- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-25
- Bylos Nr.
- eI2-16800-983/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05544-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. B. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206770 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, jog iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą išvyko beveik prieš 24 metus ir visą tą laiką nepertraukiamai gyveno Lietuvoje, niekur nebuvo išvykusi. Savo tolimesnį gyvenimą sieja tik su Lietuva, nes čia gyvena visi keturi vaikai ir keturi anūkai, kurie yra Lietuvos piliečiai. Į (duomenys neskelbtini) nenori būti išsiųsta. Mano, jog jos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė, kadangi bus išskirta visa šeima bei pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta nuostata. Nurodo, kad jos ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra nutrūkę, kadangi ji ten neturi jokių giminių, su kuriais palaikytų ryšį, neturi jokio nekilnojamojo turto.
Tvirtina, kad gyveno kartu su sutuoktiniu name (duomenys neskelbtini) iki 2014 ar 2015 metų. Namas sudegė 2018 metais, kartu sudegė ir jos dokumentai. 2023 m. lapkričio mėn. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Vilniuje prašydama išduoti naują pasą, nes suprato, kad Lietuvoje gyvena nelegaliai. 2024 m. liepos 21 d. (duomenys neskelbtini) ambasada Vilniuje jai išdavė naują (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. 2024 m. rugpjūčio 28 d. ji kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje. Iš Migracijos departamento jokio atsakymo negavo, todėl nėra aišku ar prašymas yra priimtas nagrinėti.
Nurodo, jog 2024 m. rugsėjo 23 d. pas ją į namus atvyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai, kurie įteikė Migracijos departamento sprendimą išsiųsti ją iš Lietuvos bei sulaikė 48 valandoms ir uždarė į Užsieniečių registracijos centrą.
Pažymi, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A20.-398-405/2024 paskyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 val. iki 17 val. pranešti VSAT apie savo buvimo vietą iki 2024 m. gruodžio 23 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl užsienietės išsiuntimo. Teismo sprendime nurodoma, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad asmuo keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, asmuo siekia bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis – atvyko į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi, t. y. siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, ji buvo surasta jos nurodytoje gyvenamojoje vietoje.
Tvirtina, jog priimdamas Sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos Migracijos departamentas neatliko išsamaus ir visapusiško situacijos vertinimo, t. y. nors Sprendime nurodytos pareiškėjos individualios faktinės aplinkybės, tačiau jos visiškai neištirtos, neatliktas jų vertinimas ir nepateikta aplinkybių analizė. Mano, jog nesielgė piktybiškai, nesiekė piktybiškai pažeisti buvimo Lietuvoje tvarkos, tačiau verčiama susiklosčiusių gyvenimiškų ir šeiminių aplinkybių, dėl savo neraštingumo ir nepakankamo rūpestingumo laiku nesikreipė į Migracijos departamentą įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas Sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas padarytam teisės pažeidimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas skundą palaikė bei prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad priežastis, dėl kurių asmuo nesikreipė dėl savo padėties įteisinimo (nes nežinojo, neturėjo galimybių), yra pagrindas daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei imperatyvūs Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjai nustatytinas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, jis atitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, kuri patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) įtvirtintus kriterijus.
Teigia, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą vertino pareiškėjos tiek ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jos įdarbinimą Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Nenustatyta, kad ji būtų vykusi per Lietuvos Respublikos sieną. Šiuo atveju priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nenustatyta ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, todėl yra pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Pažymi, kad šiuo metu ginčas vyksta būtent dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 24S206770, kuriuo nėra sprendžiama apie pareiškėjos galimybes teikti prašymus. Prašymų teikimas yra užsieniečių prerogatyva. Migracijos departamentas negali inicijuoti prašymo teikimo už pareiškėją, nes to nenumato joks teisės aktas. Be to, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl 28 m. gyvenimo Lietuvoje, neatleidžia jos nuo pareigos Lietuvos Respublikoje būti ir gyventi teisėtai, t. y. turint galiojantį dokumentą, kuris suteikia būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisės aktai yra paskelbti viešai, todėl pareiškėja turėjo galimybes susipažinti su teisės aktais ir Įstatyme numatytais reikalavimais užsieniečiams. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Pastebi, jog pareiškėjos skunde nurodytas reikalavimas, kad ginčijamame Sprendime turi būti nurodomi argumentai ir motyvai dėl jos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, yra neapgrįstas. Pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išsiunčiama ne dėl jos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o dėl Įstatymo 39 straipsnio, kuris nurodo, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, arba jeigu užsienietis turi suklastotą leidimą gyventi ar suklastotą kelionės dokumentą.
