1 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Priteista iš Ž. Š. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta 428,77 Eur žala už nukentėjusiesiems A. B. ir J. K. suteiktas gydymo paslaugas.

Pratęstas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Kelmė) prokurorės D. B. 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarimu taikytas ir 2019 m. gruodžio 10 Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų nutartimi pratęstas Ž. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas iki šiuo nuosprendžiu priteisto žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ir A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Ž. Š. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 22 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), poilsiavietėje (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į veidą A. B., dėl to šis nugriuvo, tuo padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Taigi Ž. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 22 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – poilsiavietėje (duomenys neskelbtini) šventės metu įžūliu elgesiu, tyčia vieną kartą kumščiu suduodamas į veidą A. B., ir dėl to šis nugriuvo, tuo padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to lauke vieną kartą spirdamas per kojas bei sugriebęs už rankų ir taip parversdamas ant žemės J. K., jį koja su batu uždėjęs ant galvos laikydamas prispaustą prie žemės, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Ž. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

3.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas ištyrė įrodymus, tačiau padarė nelogiškas ir paminėtiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, ignoravo akivaizdžius prieštaravimus tarp įrodymų, nepateikė motyvų, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais vadovavosi.

3.3. Ž. Š. pažymi, jog teismas akcentavo, kad liudytojai M. Š. ir V. Š. — jo broliai, B. Š. — jo mama, liudytoja E. Š. – pusseserė, D. Š. – pusseserės sutuoktinis, liudytoja S. B. – M. Š. draugė, todėl jų parodymai tendencingi. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas remtis ne šių liudytojų, o liudytojos, nukentėjusiojo sesers I. B. parodymais, nors, Ž. Š. nuomone, liudytojai, kurių dalis kartu yra ir nukentėjusiojo artimieji giminaičiai, paneigė I. B. parodymus.

3.4. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai giminystės ryšį vienu atveju laikė kaip šališkumo įrodymą, kitu atveju giminystės ryšys nekliudė teismui remtis liudytojos I. B. parodymais. Pažymi, jog toks selektyvus teismo elgesys patvirtina teismo šališkumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad I. B. parodymus paneigia ne tik liudytojų parodymai, bet ir vaizdo įrašai.

3.5. Ž. Š. skunde nurodo, jog visi, išskyrus nukentėjusiojo seserį I. B., smūgio sudavimą paneigė. Apelianto nuomone, pats faktas, kad toks skaičius liudytojų neigia smūgio sudavimą, turėjo teismui sukelti pagrįstų abejonių dėl I. B. parodymų teisingumo.

3.6. Pažymi, jog visi liudytojai matė, kad A. B. yra smarkiai girtas ir jam (Ž. Š.) braunantis pro susigrūdusius giminaičius A. B. paprasčiausiai nugriuvo, nes neišlaikė pusiausvyros. Apeliantas nurodo, jog būtent dėl to visi liudytojai ir perlipo per A. B. ir išėjo į lauką, jei liudytojai būtų matę A. B. gaunant smūgį į galvą, dauguma liudytojų nebūtų praėję, o būtų pasilenkę ir bandę A. B. suteikti pagalbą.

3.7. Apelianto nuomone, liudytoja I. B. vaizdo įraše nesielgia taip, kaip elgtųsi žmogus, žinodamas apie nukentėjusiojo patirtą galvos traumą. Ž. Š. pažymi, jog ji stoviniuoja šalia A. B. ir pasilenkia prie jo tik po daugiau kaip 10 s. Apelianto nuomone, jei A. B. būtų griuvęs nuo smūgio į galvą, I. B. būtų pasielgusi kitaip, iš karto būtų pasilenkusi, priėjusi ir būtų bandžiusi apžiūrėti jo galvą. Ž. Š. nuomone, I. B. būtų reiškusi priekaištus jam, taip pat M. Š., V. Š., B. Š. dėl jo elgesio. Pažymi, kad iš poilsiavietės (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašo nematyti, kad I. B., tariamai mačiusi jo suduotą smūgį, būtų ėjusi su kuo nors aiškintis. Be to, jo (Ž. Š.) telefonu darytame ir pateiktame teismui vaizdo įraše I. B. niekur nemini, kad jis būtų sudavęs smūgius A. B., neturi jokių pretenzijų. Apeliantas nurodo, jog I. B. prašė neprovokuoti A. B., todėl tai patvirtina, kad A. B. į žodines pastabas reaguoja neadekvačiai ir, I. B. supratimu, yra pats kaltas dėl savo griuvinėjimų ir galimų traumų. Apie jokias traumas ar smūgio sudavimą vaizdo įraše nekalba ir pats A. B..

