Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. U. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems metams), bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę P. U. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. spalio 28 d.

R. L. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio pirmąja, antrąją dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, taikant visiško sudėjimo principą, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant visą neatliktos bausmės dalį, ir galutinė bausmė R. L. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams ir 9 MGL, t. y. 338,85 Eur, dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę R. L. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.

Priteista L. G. solidariai iš P. U., R. L. ir A. S. 1708,89 Eur turtinės žalos atlyginimo, 42,05 Eur patirtų proceso išlaidų, 1000 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 8 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.

Užtikrinant priteistos 3250,94 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties eurų ir 94 ct)sumos reikalavimą, taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas P. U., R. L., A. S. turtui, areštuojant jų banko sąskaitose esančias 3250,94 Eur dydžio pinigines lėšas.

Priteista Šiaulių Apskrities vyriausiajam policijos komisariatui solidariai iš P. U., R. L. ir A. S. 17,52 Eur patirtų proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas A. S., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. U. ir R. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. S., atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. 2015 m. sausio 12 d., apie 11.00 val., P. U., būdamas kartu su R. L. AB „Š. b.“ klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), R. L. stovint eilėje prie kasos, finansinei operacijai atlikti, patalpoje, pamatė, kad gretimoje kasoje L. G. keičia didelę sumą pinigų bei priėjo prie R. L. ir apie tai jam pasakė, R. L. žvilgsniu ir kitokiais konkliudentiniais veiksmais pritarus P. U., taip P. U. supratęs, kad R. L. sutinka kartu įvykdyti L. G. priklausančio turto grobimą, po to kartu su R. L. sulaukė, kol L. G. baigs pinigų keitimo operaciją ir išėjo iš AB „Š. b.“ klientų aptarnavimo skyriaus, įsėdo į gatvėje jų laukusio A. S. vairuojamą automobilį „Audi A4“ valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) bei sulaukė kol iš AB „Š. b.“ klientų aptarnavimo skyriaus išeis L. G., po to stebėdami, kuria kryptimi ji eina (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis persekiojo L. G. iki 2015 m. sausio 12 d. apie 12 val., kol ji įėjo į savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą, po ko A. S. vairuojamą automobilį sustabdžius ties įėjimo į kiemą varteliais, P. U. išlipo iš automobilio ir nusekė paskui L. G., o A. S. su automobilio galinėje sėdynėje sėdėjusiu R. L. nuvažiavo į gatvės galą laukti P. U., tuo metu P. U. įbėgo į L. G. gyvenamojo namo kiemą, iš L. G. rankų išplėšė 29 eurų vertės rankinę, su joje buvusiais 2233,89 eurais, 51,84 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonu „Nokia C-01“ su „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, 29 eurų vertės pinigine su „M.“, „N.“, „I.“, „K. p.“, „C.“, „G.v.“ ir „E. v.“ nuolaidų kortelėmis, kurių bendra vertė 9 eurai bei L. G. ir E. G. dokumentais, po to užsikišęs rankinę po drabužiais nubėgo link (duomenys neskelbtini) gatve lėtai riedančio A. S. vairuojamo automobilio, kuriame jo laukęs R. L., atidarė galines keleivio dureles, taip padėdamas P. U. greičiau įsėsti į automobilį, o A. S. padidino vairuojamo automobilio greitį ir kartu su automobilyje buvusiais R. L. ir P. U. pasišalino iš įvykio vietos, tokiais savo bendrais tyčiniais veiksmais atvirai pagrobė svetimą, L. G. priklausantį 2323,73 eurų vertės turtą.

Nuteistasis R. L. apeliaciniu skundo prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio į 189 straipsnį ir sušvelninti jam skirtą bausmę.

Atsikirtimuose į nuteistųjų P. U. ir R. L. apeliacinius skundus nukentėjusioji L. G. nurodo, kad sutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis P. U. ir nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nuosprendis keistinas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 1, 4 p.).

