Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-03-26 · Civilinė byla Nr. e2A-471-803/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-26
Bylos Nr.
e2A-471-803/2019
Teisminio proceso Nr.
2-45-3-00191-2018-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Pikelienė, Rūta Petkuvienė, Andrius Verikas
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas
N. D.
Civilinė byla Nr. e2A-471-803/2019Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00191-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos
: 2.1.6.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. D. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti galiojančia 1994 metų valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus, ir N. D. (toliau – Sutartis), pagal kurią Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo 1994 m. kovo 22 d. potvarkio Nr. 108 pagrindu N. D. buvo parduotas 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

2. Nurodė, kad 1989 m. balandžio 12 d. ieškovė įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir 1992 m. kreipėsi dėl valstybinės žemės, ant kurios stovėjo jai nuosavybės teise priklausantys statiniai, išpirkimo. 1992 m. ieškovė investiciniais čekiais sumokėjo apskaičiuotą žemės sklypo kainą – 10 973 rublių, ir sumokėjo 300 rublių mokestį už dokumentų įforminimą. 1993 m. korporacija „Matininkai“ parengė ieškovės namų valdos 2 ha žemės sklypo planą, kurį patvirtino Švenčionių rajono žemėtvarkos tarnybos vadovas, Pabradės agrarinės reformos tarnybos vadovas, pasirašė ieškovė ir gretimo žemės sklypo savininkė. Ieškovei skirto žemės sklypo ribos buvo pažymėtos riboženkliais, kurie yra išlikę iki šios dienos. 1994 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo potvarkiu Nr. 108 „Dėl išpirktų žemės sklypų privatinei nuosavybei patvirtinimo“ ieškovei patvirtintas privatinei nuosavybei išpirktas 2 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Buvo parengtas žemės sklypo įkainojimo aktas. 1994 m. parengta valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, pasirašyta Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus atstovės A. B. ir ieškovės. Sumokėjusi už žemės sklypą ir pasirašiusi valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė buvo įsitikinusi, kad žemės sklypo nuosavybę įgijo, tačiau taip neįvyko, kadangi žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūra nebuvo užbaigta, sutartis nepatvirtinta notariškai. 2017 m. gruodį ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) su prašymu užbaigti 2 ha žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūrą. 2018 m. sausio 11 d. NŽT Švenčionių skyrius raštu Nr. 45SD-75(14.45.104) ieškovei iš esmės pasiūlė ne užbaigti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūrą, o pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus parduoti ieškovei žemės sklypą ant kurio pastatyti statiniai. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus atsakovė nesutinka ieškovei parduoti būtent 2 ha ploto žemės sklypo.

3. Teigė, jog ieškovė atliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių bei teismų praktikoje reikalaujamus veiksmus, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia, tačiau atsakovė nesutinka užbaigti žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūros ne ginčo tvarka ir atsisako ieškovei parduoti tokį žemės sklypą, už kurį apmokėjo ir dėl kurio sutartį pasirašė ieškovė. Pažymi, jog nebuvo atliktas vienintelis taisyklėse numatytas veiksmas – pasirašyta sutartis nebuvo patvirtinta notariškai.

Atsiliepimas

4. Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 1994 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo potvarkiu Nr. 108 „Dėl išpirktų žemės sklypų privatinei nuosavybei patvirtinimo“ ieškovei buvo patvirtintas privatinei nuosavybei išpirktas 2 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), parengtas žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1994 m. parengta valstybinės žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutartis, pasirašyta Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus atstovės A. B. ir ieškovės. 1994 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad sutartis turi būti patvirtinta notaro ir įregistruota per vieną mėnesį Švenčionių miesto žemėtvarkos tarnyboje. Sutartis notariškai nepatvirtinta ir negaliojanti, todėl ieškovės prašymas pripažinti šią pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, nepagrįstas. NŽT atsisakė derinti parengtą žemės sklypo formavimo projekto sprendinių brėžinį, kadangi ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti formuojamas per didelis 2 ha ploto žemės sklypas, į kurį patenka žemės ūkio veiklai naudojama žemė, nedirbama žemė, miškas, be to formuojamam žemės sklypui neteisingai nustatyta pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūra ieškovei galėtų būti vykdoma tik suformavus žemės sklypą ir jį įregistravus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės N. D. ieškinį tenkino, pripažino galiojančia 1994 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus, ir N. D., pagal kurią Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo 1994 m. kovo 22 d. potvarkio Nr. 108 pagrindu N. D. buvo parduotas 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 75 Eur dydžio žyminį mokestį ir 1 618,44 Eur dydžio turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

