Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos atstovui A. M. ir atsakovės atstovams A. G. ir S. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Atenergo“ skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja UAB „Atenergo“ (toliau – ir pareiškėja, ir bankroto administratorius) kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 2–8), prašydama panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Tarnyba) direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. Nr. V-4-3 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti viešą įspėjimą (toliau – Įsakymas).

Nurodo, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėja nubausta už tai, kad pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 5 dalies 14, 16 ir 20 punktus bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 4-951 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – Kodeksas) 11.2 ir 11.4 papunkčius.

Nesutinka su Sprendime konstatuotais Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Kodekso 11.4 papunkčio pažeidimais, t. y. kad priverstinę UAB „Aftalitana“ (toliau – ir įmonė) turto ir dokumentų perėmimo–perdavimo procedūrą inicijavo praėjus net 3 metams nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pareiškėjos teigimu, UAB „Aftalitana“ bankroto bylos iškėlimo nutartis įsiteisėjo 2013 m. vasario 14 d. Dalis dokumentų iš šios įmonės vadovo buvo perimti po ikiteisminio tyrimo atlikimo. Pareiškėjai nesuteikta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl ji negalėjo imtis jokių veiksmų dėl viso turto ir dokumentų perėmimo. Teigia, kad išnaudojo visas galimybes dėl dokumentų ir turto paieškos.

Taip pat nesutinka, kad pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, t. y. per teismo nustatytą terminą neperdavė naujajam bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto. Pareiškėja, būdama įmonės kreditoriumi, siekė pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kol Klaipėdos apygardos teismas išnagrinės klausimą dėl bankroto administratoriaus pateikto prašymo. Klaipėdos apygardos teismui netenkinus šio prašymo, turtas buvo perduotas iš karto, todėl nėra pagrindo traktuoti, kad pareiškėja piktnaudžiavo savo padėtimi.

Nesutinka ir su Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Kodekso 11.2 papunkčio pažeidimu, t. y. kad neorganizavo turto pardavimo ir klausimo sprendimo įmonės kreditorių susirinkime dėl termino pratęsimo. Teigia, kad terminą gali pratęsti teismas tik kreditorių susirinkimo prašymu, o bankroto administratorius negali atsakyti už teismo priimtą nutarimą pratęsti likvidavimo terminą. Pareiškėjos teigimu, atsakovė neteisi teigdama, kad pažeistas Kodekso 11.2 papunktis, t. y. kad pareiškėja, nesušaukdama įmonės kreditorių susirinkimų, vilkino įmonės bankroto procesą. Kreditorių sušaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, tačiau tokio prašymo nei kreditorių susirinkimo pirmininkas, nei kiti kreditoriai nepateikė.

Nesutinka, kad buvo pažeistas Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas, nes finansinių ataskaitų rinkiniai turėtų būti pateikiami Bankroto departamentui. Bankroto administratorius yra atsakingas už finansinių metų laikotarpį sudarytą balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, tačiau neturi pareigos teikti tvirtinimui kreditorių susirinkimui finansinių ataskaitų rinkinio.

Taip pat mano, kad šiuo atveju buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nurodyti administracinės procedūros terminai.

Paaiškina, kad pareiškėja įmonės kreditorių susirinkimui nutarimo projektą dėl įmonės turto pardavimo pateikė tik 2015 m. liepos 28 d. antrajam kreditorių susirinkimui. Iki to laiko, nors nuo bankroto proceso pradžios buvo praėję daugiau kaip 2,5 metų, klausimas dėl turto pardavimo svarstytas nebuvo. Duomenų, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo metu įmonės turto realizavimui būtų buvę taikyti kokie nors apribojimai, nebuvo pateikta, o dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškėja į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 12 d.

Pabrėžė, kad pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2013 m. gegužės 8 d., o antrasis buvo sušauktas tik po 2 metų, t. y. 2015 m. liepos 28 d., taigi pareiškėja pažeidė profesionalumo principą, taip vilkindama įmonės bankroto procesą.

Teigia, kad kreditorių susirinkimui turėjo būti pateikta metinė finansinė ataskaita, o ne tik metinis balansas, nes balansas yra tik finansinių ataskaitų rinkinio dalis. Pareiškėja nesudarė įmonės finansinių ataskaitų už 2013 m. ir visų finansinių ataskaitų už 2014 m.

Nesutinka, kad buvo praleisti administracinės procedūros terminai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. kovo 31 d. Tarnyboje buvo gautas V. G. 2016 m. kovo 29 d. skundas „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“ įgalioto asmens A. M. veiksmų“ (t. 2, b. l. 106–109). 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. D2-1386 Tarnyba kreipėsi į pareiškėją su prašymu iki 2016 m. gegužės 2 d. pateikti paaiškinimą dėl gauto skundo ir pridėti teiginius pagrindžiančius dokumentus (t. 2, b. l. 102). 2016 m. gegužės 2 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjos 2016 m. gegužės 1 d. paaiškinimas (t. 2, b. l. 134–136). 2016 m. spalio 13 d. Tarnyboje buvo gautas A. G. 2016 m. spalio 7 d. skundas „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“ įgalioto asmens A. M. veiksmų“ (t. 2, b. l. 32–38).

2016 m. gruodžio 6 d. Tarnyba kreipėsi į naujai paskirtą bankroto administratorių – UAB „Geraldis“ – dėl informacijos pateikimo. Naujasis bankroto administratorius 2016 m. gruodžio 8 d., 2016 m. gruodžio 10 d. ir 2016 m. gruodžio 19 d. atsakovei pateikė informaciją ir medžiagą.

2016 m. gruodžio 22 d. Tarnyba parengė išvados dėl pareiškėjos veiksmų projektą Nr. D4-1529, kuris buvo pateiktas Tarnybos direktoriui, tuo pačiu supažindinant su išvados projekto turiniu pareiškėją (t. 2, b. l. 1–11). 2017 m. sausio 2 d. pareiškėja pateikė pastabas dėl minėto išvados projekto.

Tarnyba 2017 m. sausio 4 d. surašė išvadą Nr. D4-11 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“ veiksmų, administruojant BUAB „Aftalitana“ bankroto procesą“ (t. 1, b. l. 134–14) ir 2017 m. sausio 4 d. skundžiamą įsakymą Nr. Nr. V-4-3 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti viešą įspėjimą dėl Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14, 16 ir 20 punktų bei Kodekso11.2 ir 11.4 papunkčių pažeidimus (t. 1, b. l. 133).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skundžiamu Įsakymu pareiškėjai paskirtos nuobaudos už jos veiksmus, administruojant BUAB „Aftalitana“ bankroto procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Kodekso nuostatos.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Administratorius savo veikloje vadovaujasi efektyvumo principu – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne dalimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką; efektyviai naudoti žmogiškuosius ir materialinius išteklius; aktyviai talkinti teismo ir kreditorių susirinkimų darbui, nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu (Kodekso 11.4 papunktis).

Byloje nustatyta, kad UAB „Aftalitana“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta pareiškėja. Ginčo dėl aplinkybės, kad nebuvo perduotas visas įmonės turtas ir dokumentai bankroto administratoriui, byloje nėra. Pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1501-186/2016 priėmė 2016 m. liepos 22 d. nutartį, kuri įsiteisėjo 2017 m. vasario 2 d. Šioje nutartyje minėtas teismas konstatavo, kad „<...> su teisiniu reglamentavimu yra nesuderinama situacija, kuomet bankroto administratorė (pareiškėja) priverstinio bendrovės turto ir dokumentų perėmimo / perdavimo procedūrą inicijavo praėjus net 3 metams nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pati bankroto administratorė teismui dar 2013 m. pateiktoje veiklos ataskaitoje nurodė, jog BUAB „Aftalitana“ direktorius ir akcininkas bendrovės dokumentus ir turtą turėjo perduoti dar iki 2013 m. kovo 1 d.; 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinimuose teismui ji nurodė, jog įmonėje yra neperduoto turto, tačiau su prašymu dėl baudos skyrimo ir vykdomojo rašto išdavimo administratorė kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 29 d., kuriame, be kita ko, nurodė, jog bankroto administratorei iki šio prašymo pateikimo nėra perduoti visi dokumentai“. Taigi nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės argumentu, kad pareiškėjos neveikimas dėl įmonės turto ir dokumentų perėmimo / perdavimo klausimu yra konstatuotas įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1501-186/2016. Vadinasi, faktas, jog pareiškėja priverstinio įmonės turto ir dokumentų perėmimo / perdavimo procedūrą inicijavo praėjus 3 metams nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tokiu būdu pažeidė Įstatymą, yra iš naujo nebeįrodinėjamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog tokiu būdu buvo pažeisti anksčiau paminėti Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktai ir Kodekso 11.4 papunktis. Pareiškėja nei atsakovei, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą.

Tuo pačiu atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, jog vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama bankroto proceso operatyvumo ir sklandumo svarba, nurodant, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi, administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punktas nustato, kad administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad teismas, atstatydinęs administratorių ir paskyręs kitą administratorių, nurodo terminą, per kurį buvęs administratorius privalo perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Jeigu atstatydintas administratorius be pateisinamos priežasties per nustatytą laiką neperduoda įmonės turto ir dokumentų ar perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus <...>.

Teismas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ji nepadarė Kodekso 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte numatyto pažeidimo ir naujajam bankroto administratoriui perdavė turtą iš karto po to, kai Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjo klausimą dėl jo pateikto prašymo pasinaudoti daikto sulaikymo teise ir priėmė nutartį netenkinti šio prašymo. Toks teismo vertinimas vėlgi grindžiamas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1501-186/2016 nustatytos aplinkybėmis, kurios naujai neįrodinėjamos. Be to, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėja buvo įpareigota perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą iki 2016 m. spalio 24 d., tačiau iš 2016 m. lapkričio 2 d. turto perdavimo-perėmimo akto matyti, kad pareiškėja perdavė tik dalį įmonės turto, nes automobilis Peugeot 206 nebuvo perduotas (t. 2, b. l. 30). Šiuo atveju šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja, todėl sutiktina, kad pareiškėja pažeidė ir Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą. Pareiškėjos argumentas, kad turtas buvo perduotas iš karto po to, kai Klaipėdos apygardos teismas netenkino jo prašymo, yra atmestinas, nes pareiškėjos kaip bankroto administratoriaus pareiga imtis aktyvių veiksmų iš karto ir nedelsiant perimti visą įmonės turtą, vykdant teismo nurodymą; jo tikslas yra kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus bei išsaugoti skolininko turtą, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

Administratorius savo veikloje pagal Kodekso 11.2 papunktį vadovaujasi profesionalumo principu – turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus.

Pareiškėjos teigimu, ji nepažeidė Kodekso 11.2 papunkčio, nes kreditorių sušaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Atsakydamas į minėtus pareiškėjos argumentus, teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl apeliantui paskirtos baudos panaikinimo, ypač svarbu atsižvelgti į tai, kad teismo įpareigojimų nevykdęs asmuo (šiuo atveju – bankroto administratorius) yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktuose nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, bei kurį saisto specialios etikos taisyklės (Apeliacinio teismo nutartis 2017 m. vasario 2 d. civilinėje byloje Nr. 2-429-823/2017). Byloje nustatyta, kad pareiškėja įmonės kreditorių susirinkimui nutarimą projektą dėl įmonės turto pardavimo pateikė tik 2015 m. liepos 28 d. antrajam kreditorių susirinkimui. Nei atsakovei, nei teismui nepateikta duomenų, kad dėl turto pardavimo buvo svarstoma anksčiau, nors kaip minėta, nuo bankroto iškėlimo pradžios praėjo daugiau nei 2,5 metų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmasis kreditorių susirinkimas buvo sušauktas 2013 m. m. gegužės 8 d. (t. 3, b. l. 1–8), o antrasis – 2015 m. liepos 28 d. (t. 2, b. l. 41–46). Taigi dvejus metus nesušaukdama įmonės kreditorių susirinkimų pareiškėja neabejotinai vilkino bankroto procesą. Toks bankroto administratoriaus elgesys vertinamas kaip nepateisinamas delsimas. Iš to seka, kad pareiškėja nepakankamai rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atliko savo pareigas, taip pažeisdama anksčiau paminėtą profesionalumo principą.

Administratorius organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Tais atvejais, kai įmonė nėra pateikusi mokesčių deklaracijų ir kitų dokumentų, administratorius privalo suteikti galimybę atitinkamoms institucijoms atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti (Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas). Pažymėtina, kad minėtas punktas įpareigoja pareiškėją pateikti metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad neturi pareigos teikti tvirtinimui kreditorių susirinkimui finansinių ataskaitų rinkinio, todėl sutiktina su atsakove, kad buvo pažeistas Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas.

Dėl galimai pažeistų Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nurodytų administracinės procedūros terminų teismas pažymi, jog pareiškėjos argumentas, kad nuobauda paskirta praleidus Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje numatytus administracinės procedūros terminus, yra nepagrįstas. Šiuo atveju pareiškėja skundą padavė ne dėl viešojo administravimo subjektų, bet dėl pareiškėjos, kaip bankroto administratoriaus, galimai padarytų jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, todėl pareiškėjai teisinės pasekmės – nuobaudos paskyrimas – kilo ne iš viešojo administravimo procedūros. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju administracinė procedūra nebuvo vykdoma, teigti, kad praleistas 20 darbo dienų terminas, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjai nuobauda – viešas įspėjimas paskirta pagrįstai, ji yra proporcinga padarytiems pažeidimams, todėl tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą Įsakymą nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 str. 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Atenergo“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.