Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Josifo Gigevičiaus pareiškimą dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei baudžiamosios bylos medžiagą, kurioje G. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 245 straipsnyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prokuroras prašo užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu byloje, kurioje G. T. kaltinamas tuo, kad jis, 2011 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomuoju dokumentu Nr. 2-1584-817/2011 įpareigotas ir turėdamas pareigą sumokėti 0,97 Lt skolą valstybės naudai, nevykdė antstolės N. Š. 2012 m. spalio 25 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. kovo 6 d., 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. kovo 5 d. patvarkymų dėl skolos išreikalavimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi Nr. 2-15723-728/2012 nubaustas 300 litų bauda už teismo sprendimo nevykdymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartimi nubaustas 100 litų bauda už teismo sprendimo nevykdymą, tyčia nepadengia skolos valstybės naudai, tokiu būdu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki einamos dienos nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).

Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012, 2K-69/2014). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2008), arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Objektyviai BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 245 straipsnio taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas baudžiamuoju nusižengimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

Kaltinamasis G. T. kaltinamas tuo, kad jis, 2011 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomuoju dokumentu Nr. 2-1584-817/2011 įpareigotas ir turėdamas pareigą sumokėti 0,97 Lt skolą valstybės naudai, nevykdė antstolės N. Š. 2012 m. spalio 25 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. kovo 6 d., 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. kovo 5 d. patvarkymų dėl skolos išreikalavimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi Nr. 2-15723-728/2012 nubaustas 300 litų bauda už teismo sprendimo nevykdymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartimi nubaustas 100 litų bauda už teismo sprendimo nevykdymą, tyčia nepadengia skolos valstybės naudai, tokiu būdu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki einamos dienos nevykdo teismo sprendimo. Taigi iš esmės kaltinamasis G. T. kaltinamas tuo, kad jis nevykdė 2011 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1584-817/2011 toje dalyje, kurioje iš atsakovo G. T. priteista valstybei 0,97 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pažymėtina, jog kaltinimas formuluojamas ydingai, jame nurodoma, jog kaltinamasis nevykdė antstolės patvarkymų dėl skolos išreikalavimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne už antstolės patvarkymų nevykdymą, o už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą. Taigi šiuo atveju nei antstolio patvarkymų nevykdymas, nei galimas vengimas sumokėti sumas, susijusias su antstolio vykdomu skolos išieškojimu, nei paskirtų baudų dėl antstolio patvarkymų nevykdymo nesumokėjimas nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko ir kaltinimo turinio, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį, o šios aplinkybės tik rodo, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. skirtomis baudomis, nepavyko užtikrinti sprendimo dėl 0,97 Lt pašto išlaidų išieškojimo įvykdymo. Kaip jau minėta, kaltinamasis G. T. iš esmės kaltinamas tik tuo, jog jis nevykdo teismo sprendimo dalyje dėl 0,97 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybės naudai. Teismo vertinimu, valstybės naudai priteista pinigų suma (0,97 Lt) yra itin nedidelė, todėl net ir darant prielaidą, jog yra visi kiti BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai, tokia kaltinamojo veika negali būti pripažįstama pavojinga baudžiamojo įstatymo prasme, kadangi neatlyginus valstybei minėtos pinigų sumos už procesinių dokumentų siuntimą civilinėje byloje, iš esmės nekyla realus pavojus teisingumo įgyvendinimui. Sprendžiant dėl veikos pavojingumo pažymėtina ir tai, kad darbartiniame teisiniame reglamentavime nustatyta, jog išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, Lietuvos Respublikos civilinio proceso 92 straipsnis). Tuo tarpu kaltinimo, taip pat antstolės N. Š. 2015 m. gegužės 28 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turinys (b. l. 8-9) leidžia spręsti, kad G. T. siekiama patraukti administracinėn atsakomybėn ne dėl to, kad nevykdo teismo sprendimo dėl 0,97 Lt išlaidų priteisimo, o iš esmės tik dėl to, kad jis nesumoka antstoliui išaugusių gana didelių vykdymo išlaidų, be to turi itin daug skolų (63 bylos dėl skolų), kad neva siekia išvengti įvykdyti turtines prievoles.

Iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant užtikrinti teismų sprendimų dėl žalos atlyginimo įvykdymą, G. T. buvo taikomos CPK 624 straipsnyje numatytos priverstinio vykdymo priemonės. Antai pagal šį straipsnį, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai (1 dalis); priverstinio vykdymo priemonės yra: išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių; išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis; uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles; dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas; išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų ir pan. (2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, jeigu skolininkas savanoriškai neįvykdo teismo sprendimo, o siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą yra taikomos CPK numatytos priverstinio vykdymo priemonės, tai savaime nereiškia, jog skolininkas padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kita vertus, CPK numatytų priverstinių vykdymo priemonių taikymas skolininkui nepaneigia galimybės jį, esant atitinkamoms aplinkybėms, traukti baudžiamojon atsakomybėn už BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tačiau šiuo atveju reikia nustatyti, ar skolininkas savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas.