6. Teismas pažymėjo, jog nėra duomenų, kad ieškovei skiriant 2 ha žemės sklypą Akolionijos k., Švenčionių r., būtų pažeistos žemės sklypo skyrimo procedūros, atsakovė valstybinės žemės sklypo ne žemės ūkio veiklai pardavimo procedūrų neginčijo. Patvirtintame ieškovei skirto namų valdos žemės sklypo plane 1993 m. buvo užfiksuoti ir miško želdiniai, pievos, ariama žemė, kiemas po statiniais, sodų, kelių ir vandenų naudmenys, todėl atsakovės teiginiai, kad formuojamas žemės sklypas neatitinka namų valdai keliamo reikalavimo, nes žemės sklype yra ne tik sodybos statiniais, sodu ir daržu užimtas plotas, bet yra ir miško žemės dalis, atmestini kaip nepagrįsti.

7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija buvo apibrėžusi parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą, t. y. buvo nurodytos jo ribos, dydis, dislokaciją, o ieškovė už jai skirtą žemės sklypą įmokėjo nustatytą kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės nustatytą metodiką, pripažintina, kad ieškovė buvo ne tik įgijusi teisę įgyti iš valstybės žemės sklypą nuosavybėn, bet ir šią teisę realizavusi, t. y. įgijusi civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.

8. Teismas konstatavo, kad apie tai, kad nuosavybės teise ieškovė žemės sklypo neįgijo, ji sužinojo 2017 metais. Nuo sutarties pasirašymo 1994 m. iki 2017 m. skundų dėl galimo neteisėto naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini), ieškovė negavo, byloje nėra duomenų paneigiančių ieškovės teiginius dėl jos pažeistos teisės sužinojimo momento, todėl atsakovės teiginiai dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodė šiuos esminius argumentus:

1.1. teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kitos paskirties (namų valdos) valstybinės žemės sklypų formavimo, pardavimo tvarką ir sąlygas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė N. D. turi teisę reikalauti pripažinti galiojančia 1994 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus, ir N. D., pagal kurią Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo 1994 m. kovo 22 d. potvarkio Nr. 108 pagrindu N. D. buvo parduotas 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis yra tvirtinama notariškai ir turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, o šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančią;

1.2. teismas neanalizavo namų valdos apibrėžimo, nenustatė aplinkybės, jog namų valdos žemės sklype negali būti miško žemės, taip pat nesivadovavo reglamentavimu, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis turi būti ne tik tvirtinama notariškai, bet turi būti ir pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje;

1.3. ieškovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti negali būti parduodamas 2 ha ploto žemės sklypas, nes į jį patenka žemės ūkio veiklai naudojama žemė, nedirbama žemė, miškas, todėl teismas nepagrįstai pripažino pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, nes toks sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir įstatymams;

1.4. ieškovė, pasirašydama pirkimo – pardavimo sutartį, susipažino su sutarties sąlygomis, tai patvirtindama parašu, ir jau nuo 1994 metų jai buvo žinoma, jog sutarties nepatvirtinus notariškai ir neįregistravus miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, ji yra negaliojanti. Ieškovė nors ir turėjo žinoti, tačiau pati nesikreipė dėl notarinio patvirtinimo ir įregistravimo miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, o dėl sutarties pripažinimo galiojančia į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 20 metų nuo to momento, kai turėjo būti atlikti nurodyti veiksmai. Šioje civilinėje byloje taikytinas ieškinio senaties institutas, kadangi būtent ieškinio senaties taikymas užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir jų subjektų teisių ir pareigų apibrėžtumą.

