Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio ir Zitos Smirnovienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui M. G. dėl pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys notarė D. M. ir VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 1993-10-08 tarp ieškovo ir atsakovo M. G. sudarytą bei notarės D. M. patvirtintą pirkimo - pardavimo sutartį (reg. Nr. 3-3227) negaliojančia ir taikyti restituciją.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir netenkintinas, nes ieškovas atsakovui pardavė visą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais 1999-10-08 pirkimo – pardavimo sutartimi, be to, ieškovo valia buvo parduoti pastatą kartu su jo priestatu kaip vientisą nekilnojamojo turto objektą. Notarė D. M., tvirtindama ginčo sandorį, rėmėsi ieškovo valia ir jo pateiktu 1993-01-04 pažymėjimu, kuriame buvo nurodyti parduodami pastatai, tačiau duomenų apie gyvenamojo namo antrąjį aukštą nebuvo, be to, teismas nurodė, kad ieškovas, parduodamas visą gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, sutartyje neišreiškė valios, jog būtų parduota tik dalis gyvenamojo namo. Teismo vertinimu, pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu tuo pagrindu, jog buvo neteisėtas sandorio objektas, nėra teisinio pagrindo, nes ieškinyje minimi savavališkai pastatyti statiniai (ūkio pastatas, plane pažymėtas indeksu 3I1/p, šiltnamis, plane pažymėtas indeksu 4š1/p, lauko virtuvė, plane pažymėta indeksu 4I1/p) ginčijama sutartimi nebuvo perleisti, o apie namo antrą aukštą tuo metu jokių duomenų nebuvo, ir ieškovas neįrodė priešingai (LR CPK 176 str. 179 str.).

Pripažinti, jog sandoris buvo sudarytas ieškovo suklydimo įtakoje, teismas neturi pagrindo, nes ieškovo teiginys, kad jis suklydo parduodamas visą gyvenamąjį namą, nors turėjo omenyje tik namo pirmą aukštą, yra nepagrįstas ir neįrodytas, kadangi rūpestingai ir protingai veikiantis civilinių santykių subjektas, sudarydamas sandorį tikrai privalėjo suvokti sąvoką „visas gyvenamasis namas", o ne šio namo aukštas (ar dalis) (LR CPK 176 str. – 179 str.). Teismas laikė neįrodyta aplinkybe šioje civilinėje byloje apie tai, kad 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovui darant psichologinį spaudimą ir realiai grasinant, nes liudytojos V. B. parodymai yra vertintini kritiškai, kadangi ji yra ieškovo buvusi žmona, t. y. ieškovą ir liudytoją sieja artimi ryšiai, be to, iš liudytojos parodymų turinio negalima spręsti, kad tikrai buvo tiesioginis ir susijęs psichologinis spaudimas ieškovui, būtent sudaryti ginčijamą sandorį (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Teismas pažymėjo ir tai, kad iš 2009-10-28 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties turinio matyti, jog teismas yra konstatavęs, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-727/2006 m. jau buvo konstatuota, kad ieškovas ginčo sandoriu perleido atsakovui nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą, todėl šie teismų sprendimai (nutartys) turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje (LR CPK 182 str. 2 d.), o iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999-04-15 sprendimo turinio matyti, jog ieškovo ieškinys atsakovui dėl pirkimo - pardavimo sutarties ir pažymėjimo pripažinimo negaliojančiais buvo atmestas. Be to, iš 2009-10-28 Vilniaus apygardos teismo nutarties turinio taip pat matyti, kad teismas yra konstatavęs, kad ieškovas ieškininės senaties terminio nepraleido, nes apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2005 metais, todėl šis teismo sprendimas (nutartis) turi taip pat prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ir laikytina, jog ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (LR CPK 182 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pateiktų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, nenagrinėjo ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių bei argumentų, vadovavosi tik atsakovo nurodytais argumentais, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nepaisė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus.

