- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-14
- Bylos Nr.
- e2A-677-407/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00669-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- B. C., L. C., J. C., G. C.
- Atsakovas
- J. C.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. C. (B. C.), L. C. (L. C.) ir atsakovo J. C. (J. C.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. C., G. C. (G. C.), L. C., B. C. ieškinį atsakovui J. C. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai J. C., G. C., L. C. ir B. C. kreipėsi į teismą prašydami priteisti ieškovams G. C. ir J. C. kaip solidariems kreditoriams, iš atsakovo J. C. 54 818 Eur skolą, 2 330,83 Eur palūkanasų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas; ieškovams L. C. ir B. C., kaip solidariems kreditoriams, priteisti iš atsakovo J. C. 39 000 Eur skolą, 6 229,32 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovai Prancūzijos Respublikos piliečiai G. C. ir J. C. (sutuoktiniai) suteikė savo sūnui atsakovui iš viso 54 818 Eur paskolų: 1) 14 770,02 Eur paskolą grynaisiais pinigais, kurios gavimą atsakovas patvirtino 2008 m. vasario 14 d. pasirašydamas ir pateikdamas pagal Prancūzijos Respublikos teisės aktus privalomą paskolos deklaraciją („Paskolos sutarties pareiškimą“) mokesčių administratoriui; 2) 12 000 Eur paskolą grynaisiais pinigais, kurios gavimą atsakovas patvirtino 2008 m. balandžio 13 d. pasirašydamas ir pateikdamas pagal Prancūzijos Respublikos teisės aktus privalomą deklaraciją mokesčių administratoriui; 3) 28 048,04 Eur paskolą, kurios gavimą atsakovas patvirtino pasirašydamas 2009 m. balandžio 17 d. skolos raštelį.
3. Ieškovai Prancūzijos Respublikos piliečiai L. C. ir B. C. (sutuoktiniai) suteikė atsakovui, kuris yra B. C. brolis, iš viso 39 000 Eur paskolų. Paskolos suteiktos tris kartus banko mokėjimo nurodymais (bankiniais čekiais) sumokant 12 000 Eur, 10 000 Eur ir 17 000 Eur sumas, o jų gavimą atsakovas patvirtino pateikdamas tris deklaracijas mokesčių administratoriui bei papildomai 2008 m. balandžio 13 d. pasirašydamas skolos pripažinimą (skolos raštelį) bendrai paskolų sumai – 39 000 Eur. Skolos pripažinime nurodytas visų suteiktų paskolų grąžinimo terminas – 2013 m. sausio pabaiga. Po paskolų suteikimo atsakovas išvyko iš Prancūzijos į Lietuvos Respubliką, kur šiuo metu gyvena. Atsakovas vengia bendrauti su ieškovais ir iki šiol nėra grąžinęs paskolų, nors jų grąžinimo terminai yra seniai pradelsti. Ieškovai dublike pažymėjo, kad atsakovas yra ne kartą pats pripažinęs paskolinius santykius su ieškovais ir faktą dėl 39 000 Eur paskolos gavimo, tai patvirtina atsakovo 2010 m. balandžio 15 d. elektroninis laiškas, siųstas ieškovui B. C.. Be to, likviduojant Prancūzijos bendrovę „SARL TRANSPORT DOUESSIN“, kurios vienas iš akcininkų buvo atsakovas, konstatuota, kad B. C. atsakovui asmeninėms reikmėms yra paskolinęs 39 000 Eur sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 28 d. sprendimu be kita ko priteisė ieškovams B. C. ir L. C. iš atsakovo J. C.iui 22 000 Eur paskolų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Ieškovų J. C. ir G. C. ieškinio reikalavimus atmetė visiškai. Atmetė atsakovo J. C. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovams. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas visų pirma sprendė klausimą dėl taikytinos materialinės teisės ir jurisdikcijos bei nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie šalių susitarimą dėl taikytinos teisės. Pažymėjo, kad vienas iš kriterijų tikrajai šalių valiai nustatyti – šalių elgesys po sutarties sudarymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 5 dalis). Iš atsakovo procesinių dokumentų nustatė, kad atsakovas rėmėsi materialine Lietuvos Respublikos teise, aiškios valios dėl taikytinos Prancūzijos Respublikos teisės neišreiškė, tačiau 2020 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą taikyti Prancūzijos Respublikos Civiliniame kodekse numatytą trumpesnį negu Lietuvos Civiliniame kodekse penkerių metų ieškinio senaties terminą, tačiau įrodymų dėl materialinės Prancūzijos Respublikos teisės turinio ir taikymo praktikos neteikė.
6. Teismas, įvertinęs ginčo esmę, bylos faktines aplinkybes, tai, kad atsakovo, kuris turėtų įvykdyti prievolę, verslo ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ginčo piniginės lėšos pervestos į Lietuvoje veikiantį banką finansuoti Lietuvoje vykdomą komercinę veiklą, padarė išvadą, kad prievolė (grąžinti įgytas pinigines lėšas) yra labiau susijusi su prievolės šalies (atsakovo) verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos Respublikos) teise. Todėl teismas sprendė, kad turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
7. Teismingumo taisykles teismas nustatė remdamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Teismas nurodė, kad prievolių atsiradimo metu ir ieškinio pareiškimo metu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir iki šiol nepasikeitė. Šalys neaptarė pinigų grąžinimo būdo ir vietos. Dėl to sprendė, kad nėra pagrindo taikyti Reglamente nustatytas išimtis dėl bendrojo teismingumo. Teismas konstatavo, kad ši byla pagal Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnio 1 dalį teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
8. Teismas sprendė, kad ieškovų B. C. ir L. C. 2007 m. rugsėjo 7 d. išrašytas atsakovui čekis 12 000 Eur sumai patvirtina 12 000 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovui aplinkybę. Atsakovas tvirtino, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškime atsakovas prisiėmė įsipareigojimą grąžinti 2 000 Eur, tačiau ieškovai, suklastoję dokumentą, įrašė 12 000 Eur (priekyje įrašė skaičių „1“). 2020 m. lapkričio 6 d. ekspertizės akte pateikta išvada, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškime rankraštinius įrašus „07/09/2007“, „5 ans“ ir „12 000 C“ parašė atsakovas J. C. Atsakovas nepaneigė teismo ekspertizės išvados, todėl, teismo vertinimu, 12 000 Eur paskolos suteikimas atsakovui įrodytas tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Be to, 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškime yra originalus atsakovo parašas (atsakovas neįrodinėjo, kad yra parašo faksimilės atspaudas arba pasirašyta kito asmens). Taigi teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 12 000 Eur paskolos priteisimo.