Atsiliepimas

10. Ieškovė N. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:

1.5. ieškovė atliko visus reikalaujamus veiksmus, kad Sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia, nebuvo atliktas vienintelis numatytas veiksmas – pasirašyta Sutartis nebuvo patvirtinta notarine tvarka. Ieškovė kreipėsi į NŽT prašydama užbaigti žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūrą, tačiau NŽT šią procedūrą užbaigti atsisakė, siūlė ieškovei parduoti žymiai mažesnio ploto žemės sklypo dalį pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Toks NŽT elgesys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikytas vengimu įforminti žemės sklypo Sutartį notarine tvarka;

1.6. byloje ginčo dėl to, kad žemės sklypas Sutarties pasirašymo metu ieškovei buvo suteiktas teisėtai, nebuvo. Teisę į žemės sklypą 1994 m. ieškovė buvo įgijusi teisėtai, todėl negali būti laikoma pagrįsta NŽT pozicija neparduoti ieškovei žemės sklypo, nes pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus tokios teisės ieškovė neturėtų;

1.7. 1992 – 1994 m. į žemės sklypo plotą pateko žemės ūkio veiklai naudojama žemė (ariama žemė, pievos) bei miškas, tačiau tai nebuvo kliūtis atsakingoms institucijoms suformuoti žemės sklypą, kaip namų valdos sklypą, ir priimti sprendimą jį ieškovei parduoti. Dėl šios priežasties tai, kad į žemės sklypo plotą ir šiai dienai patenka žemės ūkio veiklai naudojama žemė, nedirbama žemė bei miškas negali būti kliūtimi parduoti ieškovei žemės sklypą;

1.8. tik tada, kai NŽT nesutiko užbaigti žemės sklypo pardavimo ieškovei procedūros, t. y. parduoti ieškovei tokį žemės sklypą, kokį ji turėjo įgyti pagal Sutartį, ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, dėl kurio ji ir kreipėsi su ieškiniu į teismą. Taigi, ieškinio senaties terminas ieškovei pradėjo skaičiuotis tik po 2018 m. sausio 11 d. NŽT atsakymo gavimo, todėl šis terminas nėra praleistas;

Žemesnės instancijos teismas

1.9. teismo sprendimui įsiteisėjus, NŽT neturės teisės nederinti ieškovės parengto ir pateikto žemės sklypo plano dėl to, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ieškovė neturi teisės į tokio dydžio ir sudėties žemės sklypą, todėl projektą suderinus, jis galėtų būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir parduotas ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutarties galiojimo, kai ji nebuvo įforminta notarine tvarka ir įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovė 1989 m. balandžio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 36 (registro Nr. 10/841) nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). 1992 m. liepos 28 d. ieškovė sumokėjo 300 rublių už dokumentų įforminimą (kasos pajamų orderis Nr. 601731) bei 1992 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo pranešimu sumokėjo žemės kainą – 10 973 rublių investiciniais čekiais. 1993 m. korporacija „Matininkai“ paruošė namų valdos žemės sklypo planą, iš kurio matyti, kad namų valdos žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), sudaro pievų – 9 842 m², ariamos – 5 025 m², miško želdinių – 823 m², kelių –356 m², vandenų – 71 m², sodų – 1 015 m², kiemas po pastatais – 2 868 m², bendras namų valdos žemės sklypo plotas – 20 000 m². Namų valdos žemės sklypo planas patvirtintas Švenčionių rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo, Pabradės agrarinės reformos tarnybos vadovo, ieškovės ir gretimo sklypo savininkės parašais. Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo 1994 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 108 „Dėl išpirktų žemės sklypų privatinei nuosavybei patvirtinimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintas ieškovei privatinei nuosavybei išpirktas 20 000 m² ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 1994 m. balandžio 24 d. žemės sklypo įkainojimo aktu, 20 000 m² žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įkainotas 10 973 rublių.