Teigia, jog pareiškėja ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir nėra duomenų, kad ji ketino įteisinti savo buvimą, todėl gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Kas reiškia asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Šių aplinkybių visuma davė pagrįstą pagrindą pareiškėjos duomenis įvesti ir į SIS.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 24S206770 teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamentas atliko neteisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančios pareiškėjos apklausą. Pagal asmens duotus paaiškinimus, ji nuo 2000 m. gruodžio mėn. gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdama jokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę (daugiau nei 23 metai), tai, kad ji nenurodė rimtos priežasties, kodėl nė karto nesikreipė ir nebandė įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje, 2024 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. 24S206770, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama – (duomenys neskelbtini); uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių (1 metus); įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių (1 metams).
Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu kreipėsi į teismą.
Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Jeigu užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, Įstatymo 125 straipsnio nustatytais pagrindais priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos arba Įstatymo 126 straipsnyje nustatytais pagrindais – sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.
Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.
Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.
Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą – Migracijos departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT.
Įstatymo 127 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tvarką, reglamentuojančią, sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras.
Įstatymo 128 straipsniu, kurio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijų vertinimo tvarkos 34 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, atsižvelgiama į užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo išsiųsti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas; užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko; buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta; atvykimo į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę aplinkybes, užsieniečio teikiamą pagalbą nustatant jo asmens tapatybę ir atvykimo aplinkybes.
Kriterijų vertinimo tvarkos 36 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas UTPĮ 126 str. 1 d. 1 ar 2 p. nustatytu pagrindu, išskyrus UTPĮ 133 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, nustatomas vienerių metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pareiškėja skunde nurodo, jog jos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė, kadangi bus išskirta visa šeima bei pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta nuostata.
Atsakovas nurodo, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą vertino pareiškėjos tiek ekonominius, tiek socialinius ir šeiminius ryšius. Be to, atsižvelgė, į tai, kad pareiškėja neteisėtai Lietuvoje prabuvo daugiau nei 23 metus, į tai, kad ji nenurodė rimtos priežasties, kodėl nė karto nesikreipė ir nebandė įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu atsakovas sprendė, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei imperatyvūs Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra išimtinai formalaus pobūdžio, jame neįvertintos bylai reikšmingos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant susiklosčiusią situaciją, teismas visų pirma pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
Visų antra, teismas pažymi, kad ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai bei EŽTT praktika reikalauja deramai atsižvelgti į šeimos santykių pobūdį, įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui.
Žemesnės instancijos teismas
2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09) bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga. Šiuo atveju reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (UTPĮ atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (UTPĮ atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1226/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, jog atsakovas Sprendime konstatavo, kad šiuo atveju nors ir buvo nustatyti reikšmingi ir ilgalaikiai pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau įvertinus jos neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę (ilgai trunkantis ir tęstinis asmens Lietuvos Respublikos teisės aktų dėl atvykimo į buvimo Lietuvos Respublikoje pažeidimas), priežastis, dėl kurių asmuo nesikreipė dėl savo padėties įteisinimo (nes nežinojo, neturėjo galimybių), yra pagrindas daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei imperatyvūs Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai.
Teismas pažymi, kad atsakovas, spręsdamas dėl asmens išsiuntimo į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) ir draudimo atvykti į Lietuvą, privalo įvertinti individualią jo situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus duomenis apie asmens ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius, jo buvimo Lietuvoje laiką, ryšius su užsienio valstybe. Tačiau teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai neatliko pareiškėjos situacijos vertinimo.
Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Sprendimas priimtas atsižvelgus į pareiškėjos socialinius ir šeiminius ryšius, tačiau teismas sprendžia, jog Sprendime šių ryšių vertinimas apsiribojo tik formaliu šeimos narių išvardijimu. Taigi, Sprendime tik paviršutiniškai įvertintos aplinkybės susijusios su pareiškėjos šeimine padėtimi, tačiau neatsižvelgta į tai, kad pareiškėja atvyko į Lietuvą su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje pragyveno daugiau nei 23 metus, turi keturis suaugusius vaikus ir keturis anūkus, kurie visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir su kuriais pareiškėja palaiko glaudžius santykius, gyvena Lietuvoje su vieno iš vaikų šeima. Verta paminėti ir tai, jog nors formaliai pareiškėja nėra praradusi (duomenys neskelbtini) pilietybės, tačiau jau ilgą laiką su šia šalimi ji neturi jokio tiesioginio ryšio, t. y. jau 23 metus nėra buvusi (duomenys neskelbtini), nepalaiko jokio ryšio su ten gyvenančiais asmenimis, neturi ten jokio nekilnojamojo turto. Atsižvelgus į šias aplinkybes spręstina, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai, su (duomenys neskelbtini) pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).
Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, čia turi šeimos narius, su kuriais ją sieja glaudus ryšys, nepalaiko jokių ryšių su (duomenys neskelbtini), savanoriškai kreipėsi į Migracijos departamentą norėdama susitvarkyti dokumentus dėl legalaus gyvenimo Lietuvoje, neatitinka gero administravimo ir proporcingumo principų. Teismas pažymi, jog analizuodamas pareiškėjos situaciją, Migracijos departamentas privalėjo detaliai įvertinti visus (šeiminius, socialinius) pareiškėjos ryšius su Lietuva, atsižvelgti į pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukmę, įvertinti pareiškėjos individualią situaciją, galimas jos išsiuntimo iš Lietuvos pasekmes, tačiau to nepadarė, todėl priėmė nemotyvuotą ir neproporcingą Sprendimą.
Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 12 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB)Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu.
Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
SIS reglamento 21 straipsnio „Proporcingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Prieš įvedant perspėjimą valstybės narės turi užtikrinti, kad bus surinkti minimalūs duomenys (SIS reglamento 22 straipsnis), patikrinti perspėjimų suderinamumą (SIS reglamento 23 straipsnis).
SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nurodytos situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas perspėjimo įvedimą į SIS motyvavo tuo, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai, ir nėra duomenų, kad asmuo ketino įteisinti savo buvimą. Remdamasis tuo, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinęs tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, atsakovas sprendė, kad asmens duomenys teiktini SIS.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024 įvertinęs SIS II reglamento, galiojusio iki 2023 m. kovo 7 d., ir SIS reglamento 21 ir 24 straipsnių turinį, yra nurodęs, kad, nepaisant reglamentavimo skirtumų, tiek SIS II reglamente, tiek SIS reglamente nustatytas tas pats reikalavimas dėl proporcingumo ir individualaus vertinimo, todėl sprendžiant dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagal SIS reglamento nuostatas išlieka aktualūs LVAT išplėstinės kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 pateikti išaiškinimai, susiję su šiuo reikalavimu, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.
Aptarus nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismą daro išvadą, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS negali būti laikoma teisėta. Pirma, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėja apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024). Antra, skundžiamame Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjos atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
Pažymėtina, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). Administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai neįvykdė šios pareigos, o ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, kadangi Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimas neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 dalis).
Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Į bylą pateikta 2024 m. rugsėjo 25 d. atstovavimo sutartis. Taip pat pateiktas grynųjų pinigų priėmimo kvitas Nr. 1201707, kuriame nurodyta, jog už suteiktas teisines paslaugas buvo sumokėta 950 Eur ir Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 162 patvirtinantis žyminio mokesčio apmokėjimą (22,50 Eur).
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos dydis neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos, įvertinęs nagrinėjamos bylos pobūdį bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 972,50 Eur (950 Eur bylinėjimosi išlaidos + 22,50 Eur žyminis mokestis už skundą) bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. B. (I. B.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206770.
Priteisti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjai 972,50 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.