Vienas iš pagrindų, kuriuo ieškovas ginčija sudaryto sandorio teisėtumą, tas, jog 1993 m. spalio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartis (reg. Nr. 3-3227) buvo sudaryta ieškovui darant psichologinį spaudimą. Tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovo valią įtakojant atitinkamų asmenų itin dideliu psichologiniu spaudimu ir grasinimais, patvirtino byloje apklaustos liudytojos V. B. parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai vertino kritiškai dėl to, kad ji yra buvusi ieškovo sutuoktinė ir dėl tariamo artimo ryšio tarp jų. Ši liudytoja yra buvusi ieškovo sutuoktinė, todėl šiai dienai jokio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, be to, kaip priešingai teigiama sprendime, šiuo metu nėra susijusi su ieškovu jokiais artimais ryšiais. Procesiniame įstatyme nėra numatyta, kad buvęs sutuoktinis negalėtų liudyti byloje, jeigu jam žinomos bylai reikšmingos aplinkybės, ar jo parodymai laikytini niekiniais/ vertintini kritiškai. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino minėtos liudytojos parodymų (jų tinkamai netyrė), kuriais buvo patvirtintos atitinkamos aplinkybės dėl sandorio sudarymo ieškovui darant atitinkamą psichologinį spaudimą, kurios yra vienas iš pagrindų ginčijamo sandorio pripažinimui negaliojančiu (CK 1.91 str. 1 d.), nors tokių parodymų patikimumu negalima abejoti dėl liudytojos pateiktos priesaikos, o teismas nenurodė kitų pagrindų, leidžiančių kritiškai vertinti liudytojos pateiktus paaiškinimus (atsakovas taip pat nepateikė priešingų įrodymų). Taip pat nesutinka su teismo motyvu, jog ieškovo nurodyta aplinkybė dėl ginčijamo sandorio sudarymo psichologinio spaudimo ir realių grasinimų įtakoje laikytina neįrodyta, nes šiuo atveju, atitinkami ieškovo paaiškinimai ir liudytojo parodymai laikytini tinkamais įrodymais, kurie, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apeliantas nurodo, jog teismas, be to, visiškai nevertino proceso teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų dėl tarp šalių buvusio ginkluoto konflikto dėl ginčo nekilnojamojo turto, t.y. kai atsakovas griaudamas sieną pradėjo veržtis į ieškovo patalpas, o ieškovas, gindamas savo nuosavybę, netgi turėjo panaudoti šaunamąjį ginklą, kas tik patvirtina jog ieškovui buvo daromas psichologinis spaudimas.

Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo prejudicinių faktų taisykle, neatsižvelgė į tai, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3171/98 teismas 1998-10-28 sprendime nustatė, jog “<…> atsakovui pagal ieškovo įgaliojimą buvo parduotas namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) , kurio plotas 73,86 kv. m. <...> realiai namas yra didesnis, jis turi ir antrą aukštą bei pirmo aukšto patalpas, kurios parduotos nebuvo, todėl ieškovas tebeturi teisę jomis naudotis.". Šios aplinkybės teismas netyrė ir nevertino, dėl jos skundžiamame sprendime nepasisakė.

Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, jog ginčo pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas visas gyvenamasis namas. Gyvenamasis namas (bendras plotas - 178,59 kv. m.), esantis adresu (duomenys neskelbtini), turi antrą aukštą su jame esančiomis patalpomis, plane pažymėtomis Nr. 1-8, Nr. 1-9, Nr. 1-10, Nr. 1-11, Nr. 1-12, Nr. 1-13 (užfiksuota 1993 m. spalio 6 d. (iki ginčijamos sutarties sudarymo) atliktuose brėžiniuose), kurios 1993 m. spalio 8 d. pirkimo — pardavimo sutartimi atsakovui nebuvo parduotos. Taigi akivaizdu, jog sutartyje nebuvo išreikšta ieškovo valia dėl viso gyvenamojo namo su priestatu pardavimo (nėra nurodyta, kad namas parduodamas su kokiu nors priestatu, nėra nurodytas jo plotas ar pan.).

Teismui sprendime nurodžius, kad sandorio sudarymo metu duomenų apie gyvenamojo namo antrąjį aukštą nebuvo, todėl ir sutartyje jie nebuvo nurodyti, tokie teiginiai tik patvirtino, kad sutartyje nenurodžius atitinkamo turto objekto, jis negali būti parduodamas.