13. 1994 m. ieškovė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus atstovės A. B., pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė, remiantis Švenčionių rajono valdybos 1994 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 108, nupirko dėl 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

14. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žemės ūkio paskirties įsigijimo procedūros buvo užbaigtos sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, kurias reglamentavo Žemės sklypo įgijimo procedūrą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas). Nutarimu buvo patvirtinta „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka“ (toliau – Tvarka) ir „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės“ (toliau –Taisyklės), kurios reglamentavo procedūrą, pagal kurią parduodami valstybinės žemės sklypai, įskaitant ir šių sklypų naudotojus.

15. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė neįvykdė pareigų, numatytų tuo metu galiojančių Taisyklių 10 punkte: 1) įforminti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties notariškai ir 2) įregistruoti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šiame Taisyklių punkte taip pat buvo numatyta, kad be notarinio patvirtinimo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis negalioja.

16. Sutarties pasirašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 58 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad tais atvejais, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Panaši įstatymo norma yra ir šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje. Vadinasi, teismas turėjo ir turi diskrecijos teisę pripažinti sandorį galiojančiu.

Dėl ieškinio senaties

17. CK 1.125 straipsnis numato terminą, per kurį asmuo savo pažeistas teises gali ginti pareikšdamas ieškinį. Bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

18. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

19. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje N. 3K-3-317/2008).

20. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas negali apriboti ieškovės subjektinės teisės į nuosavybę, nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu laiko ieškovės investiciniais čekiais sumokėtą visą žemės sklypo kainą – 10 973 rublių, o grynaisiais – 300 rublių už dokumentų įforminimą, t. y. visą sumą, kurią apima ginčo sklypo vertė, įskaitant ir mišką, nedirbamą žemę. Netgi teisme kilus ginčui dėl teisinio leidimo įsigyti dalį miško ir nedirbamos žemės, apeliantė nesiėmė organizuoti procedūrų, kuriomis būtų įformintas ginčo žemės dalies suformavimas valstybei, kad valstybė galėtų grąžinti ieškovei pinigus, jei įrodinėjo, kad ieškovė neturi teisės į visą žemės sklypą, už kurį atsiskaitė pagal sandorį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes sklypo pirkimo pardavimo teisinis santykis tapo tęstinis ir dėl atsiskaitymo tarpusavio pareigų. Šalys atliko veiksmus civilinėms teisėms sukurti, t. y. yra parengta ir apeliantės pasirašyta žemės pirkimo sutartis, nustatyta žemės pardavimo kaina, priimtas sprendimas parduoti žemę, ieškovė yra sumokėjusi už perkamą žemę.

Dėl sandorio galiojimo

21. Byloje ginčo dėl to, kad žemės sklypas sutarties pasirašymo metu ieškovei buvo suteiktas neteisėtai, nebuvo. Apeliantė pati parengė sutarties sąlygas, priešieškinio nereiškė ir jų neginčijo, sklypo planas buvo suderintas su atsakingais pareigūnais.

22. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog 1992 – 1994 m. į suformuotą žemės sklypo plotą pateko žemės ūkio veiklai naudojama žemė (ariama žemė, pievos) bei miškas, tačiau tai nebuvo pagrindas atsisakyti atsakingoms institucijoms suformuoti žemės sklypą, kaip namų valdos sklypą, ir priimti sprendimą jį ieškovei parduoti.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde cituojamo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodomas kaip leistinas pardavimui maksimalus 2 ha valstybinės žemės (namų valdos) plotas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje papildomai nurodyta, kad „kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose“.

24. Apeliantė remiasi argumentu, kad dėl pasikeitusio teisino reguliavimo N. D. nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti negali būti parduodamas 2,00 ha ploto žemės sklypas, nes į jį patenka nedirbama žemė, miškas. Teisėjų kolegija nurodo, kad įstatyme per se nėra numatytas draudimas įsigyti tokios paskirties žemės. Byloje svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Švenčionių rajono valdytojo 1994 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 108 „Dėl išpirktų žemės sklypų privatinei nuosavybei patvirtinimo“ ieškovei buvo patvirtintas privatinei nuosavybei išpirkti 2 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tais pačiais 1994 m. buvo parengta valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuri buvo pasirašyta Švenčionių valdybos žemėtvarkos skyriaus atstovės A. B. ir ieškovės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad po valstybinės žemės įsigijimo kainos sumokėjimo ir sutarties pasirašymo susiformavo teisinių prielaidų valstybės nuosavybės perleidimui visuma.

25. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei teisės ir pareigos atsirado pagal anksčiau galiojusį įstatymą, tačiau sutartis nebuvo įforminta įstatymo nustatyta tvarka (notariškai pasirašyta), tai tokia asmens įgyta subjektinė teisė gali būti įgyvendinama, t. y. sutartis pasirašoma ir tvirtinama sutarties projekte nurodytomis sąlygomis. Teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatantis apribojimą nebaigtoms žemės įsigijimo procedūroms, negali paneigti šalies įgytos subjektinės teisės ir žemės įsigijimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2009).

26. Vadinasi, kaip ir minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, valstybinės žemės įsigijimo procedūros teisinio reglamentavimo pasikeitimas po sandorio sudarymo negali panaikinti ieškovės subjektinės teisės. Apeliantės specialiosios teisės normos siaurinamasis aiškinimas paneigia ieškovės subjektinės teisės esmę ir CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

27. Apeliantė remiasi argumentu, kad tenkinus ieškovės ieškinį nebūtų aišku, kaip turėtų būti vykdomas teismo sprendimas, nes žemės sklypas nėra suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, nėra parengtas ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas.

28. Ieškovė pripažįsta, kad šiuo metu yra rengiamas sklypo planas. Ieškovės ir Lietuvos Respublikos 1994 m pasirašytoje valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta remiantis Švenčionių rajono valdybos 1994 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 108.

29. Atsisakydama užbaigti pirkimo – pardavimo procedūrą apeliantė 2018-01-11 rašte nurodė, kad žemės sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

30. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Jeigu nurodytų aplinkybių, apibūdinančių sutarties dalyką, nėra, sutartis negali būti pripažinta sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010).

31. Ginčo sutartis sudaryta 1994 metais, nenurodant tikslinės datos, Švenčionių rajono valdybos potvarkis priimtas 1994 m. kovo 22 d. Žemės įstatymas, pagal kurio 14 straipsnį žemės sklypo planas yra privaloma bet kurio žemės sandorio dalis, dar negaliojo.

32. Tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė išperkama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ji patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“, kuris įsigaliojo nuo 1994 m. kovo 24 d. Taigi iki Švenčionių rajono valdybos potvarkio priėmimo.

33. Byloje yra pateiktas įsigyjamo namų valdos žemės sklypo planas (tomas I, b.l.14). Jame aiškiai yra išdėstytos sklypo ribos su posūkio taškais, nurodyti pievų, kelių, ariamos, miško želdinių plotai, žemėnaudos išsidėstymas 1993 m. rugsėjo 20 d. buvo suderintas su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu, žemės sklypo ribos suderintos su gretimo sklypo savininku, Švenčionių rajono žemėtvarkos tarnybos vadove E. B.. Pažymėtina ir tai, kad sklypo centro koordinatės sužymėtos valstybinėje 1942 m. koordinačių sistemoje. Taigi ginčo sutartimi parduotas sklypas yra identifikuojamas, o jo duomenys atitinka tuo metu visus panašiais sandoriais perleidžiamus sklypus, kurie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o pasikeitus teisiniam reguliavimui – patikslinti.

34. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nustatantis apribojimą nebaigtoms žemės įsigijimo procedūroms, negali paneigti šalies įgytos subjektinės teisės ir žemės įforminimo procedūros baigtinos pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties nustatytas sąlygas, apeliacinis skundas atmetamas.

35. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

37. Apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos 75 Eur žyminio mokesčio ir 1618,44 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Apeliantė nepagrindžia argumento dėl ieškovės per didelio išlaidavo už teisinę pagalbą. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad ieškovė yra fizinis asmuo, apmokėjusi bylinėjimosi išlaidas, kurios yra mažesnės nei rekomenduojamos priteisti, todėl atmeta apeliantės argumentą dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

38. Ieškovė patyrė 496,95 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje, kurios priteisimos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutarė:

apeliantės (atsakovės) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas: 188704927) ieškovės N. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 496,95 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Asta PikelienėRūta PetkuvienėAndrius Verikas