Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-854/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-23
Bylos Nr.: 2A-854/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02980-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: N. V., J. S., uždarajai akcinei bendrovei „Finvesticija“
Ieškovas: Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Vobekra“, uždaroji akcinė bendrovė „Nijolė ir partneriai“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, UAB "Swedbank lizingas" "Nijolė ir partneriai" UAB "Vobekra" Finvesticija Šveicarijos konfederacijos bendrovė "MAYER & CIE AG"

Civilinė byla Nr. 2A-854/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02980-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.6.1.; 21.4.1.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių N. V. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1190-640/2013 pagal ieškovų Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG ir Prancūzijos Respublikos bendrovės Compagnie Industrielle De Pelleterie S.A. ieškinį atsakovams N. V., J. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Finvesticija“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vobekra“, uždaroji akcinė bendrovė „Nijolė ir partneriai“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami:

1. pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento sandorius:

1.1. 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini);

1.2. 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl negyvenamųjų patalpų – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini);

1.3. 2001 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl 0,0766 ha žemės sklypo, gyvenamo namo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini);

1.4. 2002 m. sausio 3 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl 2562,15 kv.m. bendrojo ploto administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini);

1.5. 2006 m. balandžio 3 d. akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą tarp J. S. ir UAB „Finvesticija“.

2. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją:

2.1. Iš J. S. N. V. priteisti piniginį ekvivalentą, lygų 1 076 059 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų reikalavimus;

2.2. Iš J. S. N. V. priteisti piniginį ekvivalentą, lygų 5 000 000 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų reikalavimus;

2.3. Iš J. S. N. V. priteisti piniginį ekvivalentą 1 050 000 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų reikalavimus;

2.4. Iš J. S. N. V. priteisti piniginį ekvivalentą 2 437 000 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų reikalavimus;

2.5. Iš UAB „Finvesticija“ J. S. priteisti piniginį ekvivalentą, lygų 770 000 Lt. Taip pat iš UAB „Finvesticija“ priteisti J. S. šį turtą: gyvenamą namą, namą, žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) ir UAB „Vilniaus odos ir kailių centras“ 1 030 vnt. akcijų.

3. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Be to, ieškovai prašė nustatyti priverstinę hipoteką N.V. turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Ieškovai nurodo, kad jų naudai iš atsakovės N. V., UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobeka“ subsidiariai, teismų sprendimais priteista sumokėti didelės vertės skola su palūkanomis. Kadangi atsakovė teismų sprendimus, kuriais ieškovų naudai iš minėtų asmenų buvo priteista atlyginti skolą, skundė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo sustabdęs ieškovams palankių teismo sprendimų vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovės kasacinis skundas buvo atmestas, patvirtinus neginčytiną ieškovų teisę skolininkų atžvilgiu. Po minėtos nutarties įsiteisėjimo buvo pradėti ir vykdymo veiksmai. Vykdymo procese, antstolei ėmus analizuoti skolininkų, t. y. UAB „Vobekra“, UAB „Nijolė ir partneriai“ bei N. V. turtinę situaciją, 2012 m. pradžioje paaiškėjo, jog skolininkams anksčiau priklausė daug turto: intelektinės nuosavybės teisių, akcijų, nekilnojamojo turto, – tačiau jis, praktiškai visas buvo atlygintinai arba netgi neatlygintinai perleistas kitiems asmenims ir todėl šiuo metu nebėra galimybių iš skolininkų turto patenkinti net mažos dalies galutiniais teismų sprendimais nustatytų galiojančių ieškovų reikalavimų.

Ieškovai nurodė, jog:

1) N. V. 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo motinai J. S. (atsakovei) gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė J. S. 2005 m. rugpjūčio 18 d. perleido D. V., o pastarasis 2006 m. vasario 22 d. sutartimi turtą perleido atsakovės J. S. anūkui P. V.;

2) N. V. 2001 vasario 14 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo motinai, atsakovei J. S., negyvenamąsias patalpas – parduotuvę – esančią (duomenys neskelbtini), kurią atsakovė J. S. akcijų pasirašymo sutartimi perleido UAB „TBP“, kurios 100 proc. akcijų savininkas buvo atsakovės anūkas.

3) 2001 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartimi N. V. padovanojo savo motinai J. S. (atsakovei) 0,0766 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius (tvora, baseinas, kiemo aikštelė), esančius (duomenys neskelbtini). J. S. turtą perleido I. R., pagal sutartį, kuria buvo numatyta, jog parduodamo turto kainą pirkėjas turi sumokėti į UAB „Vilniaus odos ir kailių centras“, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovės anūkas, sąskaitą.

4) N. V. 2001 m. lapkričio 13 d. sudarė turto pasidalinimo sutartį su savo vyru D. V. ir privačios asmeninės nuosavybės teise įgijo 2 562,15 kv. m bendrojo ploto administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2002 m. sausio 3 d. dovanojimo sutartimi N. V. minėtas patalpas padovanojo savo motinai – atsakovei J. S.

Ieškovo teigimu, aptarti sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai skolininkai jau buvo įsiskolinę ieškovams, toliau tendencingai neapmokėdavo sąskaitų ir todėl N. V. neabejotinai negalėjo nesuvokti bei nesitikėti gręsiančio teisminio bylinėjimosi, tikėtinai pasibaigsiančio didelės skolos išieškojimu iš jos turto. Nurodo, kad šiuo atveju, t.y. N. V. sandorių atžvilgiu, yra tenkinamos visos actio Pauliana sąlygos. Ieškovai pažymi, jog nėra suėjęs 1 metų senaties terminas, kadangi antstolei vykdant Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 16 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. nutartis skolininkų atžvilgiu, ieškovai negalėjo ir juo labiau neprivalėjo sužinoti apie praeityje, t. y. 2001 m., sudarytus skolininkų sandorius. Nurodo, kad bet kuriuo įprastu nutarčių dėl turto arešto vykdymo atveju antstolis domisi ir analizuoja duomenis išimtinai apie skolininkų turtinę būklę arešto taikymo metu, o ne renka istorinius duomenis apie anksčiau skolininkams priklausiusį turtą, praeityje sudarytus disponavimo turtu sandorius. Nurodo, kad tam, kad būtų buvęs pagrindas senaties terminą pradėti skaičiuoti seniau nei prieš metus, ieškovams seniau nei prieš metus turėjo būti aiškus sandorių turinys, turėjo tapti aišku, kad sandorių sudarymu buvo esmingai pakenkta ieškovų interesams, o tai ieškovai galėjo įvertinti tik 2012 m. pradžioje.

