Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-161-569/2021 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01680-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20 (S)

2021 m. kovo 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė „Registrų centras“, A. S., K. S., uždaroji akcinė bendrovė „Ausnė“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Arvytra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sodbeta“ pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog: 1. Lietaus kanalizacijos tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), fekalinės kanalizacijos tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelės vandentiekio tinklai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologiniai vamzdynai (cemento padavimo iš cemento sandėlio į betono mazgą) ir šių vamzdynų estakados (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betono užpildų aikštelė tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2)(„trikampis“)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatyti laikantis visų jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų – buvo pastatyti teisėtai. 2. Kad UAB „Sodbeta“ lietaus kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fekalinės kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelės vandentiekio tinklus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologinius vamzdynus (cemento padavimo iš cemento sandėlio į betono mazgą) ir šių vamzdynų estakadas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betono užpildų aikštelę tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2)(„trikampis“)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), valdo nuosavybės teise. Alternatyviai, teismui netenkinant 2 punkte nurodyto reikalavimo, prašė nustatyti nuosavybės teisės į statinius: lietaus kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fekalinės kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelės vandentiekio tinklus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologinius vamzdynus (cemento padavimo iš cemento sandėlio į betono mazgą) ir šių vamzdynų estakadas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betono užpildų aikštelę tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2)(„trikampis“)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškimą atmetė – priteisė iš pareiškėjos UAB „Sodbeta“ A. S. 1556,06 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą; priteisė iš pareiškėjos UAB „Sodbeta“ UAB „Arvytra“ 1200,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir valstybės naudai 32,06 Eur pašto išlaidų.

3. Teismas vertino, kad tas faktas, jog A. M. ar kiti asmenys buvo sudarę su UAB „Sodbeta” sutartis dėl nuotekų šalinimo ir pan., neįrodo, jog pareiškėja turėjo nuosavybės teises arba kad ji vienintelė tokias teises į ginčo daiktus turėjo. Pareiškėja naudojasi savo dominuojančia padėtimi šiame sklype, tačiau tai nereiškia, kad tai daroma teisėtai ar kad tai patvirtina kokias nors nuosavybės teises.

4. Teismas, vadovavosi LTSR Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimo Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) 2 punkto d papunkčiu, kuriame nurodyta, kad teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai, o 5 punkte pažymėta, kad teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Todėl teismas darė išvadą, kad pastatus statyti buvo galima tik nustatyta tvarka skirtame žemės sklype, o pastatyti pastatai turėjo būti priimti eksploatacijon ir teisiškai registruojami.

5. Teismas vertino, kad statinių statyba turėjo būti vykdoma laikantis imperatyvių tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir tik turint nustatyta tvarka įformintą atitinkamo objekto statybos techninę dokumentaciją bei leidimą. Įrodymų, kad statinių statyba buvo vykdoma turint statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinių priėmimo naudoti aktais, pareiškėja nepateikė, nors teismo posėdžio metu teigė, kad valstybinė įmonė negalėjo neturėti atitinkamų leidimų, tokių duomenų byloje, kad jie buvo teisėti ir buvo perleisti pareiškėjai – nėra. Taip pat pareiškėja nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog tai buvo teisėta statyba, jog minėti dokumentai buvo, tačiau jie yra dingę.

6. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, galinčių patvirtinti statinių - lietaus kanalizacijos tinklų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fekalinės kanalizacijos tinklų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelės vandentiekio tinklų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologinių vamzdynų ir šių vamzdynų estakados (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betono užpildų aikštelės tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2) („trikampis“) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui duomenų, jog minėtus statinius valdo nuosavybės teise, nors nurodo, kad pareiškėja 2001-01-04 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3–01 iš pardavėjo įsigijo žemės sklype esančius statinius – inžinerinius tinklus ir kitokius inžinerinius statinius, tačiau sutartis nepatvirtinta notarine tvarka.

8. Teismas pažymėjo, jog, pareiškėja, įrodinėdama, kad daiktas yra sukurtas statybos būdu, kad ji yra teisėta, sąžininga statinių valdytoja, turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog daiktas, į kurį ketinama įgyti nuosavybės teisę, buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau jokių duomenų nebuvo pateikta. Taip pat nepateikta duomenų, kad minėtus inžinerinius tinklus valdė tik viena pareiškėja, kam prieštarauja suinteresuoti asmenys, nurodydami, kad dalis inžinerinių tinklų yra valdomi kitų asmenų.

