- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-109/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00184-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- A. Š.
- Ieškovas
- A. P.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir V. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-660-485/2012 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui A. Š. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. P. ieškiniu, pareikštu atsakovui A. Š., prašė priteisti iš atsakovo be teisinio pagrindo įgytą 200 000 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gegužės 26 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 200 000 Lt sumą. Ieškovo teigimu, rašytinės paskolos sutarties tarp šalių sudarytos nebuvo, tačiau atsakovas įsipareigojo šią sumą ieškovui grąžinti po mėnesio. Atsakovui laiku negražinus paskolos, ieškovas kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl 200 000 Lt paskolos priteisimo, tačiau teismas civilinėje byloje N. 2-2486-436/2010 ieškinį atmetė, nurodydamas, kad minėtas teismo sprendimas neužkerta kelio reikšti reikalavimus kitais faktiniais pagrindais. Dėl šios priežasties ieškovas pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 str.), nurodydamas, kad atsakovui pagal žodinį susitarimą suteikė 200 000 Lt paskolą, klaidingai manydamas, kad turi prievolę atsakovui, nors pinigams perduoti nebuvo jokio pagrindo – nei sandorio, nei teisės akto. Ieškovas pažymėjo, kad kitais civilinių teisių būdais pasinaudoti negali, o aplinkybių, dėl kurių pinigai negali būti išreikalauti iš atsakovo, nėra (CK 6.241 str.).
Atsakovas A. Š. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad minėti pinigai buvo pervesti vykdant 2008 m. balandžio 10 d. tarp jo (būsimo pardavėjo) ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ (būsimo pirkėjo) preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas, gavęs pinigus, nekreipė dėmesio iš kieno sąskaitos šie pinigai pervesti, UAB „Autoservisas Vaišvydava“ direktorius S. V. yra glaudžiai susijęs su ieškovu A. P., juos sieja bendras verslas. Šios aplinkybės, atsakovo teigimu, patvirtina, kad gauti 200 000 Lt yra sumokėti kaip avansas pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp atsakovo A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak atsakovo, šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Ieškovas yra nurodęs, kad jis su S. V. yra pažįstami, o ginčijamą 200 000 Lt sumą skolino ne atsakovui, o S. V. ar jo vadovaujamai UAB „Autoservisas Vaišvydava“, kurių prašymu ir buvo pervesti pinigai pagal preliminariąją sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai – iš atsakovo ieškovui priteisė 200 000 Lt nepagrįstai gautas lėšas, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 500 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi Kauno apygardos teismo įsiteisėjusiu 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, nustatytomis aplinkybėmis ir faktais kaip prejudiciniais. Minėtoje byloje buvo konstatuota, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas atsakovui 200 000 Lt sumą pervedė vykdydamas pagal preliminariąją sutartį UAB ,,Autoservisas Vaišvydava“ prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šioje byloje yra atmestini visi atsakovo argumentai dėl aplinkybių, susijusių su preliminariąja žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ir iš to kylančiais šalių santykiais, kadangi jie buvo paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismo vertinimu, šioje byloje svarbu nustatyti, ar lėšos, kurias ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą, galima laikyti kaip be pagrindo gautomis lėšomis (CK 6.237 str.). Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ieškovo pervesti pinigai atsakovui negali būti pateisinami jokiu sandoriu ar įstatymu. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, nustatyta, kad ieškovo pervestos lėšos nelaikytinos ieškovo prievolės pagal preliminariąją sutartį UAB ,,Autoservisas Vaišvydava“ naudai įvykdymu. Jokių kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsakovui gauti šias lėšas, teismas byloje nenustatė. Ieškovo paaiškinimai civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, kurioje ieškovas nurodė, kad jis buvo pažįstamas su S. V. ir pinigus skolino jam, jau buvo įvertinti ir paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėtoje civilinėje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas 200 000 Lt gavo be pagrindo. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad gautos 200 000 Lt lėšos nelaikytinos ieškovo prievolės pagal preliminariąją sutartį trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ naudai įvykdymu ir šalių nesiejo jokia prievolė, kurią ieškovas turėjo įvykdyti, paneigia atsakovo argumentus, kad šioje byloje taikytinos CK 6.241 straipsnio bei CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neginčija, kad 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu ieškovo pervestos lėšos buvo gautos, tai reiškia, kad atsakovas turtą gavo realiai. Pasak teismo, bylos aplinkybės patvirtina, kad turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais, todėl sprendė, kad ieškovas įrodė CK 6.237 straipsnyje nustatytas sąlygas, kada turtas yra pripažintas kaip įgytas be pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Š. prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas turėjo civilinę bylą nutraukti, nes tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimtas ir įsiteisėjęs 2010 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010. Minėtoje byloje Kauno apygardos teismas ieškovo ieškinį atmetė, nurodydamas, kad jokia paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Šioje byloje ieškovas prašo priteisti tą pačią pinigų sumą, nurodydamas, kad šiuos pinigus jis paskolino atsakovui, tačiau nurodė kitą teisinį pagrindą – pinigų jis reikalauja ne kaip paskolos, bet kaip pinigų, įgytų be teisinio pagrindo. Faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, visiškai sutampa. Įstatymas ieškovą įpareigoja nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o juridinį pagrindą nustato bylą nagrinėjantis teismas. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, kurioje buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl paskolos priteisimo, nei Kauno apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė, kad yra pagrindas iš atsakovo priteisti 200 000 Lt sumą.
2. Teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad 200 000 Lt suma atsakovui pervesta be jokio teisinio pagrindo. Teismas netinkamai vertino 2010 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytus faktus ir jų prejudicinę galią. Teismas nevertino minėtoje byloje 2010 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo duotų paaiškinimų, kurie patvirtina, kad 200 000 Lt ieškovas skolino ne atsakovui, o S. V., kurio prašymu pinigai buvo pervesti atsakovui. Pats ieškovas aiškiai nurodė teisinį pagrindą, kuriuo pinigus pervedė atsakovui, todėl teismo išvada dėl tokio pagrindo nebuvimo yra visiškai nepagrįsta. Ieškinys šioje civilinėje byloje pareikštas ne tam atsakovui, atsakovu turėtų būti patrauktas S. V..
3. Teismas visiškai nevertino liudytoja apklaustos A. Š. parodymų, kuri patvirtino aplinkybes dėl 200 000 Lt pervedimo. Teismas taip pat nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, formaliai motyvuodamas tuo, kad jos buvo paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teismas nevertino ieškovo nenuoseklumo – ieškovas teigia, kad jį su S. V. sieja tik draugiški santykiai, tačiau iš banko išrašų matyti, kad ieškovas S. V. sūnui ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ darbuotojams pervedinėjo šimtus tūkstančių litų.
4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242, 6.237 ir 6.241 straipsnių nuostatas. Aplinkybę, kad atsakovas pinigus gavo be teisinio pagrindo turi įrodyti ieškovas, tačiau ieškovas šių aplinkybių neįrodė. Priešingai nei sprendė teismas, pats ieškovas pripažino, kad pinigus atsakovui pervedė paprašytas S. V., nes šiuo žmogumi ieškovas pasitikėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (CK 6.237 str.). Ieškovas neįrodė, kad perduodamas turtą suklydo ar kad šis turtas perduotas dėl prieš jį panaudotos prievartos ar apgaulės. Turto, kurį ieškovas perdavė savanoriškai, suvokdamas neturįs pareigos to daryti, negalima išreikalauti. Tokie santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip dovanojimas, juo labiau, kad ieškovas dėl pinigų grąžinimo kreipėsi į atsakovą tik po kelerių metų. Be to, šioje situacijoje turėjo būti taikoma ir CK 6.242 straipsnyje įtvirtinta nuostata, numatanti kad praturėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, kai nuostolių patyrusi šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisų taip, kad būtų išvengta nuostolių ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Be to, tai yra turtas, kurio negalima išreikalauti (CK 6.241 str.).