9. 2008 m. sausio 3 d. banko mokėjimo nurodymas dėl 10 000 Eur (mokėjimo paskirtis „parama šeimai“) yra tiesioginis 10 000 Eur pinigų sumos perdavimo atsakovui įrodymas. Ieškovai pateikė 2008 m. sausio mėnesio (diena neįskaitoma) paskolos sutarties pareiškimą, kurį pasirašė atsakovas. Dėl paskolos pareiškimo autentiškumo jokių ginčų šalys nekėlė, ekspertizės skirti atsakovas dėl šio dokumento neprašė. Teismo vertinimu, labiau tikėtina išvada, kad 2008 m. sausio 3 d. banko mokėjimo nurodymu suteikta 10 000 Eur paskola, todėl teismas tenkino reikalavimą dėl 10 000 Eur paskolos priteisimo.
10. Ieškovai B. C. ir L. C. aplinkybę, kad atsakovui suteiktos paskolos bendrai 39 000 Eur sumai (12 000 + 10 000 + 17 000), įrodinėjo 2010 m. balandžio 15 d. atsakovo elektroniniu laišku, kuriame pripažįstama 39 000 Eur paskola, 2010 m. rugsėjo 8 d. teismo paskirto likvidatoriaus M. B. (M. B.) pranešimu „Angers“ teismui, taip pat 2008 m. balandžio 13 d. skolos pripažinimu, kad 39 000 Eur paskola suteikta iki 2013 m. sausio pabaigos. Teismas nurodė, kad, pagal teismo ekspertizės išvadas, 2008 m. balandžio 13 d. skolos pripažinimas pasirašytas atspausta atsakovo parašo faksimilės kopija. Taigi teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovui buvo perduota 17 000 Eur suma, ir ieškovų nurodyti netiesioginiai įrodymai to nepatvirtina. Be to, 2010 m. rugsėjo 8 d. teismo paskirto likvidatoriaus M. B. pranešimas „Angers“ teismui, kad B. C. paskolino broliui 39 000 Eur įnašui į bendrovės kapitalą ir asmeninėms išlaidoms, rašytas trečiojo asmens, nėra duomenų, kuo remiantis likvidatorius parašė šį pareiškimą. Teismo vertinimu, likvidatoriaus pareiškimas neįrodo, kad atsakovui suteikta 17 000 Eur paskola, todėl teismas atmetė ieškovų B. C. ir L. C. reikalavimo dalį dėl 17 000 Eur skolos priteisimo.
11. Teismas pažymėjo, kad ieškovai G. C. ir J. C. (atsakovo tėvai) bendros 54 818,06 Eur (14 770,02 + 12 000 + 28 048,04) paskolų sumos perdavimo įrodymų nepateikė, tačiau paskolų suteikimą faktą įrodinėjo netiesioginiais įrodymais – atsakovo pareiškimais dėl skolų pripažinimo. Pateiktas 2008 m. vasario 14 d. paskolos sutarties pareiškimas dėl 14 770,02 Eur skolos pagal teismo ekspertizės išvadas pasirašytas atsakovo parašo faksimilės atspaudu, o rankraštiniai įrašai atlikti ne atsakovo J. C.. 2008 m. balandžio 13 d. paskolos sutarties pareiškimas, remiantis teismo ekspertizės išvadomis, taip pat pasirašytas atsakovo parašo faksimilės atspaudu, o rankraštiniai įrašai atlikti ne atsakovo J. C.. 2009 m. balandžio 17 d. skolos raštelyje dėl 28 048,04 Eur skolos pagal teismo ekspertizės išvadas tekste 28 048,04 Eur suma įrašyta ne atsakovo J. C., o kito asmens. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir dokumentus, sprendė, kad atsakovo parašo faksimilės antspaudo panaudojimas dokumentuose nepatvirtina dokumentus pasirašiusio asmens (atsakovo) tapatybės. Ieškovai taip pat neįrodinėjo, kad visi paminėti dokumentai antspauduoti tuo pačiu antspaudu ir šiuo antspaudu galėjo disponuoti tik atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas ieškovų G. C. ir J. C. reikalavimus atmetė visiškai
12. Teismas atmetė atsakovo prašymą skirti baudą ieškovams už tai, kad jie pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį. Teismo vertinimu, ieškinio pareiškimas pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Nenustatyta, kad ieškovai savo veiksmais būtų vilkinę bylos nagrinėjimą ar pareikštu ieškiniu būtų siekę kitų, atsakovo teises pažeidžiančių tikslų, ieškinio pareiškimu atsakovui būtų padaryta žala.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Ieškovai B. C. ir L. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta visiškai tenkinti ieškovų L. C. ir B. C. ieškinio reikalavimus, ir šioje dalyje ieškinį tenkinti visiškai, t. y. ieškovams L. C. ir B. C., kaip solidariems kreditoriams, priteisti iš atsakovo J. C. 39 000 Eur skolos, 6 229,32 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovai byloje pateikė įrodymus tiek dėl kiekvienos paskolos dalies (t. y. 12 000 Eur, 10 000 Eur ir 17 000 Eur), tiek dėl visos atsakovui suteiktos 39 000 Eur paskolos pagrindimo. 2008 m. sausio 23 d. buvo suteikta 17 000 Eur dydžio paskola 2008 m. sausio 23 d. bankiniu mokėjimo nurodymu, 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutarties pareiškimu, o bendrą atsakovo skolą patvirtina 2010 m. balandžio 15 d. atsakovo elektroninis laikas, kuriame pripažįstama 39 000 Eur skola, 2010 m. rugsėjo 8 d. teismo paskirto likvidatoriaus M. B. pranešimas „Angers“ teismui bei 2008 m. balandžio 13 d. skolos pripažinimas.