3.8. Apelianto nuomone, teismui turėjo sukelti abejonių fizinė galimybė užsimoti ir suduoti A. B., nes aplink jį buvo mažiausiai trys žmonės, iš vaizdo įrašo matyti, kad suduoti A. B. į galvą neįmanoma neužkliudžius greta stovinčių žmonių. Taip pat teismui turėjo kilti pagrįsta abejonė, kaip įmanoma suduoti smūgį į kairiąją žandikaulio pusę iš nugaros pusės, tuo pačiu metu nesužalojant ausies, skruosto, todėl šiuo atveju neatitinka A. B. nustatyta sužalojimo vieta. Skunde nurodo, jog vaizdo įraše (8 min. 19 sek. nuo pradžios) matyti, kad prieš nugriūvant A. B. jis (Ž. Š.) yra jam iš nugaros pusės, o dešinė ranka yra ne aukščiau nei A. B. juosmuo, todėl į galvos sritį jis A. B. suduoti negalėjo. Pažymi, jog braudamasis pro duris jis ranka stūmė A. B., kad jis pasitrauktų iš kelio. Ž. Š. nuomone, anksčiau išdėstytos aplinkybės visiškai paneigia teismo išvadas, kad liudytojos I. B. parodymai nuoseklūs, atitinkantys vaizdo kameros užfiksuotus vaizdus ir jos parodymais teismas neturi pagrindo abejoti.

3.9. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas, komentuodamas vaizdo įrašą darė nepagrįstas išvadas nurodydamas, kad įraše matyti, kaip iš salės atbėgęs Ž. Š. pribėga prie A. B. ir užsimoja. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Vaizdo įrašas yra neryškus, prastos kokybės. Teigti, kad jis (Ž. Š.) užsimojo, negalima, nurodo, jog jis norėjo išeiti pro duris, kur buvo susigrūdę žmonės, todėl turėjo juos patraukti į šalį ir todėl sparčiai ėjo su ištiestomis į priekį rankomis.

3.10. Skunde nurodo, jog vaizdo įraše smūgis neužfiksuotas, tai pripažįsta ir pats teismas. Be to, teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad pagal šį vaizdo įrašą daromos teisinės išvados yra neteisėtos, kadangi vaizdo įrašas yra padarytas su įranga, neturinčia metrologinės patikros. Šiuo atveju teismas, darydamas išvadas apie užsimojimą suduoti, judesių staigumą, vizualiai matavo vaizdo įrašo atkūrimo greitį bei laiką ir darė išvadą, kad veiksmai tikrovėje buvo atlikti tokiu pat greičiu kaip vaizdo įraše, bei remiantis savo išvadomis taikė jo (Ž. Š.) atžvilgiu teisinę atsakomybę, nors techninės priemonės, su kuriomis buvo padarytas vaizdo įrašas, nebuvo metrologiškai patikrintos. Apelianto nuomone, dėl anksčiau nurodytos priežasties teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Ž. Š., pribėgęs prie A. B., sėdinčio ant minkštasuolio, prieš jį užsimojo.

3.11. Skunde nurodo, jog jis teisme paaiškino, kad A. B. buvo išsitraukęs automobilio raktelį ir jis (Ž. Š.) norėjo paimti, kad A. B. nesugalvotų važiuoti automobiliu.

3.12. Apeliantas pažymi, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi įrodymus vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė, kad jis neturėjo jokio motyvo suduoti A. B., tarp jų nebuvo jokio konflikto, Ž. Š. nurodo, kad buvo praktiškai blaivus. Nurodo, jog epizode prie laukinių durų jis šalia A. B. buvo tik sekundę ar dvi, su juo neturėjo galimybės bendrauti, matė, kad J. K. lauke grumiasi su M. Š., todėl bėgo prie jo. Priežasties, dėl kurios jis (Ž. Š.) turėjo suduoti A. B., teismas taip ir neatskleidė.

