Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl antstolės B. P. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė B. P., R. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė 2017 m. gruodžio 22 d. antstolės I. K. patvarkymą dėl vykdomosios bylos nutraukimo Nr. S-17-139-17789. Nurodė, jog šį įrodymą teikia teismui, nes remiantis 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi antstolė I. K. nutraukė vykdomąją bylą, o antstolė B. P. neteisėtai vykdomosios bylos nenutraukė. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Pareiškėjas pateikdamas 2017 m. gruodžio 22 d. antstolės I. K. patvarkymą nenurodė, kaip šis įrodymas yra susijęs su skundžiama nutartimi. Teismas nustatė, jog pareiškėjo pateiktas antstolės patvarkymas yra iš kitos vykdomosios bylos Nr. 0139/16/00600, beje išieškojimas buvo vykdomas išieškotojos J. T. naudai, vykdant išieškojimą nuo 2016 m. kovo 9 d. pagal tuo matu galiojusią Vilniaus miesto 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-782-897/2017 iki 2017 m. liepos 10 d. nutarties priėmimo. Nagrinėjamu atveju, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi buvo sprendžiama dėl antstolės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0171/17/04030 pagal 2017 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo pakeistos 2016 m. kovo 16 d. nutartimi teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-782-897/2017. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas neturi įtakos nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties teisėtumo, be to, šį įrodymą pareiškėjas galėjo pateikti pirmos instancijos teismui, todėl naujai teikiamo įrodymo apeliacinės instancijos nevertina. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjo teikiamą įrodymą (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo ir antstolės veiksmų

Apeliantas įrodinėja, kad antstolė veikė be teisėto pagrindo, pradėdama išieškojimo veiksmus.Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).Antstolis, atlikdamas jam įstatymo priskirtas funkcijas vykdymo procese, turi vadovautis bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).CPK 651 straipsnis reglamentuoja vykdomojo dokumento priėmimą vykdyti. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. CPK 661 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus. CPK 661 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog raginimas nesiunčiamas skubaus vykdymo bylose. Nustatyta, jog 2017 m. spalio 30 d. išieškotojas R. T. antstolei pateikė prašymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi priteisto laikino išlaikymo įsiskolinimo (350 Eur) išieškojimo iš skolininko R. M. nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (vykdomosios b.l. 1), kurio pagrindu antstolė B. P. pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0171/17/04030. Taigi nagrinėjamu atveju antstolei buvo pateikta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino išlaikymo priteisimo, kuri yra skubaus vykdymo dokumentas ir toks dokumentas pradedamas vykdyti dar jam neįsiteisėjus, o jo apskundimas vykdymo veiksmų nesustabdo (CPK 282 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas).Iš civilinės bei vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-782-897/2017 nutarta išskirti nepilnametį vaiką O. M. iš tėvų J. T., ir R. M. aplinkos. Minėta nutartimi taip pat pakeistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės: teismas priteisė iš ieškovės J. T. ir atsakovo R. M. laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui O. M. po 175 Eur iš kiekvieno tėvo kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, nepilnamečio vaiko gaunamų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirtą vaiko laikiną globėją. Nutartimi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius įpareigotas per 5 darbo dienas nuo šios teismo nutarties priėmimo surasti nepilnamečiui vaikui O. M. laikiną globėją iš vaiko artimos aplinkos. Nutarties rezoliucinėje dalyje taip pat nurodyta, kad nutartis vykdoma skubiai (vykdomosios b.l. 17-26).Remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymu, bei remiantis aplinkybe, kad nepilnamečio vaiko tėvai gyvenamąją vietą yra deklaravę Vilniaus rajone, Vilniaus miesto 2017 m. liepos 20 d. nutartimi buvo pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutarties rezoliucinė dalis ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius per 5 darbo dienas nuo minėtos teismo nutarties priėmimo įpareigotas surasti nepilnamečiui vaikui O. M. laikiną globėją iš vaiko artimos aplinkos.Iš vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. įsakymu dėl vaiko laikinosios globos nustatymo Nr. A27(1)-1843, nuo 2017 m. liepos 24 d. nepilnamečio vaiko O. M. globėjais paskirti E. T. ir R. T. (vykdomosios b.l. 4). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo panaikinta 2017 m. liepos 10 d. nutartis. Teismas nepagrįstai nesivadovavo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi. Nurodo, jog remiantis 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi uzufrukto teise vaiko išlaikymo lėšas (turtą) valdo J. T., kuri nereiškia jokių reikalavimų, todėl išieškotojas išlaikymo reikalauja nepagrįstai. Iš vykdomosios bylos nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės J. T. ir atsakovo R. M. sudaryta taikos sutartis, kurioje nurodyta, kad nutarčiai įsiteisėjus panaikinamos šioje civilinėje byloje 2016 m. kovo 16 d. nutartimi, 2017 m. liepos 10 d. nutartimi, iš dalies pakeista 2017 m. liepos 20 d. nutartimi, taikytos laikinosios apsaugos priemonės (vykdomosios b.l. 10). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, nes buvo priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, tačiau pati 2017 m. liepos 10 d. nutartis, kuria buvo pakeistos 2016 m. kovo 16 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinta nebuvo. 2017 m. liepos 10 d. nutartyje, kuri iš dalies pakeista 2017 m. liepos 20 d. nutartimi nurodytos laikinosios apsaugos priemonės (laikinas išlaikymas) galiojo iki 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarties priėmimo.Laikinas išlaikymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra skirta vaikų interesams bylos nagrinėjimo teisme metu apsaugoti (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis 2 dalies 4 punktas, 8 punktas). Laikino išlaikymo priteisimo tikslas yra užtikrinti vaikų išlaikymo nepertraukiamumą ir nuolatinumą. Laikinas išlaikymas yra nesiejamas nei su išlaikymo įsiskolinimu, nei su būsimu galutiniu išlaikymo priteisimu. Nagrinėjamu atveju 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nurodyta aplinkybė, jog šia nutartimi, patvirtinus taikos sutartį, yra panaikinamos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemones – laikino išlaikymo priteisimas, reiškia tik nuorodą, kad ateityje privalo būti teikiamas pagrindinis išlaikymas, numatytas šalių sudarytoje taikos sutartyje, kurią patvirtino teismas. Laikinosios apsaugos priemonės – laikino išlaikymo panaikinimas nereiškia, kad prarandama teisė į susidariusį laikino išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą. Konstatuojama, kad antstolė pagrįstai priėmė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį. Nagrinėjamoje byloje nepilnametis vaikas turėjo teisę gauti laikiną išlaikymą nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d., o skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų išieškotojas, tuo metu paskirtas valdyti nepilnamečio vaiko lėšas uzufrukto teise, kreiptis dėl priverstinio laikino išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo. Skolos išieškotojas reikalavo per laikotarpį nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (vykdomosios b.l. 1), todėl išieškotojo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl pareiškėjo argumentų, jog išieškotojas R. T. neturi teisės valdyti nepilnamečio vaiko piniginių lėšų valdyti uzufrukto teise, teismas pažymi, jog tiek pirmos instancijos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi, tiek 2017 m. liepos 20 d. nutartimi, kuria vietoje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius įpareigotas surasti nepilnamečiam vaikui laikiną globėją. Minėtose nutartyse aiškiai nurodyta, jog laikino išlaikymo nepilnamečio vaiko gaunamų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriamas laikinas vaiko globėjas. Nustatyta, kad laikotarpiu už kurį vykdomas laikino išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas, laikinais vaiko globėjais paskirti E. T. ir R. T. (vykdomosios b.l. 4)Taip pat apeliantas įrodinėjo, jog jis panaudojo pinigines lėšas O. M. išlaikymui, kadangi vaikas vasarą gyveno pas pareiškėją, todėl patenkinus išieškotojo prašymą susidarytų nepagrįstas dvigubas vaiko išlaikymas pareiškėjo sąskaita. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė, nes nepateikė sąskaitų, patvirtinančių apie panaudotą lėšų sumą vaiko poreikiams tenkinti (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2527371, atliktu kredito įstaigoje AB ,,SEB bankas“ išieškotojui R. T. pervedė 11,29 Eur, mokėjimo paskirtis – už O. M. išlaikymą liepos mėn.; 2017 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo nurodymu Nr. 0172440709753883, atliktu kredito įstaigoje AB ,,SEB bankas“ išieškotojui R. T. pervedė 11,29 Eur, mokėjimo paskirtis – alimentai už O. M. (vykdomosios b.l. 2, 3). Šias aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. skunde dėl antstolės veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0171/17/04030 (civilinės b. l. 6). Byloje nėra jokių duomenų, kad R. M. nebėra skolingas laikino išlaikymo, ir išieškojimo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0171/17/04030 galėjo būti baigti. Antstolio veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes, tai yra teismas įvertina ar antstolio veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti jų atlikimo metu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog duomenų apie skolininko tinkamą 2017 m. liepos 10 d. nutarties įvykdymą nėra, todėl antstolė pagrįstai priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį (CPK 651 straipsnis).Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nei skunde dėl antstolio veiksmų, nei atskirajame skunde pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo, jog antstolės veiksmus būtų galima traktuoti kaip neteisėtus. 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo ateityje, tai yra įsigaliojus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo. Ši nutartis nesudaro pagrindo skolininkui nemokėti 2017 m. liepos 10 d. nutartimi nustatyto laikino išlaikymo, galiojusio iki nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis ir nustatytas išlaikymas nepilnamečiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės – laikino išlaikymo priteisimo, panaikinimas neeliminuoja išieškotojo, atstovaujančio nepilnamečio vaiko interesus, teisės į teismo įsiteisėjusia nutartimi priteisto laikino išlaikymo isiskolinimo išieškojimą. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos ateičiai, o ne panaikintos dėl jų neteisėtumo.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto R. M. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.