9. Teismas vertino, jog pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų, kad ji vienintelė teisėtai, sąžiningai valdo nuosavybės teise visus pareiškime nurodytus statinius ilgesnį nei 10 metų laikotarpį. Be to, iš pareiškėjos pateiktų įrodymų negalima spręsti, ar tikrai inžineriniai tinklai ir kiti statiniai nėra valstybės nuosavybė. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėja sąžiningai valdė visus inžinerinius tinklus ir kitus statinius visą valdymo laiką. Dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, jog pareiškėjos prašymas nustatyti, kad ji nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus ir kitus statinius įgijo CK 4.68 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra visiškai nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

10. Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Sodbeta“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. ir priimti naują sprendimą – UAB „Sodbeta“ pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad inžineriniai statiniai savo ūkine paskirtimi tarnauja ne tik pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems statiniams, yra neteisinga ir nepagrįsta. Aplinkybė, kad inžineriniai statiniai buvo pastatyti kaip valstybinės gelžbetonio gamyklos statinių komplekso sudėtinė dalis, savaime nereiškia, kad jie yra visų tą kompleksą sudariusių statinių priklausiniai.

10.2. Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tenkinti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kad inžineriniai statiniai pastatyti teisėtai – nustatymo iš esmės pareikalavo įrodyti pareiškėją tai, kas šioje byloje neįmanoma. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444-445 straipsnių pagrindu pareiškimas ir buvo pateiktas dėl to, kad pareiškėja neturi ir negali gauti dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių inžinerinių statinių statybą ir jos teisėtumą.

10.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nepateikė teismui duomenų, kad ji inžinerinius statinius valdo nuosavybės teise, yra nepagrįsta, neatitinka byloje esančių įrodymų. Pareiškėja pateikė visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl jos nuosavybės teisių į inžinerinius statinius, be to, ir pats teismas pripažino, jog inžineriniai statiniai yra pareiškėjos statinių priklausiniai.

10.4. Jei šioje byloje ir būtų nuspręsta, jog nepakanka įrodymų pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą – kad pareiškėja inžinerinius statinius valdo nuosavybės teise, byloje pakanka duomenų ir įrodymų pareiškėjos teises apginti kitu būdu – pripažįstant, jog pareiškėjos nuosavybės teisė į inžinerinius statinius yra įgyta CK 4.68 straipsnio 1 dalies pagrindu.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Kasacinis teismas jau yra suformavęs šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Tam, kad būtų nustatytas inžinerinių statinių valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra 4 grupės privalomų įrodymų, kuriuos pareiškėja privalėjo pateikti. Tačiau net ir apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad ji neturi ir negali gauti dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių inžinerinių statinių statybos teisėtumą. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai taip pat iš esmės susiję su įrodymų buvimu ar jų vertinimu.

11.2. Pareiškime ir apeliaciniame skunde nurodydama, kad inžineriniai statiniai savo ūkine paskirtimi tarnauja vien tik pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems statiniams ir yra vien tik jų priklausiniai, pareiškėja nepateikė jokių neginčytinų įrodymų, kad: a) inžineriniai statiniai tarnauja vien tik pareiškėjos valdomiems statiniams, b) kad jie savo paskirtimi yra pareiškėjos valdomų statinių priklausiniai, o ne didesnės inžinerinių tinklų sistemos dalis.

11.3. Pareiškėjos pateiktuose dokumentuose, kurių pagrindu buvo įgytos teisės į pastatus, nėra aptarti inžineriniai statiniai bei teisių į juos perleidimas. Be to, pati inžinerinių statinių statyba, sukuriant juos kaip naują nuosavybės teisės objektą, turėjo būti vykdoma laikantis imperatyvių tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir tik turint nustatyta tvarka įformintą atitinkamo objekto statybos techninę dokumentaciją bei leidimą. Įrodymų, kad inžinerinių statinių statyba buvo vykdoma turint statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinių priėmimo naudoti aktais, pareiškėja nepateikė.

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Arvytra“ prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliantės išvedžiojimai apie tai, kad suinteresuoti asmenys nesinaudoja inžineriniais statiniais, todėl inžineriniai priklausiniai negali būti suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų priklausiniais, yra nepagrįsta ir atmestina. Aplinkybė, kad ne visi inžineriniai statiniai yra fiziškai sujungti su statiniais, priklausančiais suinteresuotiems asmenims, nėra pagrindas teigti, kad jie nėra tų statinių, su kuriais jie fiziškai nesujungti, priklausiniai ar kad jiems netarnauja ir yra nereikalingi.

12.2. Apeliantė jokiais įrodymais nepaneigia byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių, jog suinteresuoti asmenys A. ir K. S. bei UAB „Ausnė“ naudoja tuos pačius vandens tiekimo ir kanalizacijos tinklus, skirtus tiekti vandenį ir į jų statinius bei pašalinti nuotekas; nepaneigia tų faktinių aplinkybių, kad lietaus nuotekų šalinimo, buitinių nuotekų šalinimo, buitinių nuotekų ir vandentiekio tinklai taip pat yra atvesti ir iki pastato – katilinės, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Sagera“.

12.3. Apeliantė tik deklaratyviai teigė, kad inžineriniai statiniai buvo pastatyti laikantis visų jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. pastatyti teisėtai, nes statybos darbus vykdė pati valstybė per jai pavaldžias institucijas. Tačiau tam savo teiginiui patvirtinti apeliantė ne tik kad nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, tačiau jos pateikti įrodymai akivaizdžiai leido pagrįstai abejoti pastatytų inžinerinių tinklų ir kitų statinių teisėtumu. Apeliantė nepateikė nei statybos techninio projekto, nei statybos leidimo, nei kadastrinių matavimų, nei kitų aktų, kurie bent iš dalies patvirtintų inžinerinių statinių teisėtos statybos faktą.

12.4. Apeliantė neįrodė, jog inžineriniai statiniai yra tik apeliantės nuosavybės teise valdomų statinių priklausiniai. Apeliantė yra įgijusi tik dalį teritorijoje esančių pastatų. Kitus pastatus nuosavybės teise valdo kiti suinteresuotieji asmenys.

12.5. Teismas savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepateikė pakankamai duomenų, jog ji vienintelė teisėtai, sąžiningai valdo nuosavybės teise visus inžinerinius statinius ilgesnį nei 10 metų laikotarpį; iš apeliantės pateiktų įrodymų negalima spręsti, ar tikrai inžineriniai statiniai nėra valstybės nuosavybė; byloje nėra duomenų, jog apeliantė sąžiningai valdė visus inžinerinius statinius visą valdymo (jei apskritai kažkoks valdymas būtų nustatytas) laiką. Todėl apeliantės prašymas nustatyti, kad ji nuosavybės teisę į inžinerinius statinius įgijo CK 4.68 str. 1d. pagrindu, yra visiškai nepagrįstas.

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys A. S., K. S. ir UAB „Ausnė“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog inžineriniai statiniai priešingai, nei nurodo pareiškime ir apeliaciniame skunde apeliantė, savo ūkine paskirtimi tarnauja ne tik pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems statiniams. Teismas šią savo išvadą pagrindė ne tik faktiniais duomenimis, tačiau ir teise bei teismų praktika.

13.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai faktą, kad ne visi ginčo daiktai yra fiziškai sujungti su statiniais, priklausančiais suinteresuotiems asmenims, nelaikė pagrindu pripažinti, kad jie nėra tų statinių, su kuriais jie fiziškai nesujungti, priklausiniai ar kad jiems netarnauja ir yra nereikalingi. Tą faktą, jog fizinis sujungimas su statiniu nėra aplinkybė, lemianti ginčo statinio traktavimą kaip priklausinio, iš esmės patvirtina ir pačios pareiškėjos pozicija dėl betono užpildų aikštelės, į kurią nuosavybės teises taip pat prašoma pripažinti. Ši aikštelė niekaip fiziškai nesusijusi nei su pareiškėjos, nei su suinteresuotų asmenų statiniais, tačiau, nepaisant to, pareiškėja ir jai prašo taikyti tą patį pagrindinio ir antraeilio daikto principą.

13.3. Jei teismas pripažintų pareiškėjos nurodomą faktą, kad ginčo daiktai nuosavybės teise buvo perleisti pareiškėjai su statiniais, tai šis juridinis faktas turėtų būti taikomas visiems suinteresuotiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise valdomų statinių, įsigytų tiesiogiai ar per kitus asmenis iš AB „Gelžbetonio konstrukcijos“. Tokiu atveju derėtų prisiminti CK 4.73 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, yra preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Tai reiškia, kad nuosavybės teises į ginčo statinius teismas turėtų pripažinti lygiomis dalimis visiems statinius (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įgijusiems ir šiuo metu turintiems suinteresuotiems asmenims.

13.4. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų, kad ji vienintelė teisėtai, sąžiningai valdo nuosavybės teise visus pareiškime nurodytus statinius ilgesnį nei 10 metų laikotarpį. Be to, iš pareiškėjos pateiktų įrodymų negalima spręsti, ar tikrai inžineriniai tinklai ir kiti statiniai nėra valstybės nuosavybė. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas sąžiningai valdė visus inžinerinius tinklus ir kitus statinius visą valdymo (jei apskritai kažkoks valdymas būtų nustatytas) laiką. Pažymėtina, kad ginčo statinius visą tą laiką valdė ne vien tik pareiškėja, bet ir S., o taip pat ir kiti suinteresuoti asmenys (kalbant apie betono užpildų aikštelę, jei ją laikyti statiniu, tai ją valdo apskritai visi žemės sklypo nuomininkai ir pats nuomotojas - valstybė).

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad inžineriniai tinklai ir kiti statiniai savo ūkine paskirtimi išskirtinai tarnauja tik apeliantės nuosavybės teise valdomiems statiniams.

14.2. 2000 m. detaliojo plano, patvirtinto Šiaulių miesto valdybos 2000-04-25 sprendimu Nr. 221 „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų patvirtinimo", sprendiniais žemės sklypo, esančio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), vietoje buvo suformuoti penki žemės sklypai: 1) 1585 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam paliekamas adresas (duomenys neskelbtini); 2) 8690 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 3) 14883 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 4) 40371 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 5) 1880 kv. m. ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini). Apeliantė ir pareiškime, ir apeliaciniame skunde pateikė duomenis, kad žemės sklype esantys pastatai ir kiti statiniai bei inžineriniai tinklai iki 1992 m. priklausė vienam asmeniui - valstybinei akcinei įmonei „Gelžbetonis“, kuri 1992-1993 metais buvo privatizuota (AB „Gelžbetonis“). Taigi, teritorijoje įrengti inžineriniai tinklai (lietaus kanalizacijos tinklai, fekalinės kanalizacijos tinklai ir vandentiekio tinklai) buvo bendri visai gamyklai (gamyklos teritorijai). Todėl nėra pagrindo teigti, kad inžineriniai tinklai išimtinai tarnavo tik tiems pastatams, kuriuos vėliau įsigijo apeliantė, o kitų žemės sklype esančių pastatų savininkai, kurie yra įsigiję tos pačios bendrovės (AB „Gelžbetonis“) valdytus pastatus ir kitus statinius, tokiais inžineriniais tinklais naudotis ar prisijungti prie jų neturėjo teisės.

14.3. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų faktą, kad UAB „Gelžbetonio elementai“, su kuria sudarytą 2001-01-04 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į bylą pateikė pareiškėja, inžinerinius tinklus ir kitus statinius teisėtai valdė nuosavybės teisės pagrindu, todėl negalima pripažinti, kad minėtų inžinerinių tinklų ir kitų statinių nuosavybė buvo perduota pareiškėjai, nepriklausomai nuo to, ar inžineriniai tinklai laikytini antraeiliais ar pagrindiniais daiktais.

14.4. Apeliantė nepagrįstai vertina, jog buvo visos sąlygos nustatyti, kad UAB „Sodbeta“ nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus ir kitus statinius įgijo CK 4.68 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja sąžiningai valdė inžinerinius tinklus visą valdymo laiką, valdė atvirai, nepertraukiamai ir kaip savus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

17. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „Sodbeta” ir suinteresuotų asmenų A. P., G. J., UAB „Arvytra“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Transpusas“, kurią apeliacinės instancijos teismo prašo patvirtinti.

18. Suinteresuoti asmenys A. ir K. S. bei UAB „Ausnė“ prašo taikos sutarties netvirtinti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ir iš pačios taikos sutarties nuostatų akivaizdu, jog sutarties šalys ir pačios pripažįsta, kad jokių juridinių faktų negali nustatyti, o tiesiog išreiškia savo poziciją dėl byloje nagrinėjamų klausimų, išskyrus 2 sutarties punktą. Šiuo punktu būtent ir siekiama nustatyti tam tikrą juridinį faktą, nors tai daryti turi teisę tik teismas. Todėl vien dėl šios priežasties pateikta taikos sutartis neturėtų būti tvirtinama. Suinteresuoti asmenys mano, jog situacija byloje dėl pateiktos taikos sutarties nepasikeitė ir apeliantės prašomi nustatyti juridiniai faktai negali būti teismo sprendimu nustatyti dėl atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytų argumentų.

19. Taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra, šalys siekia jį išspręsti. Nagrinėjamu atveju pareiškimas pateiktas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nustatyti tam tikrą juridinį faktą turi teisę tik teismas, kai yra įrodytos tam reikalingos sąlygos ir pagrindai. Šiuo atveju pateikta taikos sutartis vertintina kaip pareiškėjos ir kai kurių suinteresuotų asmenų pozicija dėl pareikšto pareiškimo, suinteresuoti asmenys deklaruoja, kad nebeturi teisinio suinteresuotumo byloje nagrinėjamais klausimais, tačiau tokia išreikšta pozicija nesudaro pagrindo nustatyti pareiškėjos prašomą juridinį faktą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taikos sutartį atsisakytina tvirtinti.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja valstybinės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo įvairius pramonės ir sandėliavimo paskirties statinius, jai šiuo metu priklauso 19 iš 29 žemės sklype esnčių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių. Tarp pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos yra sudaryta ir galiojanti (su pakeitimais) 2004-02-10 valstybinės žemės nuomos sutartis. Žemės sklype esantys statiniai anksčiau priklausė AB „Gelžbetonis“, sudarė gelžbetonio gamyklos kompleksą, buvo privatizuoti 1993 m. įmonės ir 1996 m. perleisti UAB „Gelžbetonio elementai“. Pardavėjui 2001-06-21 buvo iškelta bankroto byla, o jo žemės sklype valdytą turtą perėmė kreditoriai – įskaitant lizingo bendrovę UAB „FF Lizingas“ (vėliau pervadinta į UAB „Parex lizingas“). Savo valdomus statinius, esančius žemės sklype, UAB „Sodbeta“ yra įsigijusi 2000-2005 m. laikotarpiu. Pareiškėjos teigimu, kartu su statiniais 2001-01-04 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3–01 iš pardavėjo ji įsigijo žemės sklype esančius statinius – inžinerinius tinklus ir kitokius inžinerinius statinius: lietaus kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); fekalinės kanalizacijos tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) aikštelės vandentiekio tinklus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologinius vamzdynus (cemento padavimo iš cemento sandėlio į betono mazgą) ir šių vamzdynų estakadas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir betono užpildų aikštelę tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2) („trikampis“)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie inžineriniai tinklai ir kiti statiniai pareiškėjos faktiškai buvo pradėti valdyti finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu, 2000-12-29 perėmus kitus gelžbetonio gamyklos statinius (kaip pagrindinius daiktus). Pareiškėjos teigimu, lietaus kanalizacijos tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), fekalinės kanalizacijos tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelės vandentiekio tinklai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), technologiniai vamzdynai (cemento padavimo iš cemento sandėlio į betono mazgą) ir šių vamzdynų estakados (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betono užpildų aikštelė tarp privažiuojančių geležinkelio kelių Nr. 22 ir Nr. 23 (3785 m2) („trikampis“) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatyti laikantis visų jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. pastatyti teisėtai, nes statybos darbus vykdė pati valstybė per jai pavaldžias institucijas.

21. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos nurodyti statiniai yra pastatyti teisėtai, ir juridinę reikšmę turintį faktą, kad nurodytus statinius paraiškėja valdo nuosavybės teise. Nurodė, jog prašomais nustatyti juridinę reikšmę turinčiais faktais ji siekia įteisinti savo nuosavybės teises į nurodytus statinius ir jų tiesioginį ryšį su kitais pareiškėjos gamybinio komplekso statiniais. Pareiškėja nurodo, kad inžineriniai tinklai ir kiti statiniai savo ūkine paskirtimi išskirtinai tarnauja tik jos nuosavybės teise valdomiems statiniams.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kurių pagrindu pareiškimas atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

23. CPK 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

24. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).

26. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad inžineriniai tinklai ir kiti statiniai savo ūkine paskirtimi išskirtinai tarnauja tik pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems statiniams. Iš bylos duomenų matyti, kad 4,0371 ha ploto valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) yra ne vien tik UAB „Sodbeta“ priklausantys statiniai, o taip pat ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai. Iš bylos duomenų matyti, kad suinteresuoti asmenys A. ir K. S., UAB „Ausnė“ naudoja tuos pačius vandens tiekimo ir kanalizacijos tinklus. Lietaus nuotekų šalinimo, buitinių nuotekų šalinimo, buitinių nuotekų ir vandentiekio tinklai taip pat yra atvesti ir iki pastato – katilinės, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Sagera“. Iš į bylą pateiktų matininko parengtų schemų matyti, kad tiek vandentiekio tinklas, tiek ir kanalizacijos tinklas yra prijungti ir prie pastatų 17H3p (UAB „Sagera“ nuosavybė),19P1p (kuriame atskiras patalpas be UAB „Sodbeta“ nuosavybės teise valdo ir UAB „Arvytra“, A. S., A. P., G. J., UAB „Transbusas“). Iš byloje pateiktų UAB „Šiaulių vandenys“ parengtų schemų matyti, kad lietaus vandens nuotekų tinklai ir kanalizacijos nuotekų tinklai yra prijungti ir prie statinių su indeksais 16F1p ir 15H1p (A. M. nuosavybė). Šie duomenys patvirtina, kad tiek pareiškėja, tiek ir kiti suinteresuoti asmenys naudoja tuos pačius vandens tiekimo ir kanalizacijos (nuotekų) tinklus, skirtus tiekti vandenį į statinius ir pašalinti nuotekas.

28. Iš 2000 m. detaliojo plano, patvirtinto Šiaulių miesto valdybos 2000-04-25 sprendimu Nr. 221 „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų patvirtinimo“ matyti, jog sprendiniais žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vietoje buvo suformuoti penki žemės sklypai: 1) 1585 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam paliekamas adresas (duomenys neskelbtini); 2) 8690 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 3) 14883 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 4) 40371 kv. m ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini); 5) 1880 kv. m. ploto žemės sklypas, kuriam suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini). Žemės sklype esantys pastatai ir kiti statiniai bei inžineriniai tinklai iki 1992 m. priklausė vienam asmeniui – valstybinei AB „Gelžbetonis“, kuri 1992-1993 metais buvo privatizuota. Teritorijoje įrengti inžineriniai tinklai buvo bendri visai gamyklai (gamyklos teritorijai). Todėl nėra pagrindo teigti, kad inžineriniai tinklai išimtinai tarnavo tik tiems pastatams, kuriuos vėliau įsigijo pareiškėja, o kitų žemės sklype esančių pastatų savininkai, kurie yra įsigiję tos pačios bendrovės AB „Gelžbetonis“ valdytus pastatus ir kitus statinius, tokiais inžineriniais tinklais naudotis ar prisijungti prie jų neturėjo teisės.

29. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kad inžineriniai statiniai pastatyti teisėtai – nustatymo, iš esmės pareikalavo įrodyti tai, kas šioje byloje neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertina nepagrįstais.