3.13. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad A. B. griuvinėjo ir stumdėsi per visą buvimo vestibiulyje laiką, todėl galėjo susižaloti tiek griūdamas, tiek besistumdydamas su J. K..

3.14. Pažymi, jog teismas nepagrįstai pateiktą specialisto išvadą vertino kaip kategorišką. Apelianto nuomone, specialisto vertinimas, kad A. B. patirta trauma nebūdinga griuviminei, reiškia tik tai, kad dauguma tokių traumų nekyla griuvus, tačiau tai nepaneigia, kad A. B. negalėjo susižaloti konkrečiomis aplinkybėmis, šiuo atveju atsitrenkdamas į baldus, slenkstį, grindų plyteles ir panašius daiktus.

3.15. Nurodo, jog jis pateikė vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad ne jis, o M. Š. laiko J. K.. Jis (Ž. Š.) teismui paaiškino, kad padėjo išnešti J. K. į lauką ir iškvietė policiją. Iš vaizdo įrašo matyti, kad J. K. inicijavo susistumdymą, buvo agresyviai nusiteikęs. Liudytojai patvirtino, kad J. K. ir A. B. būnant vestibiulyje girdėjosi jų konfliktas. Nurodo, jog J. K. inicijavo grumtynes. O jo (Ž. Š.) veiksmai išvedant iš patalpos besipriešinantį J. K. buvo teisėti.

3.16. Skunde pažymi, kad teismas nekritiškai vertino J. K. parodymus, kuris pirmą kartą apklausiamas teigė, kad nieko neatsimena, smūgiai nebuvo suduoti, niekam pretenzijų neturi. Ignoruodamas akivaizdžius prieštaravimus teismas padarė įrodymų visumos neatitinkančią išvadą, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. K. parodymais, kad lauke jį ant žemės pargriovė Ž. Š.. Nurodo, kad net jeigu taip būtų buvę, akivaizdu, jog jo veiksmai J. K. atžvilgiu buvo labai trumpi, kadangi jo pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, kad J. K. jis nelaikė. Pažymi, jog teismas nemotyvavo, kodėl jo veiksmai buvo neteisėti, o iki atvykstant policijai J. K. laikiusio M. Š. veiksmai yra teisėti.

3.17. Nurodo, jog teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

8. Apkaltinamąjį nuosprendį apeliantas skundžia nurodydamas argumentus, susijusius su veikų, už kurių padarymą jis nuteistas, įrodytumu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą.

9. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

10. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai Ž. Š. pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, padarymo. Nuteistojo kaltumą dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo apeliaciniame skunde išreikštas abejones pašalina byloje esantys įrodymai.

11. Ž. Š. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neigia smurtavęs prieš A. B.. Ž. Š. nurodo, jog jis padėjo išnešti agresyvų J. K. į lauką, bet jo nepargriovė ir nelaikė. Pažymėjo, jog norėdamas išeiti pro duris, kur buvo susigrūdę žmonės, turėjo juos patraukti į šalį, ėjo sparčiai su ištiestomis į priekį rankomis, o jam braunantis pro susigrūdusius giminaičius A. B. nugriuvo, nes neišlaikė pusiausvyros, jis jam nesudavė.

12. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tokią nuteistojo poziciją laiko gynybine versija, nes ji prieštarauja surinktiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. B., J. K., liudytojos I. B. duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, jog M. Š. su V. Š. tempė J. K. ir jis eidamas link J. K. nespėjo prie jo prieiti, nes pasisukęs galvą matė, kaip iš salės atbėga Ž. Š., kuris, pribėgęs prie jo, kumščiu trenkė jam į dešinį skruostą, nuo smūgio jis nugriuvo ant pilvo (2 t., b. l. 191). J. K. teismo posėdyje parodė, jog tempiamas jis gerai matė, kaip iš salės atbėgęs Ž. Š., pribėgęs prie A. B., trenkė jam vieną kartą į veidą. Nuo smūgio A. nugriuvo ant žemės (2 t., b. l. 193). Liudytoja I. B. teismo posėdžio metu patvirtino, jog matė, kaip iš salės atbėgo Ž. Š., kuris pribėgęs prie A. B., trenkė jam vieną kartą į dešinį skruostą, A. B. griuvo veidu į grindis. Tuo metu, kai Žydrūnas trenkė A. B., J. K. tempė į lauką M. Š. ir V. Š. (2 t., b. l. 167–168). A. B., I. B., J. K. nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius parodymus dėl to, jog Ž. Š. sudavė A. B. smūgį, patvirtino ir vaizdo įrašas. Iš vaizdo įrašo matyti, jog J. K. jau yra nešamas, o A. B. eina link išėjimo, greta jo sesuo I. B., kai pasimato atbėgantis nuo salės pusės Ž. Š., kuris bėga ne pro žmonių minią, o link A. B., užsimoja ir tuomet jau matyti ant grindų gulintis žmogus (1 t., b. l. 76).

