- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-926-611/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Henrichas Jaglinskis, Andžej Maciejevski (pran.)
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- M. G.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 2 notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Loretai Urnikienei, atsakovo atstovei adv. Evai Jankovskai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui M. G. dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė Daiva Manzurovienė, Valstybės įmonės registrų centro Vilniaus filialas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarės Daivos Manzurovienės, sudarytą tarp ieškovo-pardavėjo ir atsakovo-pirkėjo dalyje dėl priestato 1a1/p (pagal patalpų vidaus eksplikaciją patalpa pažymėta indeksu 1-1) pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui pardavė gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu 1A1/p, ūkio pastatą, garažą, kiemo rūsį ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų parduodamų objektų sąrašas yra baigtinis. Atsakovui nepardavė priestato, plane pažymėto indeksu 1a1/p, pagal patalpų vidaus eksplikaciją patalpa plane pažymėta indeksu 1-1, priestatas, kaip parduodamas objektas, nebuvo nurodytas pirkimo-pardavimo sutartyje. Ieškovas vadovavosi Vilniaus miesto l apylinkės teismo 1998-10-28 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-3171/98, kaip prejudicinę galią turinčiu faktu, jog jis neperleido ginčo priestato. Pažymėjo, kad sutartis ginčijamoje dalyje neatitinka 1964 m. LR CK 47 str. reikalavimų. Ieškovas nurodė, jog apie pažeistą teisę, jog nuosavybės teisės atsakovui yra įregistruotos ne tik į gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu lA1/p, bet ir į priestatą 1a1/p, sužinojo tik 2005 m., todėl mano, kad ieškinio senaties termino nėra praleidęs.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas atsakovui pardavė visą gyvenamąjį namą, pažymėtą indeksu lA1/p, turintį 73,86 kv.m., su ūkiniais pastatais, ta pačia sutartimi buvo parduotas namo priklausinys, plane pažymėtas indeksu la1/p. Mano, jog ieškovo minėtas 1998-10-28 teismo sprendimas yra neteisėtas, nes išnagrinėtas be atsakovo, jam apie bylos nagrinėjimą nebuvo pranešta, todėl jis negali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą pagal CK 84 str. ( 1964 m. redakcija).
Tretysis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė Daiva Manzurovienė nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad ginčo objektas yra namo priestatas, kuris savo savybėmis yra neatsiejamas su pastatu. Tvirtindama sutartį, rėmėsi ieškovo valia ir ieškovo pateiktu 1993-01-04 Lietuvos Respublikos Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda" išduotu pažymėjimu, kuriame nurodyti ieškovo sutartimi parduoti pastatai, pažymoje ginčo priestatas nebuvo įregistruotas atskiru statiniu. Dėl šių priežasčių gyvenamojo namo priestato nebuvo galima nei perleisti atskirai nuo gyvenamojo namo, nei perleidžiant gyvenamąjį namą, neperleisti jo priestato, t.y. perleidžiant gyvenamąjį namą ir nuosavybės teises į jį, kartu ( kaip vientisas nekilnojamojo turto objektas) perleidžiamos ir visos gyvenamojo namo neatskiriamos dalys bei nuosavybės teisės į jas. Ieškovas, parduodamas gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, sutartyje neišreiškė valios, kad būtų parduota tik dalis gyvenamojo namo.
Tretysis asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad patalpa 1-1 buvo parduota kartu su pagrindimu pastatu, pagal 1970 metų kadastro matavimo taisykles 3 kv.m. ginčo patalpa priskirtina prie šaltųjų (nešildomų) priestatų, todėl kadastro pažymoje ji nefigūruoja kaip atskira namo dalis, o priskirtina prie pagrindinio statinio, kurio plotas pažymoje nurodytas 73,86 kv.m., šis priestatas yra sudėtinė gyvenamojo namo dalis ir atskirai pagal galiojančias taisykles negalėjo būti apskaitomas, jo plotas įėjo į bendrą parduodamo namo kvadratūrą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas, 1991 metais paveldėdamas gyvenamąjį namą, kartu su juo paveldėjo ir patalpą la1/p (b.1.7-15). Iš prie bylos prijungtos nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos nustatė, jog ieškovas 1993-10-02, 1993-10-08, prieš pasirašant gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandorį, kreipėsi į Vilniaus TVIPP biuro viršininką dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), inventorizavimo, ieškovas nebuvo išskyręs šio namo priestato patalpos la1/p. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu ieškovas 1991-11-06 paveldėjo gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu lA1/p, turintį 73,86 kv. m. bendro naudingo ploto, bei kitą turtą (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų b.l.136), pirkimo-pardavimo sutartimi tokio pat bendro naudingo ploto gyvenamąjį namą ieškovas pardavė atsakovui. Todėl teismas, įvertinęs nustatytą aplinkybę, jog ginčo patalpa Nr. la1/p pastatyta 1976 metais, padarė išvadą, jog ją, kaip gyvenamojo namo priklausinį, ieškovas kartu priėmė su gyvenamuoju narnu, ir bendras naudingas plotas sudarė 73,86 kv. m., tokios pat kvadratūros naudingo ploto gyvenamąjį namą pardavė atsakovui, šio gyvenamojo namo priestato plotas įėjo į parduoto namo plotą. Pagal 1964 m. LR CK 153 str. 1d. nekilnojamojo daikto priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Teismas padarė išvadą, jog galiojančiuose įstatymuose nebuvo jokių nuostatų, kurios teigtų, jog perleidžiant pastatą, jo priestatas kartu nėra perleidžiamas arba kad priestato likimas turėjo būti aptartas perleidimo sutartyje atskirai. Pažymėjo, jog tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos LR CK 255 str. nuostatas, todėl teismas atmetė argumentą, jog sudaryta gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstatymą. Pažymėjo, jog teismo 1998-10-28 sprendimas neįrodo ieškovo nuosavybės teisių į ginčo patalpą, šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebuvo konkrečiai įvardinta, kokios, kokiais konkrečiais indeksais pažymėtos patalpos nebuvo parduotos. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog apie savo pažeistas teises jis sužinojo tik 2005 m., kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog ieškovas dar 1999 m. kreipėsi į teismą dėl namo pirkimo-pardavimo sutarties ir VĮ RIPPB Vilniaus filialo pažymėjimo pripažinimo negaliojančiais (b.l. 62-63), jo ieškinys buvo atmestas, 1996 m. buvo priimta Vilniaus miesto l apylinkės teismo nutartis dėl sprendimo išaiškinimo, kuriuo išaiškinta, jog ieškovas ir jo šeima su visu jiems priklausančiu turtu iškeldinti iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 73,86 kv.m. ir kitų pastatų (b.l. 81-82), visa tai įrodė, jog ieškovas žinojo apie pažeistą jo teisę, tačiau ginčą su atsakovu sprendė kitais pagrindais, nereiškė reikalavimų dėl nurodyto sandorio dalies pripažinimo negaliojančia. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ginčyti iš dalies 1993-10-08 gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su atsakovu.