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nesivadovaudamas 2011 m. spalio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011, kurioje nurodyta, kad jei asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tai tokiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos netaikomas. Šiuo atveju ieškovo prievolė atsirado iš sandorio, todėl jis pažeistas teises turėtų ginti pareikšdamas reikalavimus S. V., su kuriuo ieškovą sieja sutartiniai santykiai ir iš kurių kilo byloje pareikšti reikalavimai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, skirtingai nei teigia apeliantas, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010 buvo kitas teisinis pagrindas, todėl ieškinys, pareikštas šioje civilinėje byloje, negali būti laikomas tapačiu. Minėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir faktai laikytini prejudiciniais, todėl jų nereikia nustatinėti šioje byloje. Liudytoja apklausta A. Š. yra apelianto sutuoktinė, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi, be to, ji nieko reikšminga šioje byloje nenurodė, o teismas, vertindamas minėtos liudytojos parodymus, rėmėsi visa byloje esančia medžiaga. Pasak ieškovo, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovo iš ieškovo įgytoms lėšoms negali būti taikomas joks teisės aktas ar sandoris, kuris būtų pagrindas ieškovui pervesti minėtas lėšas apeliantui. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turto negali išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, todėl teismas pagrįstai sprendė ieškovą įrodžius CK 6.237 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliantas A. Š. bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia pagrįstų šio prašymo motyvų, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas (CPK 321 str. 1 d., 322 str.). Todėl byla pagal apelianto A. Š. apeliacinį skundą nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo šią civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, kadangi ieškovo tapatus ieškinys buvo išnagrinėtas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010.
Byloje iš esmės neginčijama, kad ginčo šalys tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010 yra tapačios, taip pat ieškovo reikalavimas (priteisti 200 000 Lt sumą) yra tapatus. Tarp šalių kilęs ginčas, ar abiejose bylose yra tapatus ieškinio pagrindas.
Ieškovas Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010 kaip faktinį reikalavimo pagrindą priteisti 200 000 Lt sumą nurodė aplinkybę, kad ieškovas apeliantui paskolino šią sumą, kurios apeliantas, kaip paskolos gavėjas, negrąžino. Sutiktina su apelianto argumentu, kad šioje civilinėje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas taip pat nurodė, jog ginčo pinigus paskolino atsakovui, o atsakovas juos įsipareigojo grąžinti ieškovui. Tačiau šioje byloje ieškovas savo reikalavimą grindė ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos išnagrinėtoje civilinėje byloje – šiuos pinigus ieškovas apeliantui pervedė klaidingai manydamas, kad turi jam prievolę, nors pinigams perduoti nebuvo jokio teisinio pagrindo – nei sandorio, nei teisės akto. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje faktinis ieškinio pagrindas yra kitoks, nepaisant to, kad dalis abiejuose ieškiniuose nurodytų aplinkybių sutampa. Kolegijos vertinimu, šioje byloje pateikto ieškinio turinys, nepaisant dalies aplinkybių, tapačių išnagrinėtoje civilinėje byloje pateiktam ieškiniui, patvirtina, kad ieškovo reikalavimas iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog minėti pinigai buvo pervesti nesant teisinio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad abiejų bylų ieškiniai vertintini kaip tapatūs dėl ieškinio faktinio pagrindo.
Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį tenkino CK 6.237 straipsnio pagrindu, konstatuodamas, kad 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu ieškovo atsakovui pervesta 200 000 Lt suma yra be pagrindo įgytas turtas, todėl grąžintinas ieškovui. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, įrodinėdamas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų.
Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (CK 6.237 str. 1-2 d.). Pareiga įrodyti, kad atsakovas turtą gavo be teisinio pagrindo, kaip teisingai nurodo atsakovas, tenka ieškovui (CPK 178 str.). Ieškovas, įrodinėdamas šią aplinkybę, iš esmės remiasi įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, kuriuo teismas konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo paskoliniai teisiniai santykiai nesiejo, taip pat konstatavo, kad ginčo pinigai nebuvo pervesti vykdant ,,Autoservisas Vaišvydava“ (atstovaujamos direktoriaus S. V.) prievolę pagal 2008 m. balandžio 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį.
Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visi apelianto argumentai, kuriais pastarasis įrodinėja, kad minėti pinigai buvo skirti apmokėti dalį įmokos pagal 2008 m. balandžio 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį atmestini, kadangi jie yra paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 182 str. 2 p.).
Apelianto teigimu, ieškovo paaiškinimai, teikti išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2486-436/2010, kurioje jis nurodė, kad ginčo pinigų sumą S. V. prašymu paskolino atsakovui A. Š., patvirtina, kad minėta suma buvo paskolinta S. V.. Kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei ir būtų nustatyta ieškovo valia paskolinti ginčo pinigus S. V., ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovas minėtus pinigus įgijo teisėtu pagrindu, nes tokiu atveju teisę į minėtus pinigus turėtų S. V., o ne atsakovas. Ieškovas nenurodė, kad pinigus skolino S. V., pinigai buvo pervesti atsakovui A. Š., todėl atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovas minėtus pinigus gali išreikalauti kitu būdu.
Ieškovo teigimu, jokių kitų pagrindų – nei sutarties, nei teisės akto, kurie pateisintų ginčo pinigų pervedimą, nėra. Pasak ieškovo, šiuos pinigus jis pervedė suklydęs. Nors ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė jo suklydimas, tačiau ieškovui įrodžius, kad nėra jokio pagrindo, kuriuo minėti pinigai buvo pervesti atsakovui, sutiktina, kad apeliantas juos gavo be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.).
Kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad šie pinigai traktuotini kaip dovanojimas, kadangi aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis, atsakovas neįrodė (CK 6.465 str., 6.469 str.). Pats apeliantas teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis teisėtai gavo ginčo pinigus, nenurodo. Liudytoja apklaustos A. Š. paaiškinimai (1 t., b. l. 153-155), jog 200 000 Lt suma buvo pervesta pagal preliminariąją sutartį, nepatvirtina, kad šiuos pinigus atsakovas iš ieškovo gavo esant teisiniam pagrindui, nes, kaip minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu paneigta, kad ieškovas atsakovui 200 000 Lt sumą pervedė vykdydamas preliminariąją sutartį.
Aplinkybės, susijusios su ieškovo mokestinių prievolių valstybei vykdymu, neturėtų jokios įtakos nagrinėjimam ginčui, todėl atsakovo prašymas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos išreikalauti duomenis apie ieškovo atliktų finansinių operacijų patikrinimą ir jo rezultatus, netenkintinas (2 t., b. l. 10-11).
Be to, apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikytas CK 6.241 straipsnis, kuris numato CK 6.237 straipsnio išimtis, t. y. atvejus, kada gauto turto negalima išreikalauti. Apeliantas nenurodo, kuriuo konkrečiu įstatyme numatytu atveju, kai turto negalima išreikalauti, jis remiasi, Tačiau iš ginčo esmės darytina prielaida, kad atsakovas prašo taikyti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą – kai turtą perdavęs asmuo žinojo, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jei tai atitiko geros moralės nuostatas.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ši nuostata netaikytina, kadangi, ieškovo teigimu, pervesdamas pinigus jis suklydo. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nuostolius patyrė dėl savo kaltės, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Konstatavus, kad šiuo atveju nėra įstatymo ar sandorio, iš kurio būtų kilusi ieškovo prievolė atsakovui pervesti 200 000 Lt, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, jei asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo sąlygos netaikomos.
Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo priteistas be pagrindo įgytas turtas – 200 000 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.