Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjusi ieškovo A. S. ir atsakovės N. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-125-901/2014, pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei N. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, sutuoktinių turto padalijimo ir atsakovės N. S. priešieškinį ieškovui A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, dėl turto padalijimo, neturtinės žalos priteisimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. S., institucijai teikiančiai išvadą Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo pagrindo bei santuokoje įgyto turto padalijimo.

2015-03-31 ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti naują įrodymą – 2015-03-23 Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos pažymą apie faktinę ir deklaruotą ieškovo gyvenamąją vietą Nr. PŽ(20)-59(3.25). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. Pagal LR CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis LR CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (LR CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog konkrečiu atveju ieškovas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių minėto rašytinio įrodymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju minėti papildomi duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu atsisako juos priimti ir vertinti.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl ieškovo kaltės. Teigia, kad teismas neobjektyviai vertino byloje pateiktus duomenis, liudytojų parodymus, faktines aplinkybes, neatliko įrodymų tyrimo. Atsakovė su ieškovo argumentais nesutinka, laiko, jog teismas priėmė pagrįstą sprendimą santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus šalių įrodymus, bylos medžiagą, liudytojų paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Pažymėtina, kad LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, o teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas LR CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos LR CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal LR CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktiniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją, tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Šios LR CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2014).

Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek atsakovė teigė, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Ieškovas atsakovės kaltę įrodinėjo atsakovės netinkamu elgesiu - teigė, jog atsakovė buvo neištikima, girtavo, tinginiavo, netinkamai auklėjo vaikus, nesirūpino šeima, neprisidėjo prie šeimos gerovės. Taip pat ieškovas laikėsi pozicijos, jog su atsakove santuokinių ryšių nepalaiko nuo 1998 metų, prašė santuoką lakyti faktiškai nutrūkusia nuo 1998-12-31 (1 t. 1-3 b.l.; 2 t. 77-79; 3 t. 71-73 b.l.). Atsakovė su tokia ieškovo pozicija nesutiko, santuokos iširimo priežastimis nurodė ieškovo nelojalumą, neištikimybę bei teigė, kad santuoka iširo 2012 metais, atsakovei įsitikinus, jog ieškovas bendrauja su kita moterimi (2 t. 147-148 b.l.). Konkrečiu atveju iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, yra pačių šalių bei liudytojų paaiškinimai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas su atsakove iki 2012 metų gyveno kartu (duomenys neskelbtini) malūno sodyboje. Nors ieškovas ir teigia, kad šalys bendro ūkio nebeveda nuo 1998 metų, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiuo ieškovo argumentu sutikti ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai - Nekilnojamojo turto registro išrašai, patvirtina, jog 2010-2011 metais nekilnojamas turtas buvo įgytas ir nuosavybės teise registruotas abiejų sutuoktinių vardu (2 t. 37-52, 62-63). Šalių, jų sūnų bei kitų liudytojų pateikti paaiškinimai, paties apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis išlaikydavo tiek sutuoktinę, tiek jų bendrą turtą (mokėdavo mokesčius ir kt.) patvirtina, kad nuo 1998 m. iki 2012 m. šalys gyveno kartu, palaikė šeimyninius santykius. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių apie apelianto intymius santykius ar gyvenimą su kita moterimi iki 2012 metų imtinai, tačiau teisėjų kolegija vertina, jog ieškovas nurodydamas tokias aplinkybes klaidina teismą, kadangi 2014-01-22 teismo posėdžio metu pats apeliantas patvirtino, kad su kita moterimi, su kuria dabar kartu gyvena, artimiau pradėjo draugauti prieš 4-6 metus (2014-01-22 teismo posėdžio garso įrašas; 01:28:10). Taip pat ieškovas paaiškino, kad su atsakove 2012 metais nusprendė skirtis dėl kylančių konfliktų su sūnumis, anksčiau skirtis nenorėjo dėl užimamų pareigų (nuo 2000 m. buvo politikas). Apeliaciniu skundu ieškovas pripažino, jog neįrodė atsakovės neištikimybės fakto (5 t. 124 b.l.). Iš atsakovės, šalių pilnamečių sūnų parodymų nustatyta, kad ieškovo elgesys ieškovės atžvilgiu buvo nederamas, peržengė padorumo ir savitarpio supratimo ribas (2014-01-22, 2014-01-28, 2014-02-27 teismo posėdžio garso įrašai). Teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas faktiškai būdamas santuokoje su atsakove, kartu su ja gyvendamas, vesdamas bendrą ūkį, nuo 2008-2010 palaikė artimus santykius su kita moterimi, santuokoje su atsakove nebuvo jai lojalus, ištikimas. Kaip jau minėta, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (LR CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant byloje nustatytoms aplinkybėmis apie ieškovo neištikimybę bei pačiam ieškovui nepateikus įrodymų, paneigiančių neištikimybės faktą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad artimai su kita moterimi ieškovas bendravo jau nuo 2008-2010 metų, nuo 2012 metų palikęs sutuoktinę pradėjo gyventi su kita moterimi, realių veiksmų santuokai nutraukti ėmėsi tik 2013 m. gegužės mėn., teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovas, išėjimas pas kitą moterį, šiuo atveju vertintinas ne kaip šeimos iširimo pasekmė, o priežastis. Kolegija sprendžia kad konkrečiu atveju ieškovas, bendraudamas su kita moterimi, vėliau išvykdamas gyventi kitur nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių (LR CK 3.60 straipsnio 3 dalis), savo elgesiu sudarė prielaidas santuokiniams ryšiams nutrūkti galutinai (LR CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto motyvais, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų vienareikšmiškai patvirtinančių, jog ieškovas nuolat žemino atsakovę, naudojo psichologinį bei fizinį smurtą, tačiau remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie ieškovo neištikimybę, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie ieškovo kaltę dėl iširusios santuokos, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas taip pat nepateikė pakankamai įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, jog atsakovė neprisidėjo prie šeimos ūkio tvarkymo, netinkamai auklėjo vaikus, vedė netinkamą gyvenimo būdą, ir, kad būtent dėl šių priežasčių, o ne dėl ieškovo neištikimybės, iširo šalių santuoka. Be to paminėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju situacija, kad apeliantas jo nurodytas aplinkybes vertina kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, arba, kad ieškovo nuomone būtent jo teikiami parodymai yra teisingi, nepateikiant tai patvirtinančių objektyvių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą ar netinkamai vertino pateiktus įrodymus. Šioje byloje teisėjų kolegija, sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką nustatymo aspektu įvertinusi faktinius bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių santuoka iširo dėl apelianto kaltės, atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal LR CPK 185 straipsnio reikalavimus. Dėl to skundo argumentai, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl ieškovo kaltės nutraukiant santuoką, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė juos neatitinkančias išvadas, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovė N. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, prašo apeliacinės instancijos teismo jį padidinti iki 40000,00 Lt. Ieškovas laikosi pozicijos, kad dėl santuokos nutraukimo yra kalta atsakovė bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi tiek dalyje dėl žalos priteisimo, tiek ir dėl jos dydžio.