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas nurodė, jog ieškinio senaties termino nepraleido, todėl ieškinio senatis negali būti taikoma. Pažymėjo, jog pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 1993-10-08. Nurodė, jog 1998-10-28 Vilniaus miesto l apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹¹-3171/98 buvo nustatyta, jog ieškovas atsakovui nepardavė dalies gyvenamojo namo patalpų, tarp jų ir patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-1. Teismas sprendimu įpareigojo atsakovą netrukdyti ieškovui naudotis neparduotomis gyvenamojo namo patalpomis, tarp jų ir patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Nurodė, jog apie pažeistas teises sužinojo tik 2005 m., po to kai atsakovas pareiškė ieškinį dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliantas pažymėjo, jog iki to laiko rėmėsi 1998-10-28 teismo sprendimu Nr.2¹¹-3171/98 ir manė, jog nuosavybės teisė į gyvenamojo namo dalį – patalpą l-1 yra apginta. Pažymi, jog LR CK 1.125 str. l d. įtvirtintas bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl apeliantas nepraleido senaties termino, kadangi tik 2005 metais sužinojo apie savo nuosavybės teisės į namo dalį, atitinkančią patalpą 1-1, pažeidimą. Be to, 2007-08-09 Vilniaus miesto l apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-771-619/2007 buvo nustatyta, jog ieškovas apie pažeistas teises sužinojo 2005-02-28. Nurodė, jog ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje buvo detaliai išvardinti parduodami objektai: gyvenamasis namas, plane pažymėtas indeksu lA1/p, ūkio pastatas, plane pažymėtas indeksu 1I/1 p, garažas, plane pažymėtas indeksu 1Gl/p, kiemo rūsys, plane pažymėtas indeksu 2I1/b, ir kiemo įrenginiai. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų parduodamų objektų sąrašas yra baigtinis. Todėl atsakovui nepardavė priestato, plane pažymėto indeksu la1/p (pagal patalpų vidaus eksplikaciją patalpa plane pažymėta indeksu 1-1). Pirmosios instancijos teismas neteisėtai neatsižvelgė į 1998-10-28 teismo sprendimą Nr. 2¹¹-3171/98. Pažymi, jog minėto sprendimo motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyta, jog „realiai namas yra didesnis, jis turi ir antrą aukštą, bei pirmo aukšto patalpas, kurios parduotos nebuvo, todėl ieškovas tebeturi teise jomis naudotis“. Minėtu sprendimu atsakovas buvo įpareigotas ieškovui netrukdyti naudotis patalpomis, pažymėtomis inventorizaciniame plane indeksais l-1, 1-4, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11 ir 1-12, o tai reiškia, kad apeliantas nepardavė gyvenamojo namo patalpų 1-1. Pažymi, jog gyvenamasis namas yra dviejų aukštų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, mano, jog jis yra nepagrįstas. Pažymi, jo ieškovas, būdamas veiksnus, 1993-10-08 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleido atsakovui gyvenamąjį namą su ūkiniais statiniais. Šios sutarties dalykas yra aiškus ir konkretus. Parduotas buvo visas gyvenamasis namas. Remiantis šia sutartimi atsakovui atsirado nuosavybės teisės, kurios buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registro įmonėje. Pažymėjo, jog ieškovo teiginiai, kad atsakovas neginčijo teismo sprendimo Nr. 2¹¹-3171/98, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog ieškovo paminėtas 1998-10-28 teismo sprendimas Nr.2¹¹-3171/98 yra neteisėtas, kadangi buvo priimtas nedalyvaujant atsakovui. Priimtas teismo sprendimas yra abejotinas, kadangi teismas negalėjo apginti teisės, kuri asmeniui nepriklausė. Tai, jog ieškovas gyvena namo antrame aukšte, bylos nagrinėjimui reikšmės neturi. Ieškovui nuo sutarties sudarymo buvo žinoma apie tai, kad 1993 metais pardavė atsakovui visą gyvenamąjį namą ir gavo už tai pinigus. Netiesiogiai tai patvirtino ieškovo kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimo 1999 metais. Ginčo objektas – patalpa, pažymėta indeksu la1/p, yra gyvenamojo namo, pažymėto lA1/p, sudedamoji dalis. Patalpos plotas – 7.11 kv.m. Teismui prijungtoje nekilnojamojo turto kadastro matavimų byloje, pagrindinio pastato lA2/m(p) vidaus plotų eksplikacijoje ši patalpa pažymėta indeksu 1-1, jos plotas 7.11 kv.m., pavadinimas – holas. Ši patalpa buvo įskaičiuota į atsakovui parduoto gyvenamojo namo plotą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pagal 1993-10-08 sutartį pardavė atsakovui nuosavybėn gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu 1A1/p, 73,86 kv.m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatą, pažymėtą indeksu 1I1/p, garažą, plane pažymėtą indeksu 1G1/p, kiemo rūsį, plane pažymėtą indeksu 2 I1/b, kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l.4). Vėliau, kaip matyti iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005-11-08 rašto, vadovaujantis LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 2 d., buvo sutikslintas minėto namo viešame registre nurodytas plotas, nurodant 76,86 kv.m. (prijungtos kadastro ir registro bylos b.l.97). Sudarant minėtą sutartį, ieškovas notarei pateikė VTVIPPB „Valda“ 1993-10-04 pažymėjimą apie ieškovo nuosavybės teise valdomą turtą (b.l.67). Minėtame pažymėjime nuorodos apie ieškovo ginčijamą priestatą 1a1/p (pagal patalpų vidaus eksplikaciją patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1) nėra, toks statinys ar patalpa, kaip ieškovo nuosavybės teisės nekilnojamojo turto objektas, nebuvo nurodytas ir identifikuotas. Pagal prijungtos kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis minėtas ginčo priestatas nei ginčo sutarties 1993-10-08 sudarymo metu, nei prieš tai, nei vėliau nebuvo teisiškai identifikuotas ir registruotas kaip atskiras statinys. Be to, iš bylos duomenų, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos matyti, kad minėta ginčo patalpa yra gyvenamojo namo patalpa ir sudedamoji dalis, tampriai ir neatsiejamai susijusi su gyvenamuoju namu, tarnaujanti namui ir susieta su namu bendra ūkine paskirtimi. Todėl ji yra gyvenamojo namo priklausinys ir negali būti savarankišku nekilnojamojo turto objektu. Todėl pagal 1993-10-08 sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 153 str. 1 d. ginčo priestatą ištiko gyvenamojo namo likimas, t.y. nuosavybės teisės į jį minėta sutartimi perėjo atsakovui. Iš minėtos sutarties matyti, kad ieškovas išreiškė valią parduoti visą gyvenamąjį namą, buvo parduotas visas turtas, nurodytas VTVIPPB „Valda“ 1993-10-04 pažymėjime, neišskiriant jokių priestatų, patalpų ar statinių. Duomenų apie tai, kad ieškovas išreiškė valią parduoti ne visą gyvenamąjį namą, minėtoje sutartyje nėra. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis teisingai nustatė, kad ginčo priestatas 1a1/p buvo pastatytas 1976 m., ieškovas pagal 1991-11-06 paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo visą gyvenamąjį namą, įskaitant ir ginčo priestatą. 1993-10-08 sutartyje buvo nurodytas toks pats turtas, kaip ir 1991-11-06 paveldėjimo teisės liudijime (b.l.4, kadastro ir registro dokumentų bylos b.l.136). Todėl nesant 1993-10-08 sutartyje atitinkamo įrašo, esant nurodytam tokiam turtui, kaip ir paveldėjimo teisės liudijime, negali būti laikoma, kad buvo perleistas mažesnės apimties turtas nei ieškovas paveldėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1118-727/2006 jau buvo konstatuota, kad ieškovas 1993-10-08 sutartimi perleido atsakovui nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą, įskaitant ir ginčo priestatą 1a1/p (kadastro ir registro dokumentų bylos b.l.90-92, 94-96). Minėtas 2006-07-11 teismo sprendime konstatuotas faktas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (LR CPK 182 str. 2 p.), nes byloje dalyvavo tos pačios šalys ir buvo pasisakyta tuo pačiu klausimu, t.y. ar pagal sutarties turinį buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo priestatą 1a1/p. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas 1993-10-08 sutartimi perleido atsakovui visą gyvenamąjį namą, įskaitant ir ginčo priestatą 1a1/p. Esant priešingai, ieškovas neįrodė (LR CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-10-28 sprendimu civilinėje byloje Nr.2¹¹-3171/98 buvo konstatuota, jog jis neperleido atsakovui ginčo priestato. Minetame teismo sprendime, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra konkrečiai įvardinta, kokios konkrečios patalpos ir kokiais indeksais pažymėtos nebuvo parduotos atsakovui (b.l.21). Tai, kad teismo sprendimu atsakovas buvo įpareigotas netrukdyti ieškovui naudotis gyvenamojo namo patalpa 1-1 (ginčo priestatu 1a1/p) ir kitomis patalpomis, nereiškia ir neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į minėtas patalpas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai atmetė šį ieškovo argumentą, nelaikydamas minėto teismo sprendimo turinčiu prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.
Ieškovas nurodo, kad tarp šalių 1993-10-08 sudaryta sutartis dalyje dėl ginčo priestato 1a1/p perleidimo neatitinka tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 47 str. 1 d., kuris numato, kad įstatymo reikalavimų neatitinkas sandoris negalioja. Vertinant sutartį jos teisėtumo aspektu, pagal teisės doktriną turi būti vadovaujamasi sutarties sudarymo metu galiojančiomis teisės normomis (LR CK patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, 2000-07-18 Nr.VIII-1864, 9 str.). Tarp šalių sudaryta 1993-10-08 sutartis sudaryta įstatymo reikalaujama notarine forma, pasirašyta ieškovo atstovo ir atsakovo, ieškovo atstovo įgalinimai nenuginčyti, sutartis per 3 mėnesius įregistruota viešame registre (1964m. LR CK 255 str.), todėl ji laikytina, kaip atitinkanti įstatymo reikalavimus ir yra galiojanti, teisėta. Tarp asmenų sudaroma sutartis yra valinis aktas (1964m. LR CK 40 str.). Sudarydamos sutartį, šalys išreiškia savo valią atlikti tam tikrus veiksmus ir prisiimti prievoles, įgyti teises. Įstatymo nustatyta tvarka gali būti panaikinama ar pripažįstama negaliojančia sutartis ne tik dėl formos trūkumų, bet ir turinti valios trūkumų. Ieškovas iš esmės nenurodė, kokių įstatymo reikalavimų neatitinka ginčo sutartis dalyje dėl ginčo priestato. Ieškovas neįrodė byloje savo valios trūkumo. Ieškovas nepataikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis ketino perleisti atsakovui ne visą gyvenamąjį namą, o tik jo dalį, be ginčo priestato 1a1/p. Duomenų, kad sutartis buvo sudaryta neveiksnaus asmens, prieš ieškovo valią, kad sudaryta suklydimo įtakoje ar apgaulės būdu, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atmetė ieškovo argumentus, kad ginčo sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad jis ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie pažeistas teises sužinojo tik 2005 metais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007-08-09 sprendimu konstatavo, kas ieškovas apie pažeistas teises, t.y. apie tai, kad nuosavybės teisės į ginčo priestatą 1a1/p įregistruotos atsakovo vardu, sužinojo 2005-02-28, pateikęs prašymą VĮ Registrų centrui jo vardu atlikti teisinę registraciją į minėtą gyvenamojo namo dalį (kadastro ir registro dokumentų bylos b.l.80-83, 84-86). Minėtu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė apie sužinojimo momentą apie savo teisių pažeidimą turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (LR CPK 182 str.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999-04-15 sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kadangi šioje byloje ieškovas ginčijo visą 193-10-08 pirkimo-pardavimo sutartį, o nagrinėjamoje byloje ieškovas savo subjektinės teisės pažeidimą sieja su sužinojimu apie ginčo priestato 1a1/p nuosavybės teisės pasikeitimą, nes manė, jog perleisdamas gyvenamąjį namą, ginčo priestato neperleido. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas praleido ieškinio senatį ir ją taikė byloje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pašalina šį teismo motyvą iš sprendimo motyvuojamos dalies. Tačiau tai neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą ir pagrįstai ieškinį atmetė dėl kitų aukščiau minėtų motyvų (LR CPK 328 str.).
Dėl apelianto argumentų, kad gyvenamasis namas yra dviejų aukštų ir antrojo namo aukšto ieškovas atsakovui neperleido, teisėjų kolegija nepasisako ir jo nevertina, kadangi nuosavybės teisės į gyvenamojo namo antrojo aukšto patalpas ieškovas šioje byloje neginčija, ieškinio šioje dalyje nereiškė, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai įvertino bylos įrodymus dėl ginčo priestato nuosavybės teisės ir perleidimo teisėtumo. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Dėl nurodytų motyvų atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.