30. Iš statinių kadastro duomenų bylų matyti, kad: lietaus kanalizacijos tinklų (neypatingasis inžinerinis statinys) statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975; buitinių nuotekų šalinimo tinklų (II nesudėtingosios grupės inžinerinis statinys) statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975; aikštelės vandentiekio tinklų (žymimų plane 1V) (neypatingasis inžinerinis statinys) statybos pradžios metai yra 1975, o statybos pabaigos metai 1995; aikštelės vandentiekio tinklų (žymimų plane 2V) (I nesudėtingosios grupės inžinerinis statinys) statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975; betono užpildų aikštelės (II nesudėtingosios grupės inžinerinis statinys) statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1966, estakados technologiniams vamzdynams (neypatingasis inžinerinis statinys) statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972. Statiniai statyti laikotarpiu nuo 1966 iki 1995 metų. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėjos nuosavybės teise valdomi statiniai statyti laikotarpiu nuo 1959 iki 2017 metų.

31. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu statinių statybos tvarką reglamentavo Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114) (galiojo iki 1981-03-16), kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto leidimą. LTSR Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimo Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) 2 punkto d papunktyje buvo nurodyta, kad teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai, o 5 punkte pažymėta, kad teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Įvertinus aptartą reglamentavimą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad statinių statyba turėjo būti vykdoma laikantis imperatyvių tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir tik turint nustatyta tvarka įformintą atitinkamo objekto statybos techninę dokumentaciją bei leidimą.

32. Pažymėtina, kad įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

33. Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad statinių statyba buvo vykdoma turint statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinių priėmimo naudoti aktais, pareiškėja nepateikė. Taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog tai buvo teisėta statyba, jog minėti dokumentai buvo, tačiau jie yra dingę. Duomenų, kad statiniai buvo teisėti, byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, galinčių patvirtinti statinių statybos teisėtumą.

34. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja nepateikė teismui duomenų, kad ji inžinerinius statinius valdo nuosavybės teise, yra nepagrįsta, neatitinka byloje esančių įrodymų. Pareiškėjos manymu, ji pagrindinius savo statinius valdo nuosavybės teise, todėl tai reiškia, jog ir jų priklausinius (inžinerinius statinius) valdo nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog pagrindinėje sutartyje, kurios pagrindu pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į pagrindinius statinius, nėra aptarti inžineriniai statiniai ir kiti statiniai. Dėl 2001-01-04 sutarties teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2001-01-04 sutartis laikoma negaliojančia dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, taip pat 2001-01-04 dienai pareiškėja nuosavybės teise nevaldė jokių pagrindinių pastatų, todėl ir inžineriniai statiniai negalėjo pereiti pareiškėjos nuosavybėn. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog tokie nekilnojamieji daiktai būtų buvę registruoti viešame registre kaip UAB „Gelžbetonio elementai“ nuosavybė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja yra įgijusi tik dalį teritorijoje esančių pastatų. Kitus pastatus nuosavybės teise valdo kiti suinteresuotieji asmenys. Įvertinus aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog minėtus statinius valdo nuosavybės teise.

35. Dėl paminėtų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų, jog ji vienintelė teisėtai, sąžiningai valdo nuosavybės teise visus pareiškime nurodytus statinius ilgesnį nei 10 metų laikotarpį, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos prašymas nustatyti, kad pareiškėja nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus ir kitus statinius įgijo CK 4.68 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra visiškai nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, pareiškėjai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

38. Suinteresuotas asmuo UAB „Arvytra“ prašo iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 800,00 Eur išlaidas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, advokato paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog suinteresuoto asmens UAB „Arvytra“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš apeliantės UAB „Arvytra“ .

39. Suinteresuoti asmenys A. S., K. S. ir UAB „Ausnė“ taip pat prašo iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Suinteresuoti asmenys pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 1018,82 Eur bylinėjimosi išlaidas (684,86 Eur – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 333,96 Eur – už rašytinių paaiškinimų dėl pateiktos taikos sutarties parengimą). Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, advokato paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog suinteresuotų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš apeliantės UAB „Ausnė“ (iš bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų matyti, kad advokatui už atsiliepimo ir rašytinių paaiškinimų parengimą suinteresuotų asmenų vardu sumokėjo UAB „Ausnė“).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Sodbeta“ 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų UAB „Arvytra“ naudai.

Priteisti iš UAB „Sodbeta“ 1018,82 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų 82 ct) bylinėjimosi išlaidų UAB „Ausnė“ naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.