Nuteistasis R. L. prašydamas jo veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio į 189 straipsnį, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nusikaltime dalyvavo per klaidą, viskas vyko spontaniškai, nes jis tik paprašė P. U. ir A. S. jį nuvežti į banką, o banke būtent P. U. pamatė močiutę, keičiančią pinigus, ir pats vienas sugalvojo juos atimti. Vis dėlto tokius deklaratyvius nuteistojo skundo teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstus, ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių duomenų, atmeta. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (mimika, gestu ir kt.). Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ištirti duomenys – 2015 m. kovo 23 d. P. U. apklausos protokolas, kuriame užfiksuota, kad jis banke pamatęs, kaip močiutė keičiasi pinigus, priėjo prie R. L. ir jam pasakė, jog banke yra močiutė, kuri keičia nemažą sumą pinigų iš litų į eurus. Po to jis stebėjo tą močiutę ir išeidami iš banko su R. L. kalbėjo apie močiutės pinigus, kad reikėtų juos paimti, R. L. tylėdamas jam pritarė. Po to močiutę sekė automobiliu, ir kai jis iš močiutės rankų išplėšė rankinę bėgo link A. S. lėtai važiuojančio automobilio, kurio dureles jam atidarė ir jis įšoko į automobilį, o automobilis dideliu greičiu nuvažiavo (2 t., 145–149 b. l.); 2015 m. kovo 20 d. R. L. apklausos protokolas, iš kurio turinio matyti, kad banke prie jo priėjęs P. U. pasakė jam apie pinigus, kuriuos turi banke esanti močiutė. Tuomet jis pasižiūrėjo, apie kokią močiutę P. U. kalba, o išėjus iš banko P. U. pasakė, kad reikia pasekti močiutę. Jis (R. L.) su A. (S.) į tai nieko jam neatsakė, sutiko su šiuo pasiūlymu. Jis suprato, kad P. U. „nusitaikė“ į tą močiutę iš banko. Po to P. (U.) išlipo ir sakė jiems jo palaukti. Tada jie (jis ir A. S.) lėtai važiavo automobiliu, kol pamatė atbėgantį P. U., kuriam jis atidarė dureles iš vidaus ir P. U. įšoko, ir jie greitai nuvažiavo (2 t., 107–112 b. l.); liudytojos O. J. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji parodė, kad įvykio dieną matė jaunuolį, kuris bėgo tiesiai į automobilį, tuomet atsidarė automobilio durelės, esančios prie vairuotojo, ir jaunuolis įsėdo į lėtai važiuojantį automobilį ir greitu tempu nuvažiavo (4 t., 194 b. l.); nuteistojo P. U. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad nukentėjusiąją, kol atėmė rankinę, sekė apie pusvalandį, o R. L. turėjo suprasti, kad jis ruošiasi atimti nukentėjusiosios rankinę (4 t., 163–164 b. l.) – atskleidžia nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – nukentėjusiosios „nusižiūrėjimą“, jos sekimą automobiliu, bendrininkų išsiskyrimą (P. U. tiesiogiai vykdant atvirą nukentėjusiosios turto pagrobimą, po to jo grįžimą su pagrobtais daiktais į automobilį, kuriame jo laukė ir jo veiksmus stebėjo kiti bendrininkai (R. L. ir A. S., o važiuojančio automobilio dureles P. U. atidarė būtent R. L.) – o tai neabejotinai patvirtina, kad R. L. suvokė, jog veikdamas drauge su kitais bendrininkais jis realizavo bendrą visų sumanymą pagrobti svetimą turtą. Taigi nors nuteistasis R. L. tiesiogiai ir neįvykdė atviro nukentėjusiosios turto pagrobimo, tačiau jis suvokė, kad dalyvauja šios nusikalstamos veikos daryme, nes šiuo atveju kiekvieno iš bendrininkų, tarp jų ir paties R. L. veiksmai, buvo reikšmingi bendram nusikalstamos veikos tikslui pasiekti, nes sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ir juos papildė. Taigi visi bendrininkai suvokė, jog konkrečiu atveju kėsinasi į tą patį baudžiamojo įstatymo saugomą objektą – svetimą turtą, ir suprato bendrai daromos veikos sudėties požymius, taigi veikas įvykdė veikdami bendrininkų grupe, todėl ir apelianto nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį teisingai ir pagrįstai.

Taip pat teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. L. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam R. L., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nėra R. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, įvertino tai, kad jis įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto būdamas ne kartą teistas, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnį – recidyvistas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams – yra artima jo padarytos veikos sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Dėl to, įvertinus visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, R. L. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, reikalavimus. Todėl tenkinti nuteistojo R. L. apeliacinį skundą ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas į P. U. paskirtą bausmę neįskaitė jo laikinajame sulaikyme išbūto laiko. Pagal BK 66 straipsnį, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, jog P. U. laikinai buvo sulaikytas 2015 m. sausio 12 d. (2 t., 160–161 b. l.), o skundžiamu nuosprendžiu P. U. į paskirtą bausmę įskaitytas tik suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. spalio 28 d. Taigi apylinkės teismas neįskaitė į P. U. paskirtą bausmę jo laikinajame sulaikyme išbūto laiko nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 14 d. Esant tokioms aplinkybėms ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 str. 1 p.).

Taip pat kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas priteisė nukentėjusiajai L. G. solidariai iš nuteistųjų P. U., R. L. ir A. S. 5 proc. procesinių palūkanų nuo iš jų priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 8 d. iki visiško sprendimo įvykdymo. Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Vadinasi, BPK 109 straipsnio prasme baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalyką sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat neturtinė žala, ir negautos pajamos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateiktas turtinės žalos apibrėžimas ją įvardija kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Sutinkamai su teismų praktika atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti priežastiniame ryšyje su nusikalstama veika. Šiuo atveju nukentėjusiajai priteistos palūkanos nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą ir nėra susijusios priežastiniu ryšiu su nuteistųjų padaryta nusikalstama veika. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Gi nagrinėjamu atveju ginčas dėl neturtinės žalos dydžio, nuteistojo P. U. buvo ginčijamas ir apeliacinės instancijos teisme. BPK 336 straipsnio 2 dalis numato, jog nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje byloje įsiteisės apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną – 2016 m. vasario 24 d. Todėl ir pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistiesiems atsiras tik nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti. Todėl dar ir dėlto negalima kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinių palūkanų priteisimo laikytinas priešlaikiniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2010) ir todėl yra naikintinas, o apylinkės teismo nuosprendis keistinas dar ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. sausio 26 d., t. y. po šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam R. L., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas – nepagrįstas ir todėl netenkintinas. Pažymima, kad šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į P. U. paskirtą bausmę įskaityti jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 14 d.

Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų P. U., R. L. ir A. S. solidariai priteista nukentėjusiajai L. G. 5 proc. procesinių palūkanų nuo iš jų priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 8 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų – nepriteisti.