13. Nors Ž. Š. nurodo, jog visi liudytojai, kurių dalis kartu yra ir nukentėjusiojo artimieji giminaičiai, smūgio sudavimą paneigė, išskyrus nukentėjusiojo seserį I. B., todėl jos parodymai turėjo būti vertinami kaip nepatikimi, tačiau toks skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog liudytojai M. Š., V. Š., B. Š., K. B. tvirtina, kad nematė A. B. suduoto smūgio, nors jie, kaip matyti iš vaizdo kameros užfiksuoto įrašo, buvo tuo metu fojė. B. Š. tuo metu jau buvo atsistojusi nuo minkštasuolio ir akivaizdu, jog stebėjo sambrūzdį, tačiau teismo posėdyje nurodė, jog nematė, kad A. B. būtų suduotas smūgis, K. B. taip pat buvo per kelis žingsnius nuo nukentėjusiojo A. B., kamera užfiksuota, kaip K. B. peržengia gulinčio ant grindų A. B. kojas, tačiau teisme jis tvirtino, kad gulinčio A. B. jis nematė, taigi teismas pagrįstai nesirėmė abejonių keliančiais liudytojų parodymais apie įvykio aplinkybes, kurių liudytojai tvirtina net nematę. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog liudytojai yra ir Ž. Š. giminaičiai, todėl jie suinteresuoti, jog Ž. Š. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog I. B., stovėjusi greta brolio, parodė, jog matė Ž. Š. smūgį, nuo kurio jos brolis nugriuvęs ant grindų. Jos parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti, nes, kaip jau buvo minėta, I. B. parodymai buvo nuoseklūs ir atitiko vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes. Be to, I. B. nebuvo susipykusi nei su kaltinamuoju, nei su jo artimaisiais, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji siektų apkabėti būtent Ž. Š., jei jo broliui kas nors kitas būtų sudavęs smūgį. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi I. B. parodymais, o kitų liudytojų parodymus atmetė.

14. Ž. Š. skunde taip pat nurodo, jog pagal šį vaizdo įrašą daromos teisinės išvados yra neteisėtos, kadangi vaizdo įrašas yra padarytas su įranga, neturinčia metrologinės patikros. Toks skundo argumentas atmestinas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Fiziniai ir juridiniai asmenys, jų filialai, padaliniai, kurie patiekia ir tiekia rinkai, įrengia ir naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis metrologinis patvirtinimas. Metrologinė patikra atliekama tik teisinio metrologinio reglamentavimo objektams, įstatymas nenumato, kad buitinėms vaizdo kameroms būtų reikalaujama metrologinė patikra.

15. Apeliantas nurodo, jog teismui turėjo kilti pagrįsta abejonė, kaip įmanoma suduoti smūgį į kairiąją žandikaulio pusę iš nugaros pusės, tuo pačiu metu nesužalojant ausies, skruosto. Pažymi, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad A. B. griuvinėjo ir stumdėsi per visą buvimo vestibiulyje laiką, todėl galėjo susižaloti tiek griūdamas, tiek besistumdydamas su J. K.. Tokia Ž. Š. nurodoma versija laikoma deklaratyvia, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad apelianto keliama versija, jog A. B. galėjo susižaloti pats arba dėl J. K. veiksmų, nepagrįsta jokiais įrodymais. Nukentėjusysis teismo posėdyje nurodė, jog išgirdęs, kad kažkas atbėga, atsisuko ir kaip tik gavo į dešinę veido pusę, šią aplinkybę patvirtino ir šalia stovėjusi I. B.. Be to, specialisto išvada patvirtina, kad žandikaulio lūžis A. B. padarytas vienu trauminiu poveikiu, t. y. vienu smūgiu, ir šis sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai (1 t., b. l. 34). Pažymėtina, jog jau iš aptarto vaizdo kameros įrašo matyti, kad tuo metu, kai prie A. B. pribėga Ž. Š. ir jam užsimoja, J. K. yra tempiamas į kitą pusę ir jo arti net nėra, o būtent po Ž. Š. užsimojimo A. B. atsiduria ant žemės. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis specialisto išvada ir įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, jog A. B. griuvo nuo stipraus Ž. Š. smūgio, dėl kurio nukentėjusiajam ir lūžo žandikaulis.

16. Taip pat nesutiktina su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Ž. Š. neturėjo jokio motyvo suduoti A. B., nes tarp jų nebuvo jokio konflikto. Kitaip nei tvirtina Ž. Š., nukentėjusysis J. K. ir liudytojai: I. B., K. B., B. Š., E. Š., D. Š. teisme parodė, jog konfliktas tarp Ž. Š. ir A. B. vis dėlto buvo, vyrai ginčijosi dėl A. B. brolio buvusios merginos ir žemių. Atkreiptinas dėmesys, jog Ž. Š. ir A. B. konfliktinę situaciją taip pat patvirtino ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog Ž. Š. buvo keletą kartų priėjęs prie A. B., o vėliau pribėgęs ir užsimojęs, kol A. B. sėdėjo fojė ant minkštasuolio. Iš įraše užfiksuoto užsimojimo spęstina, jog Ž. Š. ir tuo kartu ant minkštasuolio A. B. sudavė smūgį, nes matyti, kaip po Ž. Š. užsimojimo A. B. liko sėdėti užsiėmęs už galvos. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog tarp Ž. Š. ir A. B. buvo įtampa, o vėliau konfliktas peraugo į Ž. Š. smurtinius veiksmus, dėl kurių A. B. lūžo žandikaulis ir buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

17. Ž. Š. pažymėjo, jog teismas nemotyvavo, kodėl jo veiksmai J. K. atžvilgiu buvo neteisėti, ir nesutiko, jog jis sutrikdė viešąją tvarką. Atkreiptinas dėmesys, jog BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, jog smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020).Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Nukentėjusysis J. K. parodė, jog jį lauke ant žemės pargriovė įspirdamas jam į kojas Ž. Š., kuris uždėjo koją jam ant kaklo, spaudė prie žemės. Liudytoja B. patvirtino, kad išėjus į lauką po to, kai padėjo susitvarkyti broliui A. B. po Ž. Š. suduoto smūgio, matė, kad ant grindinio gulintį J. K. buvo prispaudęs ant jo sėdėdamas M. Š. ir, kad Ž. Š. buvo uždėjęs koją J. K. ant kaklo. Byloje esančioje J. K. ambulatorinio gydymo kortelėje nustatyta diagnozė krūtinės sumušimas (1 t., b. l. 59–63). Taigi, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Ž. Š. J. K. sukėlė fizinį skausmą, demonstravo įžūlų elgesį, kartu rodė nepagarbą savo pažįstamiems, šeimos nariams, susirinkusiems į šeimos šventę, taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl aptartų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė sužalojimą, be to, tokiais veiksmais buvo peržengtos ribos (J. K. sulaikymas) ir sutrikdyta visuomenės rimtis.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.

20. Konstatuotina, jog, baudžiamojoje byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad Ž. Š. sudavė vieną smūgį į veidą nukentėjusiajam A. B., dėl to A. B. lūžo žandikaulis ir buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata. Prieš nukentėjusįjį J. K. Ž. Š. panaudojo smurtinius veiksmus – įspirdamas jam į kojas pargriovė jį ant žemės, uždėjęs koją ant kaklo laikė prispaudęs jo galvą prie žemės. t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.

21. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas Ž. Š. pritaikytas tinkamai. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo Ž. Š. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.