Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-565-232/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ties&dress“ ieškinį atsakovui Ž. S. dėl sandorių (veiksmų) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Ties&dress“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Ž. S., prašydama pripažinti negaliojančiais šiuos BUAB „Ties&dress“ lėšų pervedimo Ž. S. ir tarp jų atliktos užskaitos sandorius (veiksmus): 2015 m. balandžio 8 d. 10 000 Eur pervedimą, 2015 m. gegužės 13 d. 2 000 Eur pervedimą, 2015 m. birželio 10 d. 9 000 Eur pervedimą, 2015 m. birželio 17 d. 19 000 Eur pervedimą, 2015 m. liepos 2 d. 1 000 Eur pervedimą, 2015 m. liepos 24 d. 7 300 Eur pervedimą, atliktus iš BUAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, bei 2015 m. birželio 3 d. tarp UAB „Ties&dress“ ir Ž. S. atliktą 2 076 Eur užskaitą; taikyti restituciją, grąžinant, t. y. priteisiant iš atsakovo Ž. S. ieškovės BUAB „Ties&dress“ naudai 53 376 Eur sumą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pagal UAB „Ties&dress“ vadovo Ž. S. pareiškimą Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Versluvis.lt“. Atsakovas Ž. S. administratoriui perdavė įmonės antspaudą, dokumentus ir bendrovės kreditorių sąrašą, sudarytą 2015 m. rugsėjo 30 d.Bankroto administratorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas pareigas, patikrinęs bankrutavusios UAB „Ties&dress“ dokumentus bei išanalizavęs bendrovės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nustatė, kad :2015 m. kovo 27 d. tarp ieškovės (paskolos gavėjos) ir UAB „Virtualios valiutos“ (paskolos davėjos) buvo sudaryta neatlygintinė paskolos sutartis Nr. 27/03-2015-2, pagal kurią paskolos gavėjui suteikta 20 000 Eur paskola, kurią pagal sutarties 4 punktą, ieškovė įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. balandžio 30 d.2015 m. kovo 30 d. tarp ieškovės (paskolos gavėjos), atstovaujamos direktoriaus (atsakovo) ir paties atsakovo, kaip fizinio asmens (paskolos davėjo), sudaryta neatlygintinė paskolos sutartis Nr. 30/03/2015-1, pagal kurią atsakovas ieškovei suteikė 88 500 Eur paskolą, kurią pagal sutarties 4 punktą, ieškovė įsipareigojo grąžinti iki 2015 m. balandžio 30 d.2015 m. gegužės 5 d. tarp ieškovės ir fizinio asmens J. K. buvo sudaryta neatlygintinė paskolos sutartis Nr. 05/05/2015-1, pagal kurią ieškovei suteikta 5 000 Eur paskola iki 2015 m. gegužės 20 d.Atsakovas 2015 m. gegužės 29 d. į bendrovės sąskaitą banke pervedė 10 000 Eur, sąskaitos išraše nurodytas šios sumos pervedimo pagrindas – „Paskola“, rašytinės paskolos sutarties bendrovėje nėra.Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. liepos 24 d., atsakovas grąžino sau skolą, iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą pervesdamas 51 300 Eur ir 2015 m. birželio 3 d. atlikdamas užskaitą 2 076 Eur sumai. Šie sandoriai atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas:2015 m. balandžio 8 d. į Ž. S. sąskaitą buvo pervesta 5 000 Eur, nors tuo pat metu ieškovė turėjo prievolę grąžinti skolas kitiems kreditoriams, kuriems skolų grąžinimo terminas buvo pradelstas – UAB „Teatro arena“ (390,57 Eur skolos gražinimo terminas 2014 m. gruodžio 5 d.), K. S. (144,81 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 29 d.), IĮ „Roko ir Alberto projektai“ (579,24 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 31 d.), UAB „Žaidžiame spalvas“ (5,29 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 31 d.).2015 m. gegužės 13 d. į Ž. S. sąskaitą buvo pervesta 5 000 Eur, nors tuo pat metu be aukščiau nurodytų įsipareigojimų (skolų) paminėtiems kreditoriams ieškovė turėjo prievolę grąžinti 20 000 Eur skolą UAB „Virtualios valiutos“ pagal 2015 m. kovo 27 d. paskolos sutartį, skolos grąžinimo terminas buvo pasibaigęs 2015 m. balandžio 30 d.2015 m. birželio 3 d. tarp bendrovės