- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-238-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25403-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- D. O.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Biuro“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo D. O. ieškinį dėl atleidimo iš darbo, įsakymų dėl prastovos pripažinimo neteisėtais, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Biuro“.
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje kyla ginčas dėl atleidimo iš darbo ir paskelbtos prastovos teisėtumo bei apmokėjimo už ją.
Šalies argumentai
2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Biuro“ pagal Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovės 2016-06-15 įsakymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ neteisėtu pagal DK 129 straipsnio 5 dalį (leidimas nutraukti darbo santykius ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį), pripažinti atsakovo Vilniaus padalinio vadovės 2016-04-12 įsakymą „Dėl prastovos paskelbimo“ ir atsakovo Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovės 2016-04-15 įsakymą „Dėl prastovos paskelbimo“ neteisėtais, priteisti jam iš atsakovo vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skirtumą tarp darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio ir prastovos metu jam sumokėto minimalaus valandinio įkainio už kiekvieną prastovos valandą per laikotarpį nuo prastovos paskelbimo iki darbo sutarties nutraukimo, visą darbo užmokestį per laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo iki darbo sutarties termino pabaigos, t. y. 2017-02-22, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
3. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu 2016-02-15 sudarė terminuotą Darbo sutartį Nr. 100193 (toliau – darbo sutartis), pagal kurią nuo 2016-02-22 dirbo UAB „Huawei Technologies“ (toliau – darbo naudotojas) Lietuvos regiono mažmeninės prekybos vadybininko pareigose, darbo sutarties termino pabaiga buvo numatyta 2017-02-22, darbdavys įsipareigojo mokėti jam 1 579 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Nurodė, kad iš atsakovo 2016-04-11 gavo pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriame atsakovas siūlė nutraukti jo darbo sutartį, išmokant jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, jam nesutikus su šiuo pasiūlymu, atsakovo Vilniaus padalinio vadovė 2016-04-12 priėmė įsakymą „Dėl prastovos paskelbimo“, kuriuo paskelbė jam prastovą nuo 2016-04-12 iki 2016-04-15 imtinai, mokant jam minimalų valandinį darbo užmokestį už kiekvieną prastovos valandą.
4. Ieškovas taip pat paaiškino, kad atsakovo Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovė 2016-04-15 priėmė įsakymą „Dėl prastovos paskelbimo“, kuriuo paskelbė jam prastovą nuo 2016-04-18, mokant jam minimalų valandinį darbo užmokestį už kiekvieną prastovos valandą. Nurodė, kad 2016-04-15 darbdavys jam taip pat pateikė du atskirus pasiūlymus: pasiūlymą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ir pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Tačiau ieškovas įrodinėja, kad darbdavys privalo jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą likusį jo darbo sutarties galiojimo laiką, t. y. iki 2017-02-22, o skundžiami įsakymai dėl prastovų paskelbti nesant įstatyminio pagrindo, atsakovui siekiant neteisėtai atleisti jį iš darbo, juose nebuvo detalizuotos jokios objektyvios priežastys, sudarančios pagrindą prastovai paskelbti, t.y. atsakovas sąmoningai paskelbė prastovą, siekdamas nutraukti su juo darbo sutartį. Pažymėjo, kad darbdavys jam prastovos metu turėjo mokėti ne minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, o dviejų trečdalių jo vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad tarp ieškovo, atsakovo ir darbo naudotojo buvo susiformavę laikinojo įdarbinimo teisiniai santykiai, laikinojo įdarbinimo įmonė šiame santykyje iš esmės užima tam tikrą tarpininko vaidmenį, darbo santykiai tarp įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo yra tiesiogiai veikiami santykių tarp įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo, todėl darbo naudotojui pranešus apie laikinojo įdarbinimo sutarties, t. y. užsakymo dėl ieškovo siuntimo dirbti pas darbo naudotoją, nutraukimą, atsakovas nebeturėjo ir nebeturi galimybių suteikti ieškovui darbo sutartyje sulygto darbo pas darbo naudotoją.
6. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas buvo priimtas į laikinojo darbuotojo pareigas būtent konkretaus darbo naudotojo naudai, atsakovas negalėjo vienašališkai siųsti ieškovą dirbti pas kitus darbo sutartyje nesulygtus darbo naudotojus, pas atsakovą nėra ir niekada nebuvo Lietuvos regiono mažmeninės prekybos vadybininko pareigas atliekančių darbuotojų, ieškovo palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs darbdavio interesus. Anot atsakovo, buvo teisinis pagrindas paskelbti ieškovui prastovą DK 122 straipsnio prasme, nes atsakovas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo objektyviai suteikti ieškovui darbo sutartimi sulygto darbo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendime nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, todėl jį atmetė. Teismas nustatė, jog UAB „Huawei technologies“ 2016-04-05 informavo UAB „Biuro“ apie darbo santykių nutraukimą su ieškovu dėl ieškovo nepakankamos kvalifikacijos ir nekokybiškai vykdomų pareigų, prieš tai dar 2016-03-31 informuodamas apie tai patį ieškovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamoje situacijoje ieškovui nebeliko pareigos atlikti darbo funkcijas UAB „Huawei technologies“ naudai, kurioms išimtinai jis buvo darbdavio priimtas į darbą kaip Lietuvos regiono mažmeninės prekybos vadybininkas. Ieškovui atsisakius užimti darbdavio pasiūlytas kitas jo turimas laisvas pareigybes, palikus ieškovą darbe atsakovui būtų tekę forminti prastovas. Atsižvelgiant į atsakovo veiklos specifiką, atsakovas – būdamas laikinojo įdarbinimo įmonė – pateisinti tokio darbuotojo prastovų neturėjo jokio pagrindo, todėl egzistavo svarbi priežastis ir ypatingos aplinkybės terminuotos darbo sutarties su ieškovu nutraukimui.
8. Teismas konstatavo, jog kai UAB „Huawei technologies“ atsisakė 2015-04-21 laikinojo įdarbinimo sutarties Nr. 946 vykdymo, pagal kurią dirbti (teikti naudą UAB „Huawei technologies“) ieškovas buvo priimtas, atsakovas nedavė darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių, todėl buvo pagrindas prastovai skelbti pagal DK 122 straipsnio 1 dalį, ir kas nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo padaryta ieškovo skundžiamais 2016-04-12 ir 2016-04-15 įsakymais, todėl ieškovo teiginys, jog atsakovas prastovas paskelbė nesant tam įstatyminio pagrindo, yra visiškai nepagrįstas.
9. Taip pat teismo buvo atmesti reikalavimai: priteisti iš atsakovo vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skirtumą tarp darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio ir prastovos metu jam sumokėto minimalaus valandinio įkainio už kiekvieną prastovos valandą už laikotarpį nuo prastovos paskelbimo iki darbo sutarties nutraukimo, visą darbo užmokestį už laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo iki darbo sutarties termino pabaigos, t. y. 2017-02-22, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kaip išvestiniai.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, nes nebuvo svarbios priežasties nutraukti darbo santykius. Įrodinėja, jog ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios, o DK 129 straipsnio 5 dalies nuostatoje nurodytas ypatingas atvejis negali būti siejamas išimtinai su laikinojo įdarbinimo ir laikinojo darbo sutarties teisinio reguliavimo specifika. Įdarbinimas per laikinojo įdarbinimo įmones ir laikinojo darbo sutarties ypatumai bei šią atskirą darbo teisinę formą kvalifikuojantys požymiai yra tiesiogiai įtvirtinti atskirame Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme (toliau – ĮLĮĮĮ). Pagal minėta įstatymą tokio pobūdžio įdarbinimui ir sutarčiai yra taikomi specifiniai teisiniai reikalavimai, todėl tam, jog apeliantas, dirbdamas pagal laikinojo darbo sutartį, būtų atleidžiamas esant ypatingam atvejui, šis ypatingas atvejis turi būti vertinamas būtent laikinojo įdarbinimo įmonės veiklos teisinio reguliavimo kontekste kaip „ypatingas“, o ne išimtinai ypatingą atvejį siejant „natūraliais“ įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones požymiais.
11. Apeliantas mano, jog atsakovo ir darbo naudotojo susitarimas neveikia jo darbo teisių. Tik nuo jų priklauso, kaip jie išspręs susidariusią situaciją ir dėl to atsirandančias galimas atsakovo išlaidas, kylančias iš darbo sutarties. Ieškovui yra taikomos tik tarp jo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties sąlygos.
12. Apeliantas nurodo, kad darbo santykių metu nėra gavęs jokių pastabų iš atsakovo dėl jo netinkamai vykdomų darbo funkcijų. Tą patvirtina ir tai, jog bylos medžiagoje nėra pateikta nei vieno raštiško teisinio įrodymo, kuriuo būtu pagrindžiamas teiginys neva apeliantas dirbo nekokybiškai ir netinkamai. Atsakovas byloje yra pateikęs tik D. P. 2016 m. balandžio 5 d. elektroninio laiško nuorašą, rašytą L. M., kuriame nurodoma, kad 2016 m. kovo 31 d. buvo nuspręsta, jog darbuotojas D. O. dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba ir negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį.
13. Apeliantas nurodė, kad darbuotojo teisės negali būti pažeidžiamos vien dėl to, kad darbo naudotojui apelianto darbas tapo nebereikalingas. Atsižvelgiant į tai, nurodė, jog nesutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, jog atsakovas nedavė darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių, kadangi darbo naudotojas atsisakė Laikinojo įdarbinimo sutarties Nr. 946 vykdymo, o ieškovo ir atsakovo susitarimų dėl ieškovo darbo pas kitus darbo naudotojus ar pas patį atsakovą į bylos medžiagą pateikta nebuvo. Šiais argumentais apeliantas ginčija ir prastovos teisėtumą, įrodinėdamas, kad atsakovas prastovos metu turėjo jam mokėti ne minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, o dviejų trečdalių apelianto vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygį.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad ieškovas, pateikdamas skundo argumentus, iš esmės prieštarauja pats sau, t.y. nurodo, kad ypatingas atvejis negali būti siejamas išimtinai su laikinojo įdarbinimo teisinių santykių specifika, tačiau vėliau teigia, jog būtent laikinojo įdarbinimo teisinių santykių specifika patvirtina ypatingo atvejo nebuvimą. Taigi atsakovui nėra iki galo suprantama, ar šiuo atveju, ieškovo manymu, vertinant ypatingą atvejį, jis negali būti siejamas su laikinojo įdarbinimo teisinių santykių specifika, ar ieškovo atleidimas turi būti siejamas su laikinojo įdarbinimo teisinių santykių specifika. Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija fakto, jog šiuo atveju egzistavo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su ieškovu DK 129 straipsnio pagrindu. Iš apeliacinio skundo matyti, jog ieškovas iš esmės kvestionuoja tik ypatingo atvejo buvimą, tačiau nepasisako ir neargumentuoja dėl svarbių priežasčių egzistavimo, kas, atsakovo manymu, patvirtina, jog ieškovas pats supranta, kad svarbios priežastys šiuo atveju egzistavo. Šalys darbo sutartimi nesitarė ir nesiekė susitarti dėl darbo pas neapibrėžtą skaičių darbo naudotojų. Būtent dėl šios priežasties, darbo naudotojui pranešus apie užsakymo dėl ieškovo siuntimo dirbti pas darbo naudotoją nutraukimą, atsakovas nebeturėjo ir nebeturi galimybių suteikti ieškovui darbo sutartyje sulygto darbo pas darbo naudotoją. Ieškovas neatliko ir neturėjo atlikti jokių darbo funkcijų atsakovo naudai, o buvo įdarbintas kaip laikinasis darbuotojas dirbti darbo naudotojo naudai.
15. Taip pat atsakovas įrodinėja, kad apeliantui prastova paskelbta teisėtai, nes darbo naudotojui pranešus apie laikinojo įdarbinimo sutarties, t.y. užsakymo dėl ieškovo siuntimo dirbti pas darbo naudotoją, nutraukimą, atsakovas nebeturėjo galimybių suteikti ieškovui darbo sutartyje sulygto darbo pas darbo naudotoją. Atsakovas ieškovui taip pat negalėjo suteikti sulygto darbo pas kitus darbo naudotojus, kadangi ieškovas priimtas laikinam darbui konkretaus darbo naudotojo naudai, o siuntimas dirbti pas kitus darbo naudotojus, nesant ieškovo sutikimo, atitinkamai reikštų neteisėtą darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Pareigų, kurias ieškovas būtų galėjęs užimti, ieškovas atsisakė, o daugiau kitokių pareigų – nebuvo, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą mokėti ieškovui minimalų darbo užmokestį po darbo naudotojo pranešimo apie užsakymo nutraukimą. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovas nurodė, jog ieškovui darbo sutarties nutraukimo dieną išmokėtas priklausantis ir dar neišmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir vieno mėnesio išeitinė išmoka. Atsakovas verčiasi įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones veikla, t.y. teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas. Pačiam atsakovui nėra naudinga tokia susiklosčiusi situacija dėl užsakymo dėl Ieškovo darbo pas darbo naudotoją nutraukimo, kadangi atitinkamai mažėja ir atsakovo, kaip verslo subjekto, pajamos iš vykdomos veiklos, patiriami kitokio pobūdžio turtiniai bei neturtiniai nuostoliai, ką teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo vadovas. Atsakovas buvo tiesiogiai suinteresuotas, kad ieškovas būtų dirbęs darbo naudotojo ar kitų darbo naudotojų naudai, tačiau laikinojo įdarbinimo sutarties atsisakymas paprasčiausiai nepriklausė nuo atsakovo valios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Byloje nustatyta, kad UAB „Biuro“ ir UAB „Huawei technologies“ 2015-04-21 sudarė laikinojo įdarbinimo sutartį Nr. 946, pagal kurią UAB „Biuro“ veikė kaip įdarbinimo įmonė ir kurios teikiama paslauga atlygintinai pasinaudojo UAB „Huawei technologies“, sumokėdamas už darbuotojo suradimą, atranką, priežiūrą, įdarbinimo procedūras. Atsakovas, vykdydamas šią sutartį, sudarė su ieškovu (apeliantu) 2016-02-15 terminuotą darbo sutartį Nr. 100193 (el. b. t. I, b. l. 11–16), todėl jis buvo įdarbintas UAB „Biuro“ kaip Lietuvos regiono mažmeninės prekybos vadybininkas, jo darbo vieta buvo nurodyta UAB „Huawei technologies“ (el. b. t. I, b. l. 70–78). Darbo terminas pagal UAB „Huawei technologies“ užsakymą nustatytas vieneriems metams. UAB „Huawei technologies“ 2016-04-05 pranešė, kad nutraukia sutartį su UAB „Biuro“ dėl ieškovo nepakankamos kvalifikacijos ir nekokybiškai vykdomų pareigų, prieš tai dar 2016-03-31 informuodamas apie tai patį ieškovą (el. b. t. I, b. l. 127). Iš sudarytos laikinojo įdarbinimo sutarties Nr. 946 turinio galima spręsti, kad atsakovas prisiėmė visišką atsakomybę už visų darbo santykių įforminimą ir veikė kaip apelianto darbdavys, o tai reiškia, kad UAB „Biuro“ ir UAB „Huawei technologies“ 2015-04-21 sutarties sąlygos neveikia ieškovo ir atsakovo sutartų darbo sąlygų.
17. Taip pat byloje nustatyta, kad UAB „Huawei technologies“ atsisakius apelianto, atsakovas jam negalėjo pasiūlyti kito darbo su kuriuo jis sutiktų, nes jis pats nevykdo kitokios veiklos tik kaip laikinų darbuotojų įdarbinimas darbo naudotojų interesais. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, ieškovas 2016-04-13 surašė raštą „Dėl 2016-04-11 pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu“ (el. b. t. I, b. l. 90), atsakovo Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovė 2016-04-15 surašė ieškovui įspėjimą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ (el. b. t. I, b. l. 91–92), atsakovas 2016-04-15 pateikė ieškovui siūlymą „Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo“ (el. b. t. I, b. l. 93), atsakovo Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovė 2016-04-15 pateikė ieškovui pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo (el. b. t. I, b. l. 95), ieškovas 2016-04-20 surašė raštą „Dėl 2016-04-15 siūlymo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo“ (el. b. t. I, b. l. 96), ieškovas 2016-04-21 surašė raštą „Dėl 2016-04-15 pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo“ (el. b. t. I, b. l. 97–98), atsakovo Laikinojo įdarbinimo skyriaus vadovė 2016-06-15 priėmė įsakymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo nuo 2016-06-15 nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 5 dalį (el. b. t. I, b. l. 99).
18. Pagal ĮLĮĮĮ 3 straipsnio 2 dalį laikinojo darbo sutarčiai sudaryti, vykdyti ir jai pasibaigti taikomos Darbo kodekso ir šio įstatymo nuostatos. ĮLĮĮĮ nenumato jokių išimčių dėl darbo santykių pabaigos, taikant DK 129 straipsnį. Minėtų įstatymų nuostatos atitinka 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos Nr. 2008/104/EB „Dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones“ numatomą teisinį reguliavimą.
19. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nusprendė atleisti ieškovą pagal DK 129 straipsnio 5 dalį, numatantį galimybę nutraukti darbo santykius ypatingais atvejais, nes jis nesutiko dirbti kitą darbą (el. b. t. I, b. l. 17). Apeliantas įrodinėja, jog galėjo būti atleistas, sumokėjus už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, tačiau neginčija fakto, kad pas atsakovą nebuvo darbo, kurį jis sutiko dirbti.
20. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ypatingą atvejį, kaip pagrindą jo atleidimui iš darbo. Su ieškovu 2016-02-15 sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 100193 vieneriems metams, o darbo naudotojas jo atsisakė 2016-04-05, t.y. nepraėjus porai mėnesių. Atsakovas nurodė, kad jis neturėjo galimybės pasiūlyti kito prekybos vadybininko darbo. Apeliantas šios aplinkybės neginčijo. Tokiu atveju, įvertinant apelianto darbo laiko trukmę, Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, pagrįstai konstatavo, kad darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Be to, apeliantui atsisakius siūlomo darbo (el. b. t. I, b. l. 17, 27), kai darbdavys parodė pastangas užtikrinti darbuotojui užimtumą, nebūtų išlaikytas šalių pusiausvyros principas, įpareigojant atsakovą sumokėti už likusį laiką vidutinį darbo užmokestį. Terminuotos darbo sutarties sudarymui taikoma darbuotojui socialinė apsauga negali būti neprotingai didelė, nes tai sudarytų sąlygas piktnaudžiauti teise (DK 35 straipsnis). Be kita ko, todėl pagal DK 129 straipsnio 5 dalį ir yra numatytos dvi alternatyvos darbo santykiui pasibaigimui: a) leidimas nutraukti darbo santykius ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba b) sumokėti darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
21. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad darbo sutartis nenumatė bandomojo laikotarpio, nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis pagrįstai atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 5 dalį. Ar naudotis didesne savo interesų apsauga, sprendžia darbdavys, ir tai nėra šios bylos ginčo objektu. UAB „Huawei technologies“ atsisakymo nuo jo priežastys nagrinėjamoje byloje nėra aktualios, todėl jos nevertinamos, nes laikinojo darbuotoju darbdaviu laikoma laikinojo įdarbinimo įmonė (ĮLĮĮĮ 2 straipsnio 5 dalį). Teisėjų kolegija nurodo, kad nei Europos socialinė chartija, nei Darbo kodeksas negarantuoja darbo santykių nepertraukiamumo, tačiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad darbuotojai, kurių darbo sutartis buvo nutraukta be svarbios priežasties, turi teisę į atitinkamą kompensaciją arba kitus tinkamus atlyginimo būdus (Europos socialinės chartijos 24 straipsnis). Atleidžiant ieškovą iš darbo, su juo atsiskaityta pagal įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Dėl prastovos teisėtumo ir apmokėjimo už ją
22. ĮLĮĮĮ 4 straipsnio 1 dalį laikiniesiems darbuotojams nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti, kai darbuotojas nevyko į darbą, neapmokami, jeigu laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu yra bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, ir tokie laikotarpiai sudaro iki 5 darbo dienų iš eilės. Už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.
23. Narinėjamoje byloje nenustatyta, jog atsakovas, kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, turėjo daugiau atlygintinų paslaugų sutarčių su įmonėmis į kurias apeliantas galėtų būti pasiųstas dirbti ir būtų atsiradęs pagrindas taikyti ĮLĮĮĮ 4 straipsnio 1 dalį. Laisvų ieškovo profesiją, specialybę, kvalifikaciją atitinkančių pareigų, nebuvo, tai pripažino ir pats ieškovas 2016-04-20 rašte atsakovui (el. b. t. I, b. l. 17, 27). Tai reiškia, kad prastova paskelbta teisėtai, nes atsakovas nedavė darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių. DK 122 straipsnio 1 dalis numato, jog prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.).
24. DK 195 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.
25. Apeliantas įrodinėja, kad jam turėjo būti mokamas jo dviejų trečdaliu vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, nes atsakovo jam siūlomos kitos, jo profesijos, specialybės, kvalifikacijos neatitinkančios darbo pareigos (konditeris, šaltkalvis, operatorius, pagalbinis darbuotojas sandėlio darbuotojas, verpėjas, išvadinių komponentų surinkėjas, kartoninių dėžučių surinkėjas, stiklų techniko asistentas), numatė visai kitokias apmokėjimo sąlygas, nei buvo sulygtos Darbo sutartyje.
26.Įvertinant, kad pats apeliantas pripažino, jog jam pasiūlytos darbo funkcijos neatitiko jo profesinių gebėjimų, specialybės, kvalifikacijos, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog už prastovą pagrįstai buvo mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo tenkinti ir šioje dalyje.
27. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis). Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas iš esmės išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
19. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, priteisiama 569,51 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „D. R. dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.2 punktas (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija)). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovo D. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 569,51 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 51 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Biuro“ (j. a. k. 300055900) naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.