- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2S-230-357/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03914-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- N. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. S.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-125-901/2014, iškeltoje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei N. S., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir V. S. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo bei atsakovės N. S. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo A. S. kaltės, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. S. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės N. S. kaltės, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo (12-26 b.l.). Atsakovė N. S. pateikė priešieškinį, prašydama santuoką nutraukti dėl sutuoktinio A. S. kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą (1-6 b.l.). Atsakovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2015-901/2013 – uždrausti atsakovui A. S. išgabenti, parduoti, išnuomoti, įkeisti ar kitokiais būdais perleisti bet kokį nekilnojamąjį turtą, registruotą A. S. ir N. S. vardu, taip pat bet kokį kilnojamąjį turtą, esantį jų vardu registruotuose nekilnojamuose objektuose. Prašyme atsakovė nurodė, kad A. S. jau kuris laikas iš (duomenys neskelbtini) kaime esančio malūno slapčia išgabena kilnojamuosius daiktus. Atsakovė tiksliai įvardinti daiktų negali, nes ieškovas juos išneša sudėtus į maišus arba sutemus, mano, kad A. S. malūno dalis gali išnešti tam, kad sudarytų nuomonę, jog ten gyvenantys šeimos nariai N. S., R. S. neteisėtai išgabeno daiktus arba pats ieškovas sąmoningai siekia pabloginti malūno būklę. Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. Nr. 2-125-901/2014 (buvęs bylos Nr. 2-5015-901/2013), yra sprendžiamas turto padalijimo klausimas ir iš bylos eigos matyti, kad yra galimi turto vertės nustatymo ginčai, todėl bet koks šeimos turto (tiek kilnojamojo tiek nekilnojamojo) pabloginimas, perleidimas tretiesiems asmenims, valdymo perleidimas gali pakenkti teismo sprendimo įvykdymui arba jis gali tapti neįmanomu (7-8 b.l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsakovės N. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino – kol bus išspręstas turto priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ieškovui A. S. ir atsakovei N. S. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Teismas, priėmęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo, gali taikyti LR CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, kai būtina apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus. Teismas pažymėjo, kad pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių gali būti pažeistos sutuoktinio teisės ir interesai. Pagal paminėto straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas gali areštuoti tam tikrą turtą, jeigu yra reali grėsmė, kad vienas sutuoktinis jį perleis kitiems asmenims, suvaržys, sunaudos ar sunaikins. Turto areštas gali būti taikomas siekiant išsaugoti turtą, kol šis bus padalytas sutuoktiniams, taip pat siekiant užtikrinti atsakovo turtinių prievolių vaikams ar kitam sutuoktiniui įvykdymą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė reikšdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekia apsaugoti savo, kaip sutuoktinės interesus bei padarė išvadą, jog atsakovės išdėstyti argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kol bus priimtas teismo sprendimas yra pagrįsti. Teismas vertino, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti teismo sprendimo vykdymas arba vykdymas gali tapti negalimas. Atsižvelgdamas į atsakovės nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvada, jog ieškovas gali perleisti turtą ar jo dalį kitiems asmenims, be to ieškovo elgesys pažeidžia atsakovės interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, netenkinant atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apelianto vertinimu, skundžiamosios teismo nutarties negalima laikyti teisėta dėl to, kad bylą nagrinėjo ir procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė civilinės bylos Nr.2-5015-901/2013 nenagrinėjantis teisėjas. Bylos nenagrinėjantis ir galimai su ja nesusipažinęs teisėjas priėmė nutartį, kurios realiai negalima įvykdyti, t.y. teismas areštavo „neapibrėžtą“ turtą, nors dėl bendro ir nutraukiant santuoką dalintino turto „vienetų“ ginčo šalys pasisakė ieškinyje ir priešieškinyje. Teismas, nagrinėjęs prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo paskyrė A. S. turto saugotoju, neįvertinęs aplinkybės, kad ieškovui baudžiamojoje byloje šiuo metu yra taikoma kardomoji priemonė - draudimas lankytis namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o bylą faktiškai nagrinėjantis teisėjas apie tai žinojo. Pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o tuo pačiu ir LR CPK 147 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas yra pareiškęs ieškinį su reikalavimais dalinti turtą jo nustatyta tvarka bei prašo dalį turto pripažinti jo asmenine nuosavybe, o atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame pasisakė dėl analogiško turto padalinimo kitokia tvarka, t.y. savo priešieškinyje atsakovė nepaminėjo nei vieno daikto, kuris nebūtų buvęs minimas ir ieškovo ieškinyje. Apelianto nuomone, kol atsakovė nepateiks į bylą atitinkamo procesinio reikalavimo dėl byloję iki šiol nedalijamo turto padalinimo būdo ir jo neįvardins kaip „konkretaus“ daikto, LR CK 3.65 straipsnio 2 dalies 5 punkte aptartos laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymas yra negalimas. Apeliantas pažymi, kad byloje nesant reikalavimo dėl konkretaus turto padalijimo, apie jį nebus pasisakyta ir galutiniame procesiniame sprendime, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantas teigia, kad kai yra sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinių nuosavybės teisių į konkretų turtą, sutuoktiniai besąlygiškai gali ir privalo tokį turtą įvardinti teismui, o pastarasis jį nurodyti savo nutartyje (31-34 b.l.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S. nurodė, kad su atskirojo skundo motyvais sutinka ir taip pat laikosi pozicijos, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti panaikinta (43 b.l.).
Atsakovė N. S. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Ieškovo A. S. atskirasis skundas tenkintas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė tuo pagrindu, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, įvertindamas tai, kad būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės teismo gali būti taikomos, siekiant užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų būti taikomos, siekiant apsaugoti galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei neatsižvelgė į tai, kad atsakovės pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo būti susijęs su byloje keliamais reikalavimais, prašyme turėjo būti įvardintas konkretus dalijamas ir prašomas areštuoti turtas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė teismui pateiktuose ieškiniuose dėl santuokos nutraukimo bei santuokoje įgyto turto padalinimo nurodė konkretų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, kurį prašo teismo padalinti (1-6, 12-26 b.l.). Atsakovė teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, kad negali tiksliai nurodyti kokius daiktus ieškovas išsineša iš malūno, tačiau mano, kad tokiu būdu yra bloginamas šeimos turtas (8 b.l.). Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstumo papildomai nesiaiškino ir nevertino. Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kaip minėta, teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė nepateikė objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia atsakovės interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė reikalavimo teismui padalinti kitą, nei procesiniuose šalių dokumentuose, nurodytą kilnojamąjį turtą, nereiškė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir tikslingumo, turėjo aiškintis atsakovės nurodytas aplinkybes bei vertinti ar atsakovės prašymas yra susijęs su byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimu, bei, ar yra pagrindo vertinti, kad nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to paminėtina, kad LR CPK 147 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas. Nagrinėjamu atveju, teismas skundžiamoje nutartyje ne tik nenurodė konkretaus areštuojamo turto, bet ir nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones konkrečiai atsakovės nenurodytam turtui, formaliai vertino atsakovės prašymą, nesiaiškino klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, nevertino ar atsakovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ieškinio dalyku. Remiantis išdėstytu, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.