Pasak apelianto, teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių ir argumentų dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu, t. y. sandorį sudarius faktiškai pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Gyvenamasis namas, kurio 73,86 kv. m. ploto dalis buvo parduota atsakovui, iki 1993 m. spalio 8 d. sutarties sudarymo buvo rekonstruotas, t. y. pastatytas priestatas (antras aukštas) 2al/p (bendras gyvenamojo namo plotas 178,59 kv. m.), pristatyta pastato dalis (8,13 kv. m. ploto patalpa), šiuo metu plane pažymėta indeksu Nr. 1-4, tačiau minėtai pastato daliai nebuvo atlikta pilna teisinė registracija, nes ji buvo pastatyta esant atitinkamam statybos taisyklių pažeidimui. Dėl šių statinių neteisėtumo jie negalėjo būti perleisti atsakovui, nes tuo metu galiojusio CK 114 str. 1 d. buvo įtvirtintas imperatyvus draudimas savavališkai pastatytą turtą (ne civilinės apyvartos objektą) parduoti ar kitaip jį perleisti, savavališkos statybos iki ginčijamo sandorio sudarymo faktas buvo konstatuotas ir teismų sprendimais kitose civilinėse bylose, šį faktą bei patį ginčijamo sandorio neteisėtumą pripažino pats atsakovas. Toks sandoris negalėjo būti patvirtintas notariškai. Minėtų aplinkybių teismas nenagrinėjo ir nevertino, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.

Teismas, nagrinėdamas bylą, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes bei nesiaiškino byloje kylančių prieštaravimų tarp atitinkamų proceso šalių išsakytų aplinkybių. Skundžiamame sprendime buvo konstatuota, jog savavališkai pastatyti statiniai ginčijama sutartimi nebuvo perleisti atsakovui, kai tuo tarpu, kaip matyti iš nekilnojamo turto registro duomenų bazės, tokie statiniai (nepaisant neteisėtos jų statybos) buvo įregistruoti nuosavybės teise atsakovo M. G. vardu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu, bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, taip pat tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Nustatyta, kad 1993-10-08 šalys sudarė Pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas pardavė atsakovui 73,86 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu 1A1/p, ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 1I1/p, garažą, plane pažymėtą 1G1/p, kiemo rūsį, plane pažymėtą indeksu 2I1/b, ir kiemo įrenginius, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 19-24). Iš 1996-09-30 VĮ Respublikos inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro pažymos turinio nustatyta, jog 1993-10-08 ieškovas pardavė atsakovui namų valdą, kurią sudarė gyvenamasis namas 1AI/b, turintis 73,86 kv.m., ūkio pastatas 1II/p, garažas IGI/p, kiemo rūsys 2II/b ir kiemo įrenginiai ir 1993-10-06 einamosios inventorizacijos metu buvo užregistruoti savavališkai pastatytas ūkio pastatas 4II/p, namo priestatas 2aI/p (11,60) bei antras namo aukštas 86,71 kv.m (b.l. 144). 2009-10-28 Vilniaus apygardos teismo nutartyje teismas konstatavo, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-727/2006 m. jau buvo konstatuota, kad ieškovas ginčo sandoriu perleido atsakovui nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą, todėl šie teismų sprendimai (nutartys) turi prejudicinę galią ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje (LR CPK 182 str. 2 d.). Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999-04-15 d. sprendimo turinio nustatyta, kad ieškovo ieškinys atsakovui dėl pirkimo - pardavimo sutarties ir pažymėjimo pripažinimo negaliojančiais buvo atmestas (b.l. 50-51).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sudarius jį suklydimo įtakoje

Sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 56 str. 1 d. numatė, kad sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę, įtakoje gali būti teismine arba arbitražine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šalies, veikusios suklydimo įtakoje, ieškinį. Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso (2000 m. redakcijos) 1.90 straipsnyje yra numatyta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Pažymėtina, jog suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso arba kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Protingumo principas sutarties šalims reiškia, kad jie patys turi rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

Apeliantas nurodo, jog sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, nes sudarydamas pirkimo – pardavimo sandorį ieškovas manė, kad atsakovui perleidžia gyvenamojo namo dalį su tam tikrais statiniais, išskyrus pastato antro aukšto patalpas ir pirmame aukšte esančias patalpas, plane pažymėtas indeksu 1-1 ir 1-4. Be to, suklydimo faktą patvirtina ir tai, kad ieškovas pardavė turtą už žymiai mažesnę vertę negu būtų tuo atveju, jeigu būtų parduotas visas namas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovui suklydus, kadangi rūpestingai ir protingai veikiantis civilinių santykių subjektas, sudarydamas sandorį, turėjo suvokti, jog sąvoka „visas gyvenamasis namas“ reiškia ne šio namo aukštą (jo dalį), o visą namą kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą. Tai, kad ginčo sutartyje nurodyta, kad parduodamas 73,86 kv.m. ploto gyvenamasis namas, kai tuo tarpu, pasak apelianto, bendras namo plotas 178,59 kv. m., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas suklydo dėl sutarties objekto.

Pažymėtina, kad ginčijamoje sutartyje nėra nurodyta jokių išimčių dėl gyvenamojo namo atskirų dalių ar patalpų, į kurias pretenduotų ieškovas po pardavimo, joje aiškiai įvardinta, kad parduodamas gyvenamasis namas, kas paprastai suprantama kaip vientisas nekilnojamojo turto objektas, kurį sudaro gyvenamosios bei negyvenamosios patalpos, priestatai ir pan., kitaip aiškinti šios sąvokos kolegija neturi pagrindo dėl žemiau nurodytų aplinkybių. Kaip matyti iš kitų teismų priimtų sprendimų, kuriuose ginčo šalys yra tos pačios, o ginčo dalykas iš esmės analogiškas, nes ginčijama pirkimo – pardavimo sutartis ar jos dalis, jais konstatuota, kad ieškovas atsakovui pardavė visą gyvenamąjį namą, todėl daryti išvadą, kad ieškovas, parduodamas visą gyvenamąjį namą, iš esmės suklydo, kadangi ketino parduoti tik kai kurias gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpas, nėra pakankamo pagrindo, nes į bylą pateikti įrodymai neįrodo esminio ieškovo suklydimo. Atkreiptinas dėmesys, jog 1991-11-06 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu ieškovas paveldėjo 73,86 kv. m. ploto gyvenamąjį namą (1A1/p), 1I1/p, 1G1/b, 1I1/b ūkio pastatus bei kiemo įrenginius (kadastro ir registro duomenų b.l. 136), tokios pačios apimties nekilnojamąjį turtą ieškovas perleido atsakovui ginčijama 1993-10-08 pirkimo – pardavimo sutartimi (b.l. 19). Visos šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus apie jo suklydimą sudarant ginčo sandorį dėl viso gyvenamojo namo pardavimo ir kad tokiu būdu buvo neteisingai išreikšta jo valia. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, nurodydamas, kad suklydimo dėl sandorio sudarymo faktą patvirtina ir sandorio žymiai mažesnė vertė, įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę į bylą nepateikė, todėl kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą (CPK 178 str.).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms teisės normoms

1964 m. redakcijos CK 47 str. numatė, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Šiuo metu galiojančio CK 1.80 str. 1 d. nurodyta, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Atsižvelgdama į minėtą teisės normą, draudžiančią statytojui naudotis ir disponuoti savavališkos statybos objektu, kolegija daro išvadą, kad ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į gyvenamojo namo antrąjį aukštą, kadangi savavališkai pastatytas (šiuo atveju rekonstruotas) statinys nesukuria tokio daikto valdytojui ar jo teisių perėmėjams nuosavybės teisės į valdomą daiktą (CK 4.47, 4.253 str.), atitinkamai dėl to jis negalėjo parduoti šių antro aukšto patalpų atsakovui ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi. Pažymėtina, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovas atsakovui pardavė visą gyvenamąjį namą kaip vientisą nekilnojamojo turto objektą, kurio unikalus Nr. 1094-0156-7015, neišskiriant namo dalių ar atskirų patalpų, pagal sandorio metu buvusius registro duomenis, t.y. kad namas yra 1 aukšto, jo plotas – 73,86 kv.m. Duomenys apie tai, kad yra pastatytas antras aukštas, taip pat namo priestatas 2a1/p (ieškovo nurodomas kaip 1-4), tačiau tai yra savavališka statyba, buvo užfiksuoti eilinės inventorizacijos metu 1993-10-04 (b.l. 110, 144), tačiau jie nebuvo ir negalėjo būti įteisinti, nes pastatyti neteisėtai, todėl konstatuoti, kad ginčo sandoriu atsakovas įsigijo didesnio ploto, t.y. 178,59 kv.m., nekilnojamojo turto objektą, į kurį patenka ir minėti savavališkos statybos statiniai, ir dėl to sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog esant aukščiau konstatuotai aplinkybei, kad ginčijamu sandoriu ieškovas atsakovui pardavė visą gyvenamąjį namą, atsakovui kaip naujajam šio turto savininkui atsirado atitinkamos teisės ir pareigos, susijusios su nuosavybės teise valdomu turtu, taip pat ir teisė reikalauti iš statytojo, atlikusio savavališką statybą, pašalinti savavališkos statybos padarinius įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši aplinkybė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas plačiau dėl jos nepasisako.

Dėl namo priestato, pažymėto plane indeksu 1-1, perleidimo ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi teisėtumo jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2009-10-28 nutartyje, kuria paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimą nepakeistą, nurodydamas, jog ginčo priestatą pagal sutarties sudarymo metu galiojusias normas (CK 153 str. 1 d.) ištiko gyvenamojo namo likimas, t.y. nuosavybės teisės į jį minėta sutartimi perėjo atsakovui; be to, nenustatęs, kad ieškovas būtų išreiškęs valią parduoti ne visą gyvenamąjį namą. Teismas atkreipė dėmesį, jog ši aplinkybė jau buvo konstatuota ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006-07-11 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1118-727/2006, tokiu būdu esant minėtoms aplinkybėms nustatytoms įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, jos laikytinos turinčiomis prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje nagrinėjant klausimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo perleidžiant ginčo priestatą, todėl jos iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 d.). Ieškovas, pakartotinai nurodydamas teismų išnagrinėtas aplinkybes, nesielgia sąžiningai ir tinkamai nesinaudoja turimomis procesinėmis teisėmis.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, jog buvo daromas psichologinis spaudimas

1964 m. redakcijos CK 57 str. 1 d. numatyta, kad sandoris, sudarytas apgaulės, smurto ar grasinimo įtakoje arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, gali būti pripažintas negaliojančiu. Šiuo metu galiojančio CK 1.91 str. 1 d. analogiškai reglamentuoja šį sandorio negaliojimo pagrindą.

Apelianto teigimu, jo kviesta liudytoja V. B. parodytų, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas darant ieškovui psichologinį spaudimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kritiškai dėl jos statuso, t.y. kad ji buvusi ieškovo sutuoktinė ir dėl tariamo ieškovo ir jos artimo ryšio. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino šios liudytojos parodymus kritiškai atsižvelgdamas į jos ryšius su ieškovu. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, aplinkybės, kurias paliudijo ši liudytoja, neleidžia spręsti apie psichologinio spaudimo darymą ieškovui sudarant ginčijamą sandorį. Nors pagal CPK 189 str. liudytoju gali būti bet kuris asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla, tačiau teismas, turintis įrodymų vertinimo prerogatyvą, byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padaryta išvada dėl įrodymo patikimumo, dėl nurodyto šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas visiškai nevertino šalių paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, jog tarp šalių buvo kilęs netgi ginkluotas konfliktas dėl ginčo nekilnojamojo turto, kolegijos vertinimu, nėra reikšminga nagrinėjamu atveju tikrinant ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su sandorio sudarymu bei jo teisėtumu, kadangi, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b.l. 184), atsakovas paaiškino teisme, kad po iškeldinimo reikėjo laužti duris, nes ieškovas pakeitė spynas, o ieškovas kartu su tėvu atbėgę šaudė, tėvas su lenta daužė, ši atsakovo nurodoma aplinkybė įvyko jau po ginčo sutarties sudarymo, todėl negalėjo būti vertinama kaip spaudimas ieškovui sudaryti ginčo sutartį.

Dėl kitų procesinės bei materialinės teisės normų taikymo

Pasak apelianto, teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo prejudicinių faktų taisykle, o būtent 1998-10-28 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3171/98 atžvilgiu, tačiau kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes minėta civilinė byla, nors ir buvo nagrinėjama dėl ginčo tarp tų pačių šalių, tačiau kilęs ginčas buvo skirtingo pobūdžio, t.y. šioje civilinėje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis namo dalimi (nesusijęs su nuosavybės teisėmis), o šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ginčijant atsakovo nuosavybės teisę į ginčo objektą, todėl šiuo konkrečiu atveju tokiu sprendimu nustatytos aplinkybės neįgijo prejudicinės galios (CPK 182 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog atmesti ieškovo ieškinio dėl praleisto ieškinio senaties termino pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo esant Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-926-611/2009 konstatuotai aplinkybei 2009-10-28 nutartyje, turinčiai prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, jog ieškovas kreipdamasis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2005 metais (LR CPK 182 str. 2 d.).

Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, apeliacinis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.