ir atsakovo buvo atlikta 2 076 Eur dydžio užskaita, nors jos atlikimo metu bendrovė turėjo prievolę grąžinti skolas ne tik aukščiau nurodytiems kreditoriams, bet ir kitiems papildomiems (vėlesniems) kreditoriams: UAB „Tele 3“ (Power Hit Radio)” (103,58 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gegužės 14 d.), J. K. (5 000 Eur paskolos grąžinimo terminas 2015 m. gegužės 20 d.), UAB „Nepriklausomi leidiniai“ (181,50 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. gegužės 22 d.), VšĮ „Atviros visuomenės forumas“ (242 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. gegužės 30 d.).2015 m. birželio 10 d. į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 9 000 Eur, nors tuo pat metu bendrovė buvo skolinga minėtiems kreditoriams, kuriems skolų (paskolų) grąžinimo bei sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai buvo pradelsti.2015 m. birželio 17 d. į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 19 000 Eur, nors tuo pat metu bendrovė be aukščiau nurodytų įsipareigojimų (skolų) paminėtiems kreditoriams turėjo prievolę grąžinti pradelstas skolas šiems kreditoriams: UAB „Tele 3“ (Power Hit Radio)” (5 924,87 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. birželio 14 d.), UAB „Draugystės viešbutis“ (1 758 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. birželio 17 d.), UAB „MEX Pro“ (7 831,44 Eur skolas turėjo sumokėti 2014 m. lapkričio 19 d. ir 2015 m. birželio 17 d.).2015 m. liepos 2 d. į atsakovo sąskaitą pervesta 1 000 Eur, nors tuo pat metu bendrovė be jau nurodytų įsipareigojimų paminėtiems kreditoriams turėjo prievolę grąžinti pradelstas skolas šiems kreditoriams: UAB „Verslo žinios“ (242 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. birželio 29 d.), UAB „TOPAZ LT“ (405,35 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. birželio 29 d.).2015 m. liepos 24 d. į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 7 300 Eur, nors tuo pat metu bendrovė be jau minėtų įsipareigojimų turėjo prievolę grąžinti pradelstas skolas bei sumokėti privalomus mokesčius šiems kreditoriams: UAB „Bennet distributors“ (360,75 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. liepos 12 d.), VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (70,58 Eur skolos grąžinimo terminas 2015 m. liepos 19 d.), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) bendrovė turėjo sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už 2015 m. birželio mėnesį iki 2015 m. liepos 27 d. Bendrovė 2015 m. liepos 27 d. VMI pateikė PVM deklaraciją dėl 22 786 Eur PVM, iš šios sumos skolą sudarė 18 549,95 Eur. Šių privalomų PVM mokesčių įmonė nesumokėjo VMI iki bankroto bylos iškėlimo. 2015 m. rugsėjo 18 d. bendrovė turėjo turto už 658 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 106 933 Eur. Per 2015 metus bendrovė patyrė 115 403 Eur dydžio nuostolių. Bendrovė jau 2014 m. pabaigoje buvo nemoki, jos turtas sudarė 8 333 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 13 894 Eur. Nepaisant to, atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi ir 50 proc. akcijų savininku, nepagrįstai ir neteisėtai suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – sau pačiam, pažeisdamas imperatyvias įstatymo normas (CK 6.930¹ straipsnio 1-2 dalys), pervedė bei užskaitė 53 376 Eur sumą, kuri galėjo ir turėjo būti panaudota atsiskaityti su tuometiniais (ir vėlesniais) kreditoriais. Tokiu būdu buvo pažeistos bendrovės kreditorių teisės ir interesai (CK 6.66 straipsnis).Ieškovės vertinimu paminėti lėšų pervedimai ir atlikta užskaita prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80, 1.81 straipsniai), todėl šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais, taikytina restitucija, grąžinant, t. y. priteisiant, iš atsakovo Ž. S. ieškovės BUAB „Ties&dress“ naudai 53 376 Eur sumą.