13.2. Teismas nesivadovavo visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Ieškovai su ieškiniu pateikė 2008 m. sausio 25 d. pinigų pervedimo nurodymą, kuriuo ieškovai pervedė į atsakovo banko sąskaitą 17 000 Eur sumą. Iš sprendimo motyvų matyti, kad jame iš viso nėra pasisakoma dėl šio dokumento.
13.3. Byloje nekilo ginčo dėl paskolos dalyko (pinigų), 39 000 Eur (t. y. 12 000 Eur, 10 000 Eur ir 17 000 Eur paskolos dalių) sumos atsakovui perdavimo fakto. Atsakovas byloje neginčijo ir neneigė, kad nurodytą sumą gavo. Atsakovas byloje įrodinėjo, kad mokėjimai nurodymai buvo atlikti su tikslu padengti išlaidas kurui dėl bendrai vykdomo verslo. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas teigė, kad iš ieškovų gautos sumos buvo parama šeimai, kaip tai buvo nurodyta bankinių mokėjimo nurodymų paskirtyje. Tačiau tokią atsakovo poziciją byloje paneigė Prancūzijos mokesčių administratoriui pateiktos atsakovo mokesčių deklaracijos. Atsakovas 39 000 Eur paskolos gavimą patvirtino 2008 m. balandžio 13 d. pasirašydamas skolos pripažinimą. Be to, atsakovas elektroniniu paštu bendraudamas su ieškovu B. C. 2010 m. balandžio 15 d. laiške pripažino pasiskolinęs iš B. C. 39 000 Eur sumą.
13.4. Teismas ieškovų pervestas 12 000 Eur ir 10 000 Eur sumas pripažino paskola atsakovui. Dėl to teismas turėjo būti nuoseklus ir taip pat spręsti dėl kitos analogišku pavedimu (su tokia pat paskirtimi) atsakovui pervestos 17 000 Eur sumos.
13.5. Teismas nemotyvavo ir iš viso nepasisakė dėl ieškovų reikalavimo priteisti iš atsakovo mokėjimo palūkanas. Ieškovai L. C. ir B. C. prašė priteisti iš atsakovo 39 000 Eur skolą, 6 229,32 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 39 000 Eur paskola buvo suteikta 5 metų terminui. Be to, aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudaryta terminuota paskolos sutartis pagrindžia ir 2008 m. balandžio 13 d. atsakovo pasirašytas skolos pripažinimas, kuriame nurodyta, jog visų suteiktų paskolų grąžinimo terminas – 2013 m. sausio pabaiga. Byloje buvo teisinis pagrindas ieškovams priteisti iš atsakovo palūkanas, atliekančios atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją, kai skolininkas (atsakovas) praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Taigi liko neišspręstas ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo mokėjimo palūkanas, t. y. 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 39 000 Eur sumos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2016 m. balandžio 11 d.
Atsiliepimas
14. Atsakovas J. C.is atsiliepime prašo atmesti B. C. ir L. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 28 d. sprendimo dalies, tenkinti J. C. apeliacinį skundą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
14.1. Atsakovas neginčija, kad 2008 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymu iš ieškovų B. C. ir L. C. gavo 17 000 Eur. Tačiau atsakovas nesutinka su tuo, kad šiuos pinigus iš brolio su sutuoktine gavo kaip paskolą, t. y. įsipareigojo šias lėšas grąžinti. Kaip matyti iš aptariamo 2008 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymo, dalyje „mokėjimo paskirtis“ brolis su sutuoktine nurodė, jog 17 000 Eur perveda kaip paramą šeimai. Atsakovui pervesta parama šeimai kvalifikuotina ne kaip paskola, kuri pagal savo esmę yra atlygintinė, bet kaip dovana.
14.2. Ekspertizę atlikę ekspertai, patvirtino, kad nei vienas 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutarties pareiškime esantis įrašas (nei tekstas, nei parašas) nėra įrašyti atsakovo ranka. Taigi atsakovas niekaip neprisidėjo prie 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutarties pareiškimo ir 2008 m. balandžio 13 d. skolos pripažinimo surašymo. Todėl šie dokumentai niekaip neįrodo ir negali įrodyti, kad atsakovas būtų patvirtinęs, jog jis 17 000 Eur sumą gavo ne kaip paramą šeimai, o kaip paskolą, ar kad jis įsipareigojo šias lėšas grąžinti broliui su sutuoktine. Be to, iš atsakovo gauti 17 000 Eur buvo panaudoti brolio įmonės naudai.
14.3. Brolis su sutuoktine niekaip neįrodinėjo mokėjimo palūkanų dydžio. CK 6.872 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos ar komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Paskolos davėjai šiuo atveju gyvena Prancūzijos Respublikoje. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kokia buvo vidutinė palūkanų norma Prancūzijoje Respublikoje tariamų paskolos sutarčių sudarymo dieną. Pareigą įrodyti šią aplinkybę turėjo ieškovai. Vidutinės palūkanų rinkos dydis akivaizdžiai yra faktinė aplinkybė, kurios teismas savarankiškai nenustatinėja. Ieškovai mokėjimo palūkanų dydį nurodo 5 proc. ir jį grindžia CK 6.210 straipsniu. Tačiau šis straipsnis taikytinas tik kompensacinėms, o ne mokėjimo (pelno) palūkanoms.
14.4. Ieškinio reikalavimui dėl 17 000 Eur priteisimo taikytina ieškinio senatis.
Šalies argumentai
15. Atsakovas J. C.is apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. C. ieškovų B. C. ir L. C. naudai priteista 22 000 Eur paskolų, 5 procentų procesinės palūkanos ir po 1505,89 Eur bylinėjimosi išlaidų kiekvienam, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – visa apimtimi atmesti ieškovų B. C. ir L. C. reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas B. C. ir L. C. naudai priteisė 12 000 Eur sumą, nurodydamas, kad į bylą pateiktas tiesioginis įrodymas, kuris patvirtina 12 000 Eur paskolos suteikimo atsakovui aplinkybę (2007 m. rugsėjo 6 d. čekis). Atsakovo įsitikinimu, šis įrodymas nepatvirtina 12 000 Eur perdavimo atsakovui fakto. Ieškovų pateiktame sąskaitos išraše yra nurodyta tik tai, kad čekis Nr. 2967448 yra išduotas 2007 m. rugsėjo 6 d. 12 000 Eur sumai. Tai yra visa informacija, kuri yra užfiksuota į bylą pateiktame sąskaitos išraše. Šiame banko sąskaitos išraše nėra duomenų nei apie tai, kokio asmens naudai yra išrašytas čekis Nr. 2967448, nei apie tai, kad šis čekis būtų išgrynintas (t. y. kad jo adresatas čekį būtų atsiėmęs 12 000 Eur sumą).
15.2. Į bylą nepateiktas pats čekis Nr. 2967448, čekio knygelėje esanti čekio Nr. 2967448 šaknelė (joje nurodoma ta pati informacija, kuri yra nurodoma ir čekyje), banko turimi dokumentai apie čekio Nr. 2967448 išgryninimą. Visuose šiuose dokumentuose būtų nurodyta informacija apie tai, kokiam konkrečiam asmeniui išrašytas čekis Nr. 2967448. Tačiau, nors būtent ieškovai turėjo pareigą įrodyti paskolos suteikimo faktą, jie to nepadarė ir į bylą pateikė tik banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina tik čekio išrašymo faktą. Teismas šiuo atveju suklydo vadovaudamasis tik ieškovų sąskaitos išrašo vertimu, iš kurio susidaro įspūdis, jog įrašas „P. C. J.“ yra sudėtinė banko sąskaitos išrašo dalis. Tačiau, kaip patvirtina to paties banko sąskaitos išrašo versija originalo kalba, įrašas „P. C. J.“ yra įrašytas ranka ant jau atspausdinto banko sąskaitos išrašo. Akivaizdu, kad ant jau atspausdinto banko sąskaitos išrašo rankas įrašytas įrašas „P. C. J.“ nėra sudėtinė banko sąskaitos išrašo dalis ir niekaip negali patvirtinti, jog čekis Nr. 2967448 buvo išrašytas atsakovo naudai ir buvo atsakovo išgrynintas. Neįrodžius 12 000 Eur perdavimo atsakovui fakto, nebuvo galima konstatuoti ir to, kad tarp atsakovo ir ieškovų B. C. bei L. C. yra sudaryta paskolos sutartis dėl 12 000 Eur.
Atsiliepimas
15.3. Atsakovas aiškiai nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškimą pasirašė tik dėl to, jog to reikalavo ieškovai – brolis su sutuoktine – mokestiniais tikslais (dėl mokėtinų mokesčių susimažinimo), bet niekada neįrašė esminių sąlygų: nei paskolos sumos, nei termino, nei pinigų perdavimo datos (nes pinigai jam niekada nebuvo perduoti). Be to, net jeigu kokiame nors dokumente (šiuo atveju paskolos sutartis net nėra sudaryta) ir yra užfiksuotas įsipareigojimas grąžinti pinigus, paskolos sutartis nelaikoma sudaryta, jeigu nėra jokių įrodymų apie paskolos dalyko perdavimą.
Žemesnės instancijos teismas
15.4. Teismas nurodė, kad 2008 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimo dalyje „mokėjimo paskirtis“ ieškovai – brolis su sutuoktine – nurodė, jog 10 000 Eur perveda kaip paramą šeimai. Žodis „parama“ suprantamas kaip pagalba, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis paramą apibrėžia kaip savanorišką ir neatlygintiną paramos dalyko (šiuo atveju – pinigų) teikimą paramos gavėjams, taigi 2008 m. sausio 3 d. atsakovui pervesta parama šeimai kvalifikuotina ne kaip paskola, kuri pagal savo esmę yra atlygintinė, bet kaip dovana. Teismas, padarydamas išvadą, kad „parama šeimai“ reiškia, jog pinigai pervedami kaip paskola, akivaizdžiai pažeidė sutarčių aiškinimo principus, pagal kuriuos sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus.
15.5. Analogišką mokėjimo nurodymą, kurio paskirtyje nurodyta, jog pinigai pervedami kaip „parama šeimai“, brolis su sutuoktine atliko ir 2008 m. sausio 24 d., tik šį kartą atsakovui buvo pervesta 17 000 Eur. Tačiau šio analogiško pavedimo teismas pagrįstai nekvalifikavo kaip paskolos pervedimo. Be to, iš atsakovo gauti 10 000 Eur buvo panaudoti brolio įmonės naudai. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas buvo Prancūzijos Respublikos bendrovės „SARL TRANSPORT DOUESSIN“ steigėjas, bet bendrovę faktiškai valdė Prancūzijoje Respublikoje gyvenantis atsakovo brolis B. C., kuriam atsakovo duomenys buvo reikalingi licencijai gauti. Šiuo atveju atsakovas padėjo broliui vykdyti verslą, dėl to brolis kartais pervesdavo atsakovui pinigų. Visi šie pinigai būdavo panaudojami išimtinai brolio verslui – naudojami kasdienėms bendrovės reikmėms.
Atsiliepimas
15.6. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje byloje netaikyti ieškinio senaties termino. Tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytina Prancūzijos, o ne Lietuvos Respublikos teisė, nes tiek ieškovai, tiek atsakovai yra Prancūzijos Respublikos piliečiai, jie visi ginčo laikotarpiu gyveno Prancūzijos Respublikoje, visi įrodymai, kuriais savo reikalavimus grindžia ieškovai, surašyti prancūzų kalba, taigi, kiek tai susiję su šalių sutartiniais santykiais, jie išimtinai yra susiję tik su Prancūzijos Respublika ir neturi jokio ryšio su Lietuvos Respublika. Kredito sutarčiai būdinga prievolė yra paskolintos sumos suteikimas, o skolininko prievolė grąžinti minėtą pasiskolintą pinigų sumą yra tiesiog skolintojo paslaugos įvykdymo pasekmė, todėl ieškinio senaties terminui nustatyti privalo būti taikoma Prancūzijos Respublikos teisė, numatanti 5 metų ieškinio senaties terminą.
15.7. Su 2020 m. rugpjūčio 19 d. prašymu atsakovas pateikė ištrauką iš Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Prancūzijos CK) bei jos vertimą, kurioje labai aiškiai yra nurodyti ieškinio senaties terminai: teisė įgyvendinti asmenines teises arba teises į kilnojamąjį turtą baigiasi praėjus penkiems metams nuo tos dienos, kai teisės turėtojas žinojo ar turėjo sužinoti faktus, leidžiančius jam pasinaudoti ta teise (Prancūzijos CK 2224 straipsnis). Atsakovas posėdžio metu nurodė, kad, kiek tai susiję su reikalavimais pripažinti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, Prancūzijos Respublikos teisė nesiskiria nuo Lietuvos Respublikos teisės – abiejose jurisdikcijose yra reikalaujama įrodyti tiek paskolos dalyko perdavimo faktą, tiek paskolos dalyko gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautas lėšas (t. y. nepakanka įrodyti įsipareigojimo grąžinti lėšas, neįrodžius pinigų perdavimo fakto).
15.8. Pareigą pateikti įrodymus apie taikytiną užsienio teisę šalys turi tik tokiu atveju, kai ji taikoma pagal šalių susitarimą. Tačiau, kai užsienio teisė taikytina, nes to reikalauja įstatymas (šiuo atveju – CK 1.37 straipsnio 4 dalis), užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (lot. ex officio). Taigi teismas, teigdamas, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie taikytiną užsienio teisę, ne tik nepagrįstai ignoravo atsakovo į bylą pateiktus įrodymus apie atsakovo atsikirtimams į ieškinį aktualios Prancūzijos Respublikos teisės turinį, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 808 straipsnio taisykles, taikomas užsienio teisės turinio įrodinėjimui.
16. Ieškovai B. C. ir L. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovų ieškinys, palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
16.1. Atsakovas ginčija aplinkybę, jog nėra įrodymų, kad čekis 12 000 Eur sumai buvo išduotas atsakovui. Svarbu tai, jog atsakovas nepaneigė byloje ieškovų pateiktų kitų rašytinių įrodymų, kuriais taip pat buvo grindžiamas 12 000 Eur atsakovui perdavimas. Aplinkybę, kad atsakovui buvo perduota 12 000 Eur paskola, pagrindė 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškimas. Atsakovas neginčijo, kad ėmė šią paskolą, tačiau laikėsi pozicijos, jog skolinosi ne 12 000 Eur, o tik 2 000 Eur. 2020 m. lapkričio 30 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nustatyta, kad visi 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškime ginčijami rankraštiniai įrašai atlikti atsakovo J. C..
16.2. Nepagrįsti atsakovo argumentai, jog bankiniu mokėjimo nurodymu atsakovui pervesta 10 000 Eur suma kvalifikuotina kaip dovana, o ne suteikta paskola. Byloje nėra jokių kitų įrodymų (susirašinėjimo tarp šalių), kurie pagrįstų atsakovo versiją, kad ieškovai pervesdami 10 000 Eur neturėjo tikslo reikalauti grąžinti šių pinigų. Priešingai, tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius pagrindžia ir įrodo paskolos sutarties pareiškimai bei atsakovo patvirtinimai dėl skolos.
16.3. Byloje nekilo ginčo dėl 39 000 Eur sumos atsakovui perdavimo fakto. Atsakovas byloje neginčijo ir neneigė, kad nurodytą sumą gavo. Atsakovas byloje įrodinėjo, kad mokėjimai banko nurodymu buvo atlikti su tikslu padengti išlaidas kurui dėl bendrai vykdomo verslo. Šalims laikius, kad ieškovų atsakovui perduotos sumos yra dovana (neatlygintinis turto perdavimas), nėra logiška, jog atsakovas ne kartą raštiškai pareiškė ieškovams dėl skolos pripažinimo ir įsipareigojimo grąžinti gautas sumas.
16.4. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl šalių pilietybės, ieškovų gyvenamosios vietos nepaneigia teismo motyvų ir išvados dėl šioje byloje taikytinos teisės ir jurisdikcijos. Net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų taikoma Prancūzijos Respublikos teisė, nėra pagrindo išvadai, kad ieškinio pareiškimo teisme metu būtų suėjęs 5 metų ieškinio senaties terminas pagal Prancūzijos CK 2224 straipsnis. Iš byloje pateiktų atsakovo paskolos sutarties pareiškimų (deklaracijų mokesčių administratoriui) matyti, kad paskola suteikiama 5 metų terminui, dėl to akivaizdu, jog, taikant senaties terminą, jis turėtų būti skaičiuojamos nuo suteiktų paskolų grąžinimo momento. Atsakovo išduotame 2008 m. balandžio 10 d. skolos raštelyje, pavadinimu „Skolos pripažinimas“, nurodytas ieškovų (L. C. ir B. C.) visų suteiktų paskolų grąžinimo terminas – 2013 m. sausio pabaiga, t. y. 2013 m. sausio 31 d. Ankščiausias momentas, nuo kurio būtų galima pradėti skaičiuoti senaties terminą ieškovams pareikšti ieškinį dėl jų subjektinių teisių pažeidimo, yra 2013 m. sausio 31 d. Net ir tuo atveju, jeigu būtų taikomas Prancūzijos CK 2224 straipsnyje numatytas 5 metų ieškinio senaties terminas, o ne CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas, ieškinio pareiškimo metu (t. y. 2016 m. balandžio 11 d.) ieškinio senaties terminas nebuvo suėjęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl taikytinos materialinės teisės ir ieškinio senaties termino
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą bei šalių procesinius dokumentus, sprendė, kad byla pagal Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 straipsnio 1 dalį teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai savo valia ir interesais kreipėsi į atsakovo gyvenamosios valstybės teismą, pasirinkdami bendrąsias teismingumo taisykles, atsakovo teisė į teisminę gynybą šiuo aspektu yra užtikrinta, šalys apeliaciniuose skunduose nekelia ginčo dėl to, kad byla išnagrinėta jurisdikcijos neturinčio teismo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
19. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje turi būti taikomos Lietuvos Respublikos materialinės teisės normos. Atsakovo teigimu, jo 2020 m. rugpjūčio 18 d. prašymas taikyti ieškinio senatį pagal Prancūzijos Respublikos teisę buvo atmestas nepagrįstai.
20. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.
21. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, tokiu atveju taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybės, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė (CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šalys savo procesiniuose dokumentuose – 2016 m. balandžio 11 d. ieškinyje, 2016 m. birželio 1 d, atsiliepime į ieškinį, 2016 m. rugpjūčio 17 d. triplike, rėmėsi materialine Lietuvos Respublikos teise, aiškios valios dėl taikytinos Prancūzijos Respublikos teisės neišreiškė. Atsakovo, kuris turėtų įvykdyti prievolę, verslo ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ginčo piniginės lėšos pervestos į Lietuvos Respublikoje veikiantį banką, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad prievolė grąžinti pinigines lėšas yra labiau susijusi su prievolės šalies (atsakovo) verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos Respublikos) teise.
23. Atsakovas prašymą dėl Prancūzijos Respublikos materialinės teisės taikymo pareiškė tik 2020 m. rugpjūčio 18 d., kai civilinės bylos nagrinėjimas buvo pažengęs ir atnaujintas po ekspertizės skyrimo, todėl vertintinas tik kaip gynybinė priemonė. Kita vertus, sutiktina su atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentais, kad, kilus ginčui dėl paskolos grąžinimo datos, ieškinio senaties terminas anksčiausiai galėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2013 m. sausio 31 d., ieškinys dėl paskolos priteisimo pareikštas 2016 m. balandžio mėnesį, taigi ieškinio senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra praleistas. Jis nebūtų laikomas praleistu ir pagal Prancūzijos Respublikos teisę, jeigu būtų pagrindas ją taikyti šioje byloje.
24. Atsakovas nepagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2017 m. birželio 15 d. sprendimu byloje C-249/16. Šis ESTT sprendimas pateiktas aiškinant kreditavimo santykius, kai sudaroma kredito sutartis tarp kredito įstaigos ir fizinių asmenų. Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, paskolos davėjai nei kreditavimo, nei kitokių paslaugų neteikė, todėl nėra pagrindo vadovautis minėtuoju ESTT išaiškinimu. Kitose apeliacinio skundo nurodytose civilinėse byloje taip pat buvo sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, šiuo atveju šalys ginčo dėl to nekelia.
Dėl ginčo esmės
25. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl 39 000 Eur dydžio skolos L. C. ir B. C., kaip solidariems kreditoriams, iš atsakovo J. C. priteisimo. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 17 000 Eur, kadangi neįvertino ieškovų pateikto įrodymo – 2008 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymo. Atsakovas nesutinka su teismo priteista 22 000 Eur suma pažymėdamas, kad ieškovų pateikti dokumentai – čekio knygelės išrašas – neįrodo pinigų perdavimo fakto, o 10 000 Eur mokėjimo nurodyme pažymėta, jog šie pinigai pervedami kaip parama šeimai, taigi neturi būti grąžinti.
26. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (įrodinėjamų paskolos teisinių santykių metu 2008 m. birželio–rugpjūčio mėn. galiojusio CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
27. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Banko mokėjimo nurodymas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Atsižvelgiant į šalių artimus giminystės ryšius, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos gali buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus, o ne paskolos teisinius santykius. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020 25 punktas).
28. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).
29. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad čekių sąskaitos išrašas (ieškinio priedas Nr. 4, 1 t, b. l. 12–13) pats savaime nepatvirtina 12 000 Eur sumos atsakovui perdavimo ir paskolos suteikimo atsakovui fakto. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pats užpildė paskolos sutarties pareiškimą finansų institucijai (ieškinio priedas Nr. 7, 1 t., b. l. 20–21) ir tokiu būdu patvirtino, jog ieškovai L. C. ir B. C. suteikė atsakovui 12 000 Eur dydžio paskolą 5 metų laikotarpiui. Čekis 12 000 Eur sumai buvo išrašytas 2007 m. rugsėjo 6 d., atsakovas paskolos sutarties pareiškime nurodė, kad paskola buvo suteikta 2007 m. rugsėjo 7 d. 5 metų laikotarpiui. Ekspertizės akte patvirtinta, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškime rankraštinius įrašus „07/09/2007“, „5 ans“ ir „12 000 €“ parašė atsakovas. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ir toliau nesutinka, jog minėti įrašai atlikti jo ranka, tačiau ekspertizės išvadų iš esmės neginčija, nenurodo, kodėl yra pagrindas nesiremti ekspertizės tyrimu ir išvadomis. Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovas, būdamas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas, nebūtų pasirašęs ir pildęs dokumento, patvirtinančio paskolos suteikimo faktą, jeigu realiai būtų pinigų negavęs ar nesutikęs su perduodamų pinigų tikslu. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui ir sprendimui 12 000 Eur dydžio paskolą ieškovams L. C. ir B. C. iš atsakovo priteisti.
30. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino byloje esančio 2008 m. sausio 23 d. banko mokėjimo nurodymo (ieškinio priedas Nr. 5, 1 t, b. l. 14–15), todėl nepagrįstai sprendė, jog 17 000 Eur suma atsakovui yra neperduota. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka. Tačiau teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad mokėjimo nurodyme buvo aiškiai nurodyta pinigų pervedimo paskirtis – „parama šeimai“. Civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad šalis sieja giminystės ir svainystės ryšiai, taip pat siejo ir verslo santykiai, ieškovai kartu su atsakovu turėjo bendrovės akcijų, vykdė veiklą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai, nurodydami mokėjimo paskirtį, aiškiai išreiškė savo valią ir nėra teisinio pagrindo šių pinigų paskirties vertinti kitaip. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas šiuos pinigus laikė ar pripažino kaip paskolą. Ekspertizės akte pažymėta, kad 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutarties pareiškime visus rankraštinius įrašus parašė ne atsakovas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas 17 000 Eur sumos iš atsakovo nepriteisė pagrįstai.
31. Atsakovo teigimu, 2008 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu ieškovai taip pat atsakovui pervedė 10 000 Eur kaip negrąžintiną pinigų sumą, kadangi mokėjimo paskirtyje nurodė, jog tai yra „parama šeimai“. Ieškovai savo reikalavimams pagrįsti taip pat pateikė 2008 m. sausio (diena neįskaitoma) paskolos sutarties pareiškimą (ieškinio priedas Nr. 8, 1 t, b. l. 22–23). Atsakovas skirti šio dokumento ekspertizės neprašė, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl 2008 m. sausio (diena neįskaitoma) paskolos sutarties pareiškimo autentiškumo ginčo nėra. Be to, iš paties dokumento matyti, kad, priešingai nei kiti tokio pobūdžio paskolos sutarties pareiškimų dokumentai, dėl kurių kilo ginčas, šis aiškiai nėra pasirašytas faksimiliniu parašu. Nors ieškovai mokėjimo paskirtyje ir nurodė, kad teikiama parama šeimai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, pateikęs paskolos sutarties pareiškimą, patvirtino ir išreiškė valią, sutikimą, kad tai iš tiesų yra paskola, suteikta 5 metams. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad iš ieškovo gauti 10 000 Eur buvo panaudoti brolio įmonės naudai, stokoja pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas faktiškai Prancūzijos Respublikos bendrovės „SARL TRANSPORT DOUESSIN“ nevaldė ir jos veikloje aktyviai nedalyvavo, ją faktiškai valdė atsakovo brolis – ieškovas B. C.. Todėl nėra suprantama, kaip atsakovas padėdavo vykdyti verslą ir kokiu būdu panaudojo visus pinigus išimtinai kasdienėms bendrovės reikmėms. Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad ieškovų pervestos 10 000 Eur sumos nėra pagrindo vertinti kaip dovanos, kadangi pats atsakovas, pateikdamas paskolos sutarties pareiškimą finansų institucijai, patvirtino, jog tai yra jam suteikta paskola.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti netiesioginiai ieškovų pateikti įrodymai taip pat nepagrindžia, kad, minėtais mokėjimo nurodymais atsakovas iš ieškovų gavo 39 000 Eur dydžio paskolą. Atsakovo 2010 m. kovo 15 d. rašytame elektroniniame laiške nurodyta, kad atsakovas prisimena, jog pasiskolino iš ieškovo 39 000 Eur kapitalui ir avansui, šias lėšas skyrė bendrovei Lietuvoje ir Prancūzijos bendrovės „SARL TRANSPORT DOUESSIN“ naudai (1 t, b. l. 156). Tačiau iš elektroninio laiko nėra aišku, kokiu pagrindu, kada buvo pasiskolinti pinigai, taigi nėra duomenų, kad ši skola susidarė būtent iš ieškovų nurodomų 12 000 Eur, 17 000 Eur, 10 000 Eur sumų. Galiausiai, šiame laiške iš esmės kalbama apie bendro verslo vykdymą, o net dviejuose mokėjimo nurodymuose ieškovai nurodė paskirtį „parama šeimai“. Šios aplinkybės neleidžia teigti, kad atsakovas pripažįsta, jog buvo suteikta 39 000 Eur paskola pagal ieškovės nurodytus mokėjimo nurodymus.
33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad teismo paskirto likvidatoriaus M. B. 2010 m. rugsėjo 8 d. pranešimas „Angers“ teismui (1 t, b. l. 158–163) rašytas trečiojo asmens, nėra duomenų, kuo remiantis likvidatorius tokį pareiškimą parašė ir kokia jo teisinė reikšmė. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pranešime pažymėta, jog B. C. paskolino asmeniškai broliui 39 000 Eur įnašui į bendrovės kapitalą ir asmeninėms išlaidoms, tačiau ir patiems ieškovams – B. C. ir L. C. – bendrai priklausė 50 proc. Prancūzijos bendrovės akcijų. Nėra aišku, kaip tarp šalių buvo susitarta dėl šios skolos, kokią dalį sudaro įnašas į bendrovę, o kokią – asmeninė dalis. Be to, šis įrodymas taip pat nepagrindžia, kad atsakovas pripažįsta, jog jam realiai buvo suteikta 39 000 Eur paskola pagal ieškovės nurodytus mokėjimo nurodymus. Galiausiai, iš toliau esančio likvidatoriaus pranešimo matyti, kad atsakovas prieštaravo aplinkybėms, tačiau iš dėstomo teksto neaišku, kokioms: „dėl praeities ginčijimo, aš priminiau ponui C., kad neturiu galimybės dėl to pasisakyti ir paprašiau jo su savo advokatu įvertinti, ar reikalingas ieškinys teismui“. Todėl šis ieškovų teikiamas įrodymas yra prieštaringas ir nepagrindžia byloje reikšmingų faktinių aplinkybių.