Taip pat nurodo, kad N. V. sudaryti sandoriai yra kvalifikuotini kaip tariami ir todėl negalioja. Nurodo, kad šiuo ieškiniu ginčijamiems N. V. sandoriams negaliojant, taikytina restitucija, o jos negalint vykdyti natūra, ieškovams priteistinas piniginis ekvivalentas.

Ieškovas taip pat teigia, jog J. S., N. V. motina, šiuo metu valdo tik 4 nekilnojamojo turto objektus, nors anksčiau jų buvo daugiau, kurio didžiąją dalį ji perleido 2004-2006 metais. Nurodo, kad 2006 m. balandžio 3 d. J. S. sudarė akcijų pasirašymo sutartį su UAB „Finvesticija“, kurios pagrindu turėta nuosavybės teisė į 4 nekilnojamojo turto objektus ir UAB „Vilniaus odos ir kailių centras“ akcijos perėjo UAB „Finvesticija“ už 3 550 000 Lt vertės šios bendrovės akcijų paketą. Akcijų pasirašymo sutarties pagrindu J. S. įsigijo 3 550 000 Lt vertės akcijas, jas apmokėdama tokios pačios vertės jai nuosavybės teise priklausiusiu turtu. Visos šios akcijos buvo išleistos didinant UAB „Finvesticija“ įstatinį kapitalą. Nurodo, kad J. S. sandoris, kuriuo ji neteko turto, buvo sudarytas turint nesąžiningą tikslą – užkirsti kelią ateityje kreditoriams išieškoti iš šio turto, nes: N. V. sudarė nesąžiningus sandorius su motina J. S., tad šiuos N. V. sandorius pripažinus negaliojančiais būtų taikoma restitucija, kurios pasekmė – išieškojimas iš J. S. turto, o J. S. perleidus turtą savo anūko, (N. V. sūnaus) valdomai įmonei, siekta, kad kreditoriai (ieškovai) nebegalėtų išsiieškoti jiems priteistų piniginių sumų iš J. S.. Be to, už perleistą turtą gautų UAB „Finvesticija“ akcijų vertė toli gražu nebuvo ir negali būti panaši į nominalią. Ji gerokai mažesnė. Ieškovo manymu, J. S. savanoriškai suprastino savo pačios turtinę padėtį, dėl ko sandoris turėtų būti pripažintas niekiniu, taip pat ieškovai jį ginčija ir actio Pauliana pagrindu ir prašo jį pripažinti negaliojančiu bei taikyti restituciją.

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Finvesticija“, N. V. ir J. S. atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovų reikalavimas actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiomis dovanojimo sutartis yra nepagrįstas, kadangi ieškovai neįrodė actio Pauliana ieškiniui pareikšti visų būtinų sąlygų. Ieškovai pateikė ieškinį praleidę actio Pauliana atveju taikomą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad ieškovai apie N. V. turtinę padėtį ir ginčijamas dovanojimo sutartis žinojo ar turėjo žinoti jau 2003 – 2004 m., kuomet antstolė Palma Kisielienė vykdė 2003 m. liepos 16 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo N. V., UAB „Vobekra“ ir UAB „Nijolė ir partneriai“ atžvilgiu. Pagrįstai galima manyti, kad duomenys apie skolininkų turtinę padėtį buvo teikiami ir išieškotojams bei juos atstovavusiems advokatams. Todėl jau tuo metu ieškovai galėjo ginčyti dovanojimo sandorius ir taip ginti savo, kaip N. V. kreditorių, teises ir interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Tai, kad ieškovai dar 2003-2004 metais žinojo apie atsakovų sudarytus sandorius, atsakovų teigimu, papildomai įrodo VĮ Registrų centro 2013 m. kovo 29 d. duomenys apie asmenis, kurie peržiūrėjo (suformavo registro išrašą) apie atsakovių nekilnojamojo turto objektus, kurių perleidimo sandoriai ginčijami nagrinėjamoje byloje. Duomenys patvirtina, kad ieškovai neabejotinai žinojo apie atsakovių sudarytus sandorius jau ilgą laiką, kadangi ieškovus atstovaujanti advokatų kontora yra peržiūrėjusi atsakovių nekilnojamojo turto registro išrašus žymiai anksčiau, nei vieneri metai iki ieškinio pareiškimo dienos. Be to, kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, antstolė Palma Kisielienė, ieškovų pavedimu vykdžiusi nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visą laikotarpį nuo 2003 metų reguliariai peržiūrinėjo šių nekilnojamojo turto objektų duomenis. Akivaizdu, kad dar 2003 ir 2004 m., vykdant teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovai žinojo, kad atsakovės N. V. turto nepakaks jos prievolei įvykdyti.

Taip pat nurodo, kad ieškovai neįrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei N. V.. Nurodo, kad pagal ieškovų nurodomus teismų sprendimus, kuriais grindžiama neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsakovei, N. V. atsakomybė yra subsidiari. Todėl šio ginčo atveju svarbu nustatyti, kada atsirado N. V., kaip subsidiariai atsakingo asmens, prievolė ieškovams. Nurodo, kad ieškovai, kaip patyrę verslininkai, įvertinę UAB „Vobekra“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“ finansinę padėtį, pagrįstai manė, kad šie subjektai pajėgūs atsiskaityti su ieškovais ir neturėjo jokio pagrindo kreiptis į teismus dėl skolos išieškojimo. Be to, šios įmonės nuolat disponavo didelės vertės žaliava (kailiais), kurių vertė nebuvo mažesnė, nei ieškovų reikalavimų sumos. Tuo metu, kai buvo sudarytos Dovanojimo sutartys, šalys bendradarbiavo ir tęsė savo sutartinius santykius. Todėl iš ieškinio visiškai neaišku, nei kada kilo ieškovų reikalavimo teisė į atsakoves, nei jos dydis. Nurodo, kad ieškovai reikalavimus N. V. pateikė tik 2003 metais. Iki to laiko ieškovai, net ir esant UAB „Vobekra“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“ įsiskolinimui, ir toliau bendradarbiavo su UAB „Vobekra“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“. Taigi, galima manyti, kad ieškovai, kaip patyrę verslininkai, įvertinę UAB „Vobekra“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“ finansinę padėtį, pagrįstai manė, kad šie subjektai pajėgūs atsiskaityti su ieškovais ir neturėjo jokio pagrindo kreiptis į teismus dėl skolos išieškojimo.