Pažymėtina, kad LR CK 3.70 straipsnio 2 dalis įtvirtina sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą. Minėtoje teisės normoje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti. Pagal teismų praktikos ir doktrinos bendrą poziciją, fiziniam asmeniui neturtinė žala visuomet padaroma nenaudingu poveikiu – fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, sukeliančiais kančių ir išgyvenimų, dėl ko toks poveikis asmeniui destruktyvus, nepriimtinas ir bet kurio protingo žmogaus požiūriu neturi būti daromas, kompensacija už kurio sąlygotus neturtinius praradimus vertinama kaip simbolinis reliatyvus restitutio in integrum, kai piniginėmis lėšomis siekiama nukentėjusįjį nuraminti ir kiek įmanoma teisingiau jam atlyginti, tačiau piniginė kompensacija jokiu būdu nereiškia asmens patirtų išgyvenimų kainos. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, saistomas LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies, kuri jos dydį sieja su neturtinės žalos pasekmėmis, žalą padariusio asmens kalte, jo turtine padėtimi, padarytos turtinės žalos dydžiu bei kitomis reikšmingomis bylai aplinkybėmis, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad LR CK 6.250 straipsnis turi būti taikomas kartu su LR CK 3.70 straipsniu. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į santuokos iširimo priežastis, sprendžia, jog atsakovė neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl netinkamo kito sutuoktinio elgesio. Pripažinus, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, atsakovė turėjo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (LR CK 3.70 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Šalys iki ieškovo išėjimo iš namų kartu išgyveno daugiau nei trisdešimt aštuonis metus, todėl tikėtina, kad ieškovas palikdamas šeimą, dar santuokoje pradėdamas artimai bendrauti su kita moterimi, sukėlė atsakovei jos nurodytus dvasinius išgyvenimus – depresiją (2 t. 155 b.l.), bendravimo sutrikimus, stresą, nemigą, nerimą dėl ateities, prarastą motyvaciją rūpintis savimi, ir šie išgyvenimai tęsėsi gana ilgą laiką, tačiau atsižvelgiant į kompensacinį neturtinės žalos atlyginimo aspektą, konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais (LR CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo priteista 10000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, įvertinus ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką šeimos teisiniuose santykiuose, yra laikytina pagrįsta ir pakankama ieškovės patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti. Todėl šioje dalyje tiek apeliantės, tiek apelianto skundų argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Iš ieškovo apeliacinio skundo motyvų, susijusių su santuokos metu įgyto turto padalinimu, matyti, kad ieškovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas sutuoktinių turtą padalino neteisingai, kadangi nepagrįstai į dalintiną turtą įtraukė jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius 24/100 malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), santuokos metu dovanotą asmeniškai apeliantui, ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Taip pat apelianto vertinimu teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimų nutraukiant santuoką dalinti tik iki 1998-12-31 įgytą turtą, o vėliau įgytą turtą pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe, bei neatsižvelgė į tai, jog byloje buvo nustatytos visos reikalingos sąlygos dalijant santuokos metu įgytą turtą nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo. Atsakovė taip pat iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu turto padalijimo būdu, teigia, jog teismas visą (duomenys neskelbtini) malūno kompleksą sudarantį nekilnojamąjį turtą priteisdamas ieškovui, o atsakovei priteisdamas kompensaciją, pažeidė LR CK 3.127 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad prioritetas turi būti teikiamas turto padalijimui natūra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (LR CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Nutraukiant santuoką turi būti padalytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (LR CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta LR CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (LR CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Pagal LR CK 3.118 straipsnio 2 dalį iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (LR CK 3.118 straipsnio 3 dalis). Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK nustatytas išimtis (LR CK 3.118 straipsnio 4 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius duomenis, kad 24/100 dalį malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 3600,00 Lt, jam padovanojo H. P. ir V. Š. (3 t. 8-9, 26 b.l.). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pastatą – malūną, 1993-08-27 įregistruotos nuosavybės teisės liudijimo ir dovanojimo sutarties pagrindu (2 t. 67-71 b.l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 1993-08-25 dalies malūno dovanojimo sutartis Nr. 2624, kuria 0,24 dalis malūno pastato yra padovanota A. S. (ne jo šeimai), yra nenuginčyta, galiojanti, tą patvirtino atvykę liudytojai, ši sutartis įregistruota VĮ Registrų centre, tik išskirti kokia tai malūno dalis yra sudėtinga. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), vertė 10000,00 Lt (2 t. 55-56 b.l.), ieškovas įgijo nuosavybės teisės atkūrimo būdu, ieškovo motinai A. S. perleidus ieškovui teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (3 t. 7-, 11-12 b.l.). Atsakovė teismui pateiktame priešieškinyje sutiko su tuo, kad minėtas žemės sklypas yra ieškovo asmeninė nuosavybė (2 t. 149 b.l.). Vadovaujantis LR CK 3.89 straipsnio 2 dalimi asmeniniu sutuoktinio turtu pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad, nustatant, ar konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, atsižvelgiama į šio turto įgijimo pagrindą (dovanojimo sandorį, paveldėjimą ir kt.). Asmenine sutuoktinio nuosavybe taip pat laikomos lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims (LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Konkrečiu atveju teisėjų kolegija įvertinusi nurodytas aplinkybes, atsižvelgusi į įstatymo nuostatas (LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai) bei tai, kad byloje atsakovė nepateikė jokių rašytinių duomenų, įrodančių, jog minėtas nekilnojamas turtas (24/100 malūno) ieškovui priklauso ne asmeninės nuosavybės teise, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bei į tai, kad atsakovė sutiko, jog žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra ieškovo asmeninė nuosavybė, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtą nekilnojamąjį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei įtraukė į dalintino turto masę. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad 24/100 dalis malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo asmeninė nuosavybė ir santuokos nutraukimo byloje nedalintinas.

