- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-04-23
- Bylos Nr.
- 1-1026-311/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00184-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rimantas Grigas
- Nukentėjusysis
- R. V.
- Kaltinamasis
- A. M.
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nedirbantis, besimokantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), teistas :
1) 2013-10-30 Kauno apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį - 1 m. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
2) 2013-11-27 Kauno apylinkės teismo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį - 6 mėn. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 64¹ str. bausmė sumažinta 1/3, galutinė bausmė - 4 mėn. laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su 2013-10-30 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu ir skirta galutinė bausmė - 1 m. 2 mėn. laisvės apribojimo, įpareigojant per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 70 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, teistumas neišnykęs,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. 2018 m. sausio 1 d., apie 13.40 val. būdamas namo, esančio (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, žodinio konflikto metu, tyčia rankomis stumdė R. V. į pečius bei ranka sutrenkė jai kairę akį, tokiu būdu R. V. sukėlė fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis A. M. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2017-12-31 su žmona ir sūnumi atvažiavo pas R. ir A. V. į (duomenys neskelbtini), vaikų namus švęsti Naujų metų. Šventė jis su žmona ir sūnumi K., taip pat A. V., R. V. ir šių globotiniu. A. M. išgėrė 3-4 alaus ir dar su A. V. pusę butelio viskio. Tarp A. M. ir V. tvyrojo įtampa, nes buvo kalba apie A. M. žlugusį verslą. A. M. buvo išėjęs į lauką, į automobilį parūkyti, norėjo važiuoti namo. Po to grįžo, nes žmona atėjo jo pakviesti, sakė, kad jau viskas gerai.
Atšventus Naujuosius ir ryte atsikėlus, vėl prasidėjo tos pačios kalbos apie A. M. žlugusį verslą. A. V. pasiūlė išgerti. A. M. sutiko, jie išgėrė. Jie sėdėjo dviese prie stalo, žiūrėjo televizorių, gurkšnojo viskį. A. M. įsipylė gal 80 g viskio. Po to A. V. pasakė, kad A. M. yra durnelis, aiškino, ką ne taip šis padarė versle. A. M. atkirto, kad gal jis pats durnelis. Tada į ginčą įsikišo R. V., kuri pasakė, kad A. M. yra pienburnis, kad jis iš viso negali kalbėti. Jie tuo metu buvo svetainėje, o A. M. žmona miegamajame rinko daiktus. A. M. su R. V. susikoliojo, buvo vartojami necenzūriniai žodžiai konflikto metu, jis R. V. pasakė, kad ji pati „kalė“, ją išvadino visokiais lietuviškais keiksmažodžiais. Gal ir sakė jai „sutrė“.
R. V. liepė A. V. kviesti policiją, girdėjo, kad A. V. telefonu aiškino, jog reikalinga policija, kad čia yra vaikų. Jis sakė, kad A. M. yra agresyvus. Tuo metu A. M. su R. V. tęsė žodinį konfliktą, rėkė vienas ant kito. Po to A. M. pasakė, kad nenori tęsti konflikto ir bandė išeiti į lauką, tačiau R. V. užstojo duris. Jis R. V. nesudavė, nepatraukė jos į šoną-tiesiog R. V. vos vos pasitraukė nuo durų ir jis jas atsirakinęs išėjo į lauką, kur rūkė ir laukė, kol atvyks policija. Atvykę policijos pareigūnai jį išvežė į kalėjimą.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsinus kaltinamojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad kilus žodiniam konfliktui, jis nuėjo prie durų, o kai jam kelią užstojo R. V., jis abejomis rankomis suėmęs už pečių šią nustūmė ir išėjo į lauką, A. M. nurodė, kad kai jis buvo kalėjime, tyrėja jam pasakė, kad greičiau pasirašytų, jį nuteis greitu teismu ir jam nieko nebus. Jis labai norėjo grįžti pas šeimą. Todėl jis sutiko, kad byla būtų užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, nes jam buvo stresinė situacija.
A. M. nuomone, nukentėjusioji jį apkalba. Jis neįsivaizduoja, kokį pagrindą A. V. turi jį apkalbėti. Jis nežino, kodėl visi žmonės susimokę prieš jį-gal todėl, kad jis per daug atviras. Taip jam sakė ir tyrėja.