Taip pat nurodo, kad ieškovas neįrodė, kad ginčijamomis dovanojimo sutartimis buvo pažeistos ieškovų teisės, nes ginčo atveju dovanojimo sutartys buvo sudarytos dar iki N. V. prievolės ieškovams atsiradimo momento, todėl darytina išvada, kad dovanojimo sutartimis ieškovų teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Ieškovai neįrodė, kad N. V., sudarydama ginčijamas dovanojimo sutartis, buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriai pažeis kreditorių teises.

Pasisakydami dėl ieškinio reikalavimo sandorius pripažinti tariamaisais nurodo, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Tačiau šiuo atveju ginčijami sandoriai buvo realiai įvykdyti, J. S. tapo dovanojimo sutartimis perleisto turto savininke, jos nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Be to, J. S. naudojosi teise disponuoti turtu, kadangi ji dovanotą turtą pardavė, o gautas lėšas investavo į bendrą šeimos verslą.

Nurodo, kad ieškovai neįrodė savo reikalavimų dėl dovanojimo sutarčių negaliojimo, todėl nėra jokio pagrindo taikyti restituciją.

Atsakovų manymu, nepagrįstas ir ieškovų reikalavimas CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia 2006 m. balandžio 3 d. Akcijų pasirašymo sutartį, kadangi ieškovai neįrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei J. S., be to, nėra žinomas ieškovų reikalavimų šiai atsakovei dydis. Pažymi, kad ieškovai ieškinyje netgi pripažįsta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovai neturėjo reikalavimo teisių atsakovei. Akivaizdu, kad J. S. nėra ieškovų skolininkė, kadangi ieškovų ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai santykiai, o ieškovai nenurodė, kokiu pagrindu atsakovė turi neįvykdytą prievolę ieškovams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento sandorius: 1) 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2) 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl negyvenamųjų patalpų – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini); 3) 2001 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl 0,0766 ha žemės sklypo, gyvenamo namo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 4) 2002 m. sausio 3 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp N. V. ir J. S. dėl 2562,15 kv.m. bendrojo ploto administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).

Taikė restituciją priteisiant piniginį ekvivalentą iš J. S. N. V.: 1) pagal 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį dėl gyvenamo namo, (duomenys neskelbtini), lygų 1 076 059 Lt; 2) pagal 2001 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį dėl negyvenamųjų patalpų – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), lygų 5 000 000 Lt; 3) pagal 2001 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartį dėl 0,0766 ha žemės sklypo, gyvenamo namo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), lygų 1 050 000 Lt; 4) pagal 2002 m. sausio 3 d. dovanojimo sutartį dėl 2562,15 kv.m. bendrojo ploto administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), lygų 2 437 000 Lt; t. y. iš viso 9 563 059 Lt, nukreipiant į šią sumą ieškovų Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG ir Prancūzijos Respublikos bendrovės Compagnie Industrielle De Pelleterie S.A. reikalavimus.

Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl atsakovų reikalavimų atmesti ieškinį pritaikius ieškinio senatį nurodė, jog ieškovai ginčija sandorius, sudarytus 2001-2006 metų laikotarpiu. Iš byloje pateiktų vykdomųjų bylų bei atsakovų pateiktų VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad jau 2003-2004 metais advokatų kontora, kuri atstovauja ieškovus domėjosi minėtu turtu, todėl galimai apie ginčijamus sandorius ieškovų atstovams buvo žinoma. Tačiau svarbu nustatyti momentą, kada ieškovai kaip kreditoriai sužinojo ir suvokė, kad sudarytais sandoriais yra pažeidžiamos jų teisės. Būtent tai, jog sudarytais ginčijamais sandoriais yra pažeidžiamos ieškovų kaip kreditorių teisės, ieškovams tapo žinoma tik tuomet, kai 2012 m. vasario 9 d. antstolė pateikė ieškovams informaciją apie skolininkų turtinę padėtį ir iš šios informacijos ieškovams tapo aišku, jog skolininkų turto padengti įsiskolinimui neužtenka. Tokiu būdu laikytina, jog ieškinio senaties terminas, turi būti skaičiuotinas nuo 2012 m. vasario 9 d. Ieškovai ieškinį teismui yra pateikę 2012 m. gruodžio 19 d., todėl laikytina, jog ieškinio senaties termino nėra praleidę.

Teismas įvertinęs bylos aplinkybes taip pat sprendė, jog egzistuoja ir kitos dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygos, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog tiek pagrindinių skolininkų, tiek atsakovės N. V. prievolė ieškovams atsirado 1998-2000 metais, t. y. iki ginčijamų sandorių sudarymo. Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovai turi neabejotiną ir neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovę N. V.. Ginčijami dovanojimo sandoriai pažeidė ieškovų teises, kadangi jais atsakovė N. V. iš esmės pablogino savo turtinę padėtį, tuo apsunkindama ieškovų reikalavimo teisės patenkinimą. Teismas taip pat preziumavo atsakovių nesąžiningumą sudarant ginčo dovanojimo sandorius ir esant actio Pauliana sąlygų visumai taikė byloje restituciją.

Teismas dovanojimo sandorius taip pat pripažino negaliojančiais remiantis CK 1.86 straipsnio pagrindu, konstatavęs, jog dovanojimo sandoriai buvo sudaromi tik siekiant juridiškai pakeisti turto savininkus, tuo suvaržant ieškovų teisę išsiieškoti skolą iš atsakovės. Be to, vėlesniais sandoriais turtas buvo perleidžiamas žymiai mažesne kaina, nei nurodyta vidutinė turto rinkos vertė.

Tuo tarpu ieškovų reikalavimą dėl 2006 m. balandžio 3 d. akcijų pasirašymo sutarties, sudarytos tarp J. S. ir UAB „Finvesticija“ pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80, 1.81 ir 1.78 straipsnių pagrindu netenkino. Teismas pažymėjo, jog sutarties sudarymo metu nei viena iš sandorio šalių nebuvo ieškovų skolininkai ir ieškovai neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovus J. S. ar UAB „Finvesticija“, todėl nepagrįsti ieškovų argumentai, jog šiuo sandoriu buvo pažeistos jų teisės. Taip pat nėra pagrįsti argumentai, jog šiuo sandoriu šalys siekė būtent išvengti galimo būsimo išieškojimo iš J. S.. Vien tai, jog atsakovė yra senyvo amžiaus ir perleisdama savo turtą anūkui mainais negavo net panašios vertės akcijų, t. y. savanoriškai esmingai sumažino savo turtinę padėtį, kaip nurodo ieškovai, negali būti pripažįstama gerai moralei ir viešai tvarkai prieštaraujančiu sandoriu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovės N. V. ir J. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kurie ieškinys patenkintas panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų atmesti.