Iš ieškovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukiant santuoką dalinti visą iki 2012 metų įgytą turtą, bei teigia, kad nuo 1998-12-31 įgytas turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Kaip jau minėta, byloje esantys duomenys, šalių bei liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad iki 2012 metų sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, įsigijo nekilnojamojo turto. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovas neįrodė, jog sutuoktiniai jau nuo 1998 m. faktiškai gyveno atskirai (LR CPK 178 straipsnis), bei pripažįsta, kad teismas pagrįstai sprendė, kad šalių santuoka nutrūko nuo 2012 m. pradžios, o santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo jų santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, t.y. 2013-06-25. Vadovaujantis LR CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsnio 2 dalimi, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad dalytiną bendrą turtą teismas nustato atsižvelgdamas į LR CK 3.127 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta, kad padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o esant sutuoktinio prašymui – įgytas bendrai iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis LR CK 3.118 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK normomis (LR CK 3.1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis (LR CPK 375 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Remiantis nurodytais argumentais, įstatymo nuostatomis bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog nekilnojamas turtas - 24/100 dalis malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovo asmeninė nuosavybė, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šalių santuokoje įgytą ir santuokos nutraukimo byloje dalintiną turtą sudaro: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 76/100 malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kavinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžinieriniai) - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); 1,4930 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 0,0468 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 1,1900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 1,1000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 4,9327 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).; 30,48 kv.m. ploto butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); automobilis VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); televizorius „Tauras“, skalbimo mašiną „Bosh“, seifas, žolės pjovimo traktorius „Western“, benzininis pjūklas, trimeris „Husgvarna“ ir žoliapjovė „Partner“. Byloje nėra ginčo dėl dalintino turto vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog atsižvelgiant į tai, kad šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto vertinimą, teismas vertina sutuoktinių pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turto rūšį ir kt., tikslu teisingai ir protingai padalyti santuokinį turtą (LR CK 1.5 straipsnis, LR CPK 185 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2014). Konkrečiu atveju nei ieškovas, nei atsakovė byloje nustatytų tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto verčių neginčijo, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako ir spręsdama dėl santuokoje įgyto turto vertės remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei vertina, kad viso sutuoktinių santuokoje įgyto ir dalintino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertė sudaro 241600,00 Lt.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo dalijant turtą, padarė nepagrįstą išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto dalijimo po santuokos nutraukimo lygių dalių principo. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR CK 3.118 straipsniu, teismas sudaręs dalijamo turto balansą, nustatęs turto vertę (LR CK 3.119 straipsnis), teismas privalo nustatyti sutuoktiniams tenkančias turto dalis. Kaip minėta, LR CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtino sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją. Šia prezumpcija teismas privalo vadovautis padalydamas santuokinį turtą, jeigu nenustato LR CK 3.123 straipsnyje nustatytų pagrindų, kurie leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais pagrindais gali būti nepilnamečių vaikų interesai, vieno iš sutuoktinių sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis ir kitos svarbios aplinkybės. Taikant LR CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo lygių dalių principo, reikia taip pat nustatyti, kiek tas nukrypimas yra būtinas siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus, vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs sutuoktiniams tenkančių turto dalių nustatymo kriterijai. Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, atsižvelgęs į tai, jog sutuoktinių vaikai jau yra pilnamečiai, tiek vienas tiek kitas sutuoktinis prisidėjo prie bendro turto gerinimo, nei vienas iš sutuoktinių neįrodė, kad jo indėlis į šeimos turtą yra gerokai didesnis bei į tai, kad atsakovei teismas priteisė 10000,00 Lt moralinę kompensaciją dėl kito sutuoktinio kaltės santuokai iširus siekiant kompensuoti jos patirtą žalą dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad konkrečiu atveju nėra LR CK 3.123 straipsnyje numatytų pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo bei vertino, kad santuokos metu įgyto turto padalinimas lygiomis dalimis geriausiai atitiks sutuoktinių interesus bei šalių lygiateisiškumo principą. Iš bylos duomenų matyti, kad abi šalys prisidėjo prie bendro turto įsigijimo – ieškovas nuo 1995 metų buvo A. S. malūno „Malūnininkas“ savininkas (2 t. 33-34 b.l.), iki tol ir vėliau dirbo kituose darbuose (3 t. 28-36 b.l.; 4 t. 45-46 ), tiek atsakovė, tiek ieškovas, tiek šalių vaikai dirbo šeimos versle (2014-01-22, 2014-01-28, 2014-02-27 teismo posėdžio garso įrašai), atsakovė iki 1990 metų dirbo (2 t. 117-124 b.l.), vėliau dirbti negalėjo dėl objektyvių priežasčių – augino vaikus, abiejų sutuoktinių tėvai dovanojo lėšas (2 t. 156 b.l.; 3 t. 10 b.l.), šalys turėjo santaupų (3 t. 88-92 b.l.). Įvertinusi šalių ir liudytojų paaiškinimus bei rašytiniais įrodymais pagrįstas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei viena iš šalių nepateikė teismui įrodymų ir objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių vieno iš sutuoktinių didesnį indėlį į santuokos metu įgytą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė ilgą laiką nedirbo, nesudaro pagrindo teigti, jog ji mažiau nei ieškovas prisidėjo prie šeimos gerovės, kadangi bylos duomenimis prie šeimos turto atsakovė prisidėjo augindama vaikus, padėdama ūkyje, šeimos versle. Priešingas vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, neatitiktų nei protingumo, nei sąžiningumo, nei teisingumo principų, prieštarautų šeimos instituto sampratai. Be to, pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad santuokos metu šeimai priklausiusi individuali įmonė ir iš šios įmonės veiklos gaunamos lėšos jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sutuoktinių turtą dalindamas lygiomis dalimis, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus, spręsdamas dėl nenukrypimo nuo lygių dalių principo tinkamai įvertino ir atsižvelgė į kiekvieno sutuoktinio interesus bei nagrinėjamu aplinkybių visumoje priėmė objektyviai teisingiausią sprendimą bylos šalių atžvilgiu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus dėl ieškovo asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, santuokos metu įgyto ir dalintino turto masės nustatymo, dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, teisėjų kolegijos vertina, kad apeliantai iš esmės nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą santuokos metu įgyto turto padalinimo būdą. Ieškovas nesutinka su atsakovei priteistos kompensacijos dydžiu, prašo teismo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nutraukiant santuoką pripažinti asmenine nuosavybe (5 t. 140-142 b.l.). Atsakovė nesutinka su teismo sprendimu (duomenys neskelbtini) malūno kompleksą po santuokos nutraukimo palikti ieškovui, prašo kiekvienam iš sutuoktinių priteisti konkrečius pastatus, turtą padalinant jos apeliaciniame skunde nurodytu būdu (5 t. 149-153 b.l.). Pažymėtina, kad sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti LR CK 3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, teismas visų pirma turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011). Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (LR CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011). Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (LR CK 1.5 straipsnis), įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas parinkdamas sutuoktinių turto padalijimo natūra būdą, nurodė, kad skaidyti (duomenys neskelbtini) malūno pastatus ir priskirti skirtingiems savininkams nėra tikslinga, sodyba komplekse kartu su sklypais po ja turi gerokai didesnę vertę, be to taip geriau galima būtų pasirūpinti kultūros paveldo objektu – malūnu, kuris yra sujungtas su gyvenamuoju namu ir kavine. Teismas minėtą turtą po santuokos nutraukimo priskirdamas vienam iš sutuoktinių, t.y. ieškovui, savo sprendimą motyvavo aplinkybėmis, kad sutuoktiniai ypač nesutaria, be to ieškovas nesutaria ir su savo sūnumis, jie visi negalės kartu gyventi, bendrai valdyti ir prižiūrėti šį nekilnojamą turtą, ieškovui yra padovanota dalis malūno, šią dalį sudėtinga išskirti, ginčo turtas yra ieškovo tėvų buvusi sodyba. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo pastatai yra kultūros paveldo objektas, kurį būtina apsaugoti, todėl įvertinęs tai, jog ieškovas šiuo metu dirba ir gauna pastovias pajamas, o atsakovė pastovaus darbo neturi, teismas sprendė, kad visą (duomenys neskelbtini) malūno sodybą, kartu su malūnu, gyvenamu namu, kavine ir kitais pastatais, taip pat žemės sklypais po santuokos nutraukimo tikslinga palikti ieškovui, kuris galėtų geriau pasirūpinti šiuo turtu. Likusį turtą teismas padalino atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes - ieškovui priskyrus (duomenys neskelbtini) malūno sodybą, atsakovei po santuokos nutraukimo priteisė butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė šiuo metu yra deklaravusi savo gyvenamą vietą bei likusius žemės sklypus, t.y. 1,1900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (10000,00 Lt vertės), 2,9800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į bylos duomenis, pateiktų įrodymų visumą, konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į dalintiną turtą įtraukė ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą - 24/100 dalis malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likusioje dalyje dėl turto padalinimo natūra teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, kad (duomenys neskelbtini) malūno sodybos kompleksą su žemės sklypais priteisus ieškovui, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, šalių tarpusavio konfliktiškus santykius, ginčo objekto statusą (kultūros paveldo objektas), atsakovės gaunamas minimalias pajamas, į tai, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme posėdžių metu ne kartą nurodė, kad dalijant turtą nori tik piniginės kompensacijos, o ne nekilnojamojo turto (2014-01-22 teismo posėdžio garso įrašas; 00:18:30; 00:34:27), pirmosios instancijos teismas, parinkdamas sutuoktinių turto padalijimo būdą, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės normų, reglamentuojančių apariamus santykius, taikymo (aiškinimo) taisyklių, materialinės ir procesinės teisės normų. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turto padalijimo natūra yra objektyvi ir įrodyta, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tinkama įgyvendina šalių lygiateisiškumo, rungimosi, įrodymų betarpiškumo ir interesų pusiausvyros principus. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo priimtu sprendimu dėl turto padalinimo būdo, nepateikusi jokių pagrįstų argumentų dėl jos interesų ir teisių pažeidimo, nesudaro pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai (duomenys neskelbtini) malūno sodybos kompleksą su žemės sklypais priteisė ieškovui, o atsakovei priteisė kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinus, kad ieškovo apeliaciniu skundu prašomas priteisti asmeninės nuosavybės teise žemės sklypas, unikalus Nr. 9152-0008-0040, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įtrauktas į dalintino turto masę, bei įvertinus išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas turto padalijimo būdas yra adekvatus faktinėms bylos aplinkybėms ir konkrečiai situacijai.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nustačius ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tikslintina teismo sprendimo dalis dėl santuokoje įgytą turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo. Sumažinus santuokoje įgyto ir dalintino turto masę 24/100 dalimi malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viso sutuoktinių santuokoje įgyto ir dalintino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertė sudaro 241600,00 Lt (aktyvas), iš šios sumos atėmus 15398,00 Lt (pasyvą) likusių mokėjimų valstybei už du išsiperkamus žemės sklypus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (LR CK 3.118 straipsnio 2 dalis), bendras dalintinas turtas sudaro 226202,00 Lt. Vadovaujantis LR CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl konkrečiu atveju kiekvienam sutuoktiniui tenkanti turto dalis sudaro 113101,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu atveju ieškovui tenkanti turto dalis sudaro 189600,00 Lt, šalių piniginės prievolės (15398,00 Lt) Lietuvos Respublikai pagal 2010-06-16 sutartį Nr. P91/10-0327 ir 2011-07-07 sutartį Nr. 31SUI-37 po santuokos nutraukimo pripažintinos asmeninėmis A. S. prievolėmis, atsakovei tenkanti turto dalis sudaro 52000,00 Lt, dalinant turtą lygiomis dalimis, kiekvienam iš sutuoktinių turto turėtų tekti po 113101,00 Lt, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 61101,00 Lt kompensacija.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas sumažinant santuokoje įgyto ir santuokos nutraukimo metu dalintino turto masę bei atitinkamai padidinat atsakovei priteistinos kompensacijos dydį, iš esmės neįtakoja bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos perskirstymo klausimo, bylinėjimosi išlaidos iš naujo neperskirstomas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas ( LR CPK 93 straipsnis).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 2304 Lt žyminio mokesčio (5 t. 143 b.l.), 3000,00 Lt už apeliacinio skundo parengimą, 600,00 Lt už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleista (5 t. 154 b.l.), Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktais duomenimis atsakovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sudarė 1019,58 Lt (295,29 Eur). Teisėjų kolegija konkrečiu atveju įvertinusi kilusio ginčo pobūdį (šeimos byla), tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniai skundai tenkintini maža apimtimi – ieškovo tik dalyje dėl asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto - 24/100 dalies malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo, atsakovės - tik dėl kompensacijos dydžio padidinimo, vadovaudamasi proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos ir paliktinos šalims (LR CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovo A. S. ir atsakovės N. S. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo bei kompensacijos priteisimo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn priteisti:

167,77 kv.m. gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (6700,00 Lt vertės); 76/100 malūno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (22572,00 Lt vertės); 109,52 kv.m. pastatą – kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (16400,00 Lt vertės); 28,00 kv.m. garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (700,00 Lt vertės); 64,00 kv.m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). (1600,00 Lt vertės); 12,00 kv.m. sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (300,00 Lt vertės); 110,00 kv.m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (2800,00 Lt vertės); 12,00 kv.m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1000,00 Lt vertės); kitus statinius (inžinierinius) - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (3000,00 Lt vertės); 1,4930 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (74202,00 Lt vertės); 0,0468 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (2326,00 Lt vertės); 1,1000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (8200,00 Lt vertės); 4,9327 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (43300,00 Lt vertės); automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (800,00 Lt vertės); televizorių „Tauras“ (vertė 200,00 Lt), skalbimo mašiną „Bosh“ (vertė 400,00 Lt), seifą (vertė 100,00 Lt), žolės pjovimo traktorių „Western“ (vertė 2000,00 Lt), benzininį pjūklą (vertė 1000,00 Lt), trimerį „Husgvarna“ (vertė 1000,00 Lt) ir žoliapjovę „Partner“ (vertė 1000,00 Lt). Viso turto už 189600,00 Lt.

N. S., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn priteisti:

- 30,48 kv.m. ploto butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (42000,00 Lt vertės);

- 1,1900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (10000,00 Lt vertės);

Priteisti N. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 17696,07 Eur (septyniolika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 7 cnt) (61101,00 Lt (šešiasdešimt vieną tūkstantį šimtą vieną Lt)) kompensacijos už ieškovui tekusį natūra didesnės vertės turtą.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.