Atsakovas Ž. S. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. kovo 30 d. tarp UAB „Ties&dress“ ir „EC1 Music Agency“ buvo pasirašyta sutartis, kurios pagrindu bendrovė įgijo teisę 2015 m. birželio 13 d. organizuoti grupės „The Chemical Brothers“ koncertą Vilniuje. Pagal sutartį, prieš viešai paskelbiant apie koncertą, turėjo būti sumokėtas 120 000 Eur avansas, tačiau tokių apyvartinių lėšų bendrovė tuo metu neturėjo. Todėl 2015 m. kovo 27 d. tarp bendrovės ir UAB „Virtualios valiutos“, 2015 m. kovo 30 d. tarp bendrovės ir atsakovo buvo sudarytos neatlygintinės paskolos sutartys. 2015 m. balandžio 30 d. pratęstas neatlygintinės paskolos sutarties, sudarytos su UAB „Virtualios valiutos“, grąžinimo terminas iki 2015 m. liepos 31 d. 2015 m. gegužės 5 d. tarp bendrovės ir J. K. sudaryta paskolos sutartis dėl 5 000 Eur paskolos iki 2015 m. gegužės 20 d. Vėliau paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2015 m. liepos 31 d.Ieškovės ginčijamų lėšų pervedimų ir užskaitos sandorių sudarymo metu neegzistavo CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos sąlyga – skolininko negalėjimas vykdyti kreditorinių reikalavimų (nemokumas). 2014 m. gruodžio 30 d. bendrovė turėjo turto už 23 021,95 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 13 894 Eur. Tuo tarpu ieškovė vertino tik bendrovės balanse nurodytą trumpalaikį turtą (8 333 Eur) ir nevertino balanse nurodyto ilgalaikio turto (14 688,95 Eur). Bendrovės turtas viršijo įsipareigojimus daugiau kaip 50 proc., todėl nebuvo ir nėra jokio pagrindo teigti, kad sandorių sudarymo metu bendrovė buvo nemoki. Ieškovės turimo turto būtų visiškai užtekę atsiskaityti su esamais kreditoriais.Sudarant 8 ir 9 šios nutarties punktuose nurodytas sutartis buvo vadovaujamasi prielaida, kad bendrovei pradėjus bilietų į koncertą pardavimą, bus galima atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Už parduotus bilietus gautos lėšos (atskaičius arenos nuomos ir bilietų pardavėjo mokesčio dalį) buvo sumokėtos bendrovei, kuri grąžino paskolą (kuri buvo būtina sumokėti avansą atlikėjams) atsakovui, kuris atitinkamai atsiskaitė su savo kreditoriais. Sudaryti sandoriai (pavedimai) ir užskaita, nors bendrovė ir turėjo kitų įsiskolinimų kitiems kreditoriams, atitiko įprastą verslo praktiką ir nebuvo draudžiami įstatymo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pavedimai ir atlikta užskaita turėtų būti panaikinti kaip sudaryti (atlikti) prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms.Atsiskaitymo terminai baigėsi anksčiau nei atsakovui tik daliai kitų kreditorių, kurių bendra reikalavimo suma sudarė 1 119,91 Eur: UAB „Teatro arena“ (390,57 Eur skolos gražinimo terminas 2014 m. gruodžio 5 d.), K. S. (144,81 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 29 d.), IĮ „Roko ir Alberto projektai“ (579,24 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 31 d.), UAB „Žaidžiame spalvas“ (5,29 Eur skolos grąžinimo terminas 2014 m. gruodžio 31 d.).Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų sandoriams bei užskaitai pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. 2014 m. gruodžio 31 d. bendrovė nebuvo nemoki. Didžioji dalis įsipareigojimų nebuvo pradelsti Atsakovas visą laiką buvo ir yra pagrindinis bendrovės kreditorius, ginčijamais sandoriais nebuvo pakenkta bendrovės veiklai, dėl tokių veiksmų sumažėjo skola didžiausiam bendrovės kreditoriui (atsakovui), tačiau nenukentėjo galimybės atsiskaitinėti su kitais kreditoriais, kadangi buvo dengiami ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai.