Atsakovės taip pat prašo priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti papildomai į bylą teikiamus įrodymus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismo išvados ieškinio senaties taikymo klausimu yra nepagrįstos. Teismo teiginiai, jog ieškovai apie tai, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jų teises, sužinojo tik 2012 metais, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie patvirtina, jog ieškovams jau 2003 - 2004 metais buvo žinoma ne tik apie sudarytus sandorius, jų šalis, bet ir apie atlygintinumą. Ši informacija jau nurodytu laikotarpiu leido įvertinti ieškovams, ar sandoriai nepažeidžia jų teisių.

2. Teismas neįvertino atsakovės N. V. išdėstytų aplinkybių, sudariusių pagrindą sudaryti ginčo sandorius (apsaugoti turtą nuo sutuoktinio žalingų veiksmų turto atžvilgiu) ir dėl to priėmė nepagrįstas išvadas šiuo klausimu.

3. Skundžiamu sprendimu teismas nevertino atsakovės ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorius, nesąžiningumo.

4. Pritaikytas restitucijos būdas iš esmės pablogino atsakovės J. S. finansinę padėtį, o teismo pasirinktas turto vertės nustatymo būdas, netinkamas, kadangi įvertinant turto kainą negalima remtis sandoriais, kurie yra nesusiję su atsakovėmis ir yra pernelyg nuo jų nutolę.

5. Teismo iš atsakovių ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir neprotingai didelės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą ieškovai Šveicarijos Konfederacijos bendrovė Mayer & CIE AG ir Prancūzijos Respublikos bendrovė Compagnie Industrielle De Pelleterie S.A. prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai pažymi, jog ginčijamu sprendimu dovanojimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais CK 6.66 ir 1.86 straipsnio pagrindu, tačiau apeliaciniu skundu ginčijama tik ta sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl net ir nustačius, jog teismas šiuo pagrindu nepagrįstai tenkino ieškinį, teismo sprendimas negali būti naikinamas, kadangi sandorių negaliojimas CK 1.86 straipsnio pagrindu – neginčijamas. Be to, ieškovų teigimu, byloje įrodytos visos sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu sąlygos, todėl teisėto ir pagrįsto sprendimo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl atsakovių tarpusavyje sudarytų sandorių galiojimo CK 1.86 ir 6.66 straipsnių pagrindu bei nagrinėjamoje situacijoje taikytinos restitucijos.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantės prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Nagrinėjamu atveju visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys yra atstovaujamos profesionalių teisininkų ir pateikė išsamius rašytinius procesinius dokumentus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme N. V. dalyvavo teismo posėdyje ir išsakė savo poziciją keliamais klausimais (t. 6, b. l. 15-26), o atsakovės J. S. paaiškinimai užfiksuoti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris prijungtas prie bylos medžiagos (t. 6, b. l. 4-7, 17), todėl teisėjų kolegija nemano, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju padės geriau atskleisti bylos aplinkybes ir atsakyti į keliamus klausimus. Todėl apeliančių prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų ir paaiškinimų priėmimo bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų nustatymo

Apeliantės 2014 m. gegužės 21 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantės pateikia antstolės, vykdančios išieškojimą iš skolininkės N. V. turto, paaiškinimus, bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Apeliančių teigimu, šie duomenys pateikti tik apeliacinės instancijos teismui, nes anksčiau jų pateikti nebuvo galimybės. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šiais naujai teikiamais įrodymais, pažymi, jog jais apeliantės bei jų atstovė disponavo jau 2013 metų pabaigoje (antstolės paaiškinimai parengti 2013 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – 2013 m. gruodžio 19 d.), todėl šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o ne likus kelioms dienoms iki paskirtos teismo posėdžio datos (2014 m. gegužės 26 d.). Be to, apeliantei bei jų atstovei apie vykdomą priverstinį išieškojimą iš atsakovės turto ir priverstinį išieškojimą atliekančią antstolių kontorą buvo žinoma ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovėms bei jų atstovėms manant, jog šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant byloje taikytinos restitucijos klausimą, privalėjo šių duomenų pateikimu pasirūpinti anksčiau. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus, kadangi apeliantės nenurodė, kodėl jie nebuvo pateikti anksčiau, bei nepagrindė, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą.

Apeliantės pateikia ir papildomus paaiškinimus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti. Pažymėtina, jog atsakovės pateiktu apeliaciniu skundu kėlė pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą ginčydamos teismo išvadas dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana pagrindu, teigdamos, jog ieškovai neįrodė atskirų šio sandorio negaliojimo sąlygų (tai, jog ieškovai nepraleido vienerių metų senaties termino, neįrodė sandorių šalių nesąžiningumo bei sandorių neprivalomumo). Ieškovams pateikus atsiliepimą į atsakovių apeliacinį skundą, jos praplėtė apeliacinio skundo ribas – papildomais paaiškinimais pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas papildomais, apeliaciniame skunde neaptartais, argumentais (ginčijamos teismo išvados, kuriomis pripažinta, jog ieškovai turėjo galiojančias reikalavimo teises ginčo sandorių sudarymo metu bei konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas). Pagal CPK 320 straipsnį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu ir jokiais papildomais paaiškinimais plėsti apeliacinio skundo ribų, susipažinus su priešingos šalies atsiliepimuose nurodytomis aplinkybėmis, nėra galimybės.

Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme yra atstovaujamos profesionalių teisininkių – advokatų, turinčių informaciją apie visą bylos eigą ir joje keltus klausimus, mano, jog apeliantės turėjo galimybę pasirinkti teisinę poziciją ir jau apeliaciniame skunde išdėstyti argumentus, kuriais išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į paaiškinimų pateikimo laiką – jie pateikti 2014 m. gegužės 21 d., kai bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme posėdis dar 2014 m. balandžio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi buvo paskirtas 2014 m. gegužės 26 d. (t. 6, b. l. 136). Įvertinusi nurodytas aplinkybes bei siekiant užtikrinti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, apeliančių papildomus paaiškinimus, pateiktus apeliacinės instancijos teismui, atsisakoma priimti, o byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl faktinės bylos situacijos

Nustatyta, jog ieškovai Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG ir Prancūzijos Respublikos bendrovės Compagnie Industrielle De Pelleterie S.A., kreipėsi teismą ginčydami laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2006 m. tarp atsakovių N. V. bei J. S. bei tarp atsakovės J. S. ir UAB „Finvesticija“ sudarytus sandorius CK 1.86 ir 6.66 straipsnių pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimus dėl šio sandorių negaliojimo instituto, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies ir CK 6.66 starsipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu pripažino tarp atsakovių N. V. bei J. S. sudarytus sandorius negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2009 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009, ieškovams priteista skola iš solidarių skolininkų: UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobeka“, bei iš subsidiarių skolininkų: UAB „Vobeka“, UAB „Nijolė ir partneriai“ bei N. V.. Prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiu 2009 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu konstatuota, jog atsakovų, tarp jų ir N. V., skola ieškovams kildinama iš 1998 - 2000 metais neapmokėtų sąskaitų faktūrų (t. 1, b. l. 21-30), todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino, jog ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę N. V.. Teismas taip pat įvertino sandorių sudarymo aplinkybes (konstatavo, jog jie sudaryti pažeidžiant kreditorių interesus, nes sandoriais sąmoningai bloginama atsakovės N. V. finansinė padėtis), atsižvelgė į sandorių rūšis (neatlygintiniai sandoriai) bei sandorių šalių giminystės ryšį, pripažino visų sandorių negaliojimo actio Pauliana pagrindu sąlygų egzistavimą.

Apeliantės su teismo sprendimu nesutinka ir ginčija teismo išvadas, kuriomis konstatuotas visų sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu egzistavimas, o būtent - jog ieškovai nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino sandoriams ginčyti, ginčo sandorio šalys pripažintos nesąžiningomis bei tai, jog jos neprivalėjo sudaryti sandorių. Apeliantės taip pat kelia byloje taikytos restitucijos pagrįstumo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumo klausimus. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas bei išsakytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą, vertina ir pasisako dėl tų sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų, dėl kurių egzistavimo keliamas klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti jau esant atsakovės N. V. prievolei ieškovams, ir konstatavo, jog dovanojimo sandoriai buvo sudaromi tik siekiant juridiškai pakeisti turto savininkus, tuo suvaržant ieškovų teisę išsiieškoti skolą iš atsakovės, todėl jog dovanojimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais ir CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Dėl ieškinio senaties termino, ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti

Viena iš būtinų sąlygų, siekiant ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį - ieškinys šiuo pagrindu turi būti pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pagal kreditoriaus reikalavimą, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu ir apginti jo teises, pareikšti.

Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis.

Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovams apie tai, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jų kaip kreditorių teises tapo žinoma tik 2012 m. vasario 9 d. antstolei, vykdančiai išieškojimą iš ieškovų skolininkų, tarp jų ir N. V., nurodžius, jog atsakovės turto nepakanka įsipareigojimams padengti, nes buvęs atsakovės vardu registruotas turtas yra perleistas (t. 1, b. l. 47-49). Atsakovės su teismo išvadomis nesutinka ir pateikia duomenis, jog dar 2003 - 2004 metais ieškovus atstovaujantys advokatai domėjosi atsakovės N. V. turtine padėtimi ir darė užklausas Nekilnojamojo turto registrui apie turto perleidimo faktus (t. 2, b. l. 73-157). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės nepagrįstai galimybę sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą laiko pakankamu suvokti apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013, pasisakant dėl viešuosiuose registruose teikiamos informacijos ir ja atliekamos išviešinimo funkcijos, pažymėjo, jog vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie tam tikrą sandorį, nenurodant ne tik jo esminių sąlygų, bet ir jo pobūdžio, net ir domintis turtu viešame registre, negali suteikti ieškovui informacijos, leidžiančios spręsti apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, net ir įvertinus apeliančių pateiktus duomenis, kurie rodo, jog konkrečiu atsakovės nekilnojamuoju turtu bei jo perleidimo sandoriais buvo domėtasi dar 2003 m. - 2004 m., ieškovams neturint duomenų apie visos sudėties atsakovės turtą ir jo pokyčius, jie neturėjo galimybių spręsti apie atsakovės N. V. gebėjimą vykdyti įsipareigojimus. Teismui nepateikta įrodymų, jos ieškovai būtų domėjęsi atsakovės N. V. bendra turto mase ir jos pokyčiais, tiek įsiskolinimo susidarymo metu, tiek ir sprendžiant ieškovų reikalavimų pagrįstumą teisme momentu, todėl atsakovų pateikti VĮ Registrų centro duomenys nepagrindžia atsakovių teiginių, jog senaties terminas ginčyti dovanojimo sandorius prasidėjo 2003-2004 metais.

Apeliantės taip pat pažymi, jog 2003 m. liepos 16 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimis pritaikius atsakovės N. V. ir UAB „Vobekra“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus jų turtą 26 000 000 Lt sumai, pagal antstolės atliktus 2004 m. lapkričio 10 d., 2004 m. lapkričio 12 d. ir 2014 m. lapkričio 15 d. turto apyrašus tapo aišku, jog turto nepakaks ieškinio sumai padengti (t. 2, b. l. 13-18), todėl ieškovai jau nuo 2004 m. lapkričio mėnesio žinojo atsakovės turtinę padėtį ir siekdami ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio tvarka, per metus nuo šios informacijos sužinojimo galėjo teikti ieškinį. Teisėjų kolegija su šiais apeliančių teiginiais nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo ieškovai savo procesiniuose dokumentuose, antstolė vykdydama nurodytas teismo nutartis, kuria buvo areštuotas ir atsakovės N. V. turtas, 2004 m. lapkričio mėnesį sudarė turto apyrašus, tačiau juose teikiama tik informacija apie turto apyrašo sudarymo dieną esantį skolininko turtą, duomenys apie ankstesnius sandorius, kuriais galėjo būti įtakotas skolininko mokumas, turto apyraše nenurodoma, todėl apeliantės nepagrįstai sužinojimo apie ginčo sandorius momentą sieja su turto apyrašo sudarymo datomis. Tik 2012 m. vasario 9 d. antstolei informavus apie tai, jog turto išieškomoms sumoms padengti nepakanka dėl to, jog atsakovės N. V. vardu registruotas turtas buvo perleistas, ieškovai galėjo įvertinti ginčo sandorių įtaką atsakovės mokumui ir kartu kreditorių interesams. Negalima nepaminėti ir to, jog tik duomenys apie tai, jog šioje byloje ieškovus atstovaujanti advokatų kontora formavo registro išrašus apie ginčo sandorių objektus, neleidžia neabejotinai teigti, jog jie buvo renkami būtent atstovaujant ieškovų interesus.

