Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. atstovaujamo įstatyminės atstovės A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apie priimtą Sprendimą Pareiškėjas buvo informuotas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau - MIGRIS) ir su Sprendimu (jo elektroniniu nuorašu) susipažino 2025-05-12.

Pareiškėjas, atstovaujamas įstatyminio atstovo 2024-12-03 kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) išdavimo.

Pagal UTPĮ 33 str. 2 p., užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi keitimo turi būti išnagrinėtas ir leidimas gyventi turi būti išduotas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendimą priėmė per daugiau nei dvigubai ilgesnį laikotarpį - daugiau, nei po 5 mėnesių nuo prašymo pateikimo (prašymas buvo pateiktas 2024-12-03, o Sprendimas priimtas 2025-05-09)

Atsakovas nekreipė dėmesio kad sprendimo Nr. 25S6547 pakeisti leidimą laikinai gyventi LR motinai A. M. yra apskųstas ir neįsiteisėjo, o atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą remdamasis neįsiteisėjusio sprendimo pagrindu.

Atsakovo veiksmai sukėlė rimtas skausmingas pasekmes ir kliudo Markov šeimai, gyventi kartu.

Migracijos departamentas, vertindamas individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, kuri galiojo nuo 2023-04­12 iki 2023-04-21, o 2023-04-11 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025- 01-31. Patikrinus Mokinių registro duomenis nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nesimoko.

Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjo motina A. M. nuo 2023-04-05 iki 2025-03-31, o tėvas E. M. nuo 2022-10-07 buvo deklaravę gyvenamą vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo motinai A. M. 2023-02-01 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris galiojo iki 2025-01-31.

2025-03-07 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S65479, kuriuo atsisakė pareiškėjo motinai A. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjo tėvui E. M. 2022-10-01 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris galiojo iki 2024-09-30, šiuo metu E. M. turi 2024-10-01 išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris galioja iki 2026-09-30.

1 d. 2 p. nuostatas, nes pareiškėjo vienas iš tėvų turi atitikti Įstatymo 43 str. 6 d. keliamas sąlygas: 1) turi būti pragyvenę Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, 2) turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir 3) turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tam, kad pareiškėjui būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., turi būti tenkinamos tiek pareiškėjui, tiek jo šeimos nariui, pas kurį pareiškėjas atvyksta, keliamos sąlygos, nustatytos Įstatymo 43 straipsnyje. Tai, kad pareiškėjo motina A. M., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, šiuo metu neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, o pareiškėjo tėvas E. M., kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022-11-01, t. y. trumpiau nei 3 metus, sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo tėvai nepagrindžia, kad turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir nustatytų aplinkybių visumą (pareiškėjo motina A. M. šiuo metu neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, 2025-03-07 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S65479, kuriuo atsisakė pareiškėjo motinai A. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo tėvas E. M. Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022-11-01, t. y. trumpiau nei 3 metus), Migracijos departamento vertinimu, Rusijos piliečiai A. M. ir E. M. neatitinka Įstatymo 43 str. 6 d. nustatytos sąlygos, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nustatyto pagrindo gauti leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo įstatyminės atstovės prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl objektyvių priežasčių buvo neišnagrinėtas, užtruko ir pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

Pastebėtina, kad Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje pareiškėjo paskyroje pareiškėjo atstovė 2025-03-26 buvo informuota, jog nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir, kaip pati pareiškėjo atstovė skunde nurodo, ji prašė sprendimo priėmimą atidėti. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikaciją pareiškėjo atstovei paaiškino, kad atidėti sprendimo priėmimą negali, nes teisminiai procesai užtrunka ilgai, o taip pat nurodė pareiškėjo atstovei, kad galima nutraukti šio prašymo nagrinėjimą ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi mokymosi pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie pareiškėją Lietuvos Respublikos mokinių registre nerasta, o pareiškėjo atstovė taip pat tokių duomenų nepateikė, tačiau pateikė pareiškimą, kuriame prašė atidėti sprendimo priėmimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi, mano, kad Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių ir nurodė visas svarbias aplinkybes dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Dėl pareiškėjo atstovės vertinimo, kad ginčijamas sprendimas sukelia skausmingas pasekmes ir trukdo Markov šeimai gyventi kartu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT praktikoje, tiek ir EŽTT praktikoje. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą.

Pastebėtina, kad pareiškėjo motinai taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas „trukdo šeimai gyventi kartu“. Be kita ko, pastebėtina, kad šeima gali pasinaudoti savo teise kartu gyventi kilmės valstybėje. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti trečiųjų šalių piliečiams naudotis šeimos susijungimo teise, gavus bent vienam iš šeimos narių leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jei šie asmenys neatitinka Įstatymo reikalavimų. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus .

Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas tik tuo atveju, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 str. 1 d. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 str. 1 d. 1-6 p. nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas, todėl ginčijamas sprendimas priimtas pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.

Pažymi, kad Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai yra imperatyvūs, Migracijos departamentui nesuteikta teisė ginčijamo sprendimo nepriimti, nustačius, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nurodyti pagrindai, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

Nurodo, jog įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, nustatęs faktines aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka Įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-05-09 sprendimo Nr. 25S110976 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2024-10-27 pareiškėjas A. M. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo tėvai A. M. ir E. M. turi leidimus gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas 2025-05-09 sprendimu Nr. 25S110976 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Asmuo prašo pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tačiau jo motinai Rusijos pilietei A. M. Migracijos departamento 2025-03-07 sprendimu Nr. 25S65479 atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, o asmens tėvas Rusijos pilietis E. M. neturi pagrįstų perspektyvų įgyti leidimą nuolat gyventi, todėl asmuo neatitinka UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. nustatyto pagrindo leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju gauti.

Migracijos departamentas 2025-03-07 sprendimu Nr. 25S65479 nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo motinai A. M.. A. M. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-03-07 sprendimą Nr. 25S65479 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos A. M. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Regionų administracinis teismas 2025-06-05 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10548-1235/2025 pareiškėjo motinos A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025-07-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2256-1188/2025 A. M. apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2025-06-05 sprendimą paliko nepakeistą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas).

Skundžiamas sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, kuriame numatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo motina A. M., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, šiuo metu neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, o asmens tėvas E. M., kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022-11-01, t. y. trumpiau nei 3 metus, sudaro pagrindą vertinti, kad asmens tėvai nepagrindžia, kad turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi.

Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 126-4509; 2009, Nr. 62-2501; 2013, Nr. 75-3790; TAR, 2015-05-06, Nr. 2015-06790; 2019-07-08, Nr. 2019-11271) patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 36.3 papunktyje numatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis turi pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra: <...> dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką dirbo pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius).

Kaip minėta, pareiškėjo motina neturi leidimo gyventi Lietuvoje, o pareiškėjo tėvas Lietuvoje dirba nuo 2022-11-01, t. y. skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo dirbęs ne trumpiau kaip 3 metus nepertraukiamai visą darbo laiką pagal darbo sutartį ne daugiau kaip pas du darbdavius. Įvertinus teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir šioms aplinkybėms jas pagrįstai taikė pareiškėjo individualiu atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reguliavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės, nėra pagrindo jo naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji bylos šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. atstovaujamo įstatyminės atstovės A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.