Motyvuojamoji dalis
Nors kaltinamasis A. M. kaltu prisipažino tik iš dalies, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.
Nukentėjusioji R. V. teisminio bylos nagriėjimo metu parodė, kad kaltinamojo A. M. žmona- jos krikšto duktė. Ji pakvietė M. švęsti kartu Naujų metų. Atvykus M. su vaiku, jie kepė šašlykus. Ji žinojo, kad A. M. yra išgeriantis, sakė, kad jos vyras gers tik alų. A. M. jau atvyko piktas. R. V. vaikas sakė, kad girdėjo, kaip kaltinamasis iš vakaro sakė, kad katinui galvą nusuks, kad R. V. vyrą „perlauš“. M. jį ramino.
Sėdėdami prie stalo susiginčijo dėl tikėjimo, nes A. M. žmona norėjo vaiką krikštyti, o A. M. yra netikintis. Tuo metu jos vyras V. gėrė alų. Kaltinamasis pasakė, kad atvežė viskio. R. V. paklausė, kam veža jiems viskį, jei A. V. negeria. Kadangi A. M. nenorėjo gerti viskio, tai jos vyras jam davė degtinės. A. M. taip pat gėrė šampaną su degtine. Po kiek laiko ji nuėjo pašerti katinų. Grįžusi išgirdo, kaip kaltinamasis rėkė ant savo žmonos: „Tu, kurva, tu man žemiau bybio esi“. R. V. pasakė, kad A. M. baigtų įžeidinėti V. M.. Tada A. M. pradėjo ją įžeidinėti, vadino „kurva“, „žertva“, „sutre“. Kadangi A. M. ją įžeidinėjo, buvo agresyvus, todėl ji jam liepė išeitų iš jos namų. A. M. pasakė, kad tuoj čia nebus jos namai, nes jis padegs juos, pradėjo rankomis ją stumdyti už pečių, dėl ko ji juto fizinį skausmą. Po to A. M. pasakė savo žmonai, kad kai ši grįš namo, tai gaus. Tai išgirdusi ji V. M. pasakė, kad nevažiuotų kartu su juo. A. M. pasiėmė savo sūnų - K. M., sakydamas, kad vaikas važiuos su juo. Tuo metu R. V. išgirdo skambantį savo mobilųjį telefoną, todėl atsiliepė skambinančiai sesei V. Z.. Pradėjusi kalbėti telefonu, ji pajuto smūgį į ranką, kurioje laikė telefoną, dėl ko jai suskaudo kairės pusės veido sritį po akimi, atsirado nedidelė kraujosruva, taip pat išgirdo, kaip V. M. šaukia ir prašo kvieski policiją. Tame pačiame kambaryje buvęs A. V. iškvietė policijos pareigūnus. Kuomet A. V. nuėjo skambinti policijos pareigūnams, ji pamatė, kaip A. M. pasiėmė daiktus, nuėjo į savo automobilį ir išvažiavo. Atvykę policijos pareigūnai klausė, kur kaltinamasis galėjo išvažiuoti. Vėliau policija telefonu pranešė, kad sulaikė kaltinamąjį.
Be to, nukentėjusioji R. V. parodė, kad ir po įvykio, ir nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis A. M. ne tik kad neatsiprašė, tačiau siuntinėja jai įžeidžiamo pobūdžio žinutes, kurias ji pateikia teismui ir prašo prijungti prie bylos.
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus SMS žinučių turinį, kaltinamasis A. M. nurodė, kad tai- ne jo susirašinėjimas su nukentėjusiąja, jos siųstos ne iš jo telefono.
Liudytojas A. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad kaltinamasis A. M. yra jo žmonos krikšto dukters vyras. Jis ne kartą jis yra buvęs pas V..
2017-12-31 M. buvo atvažiavę pas juos, t.y. V. į namus švęsti Naujųjų metų. Bešvenčiant kalba ėjo apie krikštynas. A. M. pasakė, kad yra „lochai“ tie, kurie tiki į Dievą. A. V. jam pasakė, kad Dievo atžvilgiu jis yra apskritas nulis.
Sekančią, t.y. sausio 1 dieną kaltinamasis vis išeidavo į lauką prie savo automobilio. A. V. nelabai suprato, dėl ko A. M. ir jo žmona pradėjo nesutarti. Vyko šeimos konfliktas. A. V. žmona užstojo V. M.. Tuomet konfliktas prasidėjo tarp A. M. ir R. V.. A. M. jo žmoną išvadino „suka“, „kurva“. Kai žmona pasakė, kad jų namuose taip niekas nekalba, kaltinamasis pasakė, kad padegs tuos namus. Kaltinamasis norėjo išsivežti sūnų, jam neleido to padaryti. A. V. matė, kaip jo žmonai kalbantis su savo seseria telefonu, A. M. trenkė jai per ausį. Tada A. V. iškvietė policiją. Prieš tai A. M. sakė žmonai, kad ją „pakabins“.
Liudytoja V. M., kaltinamojo A. M. sutuoktinė, pasinaudodama BPK 82 straipsnio 2 dalimi, atsisakė duoti parodymus, todėl jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinti teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. parodė, kad 2018-01-01 apie 13.40 val. ji buvo adresu (duomenys neskelbtini), jos krikšto mamai R. V. priklausančiuose namuose. Svetainės kambaryje kilo žodinis konfliktas dėl jos sutuoktinio elgesio. Sutuoktinis A. M. pasidarė agresyvus, keikė krikšto mamą R. V. ir ją necenzūriniais žodžiais, tokiais kaip: „(duomenys neskelbtini)“, grasino krikšto mamai, kad padegs šios namus, sumuš, jos akivaizdoje stumdė krikšto mamą rankomis į pečius, taip pat su rankų pirštais sutrenkė kairį paakį, dėl ko krikšto mamai paakyje atsirado patinimas, mėlynė. Tuo metu jos sutuoktinis buvo akivaizdžiai girtas, norėjo važiuoti automobiliu ir vežtis nepilnametį sūnų K. M. į namus. Šio konflikto metu sutuoktinis spyrė jai iš kojos į pilvą, tačiau ji atsitraukė į šalį ir spyris gavosi kaip pastūmimas. Šio kontakto metu joks fizinis skausmas jai nebuvo sukeltas, jokių fizinių sužalojimų įvykio metu ji nepatyrė. Po šio konflikto sutuoktinis A. M., būdamas girtas, sėdo į automobilį ir išvažiavo į Kauno miesto pusę. Kiek jai yra žinoma, po to jis padarė eismo įvykį ir buvo sulaikytas pareigūnų sutuoktinis. Jai jokių fizinių sužalojimų ar fizinio skausmo sutuoktinis nesukėlė, negrasino, kad padegs, užmuš ar kitokiais veiksmais sunkiai sutrikdys sveikatą. Dėl šio įvykio sutuoktiniui pretenzijų neturi (b. l. 26-27).
Nepilnametis liudytojas D. G., teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas atskirame nuo proceso dalyvių kambaryje, dalyvaujant psichologei, jo parodymus kitiems proceso dalyviams, parodė, kad jis mokosi vidurinėje mokykloje.
2017 m. gruodžio 31 dieną su Veronika ir A. M. buvo sutarę, kad jie atvyks švęsti Naujų metų. Jis su tėvais paruošė vaišių, šašlykinę. Atvykę M. atsivežė alaus, stipresnių gėrimų. Jie visi kepė šašlykus. Po to nuėjo į kambarį, pradėjo valgyti. Mama paklausė V. M., ką ši galvoja dėl sūnaus K., krikštynų. To paties paklausė ir A. M.. Pastarajam tai nepatiko, jis sušuko, kad ne jiems jam aiškinti, kad kaip reikės, taip ir pakrikštys. Po to A. M. su žmona nuėjo į virtuvę. D. G. girdėjo, kaip A. M. žmonai pasakė, kad D. G. tėtis jį puola, ir jei tėtis nenusiramins, tai jis jį perlauš. D. G. apie tai pasakė savo tėvams.
Kitą dieną A. M. su tėčiu žiūrėjo televizorių. V. M. užsiminė apie katiną, kuris gulėjo prie lovos. A. M. pasakė, kad gali jam nusukti galvą. D. G. išgirdo, kaip A. M. pasakė: „Aš žinau, kas skiria mano šeimą“. Po to A. M. jo mamą R. V. pradėjo vadino „ kurva“, „suka“, kelis kartus jai sakė: „Ar nori, kad tave paimčiau?“, savo kūnu ją stumdydamas. Kai D. G. nuėjo į virtuvę, pamatė, kaip jo mama slysdama trenkėsi į stalą. Sakė, kad jai M. trenkė. Prieš tai mamai buvo paskambinusi jos draugė. A. M. trenkė mamai ir tuo pačiu iškrito telefonas. Mama prašė, kad A. M. išeitų. Šis išėjo į terasą, užsidėjo batus, po to sugrįžo, prašė leisti pasiimti krepšį. Tėtis pasakė, kad D. G. atidarytų vartus. Vėliau bevažiuojantį A. M. sulaikė policija.
Liudytoja J. I. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad pažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusiąją, nes ji, kaip tyrėja, ikiteisminio tyrimo metu juos abu apklausinėjo.
Kaltinamąjį pirmą kartą apklausinėjo areštinėje. Jis buvo apklaustas, užrašyti jo parodymai. Kaltinamasis susipažino su protokolu ir jį pasirašė. Įteikus pranešimą apie įtarimą, ji paklausia, ar aiškios aplinkybės ir paprašo pasakoti apie įvykį. A. M. taip pat ji išaiškino visas galimybes, kaip gali būti baigtas procesas, t.y. arba teismo baudžiamuoju įsakymu, arba kaltinamuoju aktu. Kaltinamasis laisva valia davė parodymus.
Iš 2018-01-01 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad iš pareiškėjos R. V. priimtas pareiškimas, užfiksuoti parodymai apie tai, kad 2018-01-01, apie 13 val. 40 min., jos namuose, esančiuose, (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, krikšto dukros V. M. sutuoktinis A. M. jos atžvilgiu naudojo smurtą (b. l. 5-8).
Iš 2018-01-01 tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, kad jame užfiksuota įvykio vieta – (duomenys neskelbtini). Smurtu įtariamas asmuo iš įvykio vietos pasišalinęs. Užfiksuotas R. V. sumušimas į veidą – patinusi kairės pusės veido dalis (b. l. 12-15).
Iš 2018-01-01 Kauno apskrities VPK KP NVRS tyrėjo nutarimo matyti, kad R. V. pripažinta nukentėjusiąja (b. l. 24).
Iš 2018-01-01 pristatyto asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 8614 matyti, kad A. M. 2018-01-01 17:47:42 nustatytas 0,47 promilių girtumas (b. l. 65).
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (BK 140 str. 2 d.) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).
Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis, esanti kaltinamojo A. M. veikoje, visiškai įrodyta, jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes kaltinamasis tyčia, pavartodamas fizinį smurtą, t.y. žodinio konflikto metu tyčia rankomis stumdydamas nukentėjusiąją R. V. į pečius bei ranka sutrenkdamas jai kairę akį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Kaltinamojo A. M. parodymus, kad jis nukentėjusiosios R. V. nestumdė, jai nesudavė, teismas vertina kritiškai, kaip nenuoseklius, neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, t.y. kaip jo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo padėtį.
Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2018-01-01 apie 10 val. jis atsikėlė R. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Namuose taip pat buvo jo žmona V. M., R. V., A. V. ir R. V. sūnus. Visi papusryčiavo, tuomet R. V. sūnus kažkur išėjo. Po pusryčių apie 11.00 val., R. V. ir A. V. pasiūlė išgerti, jis sutiko, išgėrė apie 100 gramų degtinės. Jam išgėrus A. V. pradėjo jį vadinti kvaileliu, durneliu. Dėl to kilo žodinis konfliktas, į kurį įsiterpė R. V.. Žodinio konflikto metu R. V. pasakė, kad iškvies jam policiją. Tuo metu, tiksliai nepamena, kuris iš buvusių žmonių užrakino lauko duris. Jis nuėjo prie durų, jam kelią užstojo R. V., ši nenorėjo jo išleisti. Jis liepė R. V. pasitraukti, ši pasakė, kad ne ir kad iškvies policiją. Kadangi pastaroji vis tiek nesitraukė, tada jis abejomis rankomis suėmęs už pečių šią nustūmė ir išėjo į lauką. Išėjęs sėdo į automobilį ir išvažiavo. Galbūt jis R. V. sutrenkė ir kairį paakį, tačiau visko gerai nepamena (b. l. 57-58, 60).
Šiuos jo parodymus patvirtina ir pati nukentėjusioji R. V., nurodžiusi, kad išgirdusi A. M. keikiant savo žmoną ir jai perspėjus A. M. jos namuose nesikolioti, pastarasis pradėjo įžeidinėti ir ją, po to pradėjo rankomis ją stumdyti už pečių, o jai pradėjus kalbėtis telefonu, sudavė smūgį į ranką, kurioje laikė telefoną, dėl ko jai suskaudo kairės pusės veido sritį po akimi.
Kad kaltinamasis A. M. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. V., patvirtino ir liudytojas A. V. nurodęs, kad matė, kaip jo žmonai kalbantis su savo seseria telefonu, A. M. trenkė jai per ausį, taip pat ikiteisminio tyrimo metu davusi parodymus liudytoja V. M. nurodžiusi, kad jos sutuoktinis A. M. buvo agresyvus, keikė krikšto mamą R. V., po to jos akivaizdoje stumdė R. V. rankomis į pečius, taip pat su rankų pirštais sutrenkė kairį paakį, taip pat nepilnametis liudytojas D. G. nurodęs, kad girdėjo, kaip A. M. jo mamą R. V. vadino necenzūriniais žodžiais, po to savo kūnu ją stumdė.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, taip pat nukentėjusiajai R. V. padarytus sužalojimus ir jų pobūdį, yra tos nuomonės, kad kaltinamasis A. M., būdamas svečiuose pas nukentėjusiąją R. V., pats pradėjo konfliktą ir smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus. Šiuo atveju tarp tyčinių kaltinamojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys, todėl konstatuotina, kad A. M. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Konstatuotina, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nes nukentėjusiosios stumdymas ir smūgio jai sudavimas akivaizdžiai byloja, jog kaltininkas suprato savo smurtinių veiksmų pobūdį, suprato, kad savo veiksmais gali sužaloti nukentėjusiąją ir to norėjo.
Dėl bausmės skyrimo
Kaltinamasis A. M. kaltas ir baustinas.
Kaltinamojo A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str.. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę, taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų ir visuomenės interesai.
Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, jų stadijas, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmė skiriama, vadovaujantis BK 54-61 str. nuostatomis.
Kaltinamasis A. M. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis), anksčiau teistas du kartus (b. l. 33-34, 35-39), baustas administracine tvarka (b. l. 29-32), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre dėl priklausomybės ligų neregistruotas (b. l. 51-52), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nuo 2003-01-01 nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (b. l. 53).
Atsižvelgiant į visumą aplinkybių, apibūdinančių A. M. padarytą nusikalstamą veiką, taip pat į kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas du kartus ir abu kartus-už smurtinius tyčinius nusikaltimus), jo turtinę, socialinę padėtį (nedirba, mokosi Kauno statybininkų rengimo centre), į kaltės rūšį (nusikaltimas padaryta tiesiogine tyčia), į tai, kad nusikalstama veika baigta, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), taip pat į tai, kad bausmė turi atitikti teisingumo kriterijus, jos tikslams pasiekti–sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas, kaltinamąjį auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis), kaltinamajam skirtina griežčiausia BK 140 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatyta bausmės rūšis–terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 straipsnis), kurios trukmė nustatytina didesnė nei sankcijoje už nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis).
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai teisiamam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai.
Teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas bylos aplinkybes yra tos nuomonės, kad kaltinamajam A. M. gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones. Teismas daro išvadą, kad bausmės tikslus galima pasiekti ir be realaus jos atlikimo.
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam A. M. parinkta kardomoji priemonė–rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas.
Daiktų, turinčių reikšmę, nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Paskirtosios bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 2 (dvejiems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones- per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dalyvauti elgesio pataisos programose ir visiškai jas baigti, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parinktą kardomąją priemonę–rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.