Nesant kitų įrodymų, patvirtinančių kitą, nei nustatyta sužinojimo apie ginčo sandorius, datą, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sužinojimo momentas siejamas su 2012 m. vasario 9 d. data. Ieškovai kreipėsi į teismą 2012 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b. l. 1), t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl šiuo atveju tinkamai ieškovų įgyvendintos pirmosios iš ieškinio, reiškiamo CK 6.66 straipsnio pagrindu, teikimo sąlygų (ieškinio pateikimo nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino), yra pagrįstos.

Dėl sandorių privalomumo

Kita būtina actio Pauliana taikymo sąlyga– skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

Privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 str.), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 str.), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje nustatyti ir įvertinti, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan.

Nagrinėjamu atveju atsakovės ginčo sandorių privalomumą įrodinėjo susidėjusiomis sudėtingomis šeimyninėmis aplinkybėmis (atsakovės N. V. sutuoktinio sveikatos būklė, priklausomybė alkoholiui bei baimė prarasti turtą dėl neadekvačių jo sprendimų), paskatinusioms atsakovę N. V. perleisti turtą savo motinai. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino kaip imperatyvo ar aplinkybių, patvirtinančių faktinę situaciją, kurioje buvo būtinas ginčo sandorių sudarymas. Apeliaciniu skundu su šiomis teismo išvadomis nesutinkama, keliamas ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimas bei nurodoma, jog teismas nevertino visumos atsakovės atskleistų aplinkybių, lėmusių sandorių sudarymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota. Kasacinio teismo praktikoje išskirta, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ir tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas susipažinęs su atsakovės dėstomomis sandorių sudarymo aplinkybėmis sprendė, jog labiau tikėtina, kad jie buvo sudaryti ne dėl šeimyninių priežasčių, bet siekiant išvengti išieškojimo iš atsakovės turto pagal prievoles ieškovams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, jo išvados paremtos byloje išdėstytų aplinkybių visuma, kurios leidžia pritarti priimtoms išvadoms.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog faktinės aplinkybės, patvirtinančios skolininko prievolę sudaryti sandorius, turi būti pakankamai svarbios, pateisinamos susidėjusiomis aplinkybėmis, kurių negalima išspręsti kitais teisiniais būdais. Šiuo atveju apeliantė N. V. teigia, jog jos sutuoktinio sveikatos būklė bei kitos, šeimos stabilumą pažeidusios aplinkybės, lėmė jos apsisprendimą išsaugoti tėvų jai perleistą turtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės sutuoktinio sveikatos sutrikimai, nesutarimai šeimoje, kurie, kaip teigia pati atsakovė, lėmė ginčo sandorių sudarymą, pasireiškė jau 1998 metais (tai patvirtina ir liudytojos parodymai (t. 6, b. l. 25), tačiau veiksmų, kaip nurodo atsakovės, siekiant apsaugoti turtą, imtasi tik 2001 metas, kai atsakovei buvo žinoma apie susidariusius įsiskolinimus ieškovams bei suvokiama pareiga, kaip įmonės savininkei, atsakyti už juos ir savo asmeniniu turtu. Teismas pažymi ir tai, jog įrodymų bei aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovei buvo kilęs poreikis imtis veiksmų, siekiant apsaugoti turtą, dėl to, jog atsakovės sutuoktinis reiškė pretenzijas į turto nuosavybę, nepateikta. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės šeimoje susiklosčius aplinkybėms, kurios lėmė būtinumą sutuoktiniams pasidalinti turtą – jie galėjo imtis kitų teisinių priemonių, tokių kaip turto dalybų sutartis, kuri kaip pagrindžia bylos medžiaga 2001 m. lapkričio 13 d. tarp atsakovės N. V. ir jos sutuoktinio buvo sudaryta (t. 1, b. l. 113-114). Pažymėtina, jog turto dalybų sutartimi 2002 m. sausio 3 d. Dovanojimo sandoriu atsakovei J. S. perleistas N. V. turtas, atiteko N. V. asmeninės nuosavybės teise, todėl jam sutuoktinių turto teisinis režimas nebuvo taikomas ir jokių pretenzijų po Turto dalybų sutarties sudarymo atsakovės sutuoktinis į jį reikšti negalėjo, dėl ko ir atsakovės argumentai apie ginčo sandoriais siektą išsaugoti atsakovės turtą, laikytini nepagrįstais.

Atsakovės N. V. akcentuojama jos sutuoktinio sveikatos būklė, dėl kurios kaip siekiama įrodyti, jis galėjo turto ir savo šeimos atžvilgiu imtis neadekvačių veiksmų, galėjo paskatinti atsakovę kelti klausimą dėl jo veiksnumo apribojimo CPK XXVIII skyriuje nustatyta tvarka, bet ne imtis kraštutinių priemonių – perleidžiant neatlygintinai visą turtą savo motinai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog skolininkas, net ir manydamas jog turi pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismo įvertintos ir apeliacinio teismo papildomai aptartos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės rodo, jog šiuo atveju interesų pusiausvyros tarp ieškovų interesų bei atsakovės siekio, lėmusio sandorių sudarymą, nebuvo paisoma. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog atsakovei priklausantis turtas buvo neatlygintinai perleistas motinai, taip sumažinant atsakovės turto masę iš kurios galėjo būti tenkinami kreditorių reikalavimai, ir tai paskatino atlikti ne atsakovės nurodytos šeimyninės aplinkybės, bet siekis apsunkinti išieškojimą iš atsakovei N. V. priklausančio turto.

Išdėstytos aplinkybės, atskleidžiančios sandorių sudarymo aplinkybes bei motyvus, be abejonės kelia ir ginčo sandorių šalių sąžiningumo klausimą.