34. Ieškovai taip pat pateikė 2008 m. balandžio 13 d. 39 000 Eur dydžio skolos pripažinimą (1 t, b. l. 26–27), tačiau, pagal teismo ekspertizės išvadas, jis pasirašytas atspausdintu rašalinio spausdinimo būdu (kopijavimo būdu arba spausdintuvu), didelė tikimybė, kad parašo kopija sutampa su paskolos sutarties pareiškimuose naudotais parašais, todėl šis dokumentas negali būti tinkamu įrodymu civilinėje byloje.
35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovo 22 000 Eur pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. išrašytą čekį 12 000 Eur sumai, 2007 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutarties pareiškimą bei pagal 2008 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu pervestą 10 000 Eur sumą ir 2008 m. sausio (diena neįskaitoma) paskolos sutarties pareiškimą. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai nepriteisti ieškovams 17 000 Eur sumos pagal 2008 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymą bei 2008 m. sausio 23 d. paskolos sutarties pareiškimą.
36. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad prašė priteisti iš atsakovo mokėjimo palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 31 d., kai turėjo būti grąžinta paskola, iki 2016 m. balandžio 11 d. (ieškinio teismui pateikimo dienos), tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo neišsprendė. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovai neįrodinėjo palūkanų dydžio, todėl teismas nuturėjo pagrindo jų priteisti, o CK 6.210 straipsnis skirtas tik kompensacinėmis, o ne mokėjimo palūkanoms.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ieškovai šį savo reikalavimą iš esmės kildina iš 2013 m. balandžio 13 d. skolos pripažinimo, kuris, vadovaujantis ekspertizės išvadomis, buvo atspausdintu rašalinio spausdinimo būdu (kopijavimo būdu arba spausdintuvu), todėl atmestas kaip netinkamas įrodymas civilinėje byloje, tačiau pagal paskolos sutarties pareiškimus, kurie buvo užpildyti paties atsakovo arba dėl kurių autentiškumo ginčų nekilo, paskola buvo suteikta 5 metų terminui, taigi abi paskolos turėjo būti grąžintos ne anksčiau kaip 2013 m. sausio 31 d. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija laiko, kad yra pagrindas spręsti dėl palūkanų už paskolas priteisimo.
38. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260, 6.261 straipsniai), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014, 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
39. Nors ieškovai ieškinyje nurodo, kad prašo priteisti mokėjimo palūkanas, dėl kurių susitarta tarp šalių nebuvo, tačiau iš nuorodų į teisės aktus, palūkanų dydžio ir jų apskaičiavimo matyti, kad ieškovai prašo priteisti būtent kompensuojamąsias palūkanas pagal CK 6.210 straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų nepriteisė. Kadangi palūkanų dydis nustatytas įstatyme, ieškovai papildomai jo įrodinėti neprivalėjo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams priteista 22 000 Eur paskolų suma, atitinkamai priteistinas palūkanų dydis, kuris sudaro 3 513,97 Eur (22 000 Eur 1 166 (pradelstas dienų skaičius) 365 (metų dienų skaičius) 5 proc. (metinė palūkanų norma)).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, teisingai įvertino įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, jog atsakovui buvos suteika bendra 22 000 Eur dydžio paskola. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, todėl nepagrįstai šios ieškinio dalies netenkino, taigi yra pagrindas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo ieškovams B. C. ir L. C. 3 513,97 Eur kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 31 d., kai turėjo būti grąžinta paskola, iki 2016 m. balandžio 11 d. (ieškinio teismui pateikimo dienos).
41. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
42. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).
43. Ieškovai pareiškė ieškinį, prašydami iš atsakovo priteisti 39 000 Eur skolos ir 6 229,32 Eur palūkanų. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nusprendus priteisti ieškovams bendrą 25 513,97 Eur sumą, laikytina, kad buvo patenkinta 56,40 proc. ieškovų B. C. ir L. C. ieškinio dalis. Kadangi pirmosios instancijos teismas apskaičiavo tokią pačią patenkinto ieškinio dalį, bylinėjimosi išlaidos, priteistos pirmosios instancijos teisme, neperskirstomos.
44. Iš dalies tenkinus ieškovų apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 523 Eur žyminį mokestį, už apeliacinio skundo parengimą patyrė 1 218,92 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms. Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, jos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteistinos iš atsakovo. Laikytina, kad buvo patenkinta 15 proc. apeliacinio skundo dalies (3 513,97 Eur (patenkinta dalis) 100 proc. 23 229,32 Eur (apeliacinio skundo ginčo suma)), taigi iš atsakovo priteistina 261,28 Eur suma ((523 Eur + 1 218,92 Eur) 15 proc.) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui.
45. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Ieškovai patyrė 1 028,50 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, jos priteistinos iš atsakovo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovams B. C. (B. C.), gim. (duomenys neskelbtini), ir L. C. (L. C.), gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo J. C. (J. C.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 513,97 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus trylika eurų 97 centus) palūkanų.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams B. C. (B. C.) ir L. C. (L. C.) iš atsakovo J. C. (J. C.) 1 289,78 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 78 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.