Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Svajūno Knizlerio, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo advokato J. Š. (toliau – ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl 2015 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstama veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikta nepakeista.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nurodyta pakeisti į suėmimą.

Į R. V. paskirtos bausmės laiką, įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje kartu su C. T. ir C. T. B. O., veikusiais Ekvadoro Respublikoje, ir B. O., B. G. bei S. D., veikusiais Šveicarijos Konfederacijoje, organizavo nusikalstamą veiką – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų, turint tikslą jas išplatinti, įgijimą Ekvadoro Respublikoje ir jų gabenimą iš Ekvadoro Respublikos į Šveicarijos Konfederaciją, tai yra jis 2009 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, būdamas Šveicarijos Konfederacijoje, tiksliai nenustatytomis ryšio priemonėmis pasiūlė A. B. vykti į Pietų Ameriką ir taip užsidirbti pinigų, nurodė A. B. atvykti į Ciuricho miestą, Šveicarijos Konfederacijoje, pakviesti kartu su A. B. vykti kitus asmenis, 2009 m. gruodžio 10 d. pervedė 649 eurus A. B. lėktuvo bilietams įsigyti, A. B. bei L. V. iš Lietuvos Respublikos 2009 m. gruodžio 11 d. atvykus į Ciūricho miestą, Šveicarijos Konfederacijoje, juos pasitiko, apmokėjo už A. B. bei L. V. apsistojimo viešbutyje paslaugas, paaiškino A. B. ir L. V. nusikaltimo – didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimo eigą, supažindino su B. O. ir S. D., už B. O. perduotus pinigus nupirko A. B. ir L. V. lėktuvo bilietus į Ekvadoro Respubliką, davė savo telefono numerį ir nurodė jam skambinti kilus nesusipratimui. 2009 m. gruodžio 11 d. pervedė 4494 JAV dolerius į Lietuvos Respubliką, naudodamasis ryšio priemonėmis domėjosi apie A. B. ir L. V. vykdomą nusikalstamą veiką, nuo 2009 m. gruodžio 12 d. S. D., B. O. ir B. G. ėmėsi veiksmų tęsti nusikalstamiems veiksmams – rūpinosi A. B. ir L. V. išvykimu iš Šveicarijos Konfederacijos į Ekvadoro Respubliką, perdavė jiems pinigų išlaidoms, 2009 m. gruodžio 16 d. ryšio priemonėmis susisiekė su C. T. ir informavo apie atvykstančius A. B. bei L. V., pervedė į Ekvadoro Respubliką pinigų L. V. apgyvendinti ir lėktuvo bilietams įsigyti, C. T., C. T. B. O. Ekvadoro Respublikoje ėmėsi veiksmų tęsti nusikalstamiems veiksmams – organizavo narkotinių medžiagų paruošimą, lagaminų su narkotinėmis medžiagomis suruošimą, nupirko lėktuvo bilietus ir organizavo A. B. bei L. V. grįžimą, organizavo, jog A. B. ir L. V. Šveicarijos Konfederacijoje pasitiktų B. O. ir S. D., A. B. 2009 m. gruodžio 26 d., tiksliai nenustatytu laiku, Ekvadoro Respublikoje, Salinaso mieste, paėmus lagaminą su narkotinėmis medžiagomis, jis turėdamas tikslą platinti įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 2,638 kg. kokaino, kurio grynumas nuo 70 iki 80 procentų, jas turėdamas tikslą platinti atgabeno į Guayaquil oro uostą, Ekvadoro Respublikoje, tačiau narkotinių medžiagų į Šveicarijos Konfederaciją jis neatvežė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo sulaikytas Ekvadoro policijos pareigūnų, ir L. V. 2010 m. sausio 22 d, tiksliau nenustatytu laiku, Salinaso mieste, Ekvadoro Respublikoje paėmus lagaminą su narkotinėmis medžiagomis, jis turėdamas tikslą platinti įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 1,639 kg kokaino, kurio grynumas nuo 70 iki 80 procentų, jas turėdamas tikslą platinti atgabeno į Gvajakilio oro uostą, Ekvadoro Respublikoje, tačiau narkotinių medžiagų į Šveicarijos Konfederaciją jis neatvežė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – buvo sulaikytas Ekvadoro Respublikoje policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu gynėjas advokatas, nesutinka su R. V. paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu, ištirtų įrodymų vertinimu bei nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių kvalifikavimu.

