Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-520-32-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-28
Bylos Nr.: P-520-32-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01359-2010-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas: Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos, Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos tarybos
Trečiasis asmuo: Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos, Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijai, Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijai
Atsakovas: Vilniaus rajono savivaldybės tarybai

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P520-32/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01359-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2413/2011 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos tarybos skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijai, Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijai ir Vilniaus rajono Veriškių pradinei mokyklai dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos taryba (toliau – ir pareiškėjas, ir Veriškių pradinės mokyklos taryba) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) iš dalies panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. T3-88 (toliau – ir Sprendimas Nr. T3-88) 2 punktą – ta apimtimi, kiek tai liečia įtvirtintus įpareigojimus Vilniaus rajono Veriškių pradinei mokyklai (toliau – ir Veriškių pradinė mokykla) ir jos vadovui;

2) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės mokyklų tinklo pertvarkos iki 2012 metų plano (pakeisto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimu T3-46) (toliau – ir Planas), ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. T3-88 1 punktu) 26 punktą visa apimtimi, 22 punktą ir 23 punktą iš dalies – kiek tai susiję su Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimu išdalijimo būdu iki 2010 m. rugsėjo 1 d.

Nurodė, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba, ir atsakovas), nepaisydama Veriškių pradinės mokyklos bendruomenės nepritarimo, pradėjo vykdyti Veriškių pradinės mokyklos, kaip biudžetinės įstaigos, reorganizavimo procedūras be jokio atskiro sprendimo bei pažeisdama Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas) 14 straipsnyje įtvirtintas procedūras. Pažymėjo, kad skubos tvarka parengtame Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo sąlygų projekte yra neišspręsta daug klausimų, susijusių su reorganizuojamos mokyklos turto perdavimu, t. y. kaip jis bus išdalytas Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijai ir Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijai, kaip ir kokiu santykiu bus paskirstyti mokyklos įsiskolinimai kreditoriams. Taip pat nėra aišku, kur bus perkeltas aptarnaujantis personalas, kaip vyks mokytojų paskirstymas ir tolimesnis įdarbinimas veiklą po reorganizacijos tęsiančiose gimnazijose. Nurodė, kad Veriškių pradinė mokykla pasižymi ugdymo proceso organizavimo ypatumais, kadangi vykdo išskirtinai pažangų, inovatyvų ugdymo procesą, kurio metu yra užtikrinama aukšta ugdymo paslaugų kokybė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog mokykloje yra vykdomas netinkamas ugdymas, netinkamas administravimas ar techninės bazės aprūpinimas. Taryba, prieš priimdama skundžiamą sprendimą bei sudarinėdama ir tikslindama Planą, neatliko jokios studijos ar analizės, kokią įtaką toks mokyklų reorganizavimas darys mokinio krepšelio lėšų pasiskirstymui ir reorganizuotų mokyklų finansavimui. Paaiškino, kad atsakovas skundžiamo sprendimo tinkamai nemotyvavo ir neįrodė Vyriausybės patvirtintų kriterijų pareiškėjo mokyklos reorganizavimui buvimo, o ginčijamą sprendimą priėmė, remdamasis vien tik savarankiškai nustatytais kriterijais, ekonominiu tikslingumu, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą (toliau – ir Švietimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 745 patvirtintas Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), 2004 m. birželio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 746 „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus kriterijus (toliau – ir Kriterijai).