Dėl ginčo sandorių šalių sąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Ieškovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog skolininkas ir tretieji asmenys, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovo atstovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. Šis straipsnis įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją, o jo pirmas punktas nustato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Šiuo atveju nustatyta, jog sandoris sudarytas tarp dukters (atsakovė N. V.) ir motinos (atsakovės J. S.). Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovių nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tenka joms pačioms. Apeliaciniu skundu teigiama, jog teismas nevertino atsakovių pateiktų įrodymų visumos, paneigiančios atsakovių nesąžiningumą ir patvirtinančių, jog sudarydamos ginčo sandorius šalys siekė išlaikyti atsakovės tėvams priklausantį turtą, o ne išvengti prievolių ieškovams vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl ginčo sandorių sudarymą lėmusių aplinkybių ir jų privalomumo, byloje pasisakyta, konstatavus, kad ginčo sandorių šalys neįrodė būtinybės sudaryti šiuos sandorius. Teisėjų kolegija papildomai nuodo, jog 2009 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009 konstatuota, jog atsakovės N. V. atsakomybė su atsakovais UAB „Vobekra“ ir N. V. personaline įmone yra subsidiari, kadangi UAB „Vobekra“ buvo įsteigta pertvarkius N. V. personalinę įmonę „Nijolė“, kurios savininke buvo atsakovė N. V., todėl jau nuo 1998 metų susidarius įsiskolinimui ieškovams, atsakovė kaip individualios įmonės savininkė turėjo elgtis sąžiningai ir rūpestingai tiek savo asmeninio, tiek ir įmonės turto atžvilgiu. Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, ir, akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Priešingi įmonės savininko veiksmai (didinant įmonės ar savo prievoles, mažinant turtą ar imantis panašių veiksmų atsiskaitymui su kreditoriais išvengti), kurie šiuo atveju konstatuoti, lemia jo nesąžiningumą. Kitų aplinkybių ar argumentų, pagrindžiančių ginčo sandorių sudarymo aplinkybes atsakovės neįrodė, todėl nėra pagrindo teigti, jog CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka konstatuotas atsakovės N. V. nesąžiningumas yra paneigtas.

Apeliantės nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis sprendžiant dėl sandorio šalių nesąžiningumo teigia, jog teismas turėjo vertinti ne tik N. V. bet ir J. S. sąžiningumą. Teisėjų kolegija sutinka, jog actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, tačiau ši taisyklė taikoma tuomet kai ginčijamas atlygintinas sandoris, kadangi kai ginčijamas neatlygintinas sandoris – sprendžiama tik dėl skolininko nesąžiningumo (CK 6.66 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Netenkinus ieškovų prašymo dėl 2006 m. balandžio 3 d. tarp J. S. ir UAB „Finvesticija“ sudarytos Akcijų pasirašymo sutarties nuginčijimo (nes teismas nustatė, jog juo kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos ir kreditoriai neturi reikalavimo teisės J. S.), byloje buvo sprendžiamas tik tarp atsakovių sudarytų neatlygintinų dovanojimo sandorių (CK 6.465 str. 1 d.) galiojimas. Todėl, teismas remiantis aptartomis teisės normomis (CK 6.66 str. 2 d.).) atsakovės J. S. sąžiningumo ar nesąžiningumo, kaip savarankiškos actio Pauliana taikymo sąlygos nevertino, nes net ir pripažinus J. S. sąžininga ginčijamų sandorių šalimi, tai sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, teisinės reikšmės neturėtų. Atsakovės J. S. sąžiningumo ar nesąžiningumo įvertinimo klausimas turi reikšmės sprendžiant dėl byloje taikytinos restitucijos, kuris bus aptartas vėliau.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo sandorių šalių nesąžiningumą ir pripažino, jog šiuo atveju įrodytos visos sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu sąlygos.

Dėl restitucijos taikymo

Sandorius pripažinus negaliojančiais, ieškovo prašymu sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Pripažinus ginčijamus dovanojimo sandorius negaliojančiais, ieškovai prašė taikyti restituciją, priteisiant iš J. S. N. V. didžiausią ginčo sandoriais perleisto turto vertę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ginčo sandoriais N. V. J. S. perleistas turtas paskesniais J. S. sandoriais buvo perleistas tretiesiems asmenims ir jų sąžiningumo klausimas byloje nebuvo keliamas, sprendė, kad šiuo atveju restitucija natūra negalima, todėl tenkinant ieškinio reikalavimus priteistinas ginčo sandoriais perleisto turto ekvivalentas pinigais. Apeliantės ginčydamos pirmosios instancijos teismo išvadas dėl restitucijos taikymo nesutinka su teismo išvadomis ir mano, jog nevertinus atsakovės J. S. sąžiningumo, teismas neturėjo pagrindo CK 6.147 straipsnio 2 dalies pagrindu taikant restituciją priteisti iš jos didžiausią perleisto turto vertę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija susipažinusi su ginčijamu sprendimu atkreipia atsakovių dėmesį, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendžiant dėl restitucijos taikymo būdo, vertino atsakovės J. S. sąžiningumą ginčo sandoriuose, pripažino, kad artima sandorio šalių giminystė, leidžia ją laikyti nesąžininga sandorio šalimi ir vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi priteisti iš jos didžiausią atitinkamu laiku buvusią turto vertę. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Artima sandorio šalių giminystė, sudaro sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis, todėl nustačius šią aplinkybę preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas. Be to, teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002.). Šios pareigos laikymosi atsakovė J. S. neįrodė, o sandorio sudarymas tarp dukros ir motinos, bei nepagrindus privalomumo tokiems sandoriams leido pirmosios instancijos teismui laikyti ir atsakovę J. S. nesąžininga sandorių šalimi ir taikant restituciją įpareigoti ją atlyginti N. V. didžiausią grąžintino turto vertę (CK 6.147 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria vertinami restitucijos taikymo klausimai ir pasisakoma dėl ekvivalentu priteistos sumos, sprendžia, jog teismo išvados yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, iš atsakovės J. S. priteista suma nustatyta įvertinus visus ginčo sandoriais perleisto nekilnojamojo turto sandorius ir jais nustatytas turto vertes, parenkant didžiausią iš jų. Atsakovių manymu, teismas nepagrįstai parinkdamas ginčo sandoriais perleisto turto vertę vadovavosi sandorių, kuriuose nedalyvavo atsakovės, nustatyta ginčo objektų verte. CK 6.147 straipsnio 2 dalis nenustato draudimo remtis sandorių, kuriuose ginčo sandorių šalys jau nedalyvavo perleidžiant ginčo sandorių objektu esantį turtą, vertėmis, priešingai – minėta norma nustato, jog kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Aplinkybių, su kuriomis siejamas vertės nustatymo momentas, sąrašas rodo, jog jis nesiejamas tik su atsakovių dalyvavimu ginčo objekto perleidime, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovių nesąžiningumą, pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, patvirtinančiais didžiausią ginčo sandoriais perleisto turto vertę, egzistavusią juos perleidžiant tarp trečiųjų asmenų. Pažymėtina, jog toks restitucijos būdas (kompensacijos dydis) pasirenkamas dėl to, kad skolininkas yra kaltas dėl restitucijos ir jos taikymas skolininkui yra tam tikra sankcija, o kreditoriui satisfakcija.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs visų sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsniu sąlygas, pagrįstai sprendė restitucijos taikymo klausimą ir įvertinęs ginčo sandorio šalių nesąžiningumą - teisingai parinko restitucijos taikymo būdą, apskaičiavo grąžintiną ekvivalentu pinigų sumą, dėl ko naikinti ar keisti pagrįsto teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog ieškovai ginčo sandorius prašė pripažinti negaliojančiais ne tik tuo pagrindu, jog jie pažeidžia jų kaip kreditorių teises (CK 6.66 str. pagrindu), bet ir pripažinus juos tariamaisiais (CK 1.86 str. pagrindu). Pirmosios instancijos teismas reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais ir CK 1.86 straipsnio pagrindu tenkino, konstatavęs, jog dovanojimo sandoriai buvo sudaromi tik siekiant juridiškai pakeisti turto savininkus, tuo suvaržant ieškovų teisę išsiieškoti skolą iš atsakovės.