Pripažindamas R. V. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje padarymo, pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, jog R. V. įkaltinta nusikalstama veika buvo įvykdyta užsienio valstybėje. Jo atžvilgiu Šveicarijoje (Ženevos kantono prokuratūroje) vykdytas baudžiamasis persekiojimas bei visa tyrimo metu surinkta medžiaga Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo perduota 2010 m. spalio mėnesį (b. t. 1, b. l. 22-24), priėjus išvados, jog R. V. turės geresnes sąlygas integracijai Lietuvoje, su kuria jis yra susietas socialiniais ryšiais. Kreipdamiesi su atitinkamu prašymu į Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas, Šveicarijos pareigūnai nurodė, jog R. V. ekstradicija į Šveicariją yra nenaudinga.

Pagal BK 5 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Tokių procesų metu asmens veiksmai yra vertinami bei jo baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai dėl Šveicarijos Konfederacijoje galiojančios narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo politikos bei pastarosios skirtumo nuo Lietuvos Respublikoje įtvirtinto šio klausimo reglamentavimo, nenagrinėtini. Nuteistojo veiksmai, vadovaujantis BK 5 straipsnyje numatyta taisykle, pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Aukščiau aptartas nagrinėjamos bylos pobūdis neabejotinai nulėmė ir kitus baudžiamojo proceso ypatumus. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, jog didžioji rašytinių įrodymų dalis buvo surinkta Šveicarijos teisėsaugos pareigūnų, tačiau, priešingai nei nurodo Apeliantas, tai nereiškia, jog šiais oficialiais duomenimis dėl netinkamos jų pateikimo formos (netinkamo kopijų patvirtinimo) negalima vadovautis sprendžiant R. V. kaltės klausimą. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, jog visi dokumentai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo pateikti tiesiogiai Šveicarijos atsakingų pareigūnų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jie yra pasirašyti, patvirtinti atitinkamų institucijų antspaudais. Be to, šiais duomenimis Šveicarijos teismų buvo vadovautasi priimant galutinius sprendimus baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimai buvo pareikšti kitiems, su R. V. inkriminuojamos veikos padarymu, susijusiems asmenims. Atsakydamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Telšių vyriausiojo policijos komisariato teisinės pagalbos prašymą, Ženevos kantono prokuratūros prokuroras A. H. pateikė į bylą teismo posėdžių protokolų bei minėtų įsiteisėjusių teismų sprendimų patvirtintas kopijas (b. t. 7, b. l. 1-41, 44, b. t. 6, b. l. 1-7, 8-13, 14-24, 25-35, 36-59, 60-83, 84-102, 103-121, 130-314, 135-142, 143-150, 151-191, b. t. 5, b. l. 1-52, 53-104, 105-148, 149-192). Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, jog Apeliantas nenurodo jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti byloje esančių Šveicarijos teisėsaugos institucijų pateiktų rašytinių dokumentų autentiškumu, konstatuotina, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėti įrodymai atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Vadovaudamasis jais priimant nuosprendį, pirmos instancijos teismas baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; 2016 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Seton prieš Jungtinę Karalystę; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

EŽTT jurisprudencijoje nurodoma, jog siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Šios garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą. Pagal EŽTT praktiką vertinant baudžiamojo proceso teisingumą šis procesas svarstomas kaip visuma, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC], nos. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti šiam klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje.

Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažinta, jog nėra galimybės jį surasti, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo (pavyzdžiui, Lučić v. Croatia, no. 5699/11, judgment of 27 February 2014; Schatschaschwili v. Germany, no. 9154/10, judgment of 17 April 2014). Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Horncastle and Others v. the United Kingdom, no. 4184/10, judgment of 16 December 2014).

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas, pripažindamas R. V. kaltu dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, be kitų byloje surinktų įrodymų, vadovavosi L. V. bei A. B. parodymais, duotais nagrinėjant R. V. bendrininkų baudžiamąsias bylas Šveicarijos Konfederacijoje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apygardos teisme L. V. bei A. B. apklausti nebuvo. To nepavyko padaryti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi teismo turimais duomenimis šiuo metu minėti asmenys atlieka jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes Ekvadore. Ši šalis nėra Europos valstybė ir yra ratifikavusi nedaug tarptautinių susitarimų dėl savitarpio pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose (http://www.cancilleria.gob.ec/asistencia-penal-internacional/). Kalbant apie tarptautinį bendradarbiavimą su Europos valstybėmis, Ekvadoras yra ratifikavęs tik 1970 m. gegužės 28 d. Europos konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo bei 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvenciją dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose. Pažymėtina, kad vaizdo konferencinės apklausos galimybę tarptautiniuose procesuose numato pastarosios konvencijos Antrasis papildomas protokolas (9 straipsnis), kurio Ekvadoras nėra ratifikavęs (http://www.coe.int/web/conventions). Ekvadoras yra pasirašęs dvišalę sutartį dėl savitarpio pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose tik su viena Europos valstybe - Šveicarija. Esant šioms aplinkybėms, darytina pagrįsta išvada, jog šiuo metu Ekvadoro įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančių L. V. bei A. B. apklausos vaizdo konferencijos būdu galimybės yra itin apsunkintos. Valstybei neratifikavus jokio tarptautinio dokumento, vadovaujantis kuriuo ji būtų įsipareigojusi suteikti prašomą pagalbą baudžiamojoje byloje, tokios pagalbos suteikimas bei jos suteikimo terminai iš esmės priklauso vien tik nuo atitinkamą prašymą gavusios šalies geranoriškumo.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei baudžiamojo proceso trukmę nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju vienintelis būdas garantuoti tinkamą teisingumo vykdymą dėl R. V. pareikšto kaltinimo – panaudoti L. V. ir A. B. parodymus, duotus Šveicarijos baudžiamajame procese.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad L. V. ir A. B. parodymai yra svarbūs R. V. kaltinantys įrodymai, tačiau kruopščiai įvertinus procesą, sprendžia, jog byloje yra pakankamai kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančių tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą. Pastarąją išvadą pirmiausiai patvirtina tai, jog šių liudytojų parodymais vadovavosi Šveicarijos Konfederacijos teismai, spręsdami R. V. bendrininkų baudžiamosios atsakomybės klausimą. Šių teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog L. V. ir A. B. parodymai yra patikimi, nuoseklūs bei atitinkantys kitą bylos medžiagą. Išanalizavę bei įvertinę juos visų kitų surinktų duomenų kontekste, teismai laikė nustatytomis aplinkybėmis tai, jog: 2009 m. gruodžio mėnesį R. V. susisiekė su A. B. ir pasiūlė jam „darbą“ už gerą atlygį Lotynų Amerikoje. Pastarasis papasakojo apie galimybę užsidirbti L. V. ir jie kartu atvyko į Ciurichą, kur juos sutiko R. V. ir supažindino su S. D. ir B. O.. Atvykęs į Guayaquil (Ekvadoras), A. B. surinko „Mama“ telefono numerį, kurį iš anksto jam buvo davęs R. V. (b. t. 7, b. l. 10); A. B. ir L. V. atvyko į Šveicariją 2009 m. gruodžio 12 d. verbuotojo R. V. nurodymu ir pastarajam kontroliuojant, o kartu ir jo artimai draugei B. O. (b. t. 7, b. l. 63); 2009 m. gruodžio 11 d. Ciuriche oro uoste R. V. susitiko su L. V. ir A. B. (b. t. 7, b. l. 4); B. O. verbuodavo lietuvius padėdama R. V. (b. t. 6, b. l. 105); A. B. buvo R. V. užverbuotas 2009 m. gruodžio mėnesį tam, kad atliktų kokaino pervežimą iš Ekvadoro į Šveicariją (b. t. 6, b. l. 112, b. t. 5, b. l. 164).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog A. B. ir L. V. parodymai, duoti Šveicarijos baudžiamajame procese, buvo nuoseklūs ir sutapo tarpusavyje. Taip A. B. pareigūnams buvo nurodęs, jog R. V. užverbavo jį kokaino pervežimams iš Ekvadoro į Šveicariją 2009 m. gruodžio mėnesį. R. V. paprašė jo rasti ir kitų asmenų, kurie sutiktų tuo užsiimti, tad A. B. pasiūlė L. V. vykti į Ciurichą kartu. R. V. jam atsiuntė kelionei reikalingus pinigus ir gruodžio viduryje jie su L. V. atvyko į Šveicariją, kur juos sutiko R. V.. Pastarasis palydėjo juos iki viešbučio, kur papasakojo, jog L. V. ir A. B. reikės vykti į Guayaquil ir parvežti vieną kilogramą kokaino į Ženevą, o iš jos traukiniu į Ciurichą. R. V. jiems paaiškino, kad narkotikus reikės perduoti jų lauksiantiems žmonėms. Pasak A. B., jiems buvo pasakyta, jog Ekvadore viską organizuoja „Mama“, o už kilogramą parvežto kokaino bus sumokėta 4200 Eur. A. B. teigimu, R. V. nurodė, jog afrikiečiai jiems nupirks bilietus į Guayaquil. A. B. ir L. V. turėjo ten vykti per Madridą. R. V. taip pat liepė jiems atvykus į Ekvadorą paskambinti „Mamai“(C. T.). Nurodė, kad ši moteris yra juodaodė. Sakė, kad ji pasakys A. B. ir L. V. ką reikės daryti toliau. Anot A. B., suteikęs jiems visas instrukcijas, R. V. pasakė, kad turi vykti į Lietuvą, o L. V. ir A. B. supažindino su dviem juodaodžiais (moterimi – B. O., ir vyru – S. D.), kurie atvyko į viešbutį. Pastarieji patvirtino R. V. suteiktas elgesio instrukcijas (b. t. 2, b. l. 118-119, b. t. 5, b. l. 77; b. t. 7, b. l. 10).

L. V. iš esmės davė identiškus A. B. nurodytoms aplinkybėms parodymus. Papildomai paaiškino, jog A. B. iš karto jam buvo pasakęs, jog reikės vežti narkotikus. Anot L. V., A. B. jam buvo nurodęs jau tris kartus pats vežęs narkotikus iš Ekvadoro į Šveicariją (b. t. 2, b. l. 112-114, b. t. 5, b. l. 77; b. t. 7, b. l. 10).

BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka, šie A. B. ir L. V. parodymai buvo pagarsinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

Pažymėtina, kad L. V. ir A. B. nurodytas aplinkybes patvirtina kiti rašytiniai byloje surinkti įrodymai: nuotraukos, kuriose užfiksuotas R. V. atvykęs sutikti atvažiavusių A. B. ir L. V. (b. t. 1, b. l. 72, 129-130); WESTERN UNION 2009 m. gruodžio 10 d. 649 Eur R. V. įvykdytas pinigų pervedimas A. B. (b. t. 5, b. l. 75); telefoniniai pokalbiai, kurie patvirtina, jog R. V. užsiėmė pervežėjų iš Lietuvos verbavimu, tarp kurių minimi L. V. ir A. B. (b. t. 7, b. l. 4); A. B. sulaikymo Guayaquil oro uoste protokolas, kuriame nurodoma, jog jo mobiliajame telefone buvo rastas R. V. telefono numeris (b. t. 5, b. l. 76).

Vertindama L. V. ir A. B. parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog Šveicarijos Konfederacija yra Konvencijos dalyvė, taigi šioje valstybėje baudžiamasis procesas vyksta pagal Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso, kuriame buvo duoti L. V. ir A. B. parodymai, teisingumas nėra nuginčytas. Nors nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso metu nepavyko užtikrinti gynybos galimybės apklausti minėtus asmenis, jų tapatybės yra žinomos, taigi gynyba turėjo galimybę ginčyti jų paties ir jų parodymų patikimumą bei pateikti savąją įvykių versiją ir ją patvirtinančius įrodymus. Bylos medžiaga nustatyta, kad teisminio proceso metu gynyba šia galimybe pasinaudojo: pateikė argumentus dėl R. V. vaidmens jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme; nurodė, jog R. V. nesuvokė kokias uždraustas apyvartoje medžiagas turės pervežti A. B. ir L. V.; tvirtino, jog R. V. veiksmai apsiribojo vien pasiūlymo A. B. atvykti į Šveicariją pateikimu ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos Šveicarijos teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės, byloje surinkti ir teisėjų kolegijos įvertinti rašytiniai įrodymai paneigia šiuos gynybos argumentus bei patvirtina L. V. ir A. B. parodymų patikimumą. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog A. B. ir L. V. siekia apkalbėti R. V. ir dėl kurių teismas turėtų abejoti jų parodymų teisingumu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl R. V. galimybės užduoti klausimus B. O. ir S. D. nebuvimo, tačiau pažymi, jog nors šie parodymai ir yra minimi skundžiamame nuosprendyje, spręsdamas R. V. kaltės klausimą, pirmos instancijos teismas iš esmės jais nesivadovavo. Apygardos teismas analizavo paties R. V. duotus parodymus bei L. V. ir A. B. paaiškinimus. Minėdamas B. O. parodymus, o būtent tai, jog ji nurodė, kad jos prašymu R. V. surado du žmones Lietuvoje, galinčius gabenti narkotikus, apygardos teismas akcentavo, jog šiuos paaiškinimus patvirtina kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai (b. t. 8, b. l. 9).

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad tai, jog R. V. negalėjo užduoti klausimų A. B., L. V., B. O. ir S. D. nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, taikomo kartu su šio straipsnio 1 dalimi, nuostatų.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija laiko byloje įrodyta, jog R. V., veikdamas organizuotoje grupėje kartu su C. T. ir C. T. B. O., veikusiais Ekvadoro Respublikoje, ir B. O., B. G. bei S. D., veikusiais Šveicarijos Konfederacijoje, organizavo nusikalstamą veiką – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų, turint tikslą jas išplatinti, įgijimą Ekvadoro Respublikoje ir jų gabenimą (pasitelkus jo paties užverbuotus A. B. ir L. V.) iš Ekvadoro Respublikos į Šveicarijos Konfederaciją.

Apeliacinio skundo teiginiai, jog R. V. nebuvo organizuotos grupės nariu ar bendrininku, kurie savo veiksmais siekė vieno rezultato – organizuoti kokaino įgijimą Ekvadore, jo gabenimą į Šveicariją ir gauti savo pelno dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Pagal teismų praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (kasacinė nutartis Nr. 2K-210/2009). Inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinė nutartis 2K-7-96/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji bendrininkavimo organizuota grupe požymiai. Bylos medžiaga patvirtina, jog R. V. inkriminuotas labai sunkus nusikaltimas buvo įvykdytas veikiant organizuota grupe, sudaryta iš daugiau nei dviejų asmenų (C. T., B. O., S. D. ir kt.), bendrininkams pasiskirsčius atitinkamomis užduotimis – R. V. rūpinosi lietuvių kilmės narkokurjerių verbavimu, apmokėjo L. V. ir A. B. atvykimo į Šveicariją išlaidas, davė nurodymus dėl jų elgesio tiek Šveicarijoje, tiek Ekvadore, supažindino su B. O. ir S. D.. Pastarieji savo ruožtu dar kartą patvirtino R. V. duotas instrukcijas, nupirko L. V. ir A. B. lėktuvo bilietus, drabužius ir kt.

Priešingai nei teigia Apeliantas, tokie aktyvūs R. V. veiksmai patvirtina, kad jis suprato savo veiksmų neteisėtumą, kad veikoje dalyvauja, atlikdamas tam tikras užduotis ar vaidmenis kartu su kitais asmenimis, kurių veiksmai buvo suderinti, t. y. suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės narys ir savo vaidmenį jo daromame nusikaltime. Byloje nustatyta, jog R. V. atlikti veiksmai iš esmės atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, kaip jau buvo minėta, konstatavus organizuotą grupę, padėjėjas prilyginamas nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojas.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog R. V. vaidmuo nusikaltime buvo atsitiktinis ir antraeilis, kadangi jis tik supažindino B. O. su L. V. ir A. B.. Ši Apelianto argumentą paneigia ne tik aukščiau aptarti pastarųjų asmenų parodymai (kur jie patvirtino, jog R. V. juos užverbavo, sutiko oro uoste, palydėjo iki viešbučio, teikė elgesio instrukcijas, davė „Mamos“ (C. T.) telefono numerį, kuriuo jie turėjo paskambinti atvykę į Ekvadorą), bet ir rašytinė bylos medžiaga: tarptautinio tardymo atlikimo pavedimas, kuriame nurodoma, jog Ženevos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog R. V. atliko labai svarbų vaidmenį šiame tarptautiniame kokaino platinimo centre (buvo B. O. draugu, pats gabeno narkotikus iš Ekvadoro, darė pinigų pavedimus į C. T., C. T. B. O. į Ekvadorą bei A. B. į Lietuvą, užverbavo kokaino gabenimui L. V. ir A. B., pasitiko juos, o sekančią dieną supažindino su B. O. ir S. D., 2010-01-22 po L. V. sulaikymo, telefonu pranešė apie tai B. O.) (b. t. 1, b. l. 36); B. O. ir C. T. tarpusavio pokalbiai, kur pastaroji pataria B. O. „branginti“ savo draugą R. V., nes jis jiems labai padeda (b. t. 7, b. l. 5); R. V. skambutis B. O., kur jis pranešė apie L. V. sulaikymą (b. t. 7, b. l. 8); R. V. SMS žinutė, skirta B. O., kur jis rašė: “Labas, mažyle. Kaip laikaisi? Ar tau dar reikia žmonių? Aš rūpinuosi viza į T. L.“(b. t. 7, b. l. 9). Pastarieji duomenys neginčytinai patvirtina, jog R. V. vaidmuo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nebuvo antraeilis. Jis puikiai suvokė, jog dalyvauja organizuotos grupės vykdomame nusikaltime, žinojo savo vaidmenį bei atliko veiksmus, kurių iš jo buvo tikėtasi, t. y. surado lietuvius, kuriems pažadėjo didelius pinigus už narkotinių medžiagų parvežimą iš Ekvadoro į Šveicariją.

Tai, kad ne visi grupės nariai pažinojo kiekvieną grupės narį, nebuvo detaliai ir iš anksto aptarę visų nusikalstamos veikos detalių pagal formuojamą teismų praktiką neturi reikšmės organizuotos grupės konstatavimui. Svarbu tai, kad R. V. suprato bendrai su kitais asmenimis darantis nusikalstamą veiką, jos pobūdį ir bendrą vieningą tikslą, kurie patvirtina subjektyviųjų požymių (susitarimo ir bendros tyčios) jo veiksmuose buvimą.

Grįsdamas aptariamą apeliacinio skundo argumentą, apeliantas cituoja 2012-02-02 Ženevos Respublikos ir Kantono Baudžiamojo teismo sprendimą, 2013-08-12 Respublikos ir Ženevos kantono teisminės institucijos Baudžiamųjų bylų apeliacijos ir peržiūrėjimo sprendimą bei 2013-06-11 Respublikos ir Ženevos kantono teisminės institucijos Baudžiamųjų bylų skyriaus nuosprendį, tačiau daro tai labai selektyviai. Taip tame pačiame 2012-02-02 Ženevos Respublikos ir Kantono Baudžiamojo teismo sprendime, be Apelianto nurodomų aplinkybių, teigiama, jog S. D. <...>, veikdamas kartu su B. O., C. T., <...>, R. V. vykdė didelių narkotinių medžiagų kiekių iš Lotynų Amerikos pervežimą (b. t. 5, b. l. 58). Tame pačiame šio sprendimo puslapyje nurodoma, jog A. B. ir L. V. užverbavo R. V.. 2013-06-11 Respublikos ir Ženevos kantono teisminės institucijos Baudžiamųjų bylų skyriaus nuosprendyje konstatuota, jog B. O. ėmėsi veiksmų, siekdama įvežti į Šveicariją didelį kiekį kokaino iš Bolivijos ir Ekvadoro verbuodama arba padėdama M. S. ir R. V. verbuojant lietuvius narkotikų gabentojus (b. t. 6, b. l. 105). Šiame procesiniame sprendime, kalbant apie didesnę atsakomybę turėjusius organizuotos grupės narius, nurodomas ir R. V. (b. t. 6, b. l. 112). Analogiškai vertintinas ir 2013-06-11 Respublikos ir Ženevos kantono teisminės institucijos Baudžiamųjų bylų skyriaus nuosprendis, kuriame be Apelianto akcentuojamų aplinkybių, yra nurodomi kiti R. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo patvirtinantys duomenys (b. t. 7, b. l. 4, 5, 8, 9 ir t. t.).

Įvertinus aukščiau aptartus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija laiko byloje neginčytinai nustatyta, jog R. V. veikė tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog elgdamasis kaltinime nurodytu būdu, jis nesuvokė pavojingos savo nusikalstamos veikos pobūdžio ir neatliko jokių kaltų veiksmų. Tiek L. V. bei A. B. parodymai, tiek kiti teisėjų kolegijos išsamiai išanalizuoti rašytiniai įrodymai - B. O. ir C. T. pokalbiai (patarimas „branginti“ nuteistąjį), paties R. V. B. O. rašytas SMS (klausimas, ar dar reikia žmonių), kita byloje surinkta medžiaga, patvirtinanti, jog narkotines medžiagas iš Pietų Amerikos ir Afrikos valstybių į Šveicariją dažniausiai atgabendavo lietuviai, leidžia daryti visiškai priešingą išvadą – R. V. ne tik suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, bet ir numatė, jog dėl jo elgesio gali kilti pavojingi padariniai bei jų norėjo (BK 16 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliantas taip pat nurodo, jog spręsdamas R. V. kaltės klausimą, pirmos instancijos teismas negalėjo vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi tuo metu R. V. buvo pareikštas įtarimas dėl kitos veikos padarymo. Iš tikrųjų bylos medžiaga nustatyta, jog pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. V. buvo apklaustas, pareiškus jam įtarimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kad 2009-12-06 iš Ekvadoro jis pargabeno į Šveicariją nenustatytą kiekį narkotinių medžiagų, kurias perdavė afrikiečių tautybės Šveicarijos pilietybę turintiems asmenims bei šiai nusikalstamai veikai užverbavo L. V. ir A. B., kurie 2009-12-25 sulaikyti Ekvadore – A. B. sulaikytas su 2638 g. kokaino, o 2010-01-22 L. V. sulaikytas su 1639 g. kokaino (b. t. 7, b. l. 103). Apeliantas pagrįstai nurodo, jog šiuo metu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl narkotinių medžiagų pargabenimo iš Ekvadoro R. V. yra nutrauktas. Tačiau iš 2010 m. rugsėjo 21 d. nuteistajam pareikšto įtarimo turinio matyti, jog jame buvo nurodytos ir kitos su R. V. vėliau pareikštu kaltinimu susijusios faktinės aplinkybės, o būtent tai, jog jis užverbavo L. V. ir A. B.. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu R. V. duotais parodymais, siekiant patvirtinti arba paneigti nagrinėjamoje byloje nustatytinas faktines aplinkybes, pirmos instancijos teismas baudžiamųjų įstatymų reikalavimų nepažeidė. Juo labiau, kad skundžiamame nuosprendyje šiais nuteistojo parodymais buvo vadovautasi tik tiek, kiek tai yra susiję su R. V. teisme naujai nurodyta aplinkybe, jog jis nežinojo ką gabeno lagamine iš Ekvadoro, tad atitinkamai negalėjo to nurodyti L. V. ir A. B.. Įvertinęs byloje surinktų įrodomų visumą, apygardos teismas konstatavo, jog tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja ne tik kitai byloje surinktai rašytinei medžiagai (L. V. ir A. B. parodymams; pokalbiams, vykusiems tarp B. O. ir C. T.; pavedimų C. T. darymui ir kt.), bet ir anksčiau jo paties nurodytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, kurios pagrįstumą patvirtina ir tai, jog R. V. pats buvo nuvykęs į Ekvadorą, bendravo su šioje valstybėje veikusiais organizuotos grupės nariais, palaikė draugiškus santykius su Šveicarijoje gyvenusia ir šioje valstybėje organizuotos grupės veiksmus koordinavusia B. O. ir kt.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai nustatyta kaip narkotinės medžiagos atsirado L. V. ir A. B. lagaminuose jų sulaikymo metu. Pažymėtina, jog teismui nustačius, kad R. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe, jis, kaip ir visi kiti bendrininkai, atsako už tų nusikalstamų veikų padarymą, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Teismo jau buvo pasisakyta, jog tarptautinės organizuotos grupės, kurios nariu buvo ir R. V., tikslu buvo narkotinių medžiagų iš Ekvadoro į Šveicariją gabenimas. R. V. užverbavus narkokurjerius bei atlikus kitus, jam pavestus veiksmus, nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą tęsė kiti Ekvadore buvę organizuotos grupės nariai. Įsiteisėjusiais Šveicarijos teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta (tą patvirtina ir nagrinėjamos bylos rašytinė medžiaga), jog tai būtent jie perdavė L. V. ir A. B. narkotines medžiagas, tad apeliaciniame skunde yra nepagrįstai nurodoma, jog byloje nėra nustatyta šių narkotinių medžiagų kilmė bei jų ryšys su nuteistuoju.

Teisėjų kolegija pažymi, jog daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurias pagrįsdamas aptariamą apeliacinio skundo argumentą nurodo apeliantas, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, kalbama apie narkotinių medžiagų įsigijimą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų (kasacinės nutartys 2K-490/2011, 2K-157/2006, 2K-488/2009, 2K-P-218/2009 ir kt.). Taigi minėtuose procesiniuose sprendimuose teismų nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu teismams sprendžiant bylas, precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Ginčydamas jam priimto nuosprendžio teisėtumą, Apeliantas taip pat nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų aišku kokiu būdu buvo nustatytas kaltinime nurodytas narkotinių medžiagų kiekis bei jų grynumas (70-80 procentų). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši faktinė aplinkybė yra nustatyta Šveicarijos teismų priimtais galutiniais spendimais, kurių teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Be to, tiek pas L. V., tiek pas A. B. rastų narkotinių medžiagų kiekis (atitinkamai 2,638 kg. bei 1,639 kg.) žymiai viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą labai didelį kokaino kiekį – 100 g., tad net ir nustačius 20 procentų mažesnį narkotinių medžiagų kiekį (100 procentų grynumo), nuteistojo veiksmų kvalifikavimui tai reikšmės neturėtų.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino R. V. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Naikinti 2015 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat prašė teismo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Anot Apelianto, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėta teisės norma, tačiau parinko jam netinkamą bausmės rūšį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti į tai, jog R. V. anksčiau nebuvo teistas (teistumas išnykęs), dirba, gyvena šeimoje, su kuria yra susietas glaudžiais socialiniais ryšiais, po jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo daugiau nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų. Apeliantas taip pat pažymi, jog šio proceso metu buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. V. paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, švelninti ją, parenkant kitą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį, nėra jokio pagrindo. Skirdamas nuteistajam bausmę bei parinkdamas jos rūšį, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 straipsnyje, 54 straipsnyje, 56 straipsnyje nepažeidė. Pažymėtina, kad skirdamas R. V. bausmę bei nuspręsdamas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apygardos teismas jau atsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuojamas teigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, t. y. į tai, jog R. V. dirba, turi šeimą, yra teigiamai charakterizuojamas, po jam inkriminuojamos veikos naujų baudžiamosios teisės pažeidimų nėra padaręs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmos instancijos teismo buvo atsižvelgta ir į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Įvertinus visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei vadovaujantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas - taikyti R. V. BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant žymiai švelnesnę bausmę (3 metai laisvės atėmimo) nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė (10 metų laisvės atėmimo). Apeliantas nenurodo jokių naujų išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą dar labiau švelninti jam skirtiną bausmę, paskiriant baudą.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje R. V. pripažintas kaltu padaręs labai sunkų su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, susijusį nusikaltimą. Byloje suriktais įrodymais nustatyta, jog minėtas nusikaltimas buvo padarytas organizuotos grupės, kurios nariu buvo ir R. V.. Bausmės skyrimui reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą kaltininkams paprastai yra skiriamos žymiai griežtesnės bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-103-976/2016, 2K-76-976/2015, 2K-445/2008 ir kt.).

Apeliacinio skundo argumentas dėl kitiems organizuotos grupės nariams Šveicarijos teismų paskirtų bausmių, plačiau neanalizuojamas, kadangi teisėjų kolegijos jau buvo minėta, jog šį baudžiamąjį procesą perdavus Lietuvos Respublikai, R. V. baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis mūsų šalies baudžiamaisiais įstatymais.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. V. gynėjo advokato J. Š. apeliacinį skundą atmesti.