Atsiliepimas

Atsakovas Taryba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nei Švietimo įstatymas, nei Kriterijai neįpareigoja bendrojo lavinimo mokyklos steigėjo, t. y. Tarybos, gauti mokyklos tarybos raštišką sutikimą. Pažymėjo, kad Taryba, svarstydama Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo klausimus, vadovavosi teisės aktais, t. y. Kriterijų 8.1 punktu, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintu viršenybės principu, o ne mokyklos bendruomenės norais. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1041/2006, kurioje teismas išaiškino, jog administracinis teisės aktas, kuriuo pavesta parengti mokyklos reorganizavimo sąlygas (Tarybos atveju – ginčijamas Sprendimas Nr. T3-88), dar nėra administracinis aktas dėl juridinio asmens reorganizavimo, nes juridinio asmens reorganizavimas prasideda sprendimu patvirtinti reorganizavimo sąlygas, kuris taip pat reiškia, jog priimtas sprendimas reorganizuoti juridinį asmenį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimo Nr. T3-88 2 punktu Vilniaus rajono švietimo įstaigų vadovams pavesti darbai yra paruošiamojo pobūdžio, kuriuos atlikti iki mokyklos reorganizavimo pradžios įpareigoja teisės aktai. Nurodė, kad Sprendimu Nr. T3-88 Taryba, kaip ateityje reorganizuojamų mokyklų steigėja, įgyvendinimo stadijoje įvykdė tik pirmąjį etapą ? patvirtino mokyklų reorganizavimo projektą, t. y. ne reorganizavo ar pradėjo reorganizuoti mokymo įstaigas, o tik pateikė savo, kaip mokyklų steigėjo, ir savivaldybės mokyklų tinklo formuotojo viziją, kaip ateityje bus formuojamas Vilniaus rajono savivaldybės mokyklų tinklas ir kaip bus pasielgta su kai kuriomis jos įsteigtomis švietimo įstaigomis, bei pavedė jai pavaldiems subjektams atlikti parengiamuosius šios vizijos įgyvendinimo darbus. Pažymėjo, kad po reorganizavimo veiksiančios biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra aiški, kadangi reorganizavime dalyvauja tik vieno steigėjo ? Vilniaus rajono savivaldybės ? mokyklos ir tai yra nurodyta Sprendimo Nr. T3-88 aiškinamajame rašte. Nurodė, kad mokyklų reorganizavimo sąlygų projektas buvo paruoštas bei apie jo paruošimą buvo viešai paskelbta laiku, laikantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio reikalavimų. Paaiškino, kad iš esmės Veriškių pradinėje mokykloje niekas nepasikeis (pasikeis tik teisinis statusas) ? tame pačiame pastate vaikai ir toliau galės mokytis, išliks tokia pati arba net pagerės materialinė bazė, mokyklos bendruomenė ir toliau galės puoselėti savo tradicijas. Teigė, jog tai, kad Veriškių pradinėje mokykloje klasės yra sukomplektuojamos visiškai, mokyklos reorganizavimui šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi reorganizavimas yra grindžiamas Kriterijų 8.1 punktu, o ne klasių visišku sukomplektavimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Veriškių pradinė mokykla atsiliepimu į skundą prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad priimtas sprendimas nebuvo suderintas su mokyklos bendruomene, o visos reorganizavimo procedūros prieštarauja VAĮ 7 straipsnio 1 ir 3 dalims. Pažymėjo, kad trijuose bendruomenės susirinkimuose priimtos nutartys apie nepritarimą mokyklos reorganizavimui bei surinkta 160 Veriškių bendruomenės parašų, nesutinkančių su mokyklos, kaip atskiro juridinio subjekto, išdalijimu. Nurodė, kad savivaldybės parengtos reorganizavimo sąlygos neatitinka mokyklos darbuotojų, mokinių poreikių, nepaaiškina daugybės reorganizavimo aspektų: darbuotojų įdarbinamas garantuojamas tik „esant galimybei“, nekalbama, kaip viename pastate bei tose pačiose patalpose realiai gali veikti dvi visiškai skirtingos ugdymo įstaigos su skirtinga vadovybe, kuri iš esmės taip pat nėra suinteresuota „prižiūrėti“ už 7 kilometrų įsikūrusių mokyklų. Pažymėjo, kad niekur nėra nurodomos ūkinių, materialaus turto, ugdymo proceso priemonių, tęstinių respublikinių projektų veiklos „išdalijimo“ aplinkybės ir sąlygos. Teigė, kad Tarybos sprendimai priimami skubotai, neskaidriai, vienašališkai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Švietimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų 8.1 punktu bei konstatavo, kad nei Švietimo įstatymas, nei Kriterijai neįpareigoja bendrojo lavinimo mokyklos steigėjo, t. y. Tarybos, gauti mokyklos tarybos raštišką sutikimą. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus darbuotojai bei Vilniaus rajono savivaldybės mero pavaduotojas dalyvavo Veriškių pradinės mokyklos bendruomenės 2010 m. sausio 25 d. ir 2010 m. vasario 24 d. susirinkimuose bei išklausė jų nuomonę, todėl konstatavo, jog VAĮ 7 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Pažymėjo, kad VAĮ 7 straipsnyje naudojamos sąvokos „tartis“ ir „konsultuotis“ nereiškia, jog Taryba yra įpareigota veikti pagal Veriškių pradinės mokyklos bendruomenės ar bet kokio kito subjekto norus. Teismas rėmėsi LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1041/2006, Švietimo įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.96 straipsnio 3 dalimi, 2.99 straipsnio 2 dalimi ir 2.101 straipsnio 1 dalimi bei konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas argumentas, jog atsakovas iš esmės pradėjo vykdyti Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo procedūras be jokio atskiro sprendimo, teisiškai yra nepagrįstas. Nurodė, kad Sprendimu Nr. T3-88 Taryba patikslino Plano pavadinimą bei pakeitė Plano 41, 48, 49 ir 50 punktus, todėl konstatavo, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Plano 26 punktą bei 22 ir 23 punktus iš dalies neturi būti tenkinamas. Teismas įvertino Taisyklių 35, 36, 37 ir 38 punktus, bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įgyvendinimo stadija yra 2 etapų: 1) projekto dėl mokyklų reorganizavimo rengimo; 2) sprendimo dėl konkrečių mokyklų reorganizavimo priėmimo ir įgyvendinimo. Pažymėjo, kad Sprendimu Nr. T3-88 atsakovas, kaip ateityje reorganizuojamų mokyklų steigėjas, įgyvendinimo stadijoje įvykdė tik pirmąjį etapą ? patvirtino mokyklų reorganizavimo projektą, t. y. ne reorganizavo ar pradėjo reorganizuoti šias mokymo įstaigas, o tik pateikė savo, kaip mokyklų steigėjo ir savivaldybės mokyklų tinklo formuotojo, viziją, kaip ateityje bus formuojamas Vilniaus rajono savivaldybės mokyklų tinklas ir kaip bus pasielgta su kai kuriomis jos įsteigtomis švietimo įstaigomis, bei pavedė jai pavaldiems subjektams atlikti parengiamuosius šios vizijos įgyvendinimo darbus. Teismas pabrėžė, jog atsakovas, Sprendimu Nr. T3-88 pavesdamas mokyklų vadovams parengti reorganizavimo sąlygas bei atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, išreiškė savo sutikimą reorganizuoti sprendime Nr. T3-88 nurodytas mokyklas. Pažymėjo, kad tai, jog Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog biudžetinė įstaiga, kuri po reorganizavimo pasibaigia, įgyja reorganizuojamos biudžetinės įstaigos statusą, o biudžetinė įstaiga, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą ? dalyvaujančios reorganizavime biudžetinės įstaigos statusą, dar nereiškia, kad jau buvo pradėtos faktinės reorganizavimo procedūros. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono mokyklų reorganizavimo pagrindu yra tai, kad valstybės skiriamų mokymo lėšų pagal Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodiką, patvirtintą Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 (toliau – ir Metodika), nepakanka ir steigėjas neturi papildomų lėšų. Pažymėjo, kad toks pagrindas ir buvo nurodytas aiškinamajame rašte bei reorganizavimo sąlygų projekte. Rėmėsi LVAT 2007 m. sausio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-37/2007, kuriame teismas pažymėjo, kad ne bet koks valstybės skiriamų mokymo lėšų pagal Metodiką nepakankamumas, bet tik nuolatinis, sisteminis tokių lėšų trūkumas yra pagrindas mokyklai reorganizuoti. Paaiškino, kad reorganizavimo sąlygų projekte yra nurodyta, jog jau ne vienerius metus mokyklai trūksta lėšų. Teismas padarė išvadą, kad teisinės prielaidos reorganizuoti Vilniaus rajono švietimo įstaigas, tarp jų – ir Veriškių pradinę mokyklą, buvo, sprendimus dėl reorganizavimo sąlygų rengimo, plano tvirtinimo priėmė kompetentinga institucija, faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepažeidė jokių teisės aktų.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Veriškių pradinė mokykla pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 50-53) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens Veriškių pradinės mokyklos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus šioje byloje, nenurodė, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ginčijamų aktų atitinkamomis dalimis ir kaip jie bus apginti, reikalavimus patenkinus. Paaiškino, jog ginčijama atsakovo 2010 m. balandžio 9 d. Sprendimo Nr. T3-88 dalimi atitinkamus veiksmus pavesta atlikti Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigų vadovams, o Veriškių pradinės mokyklos tarybai šiuo aktu jokios teisinės pasekmės nesukuriamos. Nurodė, jog Tarybos 2010 vasario 19 d. sprendimu Nr. T3-46 pakeistas Planas. Pažymėjo, jog šio akto 22, 23 ir 26 punktai taip pat nedaro įtakos pareiškėjo teisėms, pareigoms ar jo statusui. Padarė išvadą, kad patenkinus pareikštus reikalavimus, Veriškių pradinės mokyklos tarybos teisės ar teisėti interesai nebūtų apginti. Nurodė, jog ginčijamais aktais nėra išspręstas Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo klausimas, o byloje nustatyta, jog reorganizuoti Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigų tinklą nuspręsta savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T3-207, dėl to yra kilęs savarankiškas administracinis ginčas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pagal pareikštais reikalavimais suformuotas ginčo ribas mokyklos reorganizavimo procedūrų vertinimai yra netikslingi ir pertekliniai.