Apeliaciniu skundu keliamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, tačiau argumentų, kuriais būtų išsakyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis sandorius pripažįstant negaliojančiais ir CK 1.86 straipsnio pagrindu, nenurodyta. Susipažinusi su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvais šiuo aptariamu klausimu, teisėjų kolegija su jais sutinka, mano, jog jais detaliai ir visapusiškai atsakyta į keliamus klausimus, įvertintos visos sandorių sudarymo aplinkybės ir sandoriai pagrįstai pripažinti apsimestiniais. Apeliantėms nenurodžius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvų, teisėjų kolegija pritaria nurodytiems pirmosios instancijos teismo motyvams ir dėl jų plačiau nepasisako, kadangi teismų praktikoje nurodoma, jog atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ginčijamu teismo sprendimu iš atsakovių N. V. ir J. S. lygiomis dalimis ieškovo Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG naudai priteista atlyginti 31 514 Lt žyminio mokesčio bei 30 086,13 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš atsakovių valstybės naudai taip pat priteista atlyginti po 17,25 Lt pašto išlaidų.

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl ieškovui Šveicarijos Konfederacijos bendrovei Mayer & CIE AG iš atsakovių priteistų atstovavimo išlaidų pagrįstumo. Apeliančių teigimu, iš jų iekovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės.

Remiantis CPK 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Ieškovas nurodė, jog jis patyrė 43 170 eurų (arba 149 057 Lt) dydžio atstovavimo teisme išlaidas (t. 5, b. l. 17-52). Šiuo atveju tenkinus 73 procentus ieškinio reikalavimų (ginčo dėl to byloje nėra), teismas, įvertinęs ieškovo patenkintus ir atmestus reikalavimus, priteisė ieškovui iš atsakovių 30 086,13 eurų (arba 103 881 Lt) dydžio atstovavimo išlaidas. Teismas sprendė, jog prašomos atlyginti išlaidos yra pagrįstos pateiktais įrodymais bei, įvertinus bylos nagrinėjimo trukmę bei bylos dydį, nėra per didelės. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant prašomų atlyginti atstovavimo išlaidų dydį, turi būti sprendžiama ne tik tai, ar jis pagrįstas įrodymais, bet ir tai, ar prašomos priteisti atstovavimo išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (toliau tekste - Rekomendacijos). Teisėjų kolegijos manymu, net ir įvertinus Rekomendacijomis nustatytus maksimalius užmokesčius už ieškinių ir dubliko surašymus, dalyvavimą teismo posėdžiuose bei kitų būtinų procesinių veiksmų atlikimą (Rekomendacijų 8.2.; 8.3.; 8.18. ir 8.16. punktai), prašomos priteisti išlaidos turi būti mažinamos iki protingo ir bylos sudėtingumą atitinkančio dydžio. Nors bylos apimtis nėra maža, tačiau byloje sprendžiami klausimai dėl sandorių negaliojimo, teismų praktika šiais klausimais yra plačiai suformuota, byloje nekeliami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl ieškovų prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki protingo ir bylos sudėtingumą atitinkančio dydžio - 15 000 Lt, o įvertinus ieškovų patenkintus ir atmestus reikalavimus, iš atsakovių ieškovo naudai priteistina 10 950 Lt dydžio suma atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, nustatant, jog iš atsakovių ieškovui lygiomis dalimis priteistina atlyginti 10 950 Lt atstovavimo išlaidų.

Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovių prašymas atlyginti jų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi 42 886 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinio skundo padavimą apeliantėms buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus ir jų skundo netenkinus, iš apeliančių valstybės naudai lygiomis dalimis priteistinas 42 886 Lt dydžio žyminio mokestis (t. 6, b. l. 108) (CPK 84 str.).

Ieškovas Šveicarijos Konfederacijos bendrovei Mayer & CIE AG pateikė prašymą atlyginti jo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas – 4 238,13 eurų (arba 14 633 Lt) (t. 6, b. l. 149-155). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.11 punktu nustatytą maksimalų užmokesčio dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, bei įvertinusi, jog atsiliepimą rengė advokatai atstovavę ieškovą bylą nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme metu, t. y. jiems žinoma byla, joje keliami klausimai, todėl didelių laiko ir darbo sąnaudų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nebuvo patirta, ieškovo prašomų atlyginti atstovavimo išlaidų sumą mažina iki 2 500 Lt. Ši suma iš atsakovių ieškovui priteistina lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nustatant, jog iš atsakovių N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. S., asmens kods (duomenys neskelbtini) ieškovo Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG, naudai lygiomis dalimis priteisiama 10 950 Lt (dešimt tūkstančių devyni šimtai penkiasdešimt litų) atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. S., asmens kods (duomenys neskelbtini) ieškovo Šveicarijos Konfederacijos bendrovės Mayer & CIE AG, naudai 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. S., asmens kods (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 42 886 Lt (keturiasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Teisėjai Gintaras PečiulisNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė