Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) T. Z. apeliacinį skundą dėl 2013 02 22 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovei T. Z. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 metų sario 22 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 2505,41 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 2505,41 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012-08-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 335 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ištyręs bylos medžiagą teismas konstatavo, kad atsakovė yra143,67 kv. m. bendro ploto buto, esančio J. S. g., Vilnius, savininkė (b. l. 7). Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymu Nr. 30-41 namo kuriame yra atsakovei priklausantis butas, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi. Teismas remdamasis CK 4.82 straipsnio 3 dalies, 84 straipsnio 1, 4 dalių, nurodė, kad jose nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei namo administratorius ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Teismas nurodė, kad ieškovas yra suteikęs namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name J. S. g., Vilniuje, ką patvirtina bylos medžiaga (b.l. 43), kuriame atsakovė nuosavybės teise turi aukščiau nurodytą butą ir jai taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo J. S. g., Vilniuje, bendrojo naudojimo objektai, kuriuos atsakovė, kaip gyvenamojo namo, esančio J. S. g., Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų bendraturtė, privalo išlaikyti ir proporcingai savo buto daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas bei gyvenamojo namo administravimo išlaidas. Teismas nurodė, kad atsakovė skolų valdymo ataskaitos nenuginčijo, tarp šalių nekilo ginčo dėl mokesčių paskaičiavimo tvarkos ir dydžio, byloje nenustatyta, kad ieškovas atsakovei būtų priskaičiavęs išlaidas, pažeisdamas tokių išlaidų dydį ir paskaičiavimą reglamentuojančius teisės aktus. Skolos dydį ir jos susidarymo laikotarpį patvirtina skolų valdymo ataskaita (b.l.43), kurioje įvardyti bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo mokesčiai, išlaidų bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti dalies proporcingai tenkančios atsakovės turimai nuosavybei paskaičiavimai. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad paslaugos pagal išrašytas sąskaitas nebuvo teikiamos. Teismas atmetė atsakovės teiginius neva ieškovui prie ieškinio pridėtoje skolų valdymo ataskaitoje nurodžius, kad 2010 sausio mėn. likutis periodo pabaigai yra 1593,53, tai reiškia, kad dalis įsiskolinimo susidarė iki 2010 m. sausio mėn., atsakovė sutinka sumokėti ieškovui 247,73 Lt, o ieškovas atsisako pateikti menamos skolos susidarymą 1593,53 Lt sumai (b.l. 49-51). Pažymėtina, kad pagal LR CK 6.54 str., nesant kitokio šalių susitarimo, kreditoriaus vykdant prievolę gautos iš skolininko įmokos pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos palūkanoms mokėti, po to skiriamos netesyboms mokėti, o tik po to skiriamos pagrindinei prievolei vykdyti. T.y. minėta norma numato eiliškumą, kuriuo dengiamos skolininko skolos kreditoriui, kai skolininkas sumoka įmoką kreditoriui. Kreditorius turi teisę pagal minėtą normą padengti ankstesnę skolą bei priskaičiuotus delspinigius, o likusią sumą skirti eiliniams mokėjimams padengti. Skolininko nuoroda apie sumokėtos įmokos paskirtį neriboja kreditoriaus teisės pasidengti ankstesnę skolą (LR CK 6.54 str. 5-6 d., 6.55 str.). Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, kad ji su ieškovu buvo susitarusi dėl kitokio įmokų paskirstymo nei numato LR CK 6.54 str. Todėl atmestini atsakovės argumentai, nes byloje iš ieškovo paaiškinimų ir kitų duomenų, nustatyta, jog ieškovo vykdant prievolę gautos iš atsakovo įmokos buvo skiriamos atlyginti ieškovo turėtoms išlaidoms pagal LR CK 6.54 str. normą dėl gaunamų įmokų eiliškumo paskirstymo, o skolos dydį patvirtina skolos valdymo ataskaita (b.l. 43). Atsakovė aplinkybės, kad ieškovas buvo paskirtas namo J. S. g., Vilniuje, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi. Atsakovei priklausančioms nuosavybės teise patalpoms buvo teikiamos komunalinės ir eksploatacinės paslaugos. Teismas pažymėjo, kad administratorius, prižiūrėdamas bendrojo naudojimo objektus, privalo užtikrinti šių objektų techninę būklę, kurį leistų tinkamai ir saugiai eksploatuoti šiuos objektus. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas UAB ,,Naujamiesčio būstas” netinkamai vykdė savo funkcijas, pažeidinėjo teisės aktus, apskaičiuojant mokesčius už suteiktas komunalines ir/ar administracines paslaugas. Atsakovės nurodytos aplinkybės dėl to, kad ieškovas per daugiau kaip dešimt metų neatliko jokių darbų, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, o yra tik atsakovės teiginiai. Teismas laikė, kad atsakovė neįrodė jog administratorius netinkamai vykdė, pareigas, taip pat nurodė jog patalpų bendrasavininkai nustatyta tvarka turi teisę pakeisti esamą administratorių ir/ar reikalauti dėl netinkamai atliktų pareigų nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju byloje nebuvo reiškiamas joks priešieškinys. Atsakovės teiginiai dėl papildomo ploto, palėpės įregistravimo nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad išlaidos paskirstytos atsakovei proporcingai jai nuosavybes teise turimai daliai (143,67 kv. m.), o atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad viešame registre nurodyti duomenys dėl buto bendro ploto yra teisingi (b.l. 7).Vadovaudamasis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. nuostatomis, teismas priteisė 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ MOTYVAI

Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2013 metų vasario 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliantė nurodė visą laiką sąžiningai apmokėdavusi ieškovo pateikiamas sąskaitas. Ji nurodė jog 1997 08 15 Naujamiesčio seniūnijos potvarkiu jai buvo leista įsirengti pastogės patalpas, kurias įsirengusi patalpas įregistravo Nekilnojamojo turto registre (toliau tekste NTR) 2000 12 20. Ir po šios registracijos apeliantė teigė mokesčius mokėjusi pagal pateikiamas sąskaitas, nes jai Naujamiesčio seniūnijoje ir NTR buvo išaiškinta jog seniūnijos naudojasi NTR registro duomenimis. 2009 m. sausio mėn. ieškovas atliko perskaičiavimą ir papildomai priskaičiavo 2009,49 Lt mokesčių už laikotarpį nuo 2001 01 01 iki 2008 12 31 už papildomą 47,30 kv.m. plotą ( įrengtą palėpę) . Ji nesutiko su perskaičiavimu, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, tačiau ieškovo atstovui neatvykus į posėdį ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu 2010 12 08 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-17719-592/2009. Vėliau ieškovė ne kartą gavo įspėjimus dėl įsiskolinimo. 2012 04 27 apeliantė pateikė paaiškinimus jog nesutinka su ieškovo pretenzijomis. 2012 05 17 gavo ieškovo atsakymą jog mokesčiai anuliuoti nebus ir ieškovas pakartotinai kreipsis į teismą. Tačiau ieškinyje ieškovas nurodė, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2011 01 01 iki 2012 09 30, šis ieškovo teiginys neatitnka tikrovės, o ieškovo atstovas negalėjo pagrįsti likučio 2011 01 01 dienai. Apeliantė taip pat nurodė pirkusi ne butą, bet namo dalį todėl name nurodė neturinti bendro naudojimo patalpų, nurodė pati pakeitusi namo stogą. Apeliacinės instancijos teismui pateikė lentelę, pagal kurią jos manymų skolą sudaro tik 247,73 Lt. Nurodė jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prie nagrinėjamos bylos prijungti civilinėje byloje Nr. L2-17719-592/2009. Ieškovas nepateikė į bylą duomenų apie menamos 1593,53 Lt skolos sudarymą.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, jog apeliantė skunde nurodo aplinkybes kurios visiškai nesusijusios su nagrinėjama byla, neturi jokio ryšio su įsiskolinimu susidariusiu nuo 2011 01 01 iki 2012 09 30. Apeliantės argumentai dėl anksčiau nagrinėtos civilinės bylos, kurioje ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu, neprijungimo neturi jokios reikšmės kadangi bylose skiriasi nagrinėjimo dalykas, laikotarpiai užkuriuos prašomas priteisti įsiskolinimas. Aplinkybės dėl papildomo turto įregistravimo NTR kurias nurodo apeliantė byloje neturi jokios reikšmės, nes įsiskolinimas paskaičiuotas nuo to ploto, kuris ir buvo įregistruotas. Apeliantės teiginiai, jog ieškovas nėra atlikęs jokių darbų niekuo nepagrįsti, om iš byloje pateiktų skolų valdymo ataskaitų matyti kokios paslaugos buvo teiktos. Apeliantė nepateikė įrodymų paneigiančių ieškovo pateiktas ataskaitas ar kad jose įvardijamos paslaugos nebuvo teikiamos. Skolos laikotarpis buvo apskaičiuotas remiantis CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apeliantei mokėjimo dokumentuose nenurodant už kokį laikotarpį mokama buvo įskaitomos seniausios skolos.

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų aplinkybių ir argumentų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl įsiskolinimo už bendro naudojimo patalpų administravimo bei komunalines paslaugas. Kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo turinio apeliantė pripažįsta, jog po to, kai ji 2000 12 20 įregistravo savo nuosavybės teisę į jos įsirengtas pastogės patalpas jos buto plotas padidėjo 47, 30 kv.m., tačiau neigia turėjusi mokėti didesnį administravimo mokestį, kuris beje pagal nustatytą tvarką mokamas atsižvelgiant į būsto plotą ir nenurodo jokių argumentų kodėl ši nustatytoji tvarka neturėtų būti taikoma jos atžvilgiu.

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 11 03 buvo priėmęs teismo įsakymą, kuriuo iš apeliantės buvo išieškotas 1 435,20 Lt įsiskolinimas ieškovo naudai 5 % dydžio procesinės palūkanos bei 21,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantei pareiškus prieštaravimus teismas 2010 01 05 nutartimi panaikino minėtą įsakymą. Ieškovas pareiškė ieškinį kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1531,59 Lt skolos, 56,18 Lt palūkanų, 5 % dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys 2010 12 08 paliktas nenagrinėtu į parengiamąjį teismo posėdį neatvykus ieškovas ar jo atstovui, nors apie posėdžio vietą ir laiką ieškovui pranešta tinkamai. Tai, kad ieškovas dėl įsiskolinimo buvo kreipęsis į teismą anksčiau ir jo ieškinio pareiškimas paliktas nenagrinėtu, neužkirto jam kelio pakartotinai kreiptis dėl įsiskolinimo priteisimo. Taip pat klaidingas yra apeliantės teiginys, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra pareikštas dėl įsiskolinimo už tą patį laikotarpį, už kurį buvo reiškiamas minėtoje byloje.

Tarp šalių yra susiklostę bendro naudojimo patalpų administravimo paslaugos teikimo santykiai. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo tvarką kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties reguliuoja CK 4.84 straipsnis. Minėto straipsnio 1, 2,8 ir 9 dalys numato, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija. Bendrojo naudojimo objektų administratoriaus atrankos ir skyrimo tvarką nustato Vyriausybė. Bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką nustato savivaldybės taryba. Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Apeliantė neginčijo administratoriaus (atsakovo) paskyrimo teisėtumo nebuvo pareiškusi pretenzijų dėl jo veiklos, nėra teikusi siūlymų dėl administratoriaus pakeitimo. Taigi, atsakovo paskyrimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu administruoti ginčo bendrosios dalinės nuosavybės patalpas, yra juridinis faktas, iš kurio ieškovui kilo prievolės tinkamai teikti paslaugas, o atsakovei kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkei kilo pareiga jas tinkamai apmokėti. Kadangi paslaugos teikiamos pastoviai ir periodiškai (kas mėnesį) apmokamo, kilus ginčui dėl per tam tikrą laiką susidariusių įsiskolinimų bei periodinių įmokų įskaitymo, turi būti laikomasi CK 6.54, 55 straipsniuose nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Pagal CK 54 straipsnio 1-4 dalyse nustatytą tvarką jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.

Pagal CK 55 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovė apmokėdama įsiskolinimus, būtų nurodžiusi, kurio laikotarpio skolą ji apmoka, nereiškė prieštaravimų dėl skaičiavimo klaidų jai teikiamose sąskaitose. Todėl laikytina kad įsiskolinimas, kurį prašoma priteisti yra susidaręs už paslaugas teiktas už laikotarpį skaičiuojant atgal nuo ieškinio pareiškimo dienos. Taigi už laikotarpį, kurį nurodė ieškovas savo ieškinio pareiškime nuo 2011 01 01 iki 2012 09 30.

Apeliantė taip pat kelia klausimą dėl administravimo paslaugų teisėtumo, reikalingumo ir pagrįstumo. Tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas priešieškinio byloje nereiškė, pripažįsta mokėjusi pagal pateikiamas sąskaitas. Kad ji yra ginčo patalpų savininkė ir kad NTR pateikti duomenys yra teisingi apeliantė neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ji kaip buto ir kitų patalpų savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, darytina išvada, kad atsakovė pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Tai kad pirkimo - pardavimo sutartyje apeliantės įsigyta patalpa įvardinta kaip namo dalis neturi reikšmės konstatuojant jos kaip bendrosios dalinės nuosavybės subjekto teises ir pareigas. Tiek butas, tiek namo dalis yra ir pastato dalis. Beje NTR registre (b.l. 7-8) įregistruota apeliantės nuosavybės teisė ne į pastato dalį, bet būtent į butą J. S. g. Vilniuje.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl plačiau neaptariami. O visi apeliacinio skundo argumentai kartu nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.