IV.

Pareiškėjas Veriškių pradinės mokyklos taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Veriškių pradinė mokykla pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2413/2011, kuriuo prašo sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, panaikinti LVAT 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir apeliacinį skundą patenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Veriškių pradinės mokyklos tarybos skundą patenkinti.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais:

1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė, kad skundas paduotas netinkamos šalies, ir tuo pagrindu nevertino pačių skundžiamų administracinių aktų bei Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo procedūrų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog tada, kai pareiškėjas reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies tvarka, gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (LVAT 2007 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-64/2007; 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-82/2011). Nurodo, jog mokyklos taryba – tai aukščiausioji mokyklos savivaldos institucija, atstovaujanti mokiniams, mokytojams, tėvams (globėjams, rūpintojams) ir vietos bendruomenei (Švietimo įstatymo 62 str. 3 d.). Ši nuostata atkartota ir Veriškių pradinės mokyklos tarybos nuostatuose (1 punktas), o nuostatų 17 punkte įtvirtinta, kad mokyklos taryba atstovauja mokinių, mokytojų, tėvų (globėjų, rūpintojų), socialinių partnerių bei vietos bendruomenės interesams santykyje prieš trečiuosius asmenis, įskaitant, bet neapsiribojant mokyklos steigėjus, dalininkus, valstybines įstaigas ar institucijas, bet kokios formos juridinius asmenis, fizinius asmenis ir kt. Taigi šiuo konkrečiu atveju Veriškių pradinės mokyklos taryba, gindama ne savo privatų, o viešąjį interesą (mokyklos mokytojų, mokinių, mokinių tėvų, vietos bendruomenės), kreipėsi į teismą su skundu dėl atsakovo priimtų administracinių aktų, susijusių su mokyklos veikla, panaikinimo.

2. Atmestini teiginiai, kad skundžiamu Sprendimu Nr. T3-88 mokyklos reorganizavimo procedūra dar nepradėta, o Sprendimas Nr. T3-88 nedaro įtakos nei Veriškių pradinės mokyklos tarybos, nei jos atstovaujamų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Pažymi, jog Sprendimas Nr. T3-88 pagal savo turinį visiškai neatitiko Biudžetinių įstaigų 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų dėl sutikimo išreiškimo formos bei turinio, be to, dar nepriėmus atitinkamo sprendimo dėl reorganizavimo, viešajame registre jau yra registruojamas mokyklos statusas kaip „reorganizuojama“, moksleiviai ir jų tėvai jau informuojami apie mokyklos reorganizavimą, Sodrai taip pat pranešama apie pasikeitusį mokyklos teisinį statusą.

3. Tai, kad reorganizavimo procesas buvo pradėtas ne Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T3-207, o skundžiamu Sprendimu Nr. T3-88, pripažino kita LVAT teisėjų kolegija, nagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. LVAT teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-431/2010 patenkino Veriškių pradinės mokyklos tarybos atskirąjį skundą ir pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Sprendimo Nr. T3-88 2 punkto galiojimą Veriškių pradinės mokyklos ir jos vadovo atžvilgiu. Daro išvadą, kad teisėjų kolegija pripažino Veriškių pradinės mokyklos tarybos atstovavimo teisę, ginant mokinių, jų tėvų (globėjų), mokytojų, visos Veriškių bendruomenės teises ir interesus, bei tą aplinkybę, kad skundžiamas administracinis aktas sukurs teisines pasekmes pareiškėjo atstovaujamai asmenų grupei.

4. LVAT, priėmęs 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartį, nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, kurioje mokyklų tarybos, veikdamos visa sudėtimi ar per atskirus jų narius, yra pripažįstamos tinkamomis pareiškėjomis, administracinės teisenos tvarka skundžiant administracinius teisės aktus, susijusius su mokyklų veikla (pvz., sprendimai dėl reorganizavimo, dėl pertvarkymo, dėl klasių komplektavimo ar nekomplektavimo ir pan.). Teigia, kad mokyklų tarybos ar atskiri jų nariai, ginantys viešąjį interesą, buvo pripažinti tinkamais pareiškėjais ir bylos pagal jų skundus buvo nagrinėjamos daugelyje administracinių bylų, nurodo LVAT 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-953/2006, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1482/2007, 2008 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-l280/2008, 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1593/2008, 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-608/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-l818/2009, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-115/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-82/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-143/2011. Pažymi, jog esminis požymis yra tas, kad visose aukščiau nurodytose bylose mokyklų tarybos ar atskiri jų nariai buvo pripažintos tinkamomis proceso šalimis, ginančiomis viešąjį interesą, ir buvo nagrinėjami skundai pagal jų pareiškimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje byloje įsiteisėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d., o Veriškių pradinės mokyklos taryba ir Veriškių pradinė mokykla prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė 2011 m. spalio 10 d. (pagal teismo spaudą ant prašymo), darytina išvada, kad nurodytas trijų mėnesių terminas nėra praleistas (ABTĮ 63 straipsnio 4 ir 6 dalys).

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę byloje paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, Veriškių pradinės mokyklos taryba yra pareiškėjas, t. y. administracinės bylos šalis (ABTĮ 48 straipsnio 1 dalis), o Veriškių pradinė mokykla – trečiasis suinteresuotas asmuo, t. y. asmuo, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, kad jos yra tinkami subjektai šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Veriškių pradinės mokyklos taryba ir Veriškių pradinė mokykla nagrinėjamoje byloje prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, pažymi, kad šį prašymą pateikę asmenys nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurių akivaizdžiai netinkamas aiškinimas ar taikymas galėjo nulemti neteisingo sprendimo šioje byloje priėmimą. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atmetė Veriškių pradinės mokyklos apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo byloje ginčijamus aktus atsisakyta panaikinti, remdamasis ne tuo, kad Veriškių pradinės mokyklos taryba apskritai negali kreiptis į teismą su skundu, tačiau tuo, jog Veriškių pradinės mokyklos tarybos skundžiami aktai yra tokio pobūdžio, kad pareiškėjo materialinėms teisėms ir pareigoms nedaro jokios įtakos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog reorganizuoti Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigų tinklą nuspręsta savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T3-207 ir dėl to yra kilęs savarankiškas administracinis ginčas, nagrinėjamoje byloje pagal pareikštais reikalavimais suformuotas ginčo ribas mokyklos reorganizavimo procedūrų vertinimai yra netikslingi ir pertekliniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad ginčijamais aktais nėra išspręstas Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo klausimas ir būtent dėl to jie vertintini kaip nesukeliantys jokių materialinių teisinių pasekmių, t. y. net ir patenkinus pirmosios instancijos teismui pateikto skundo reikalavimus, jokios Veriškių pradinės mokyklos tarybos teisės ar teisėti interesai nebūtų apginti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10 – 1041/2006).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prašyme atnaujinti procesą keliamas klausimas dėl procedūrinių pažeidimų, kuriais buvo grindžiamas skundas pirmosios instancijos teismui, neįvertinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje. Teisėjų kolegijos nuomone, šie prašyme atnaujinti procesą pateikiami argumentai, kuriuos Veriškių pradinė mokykla ir Veriškių pradinės mokyklos taryba vertina kaip argumentus dėl materialinės teisės normų pažeidimo, yra susiję su faktinės bylos pusės analize (įrodymų vertinimu), o tai negali būti nagrinėjimo dalykas proceso atnaujinimo stadijoje, nes šioje stadijoje faktai iš naujo (dar kartą) nėra tiriami ir vertinami. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės yra ištirtos ir įvertintos bylą nagrinėjusių teismų, ir byloje nėra paaiškėję jokių naujų bei dar neįvertintų aplinkybių.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad prašymą atnaujinti procesą pateikę asmenys nepagrįstai remiasi šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi (I t., b. l. 170–175), kaip turinčia prejudicinę reikšmę, nustatant, ar ginčijami aktai sukelia pareiškėjui materialines teisines pasekmes. Pažymėtina, kad šia nutartimi buvo išspręstas tik reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, tačiau byla iš esmės išnagrinėta nebuvo. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taigi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo, patikrinama tik tai, ar galima daryti pagrįstą prielaidą, jog, jų netaikius, teismo priimto pareiškėjui palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Taigi paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo apskritai nebuvo vertintas, o tik buvo patikrintos galimo jam palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar įvykdymo negalimumo prielaidos. Būtent tai nulemia argumento, jog šia nutartimi patvirtinta, kad skundžiami aktai yra sukeliantys pareiškėjui teisines pasekmes, nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš pareiškėjo Veriškių pradinės mokyklos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Veriškių pradinės mokyklos pateiktų argumentų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokio pažeidimo konstatuoti negali, todėl darytina išvada, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo teikiantys asmenys nepateikia jokių įrodymų dėl šiame prašyme nurodytų LVAT nutarčių (LVAT 2006 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-953/2006, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1482/2007, 2008 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-l280/2008, 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1593/2008, 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-608/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-l818/2009, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-115/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-82/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-143/2011) ir nagrinėjamos bylos aplinkybių analogiškumo, o remiasi paminėtose nutartyse pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais. Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad šiuo atveju teisinės reikšmės neturi nurodytų bylų baigtis ar konstatuotos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, kadangi, kaip jau minėta, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos, o pateikti įrodymus, pagrindžiančius bylų identiškumą, yra asmens, prašančio atnaujinti procesą, pareiga. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis). Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių ir tų konkrečių faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo kontekste (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šioje byloje priėmė nutartį, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir šios aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų pareiškėjų paminėtose LVAT nutartyse. Visų pirma, dalis prašyme atnaujinti procesą nurodomų bylų apskritai nėra susiję su mokyklų reorganizavimo klausimais (pvz., LVAT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1818/2009, 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-143/2011, 2008 m. liepos 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1280/2008, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1482/2007, 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1593/2007 yra susiję su mokyklų vidaus struktūros pertvarkymu, klasių komplektavimu, tačiau ne su mokyklų reorganizavimu). Kitų prašyme atnaujinti procesą nurodomų bylų faktinės aplinkybės taip pat iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių šioje byloje, tose bylose nebuvo skirtingai aiškinamos teisės normos. Minėta, kad šioje byloje priimtais teismų sprendimais atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą būtent dėl to, kad skundžiami sprendimai nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių, nes reorganizuoti Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigų tinklą nuspręsta Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. T3-207 ir dėl to yra kilęs savarankiškas administracinis ginčas, nagrinėjamoje byloje pagal pareikštais reikalavimais suformuotas ginčo ribas mokyklos reorganizavimo procedūrų vertinimai yra netikslingi ir pertekliniai. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. išnagrinėjo Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. T3-207 dalies, kuri yra susijusi su Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimu, panaikinimo (sprendimas yra neįsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliaciniu skundu).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad prašyme atnaujinti procesą nepagrįstai remiamasi tuo, jog jame nurodytose administracinėse bylose mokyklų tarybos buvo pripažintos tinkamais pareiškėjais ir jų skundai buvo nagrinėti. Kaip minėta, šioje byloje Veriškių pradinės mokyklos taryba taip pat nebuvo pripažinta netinkamu pareiškėju, o jai nepalankus teismo sprendimas priimtas, įvertinus skundžiamų aktų pobūdį ir paskirtį.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Veriškių pradinės mokyklos taryba ir Veriškių pradinė mokykla nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Veriškių pradinės mokyklos tarybos ir Veriškių pradinės mokyklos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-2413/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Veriškių pradinės mokyklos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Veriškių pradinės mokyklos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2413/2011 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos tarybos skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijai, Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijai ir Vilniaus rajono Veriškių pradinei mokyklai dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė