- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-25
- Bylos Nr.
- eI2-7042-535/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00553-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. D. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-02-05 sprendimą Nr. 24S41119 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei neproporcingas, formaliai priimtas tik vieno atsakymo į klausimyno klausimus pagrindu, nevertinant kitų atsakymų, susijusių su Rusijos Federacijos veiksmais Ukrainoje, bei aplinkybių visumos ir pareiškėjo individualios situacijos. Sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo, kaip ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo, teises bei interesus.
Pažymi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo pat 1978 metų, pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1995 m., t. y. jis jau 29 metus yra nuolatinis Lietuvos gyventojas. .
Atėjus laikui keisti leidimą nuolat gyventi (toliau – Leidimas) Lietuvoje, nes pasibaigė jo galiojimas, pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl Leidimo pakeitimo bei užpildė jam pateiktą anketą. Anketoje pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu, nes toks yra jo įsitikinimas, - niekada nepritarė ir visada buvo prieš Rusijos atliekamus veiksmus Ukrainos atžvilgiu, tačiau į klausimą, kam priklauso Krymas, atsakė, pažymėdamas varnele, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
Būtent šio vienintelio atsakymo pagrindu Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes tariamai palaiko Rusijos Federacijos vykdomą agresiją Ukrainos atžvilgiu, kas sudarė pagrindą panaikinti jam išduotą Leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kur jis pragyveno net 46 metus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka nei su atsakovo, nei su VSD vertinimu, kad pareiškėjas palaiko bei remia Rusijos Federacijos agresiją Ukrainos atžvilgiu, pažymėjęs, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, nes pažymėdamas varnele, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, turėjo omenyje, kad šiai dienai Krymo teritoriją faktiškai kontroliuoja Rusijos Federacija.
Pareiškėjas akcentuoja tai, kad jis klausimyne aiškiai pažymėjo, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos karo veiksmams Ukrainoje, tokiu būdu išreikšdamas savo principinę poziciją šiuo klausimu.
Pareiškėjas turi šeimą Lietuvos Respublikoje, jo sutuoktinė V.D., gim.(duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, jo sūnus N.D., gim. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos pilietis. Visų jų gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) . Pareiškėjas nuo 2007-01-15 iki 2007-03-15 , nuo 2007-03-27 iki 2007-07-13 , nuo 2007-07-16 iki 2009-01-15 ir nuo 2010-09-10 iki 2010-12-17 dirbo Lietuvos Respublikoje, jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Šiuo metu jis gauna senatvės pensiją Lietuvoje.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad konstatavimas, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, neturi remtis vien formaliu asmens atsakymu, vienintele varnele, pažymėta Klausimyne, tačiau turėtų būti įvertinta aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad asmuo kelia realų pavojų valstybės saugumui, visuma. Grėsmė valstybei turėtų būti ne formali, o reali, o vien asmens tam tikros nuomonės turėjimas (nors pareiškėjas nepritaria Rusijos agresijai), sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos valstybės saugumui, turėtų būti vertinamas visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais. Pareiškėjas nurodo, kad VSD pateikta pažyma nėra individualizuota, o bendro pobūdžio, ginčijamame Sprendime nebuvo vertinama individuali pareiškėjo situacija ir aplinkybės, nebuvo vertinamas jo atsakymas į Klausimyno 10 klausimą (neigiamai), kuris tiesiogiai ir užduodamas, siekiant išsiaiškinti, ar asmuo palaiko agresiją, ar ne. Pareiškėjas cituoja LVAT aktualią praktiką, nurodo, kad atsakovas nesilaikė šios praktikos, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą, kurį pareiškėjas prašo panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, jog galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui
Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
2023-04-12 Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-3956, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos - VSD - išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
Nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę. Pareiškėjas klausimyną pildė savo ranka, nenurodė, kad Migracijos departamento darbuotojo būtų prašęs padėti atsakyti į klausimus ar prašęs jam paaiškinti. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Nurodo, kad klausimas suformuluotas taip, t. y. „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, o būtent - kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją. Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies - Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Taigi, nei geografiškai, nei faktiškai Krymas Rusijai nepriklauso, nes Rusijos armija neteisėtai yra įžengusi į tą teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Mano, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Tai, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes VSD vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y., jo nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui. Mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo amžiaus ir sesers sveikatos būklės taip pat nepagrįstos ir vertintinos kaip gynybinė pozicija. Klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją gali būti atsisakoma išduoti leidimą. Pažymi ir tai, kad tai, jog užsieniečiui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas.
Mano, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, anot atsakovo, sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.
Pasisakant dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jo su Rusija nesieja jokie socialiniai ryšiai, neturi ten pažįstamų ir turto, nagrinėjamu atveju, atsakovo manymu, nėra aktuali bylai aplinkybė, nes bylos pagrindas yra susijęs su Lietuvos saugumu, be to, tai nepaneigia Migracijos departamento išvadų. Pažymi, kad ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas Leidimo nuolat gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1978 m., ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, VSD mano, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjui buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą, prašydami jį pilnai patenkinti. Atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti atsiliepime nurodytais pagrindais. VSD atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant VSD atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024-02-05 sprendimo Nr. 24S41119, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. D. yra Rusijos Federacijos pilietis.
Pareiškėjas Lietuvoje savo gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 1978 m. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1995 m. Jo sutuoktinė V.D. (gim,(duomenys neskelbtini)) ir sūnus N.D. (gim. 1980-01-05) yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. gruodžio 18 d.
2023 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Be to, pareiškėjas užpildė Klausimyną . Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
2023-04-12 Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-3956 (toliau – ir VSD Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2024-02-05 priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
LVAT išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovo atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, konstatuotina, jog tiek atsakovas Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo atsakymu į Klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio aiškumo, ką pareiškėjas (pareiškėjo atstovė) ir nurodė teismo posėdžio metu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip minėta, pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1978 m., t. y. jau 46 m.. Pareiškėjas tiek teismo posėdžio metu, tiek skunde nurodė, jog turi šeimą Lietuvos Respublikoje. Sprendime šis faktas apie pareiškėjo šeimą (sutuoktinė ir sūnus- Lietuvos Respublikos piliečiai) taip pat pažymėtas. Taigi, Sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris ilgą laiką gyveno (-a) Lietuvos Respublikoje, yra garbaus amžiaus, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas bei motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų Valstybės saugumo departamento išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi.
Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. LVAT nurodo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012-07-20 nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012 ir kt.).
Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimą buvo perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui grindžiama tik bendrąja prevencija, vadovaujantis vieninteliu atsakymu į 11 Klausimyno klausimą, neatlikus individualių aplinkybių vertinimo.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Patenkinus pareiškėjo skundą, iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.) , kurios sudaro 822,5 Eur (išlaidos advokato pagalbai apmokėti 800 Eur (skundo surašymas, atstovavimas teisme, paaiškinimų surašymas ) bei 22,50 Eur žyminis mokestis ).
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. D. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41119.
Priteisti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos G. D. naudai 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.