Pažymėtina, jog pateiktas prokuroro pareiškimas abstraktus kaltinamajam inkriminuotos veikos subjektyviosios pusės prasme, jame lakoniškai nurodoma, jog kaltinamasis tyčia nepadengia skolos valstybės naudai, tačiau iš bylos bei kaltinimo neaišku, kokiais duomenimis ši kaltininko tyčia nustatyta. Iš kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis 2011 metais, tikslios datos neprisimena, gavo iš antstolės N. Š. patvarkymą, kuriame buvo nurodyta, kad privalo sumokėti 0,97 Lt valstybės naudai ir dar 155 litų su centais vykdymo paslaugas. Gavęs laišką jis paskambino antstolei N. Š. ir pasakė, kad jis net nenumanė, kad turi tokią skolą 0,97 Lt. Taip pat pasakė, kad tai nėra normalu, kad dėl tokios juokingos sumos reikia sau užsimesti dar 155 litus. Jie susipyko. Po to pokalbio jis vis tiek nesumokėjo nei 0,97 Lt, nei 155 litų. Paskui pradėjo eiti laiškai su patvarkymais, su reikalavimais apmokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Kaltinamojo teigimu, šiuo metu jis gauna 75 eurų atlyginimą, atlyginimas yra teoriškai, bet realiai jo neima, kadangi UAB (duomenys neskelbtini) veiklai vos užtenka pinigų. Šiuo metu neturi jokio turto ir negali iš karto sumokėti jam priskaičiuotos sumos. Galėtų padengti minėtą skolą dalimis, jei antstolė sutiktų susitarti. Taigi kaltinamasis pripažįsta teismo sprendimu priteistą 0,97 Lt skolą valstybės naudai, o paties kaltinamojo parodymai leidžia pagrįstai manyti, jog šios sumos jis iki šiol nėra atlyginęs, kadangi iš pradžių apie tokią skolą valstybei jis net nenumanė (neatkreipė dėmesio), o po to, kai jam buvo priskaičiuotos išieškojimo išlaidos, kurios vis augdavo, jis dėl sunkios savo finansinės padėties negalėjo minėtų sumų atlyginti. Vis tik pažymėtina, jog kaltinamojo skola valstybei sudaro tik 0,97 Lt, ši suma yra labai maža, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamasis skolos valstybei nepadengia veikdamas tyčia. Iš kaltinamojo parodymų veikiau matyti, jog jam finansiškai sudėtinga atlyginti visas antstolės priskaičiuotas pinigines sumas už išieškojimo vykdymą, tačiau net ir tokiu atveju kaltinamasis išreiškia norą padengti minėtą skolą dalimis, jei antstolė su tuo sutiktų. Taigi nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo manyti, jog kaltinamasis tyčia vengia sumokėti 0,97 Lt skolą valstybei, kartu nėra pagrindo manyti, kad šioje byloje nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis, t. y. atsižvelgiant į kaltinamojo turtinę padėtį, kaltinamojo ir antstolio tarpusavio susitarimu nustatant protingą terminą. Nors ir kaltinamasis laiku neįvykdė teismo sprendimo, tačiau pripažintina, jog jis gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, todėl baudžiamoji atsakomybė nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kaltinamojo veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. subjektyviojo požymio tyčios, pati veika baudžiamojo įstatymo prasme nėra pavojinga. Atitinkamai nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas gali būti pasiektas ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus, laikantis protingumo ir teisingumo principų.

BPK 420 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ne vėliau kaip per septynias dienas turi priimti vieną iš šių sprendimų: surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą (1 punktas); perduoti bylą nagrinėti teisme šio Kodekso 423 straipsnyje numatytais atvejais (2 punktas); nutraukti baudžiamąjį procesą šio Kodekso 424 straipsnyje numatytais atvejais (3 punktas). BPK 424 straipsnio 1 dalis numato, jog nutartį nutraukti baudžiamąjį procesą teisėjas priima nustatęs, kad yra aplinkybių, dėl kurių procesas negalimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tai pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikytina aplinkybe, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Taigi baudžiamasis procesas nutrauktinas, kadangi ištyrus byloje surinktą medžiagą nustatyta, kad G. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 420 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 424 straipsniu, teismas

nutaria:

Baudžiamąjį procesą byloje, kurioje G. T. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje, nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Ši nutartis gali būti skundžiama per 7 dienas nuo pranešimo apie nutarties priėmimą gavimo dienos Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.