Dublike ieškovė sutiko, jog ieškinyje ji neteisingai nurodė 2014 m. pabaigoje bendrovės turėto turto vertę. Tačiau ši klaida neturi įtakos ieškinio pagrindui. Analizuojant 2014 m. pabaigoje bendrovės turėtą 23 022 Eur dydžio turtą, daugiau nei pusę to turto vertės sudarė bendrovės turėtas ilgalaikis turtas – 13 009 Eur vertės transporto priemonė – lengvasis automobilis „Lexus”, kuris, 2015 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo perleistas pačiam bendrovės direktoriui ir jis už tą automobilį neva atsiskaitė atlikdamas užskaitą. Minėtas sandoris šiuo metu yra ginčijamas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-3201-534/2016.Šios aplinkybės įrodo, kad bendrovė, skolindamasi pinigus bei atlikdama ginčijamus sandorius su bendrovės vadovu, turėjo finansinių sunkumų. Be to, tarp bankroto administratoriui perduotų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų susitarimų dėl skolų atidėjimo nebuvo. Neaišku kada su kreditoriais buvo pasirašyti susitarimai dėl vėlesnio skolų grąžinimo bei sąskaitų apmokėjimo, nes pats atsakovas sudarė ir bankroto administratoriui perdavė bendrovės kreditorių sąrašą, su jame nurodytais atsiskaitymo su kreditoriais terminais ir pats nurodė, kuri skola ir kokiam konkrečiam kreditoriui yra pradelsta.Išanalizavus UAB „Ties&dress“ sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., matyti, kad atsakovas minėtais laikotarpiais keliais pavedimais pervedęs lėšas už atsiliepime minimą koncertą, visas kitas gautas sumas pervedė tik sau. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo atsiskaityta nei su vienu kreditoriumi (tik VMI naudai 2015 m. rugpjūčio 4 d. nuo bendrovės sąskaitos buvo nurašyta 7,20 Eur suma). Atsakovas atsiskaitinėjo tik su pačiu savimi, piktybiškai ignoruodamas kitus kreditorius.

Triplike atsakovas nurodė, kad ieškovės padaryta klaida dėl 2014 m. pabaigoje turėto turto vertės yra esminė. Kaip ieškinio faktinį pagrindą ieškovė nurodė aplinkybę, kad įmonė 2014 m. pabaigoje buvo nemoki, todėl ginčijamais sandoriais (sudarytais 2015 m., įmonei neva esant nemokiai) atsakovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalį ir kitų kreditorių interesus. Dublike ieškovė pripažino, kad suklydo vertindama į balansą įrašyto turto vertę, taigi, suklydo vertindama įmonės nemokumo momentą, o tai yra esminė bylos aplinkybė. Esant tokioms aplinkybėms ieškovė privalo tikslinti ieškinį ir aiškiai nurodyti įmonės nemokumo momentą.Ieškovė pripažįsta, kad atsakovas ginčijamus sandorius sudarė pagal realias paskolos sutartis, t. y. atsakovas iš tikrųjų buvo paskolinęs įmonei pinigus (honoraro „The Chemical Brothers“ sumokėjimui), kad paskolų grąžinimo terminai buvo suėję ir įmonė turėjo pareigą sumokėti pinigus atsakovui. Taigi, formaliai vertinant, atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, jokio neteisėto veiksmo nepadarė.Pripažindama, kad 2014 m. pabaigoje įmonės turtas buvo 23 022 Eur, ieškovė tuo pačiu pripažįsta, kad bendrovė 2014 m. pabaigoje buvo moki, o faktinės aplinkybės dėl įmonės nemokumo momento yra nenustatytos. Faktinės aplinkybės reikšmingos tuo aspektu, ar įmonės nemokumas buvo, jei taip, kada jis atsirado, t. y. nuo kokio momento atsakovo veiksmai sudarant ginčijamus sandorius galėtų būti vertinami kaip neteisėti. Ta aplinkybė, kad nemokumo būsena atsirado vėliau, negu nurodė ieškovė, patvirtina ieškinio nepagrįstumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais: 2015 m. birželio 17 d. 19 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 2 d. 1 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 24 d. 7 300 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 27 300 Eur. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovė ieškinyje nurodžiusi, jog pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovė buvo nemoki, vėliau pripažino, jog ji klydo. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas sprendė, kad negalima teigti, kad bendrovė jau skolindamasi pinigus koncerto organizavimui buvo nemoki. Atsakovas turėjo tokių koncertų organizavimo teigiamos patirties, leidusios jam pagrįstai tikėtis, jog koncertas bus pelningas ir į jo organizavimą investuotos skolintos lėšos atsipirks.Bendrovės nemokumą lėmė nuostolingas koncertas. Vertindamas atsakovo sąžiningumą, sudarant ginčijamus sandorius, teismas nurodė, kad šiuo atveju būtina nustatyti, kada atsakovas turėjo suvokti, jog koncertas neatsipirks ir kad patirti nuostoliai taps tokie, kurie nulems įmonės nemokumą. Šiuo atveju atsakovas apie tai, kad koncertas tapo nuostolingu ir kad galimai nebus galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais galėjo ir turėjo sužinoti ne anksčiau nei 2015 m. birželio 14 d., t. y. kitą dieną po koncerto, nes bilietai į koncertą buvo pardavinėjami ir koncerto dieną. Todėl po minėtos datos atlikti pervedimai iš ieškovės į atsakovo sąskaitą – 2015 m. birželio 17 d. pervedant 19 000 Eur, 2015 m. liepos 2 d. pervedant 1 000 Eur, 2015 m. liepos 24 d. pervedant 7 300 Eur – laikytini atliktais bendrovei negalint atsiskaityti su visais kreditoriais ir atsakovui veikiant nesąžiningai (žinant jog lėšų neužteks patenkinti visų kreditorių reikalavimus), todėl pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu ir, pritaikius restituciją, priteistina iš atsakovo 27 300 Eur suma ieškovės naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Ž. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalį pripažinti negaliojančiais 2015 m. birželio 17 d. 19 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 2 d. 1 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 24 d. 7 300 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą ir restitucijos taikymo, priteisiant iš atsakovo Ž. S. 27 300 Eur ieškovės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad įmonės nemokumą lėmė nuostolingas koncertas. Tačiau teismas neįvertino aplinkybių, kad dalis lėšų už koncertą bendrovę pasiekė ir po koncerto, t. y. koncerto rėmėjų paramos lėšos, o kitų kreditorinių reikalavimų mokėjimo terminai nebuvo suėję, pavyzdžiui, UAB „Virtualios valiutos“ 20 000 Eur reikalavimo grąžinimo terminas buvo numatytas iki 2015 m. liepos 31 d. Iš faktinių bylos aplinkybių taip pat akivaizdu, kad skola kreditoriams susidarė dėl minėtai grupei „The Chemical Brothers“ sumokėto honoraro už koncertą (atlyginimo), o teismo panaikinti sandoriai buvo avansui paskolintų lėšų grąžinimas. Ieškovė šioje byloje neginčijo nei sutarties, nei pinigų pervedimo „The Chemical Brothers“, kuris įvyko anksčiau nei šioje byloje ieškovės ginčijami sandoriai, o tai prieštarauja elementariai logikai. Atsakovas ginčijamus sandorius sudarė pagal realias paskolos sutartis, t. y. atsakovas iš tikrųjų buvo paskolinęs įmonei pinigus (honoraro „The Chemical Brothers“ sumokėjimui), kad paskolų grąžinimo terminai buvo suėję ir įmonė turėjo pareigą sumokėti pinigus atsakovui. Pinigus atsakovas pervedė ne sau, bet grąžino juos paskolų davėjams. Taigi sudarydamas ginčijamus sandorius, tiek ieškovė, tiek atsakovas vykdė realius ir vykdytinus įsipareigojimus. Aplinkybė, kad ieškovas šioje byloje apskritai neįrodinėjo įmonės nemokumo momento, reiškia, kad pareikštas ieškinys yra nepagrįstas ir teismas jį turėjo atmesti.Ieškovui nepasinaudojus teise reikšti patikslintą ieškinį ir teismui nustačius, kad įmonė nebuvo nemoki ieškinyje nurodytu metu, teismas neperžengdamas pareikštų ieškinio reikalavimo ribų, t. y. faktinio ieškinio pagrindo, ir dispozityvumo principo, negali pats nustatinėti įmonės nemokumo būsenos momento, nes ieškovas nepateikė tam būtinos informacijos (turto ir vykdytinų įsipareigojimų konkrečiu momentu). Todėl teismo išvada dėl įmonės nemokumo momento po koncerto yra padaryta neturint tos dienos įmonės būklę patvirtinančių dokumentų, nes ieškovas jų nepateikė. Teismas, vadovaujantis civilinio proceso principais (dispozityvumo, rungtyniškumo), tokiose bylose nėra aktyvus proceso dalyvis ir savo iniciatyva įrodymų negalėjo rinkti, todėl paminėta teismo išvada yra pagrįsta prielaidoms, bet ne finansinės atskaitomybės dokumentais. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Bylos duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi pagal UAB „Ties&dress“ vadovo Ž. S. pareiškimą iškėlė bendrovei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė MB „Versluvis.lt“ (civilinės bylos Nr. B2-1525-866/2018). 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorius, siekdamas ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Vykdydamas jam pavestas funkcijas, be kitų įprastai atliekamų darbų bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas), imasi priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punktas). Šioje byloje bankroto administratorius, atstovaudamas BUAB „Ties&dress“, vykdydamas savo funkcijas, pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais BUAB „Ties&dress“ direktoriaus Ž. S. lėšų pervedimo ir užskaitos sandorius (veiksmus), atliktus laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. liepos 24 d. bei taikyti restituciją, grąžinant, t. y. priteisiant iš atsakovo Ž. S. ieškovės BUAB „Ties&dress“ naudai 53 376 Eur sumą. Ieškinys pareikštas CK 1.80, 1.81 ir 6.66 straipsniuose numatytais pagrindais. Teismo pareigai tinkamai aiškinti ir taikyti šalių ginčui aktualias teisės normas neprieštarauja tokios teisinės situacijos, kai vienas tarp šalių susiklostęs santykis gali būti kvalifikuojamas ne pagal vieną, o pagal kelias teisės normas, todėl šalių sudaryta sutartis, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti pripažinta niekiniu ar negaliojančiu sandoriu daugiau nei vienu įstatyme numatytu sandorio negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teisinė situacija susiklostė šioje byloje, nes būtina nustatyti, ar yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais tiek dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, tiek – viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis). Be to, sandoriai ginčijami ir actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu. Tokioje situacijoje pirmiausia būtina nustatyti, ar ginčijami sandoriai nėra niekiniai, nes sandorius pripažinus niekiniais, nelieka teisinio pagrindo ir poreikio juos ginčyti actio Pauliana pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-166-381/2017, 72 punktą). Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies bei pripažindamas negaliojančiais 2015 m. birželio 17 d. 19 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 2 d. 1 000 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą, 2015 m. liepos 24 d. 7 300 Eur pervedimą iš UAB „Ties&dress“ sąskaitos į Ž. S. sąskaitą bei pritaikydamas restituciją, vadovavosi tik actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis), kaip ieškiniu ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindu. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo klausimo dėl ginčijamų sandorių atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, neaiškino konkrečių teisės normų, kurioms galėtų prieštarauti ginčijamas sandoris, paskirties ir esmės, tačiau nurodęs actio Pauliana taikymui būtinąsias sąlygas padarė išvadą, jog dalis atliktų lėšų pervedimų iš ieškovės į atsakovo sąskaitą – 2015 m. birželio 17 d. pervedant 19 000 Eur, 2015 m. liepos 2 d. pervedant 1 000 Eur, 2015 m. liepos 24 d. pervedant 7 300 Eur – laikytini atliktais bendrovei negalint atsiskaityti su visais kreditoriais ir atsakovui veikiant nesąžiningai (žinant jog lėšų neužteks patenkinti visų kreditorių reikalavimus).Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovas, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. liepos 24 d. iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą pervesdamas 51 300 Eur ir 2015 m. birželio 3 d. atlikdamas 2 076 Eur užskaitą, pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, nustatančias atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Taigi, byloje teismas privalėjo pirmiausia išsiaiškinti, ar ieškiniu ginčijami sandoriai (veiksmai) atitinka imperatyviąsias įstatymo normas, įtvirtintas CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse.Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog tam, kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 22 punktą).Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant aptartai pirmajai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23-24 punktai).Taigi, nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl atsakovo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. liepos 24 d. atliktų mokėjimų ir užskaitos teisėtumo, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ieškovės turimų lėšų kiekį bei jai pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.930¹ straipsnio įtvirtintus reikalavimus, apimtį šių ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ir tai, ar egzistavo minėto straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodyti kreditorių reikalavimai, ar atlikti ginčijami mokėjimai nepažeidžia CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto reikalavimų tenkinimo kalendorinio eiliškumo.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. liepos 2 d. ir 2015 m. liepos 24 d. lėšų pervedimai atlikti bendrovei negalint atsiskaityti su visais kreditoriais ir atsakovui veikiant nesąžiningai, nei vieno iš nurodytų sandorių ieškinyje nurodytu pagrindu dėl jų atitikties imperatyvioms įstatymų normoms nevertino, nenustatinėjo būtinų sąlygų CK 6.930¹ straipsnio nuostatų taikymui visų ieškinyje ginčijamų mokėjimų ir užskaitos atlikimo metu. Visų pirma, teismas netyrė, kiek bendrovė turėjo lėšų bei kreditorių reikalavimų, atliekant visus ginčijamus mokėjimus ir užskaitą. Tuo tarpu bylos duomenimis, pavyzdžiui, 2015 m. birželio 17 d. atlikto mokėjimo dieną ieškovės įsipareigojimai buvo 79 323,30 Eur, iš šios sumos pradelsti įsipareigojimai – 63 739,49 Eur. Iš bendrovės 2015 m. birželio 1 d. – 2015 m. birželio 30 d. sąskaitos išrašo matyti, kad 2015 m. birželio 17 d. bendras piniginių lėšų likutis sudarė 1 694,20 Eur, taigi bendrovei trūko apyvartinių lėšų ir ji negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais. Antra, pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė, ar ginčijamų mokėjimų ir užskaitos atlikimo metu buvo pirmesnės eilės pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų sampratą, t. y. ar tuo metu buvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar buvo suėję terminai sumokėti įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, ar egzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat ar buvo kreditorių pareikšti reikalavimai ieškovei dėl kitokių atliktų mokėjimų ir ar buvo laikomasi jų kalendorinio eiliškumo. Kaip minėta, ieškovė ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais ne tik CK 1.80 straipsnyje ir CK 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais, bet ir CK 1.81 straipsnyje numatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės pasisakė tik dėl kai kurių actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) taikymo sąlygų, tačiau ieškinyje pareikštų reikalavimų dėl lėšų pervedimo ir užskaitos sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) iš viso neišnagrinėjo, taip pat nenagrinėjo reikalavimo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, kad bylą nagrinėjantis teismas turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu (1) nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai arba (2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų (CPK 327 straipsnio 2 dalis). Reikalavimas šios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieškinio dalykas, kurį ieškovas turi nurodyti ieškinyje, t. y. ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Ieškinyje taip pat turi būti nurodytas faktinis ieškinio pagrindas. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2006).Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, bei tai, kad šiuo atveju bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų, teismas konstatuoja byloje esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų, išnagrinėdamas ieškinio reikalavimus, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, nes, priešingu atveju, būtų peržengtos apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribos, galėtų būti priimtas apeliantui blogesnis sprendimas, taip pat šalys prarastų apeliacijos galimybę dėl apeliacinės instancijos teisme naujai išspręstų reikalavimų (CPK 301, 313, 320 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų nustatyti ir įvertinti pirmiau nutartyje nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas byloje pareikštų reikalavimų tinkamam išnagrinėjimui. Tik nekonstatavus ginčijamų mokėjimų ir užskaitos prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai ar gerai moralei, teismas turėtų spręsti dėl pagrindo ginčijamus sandorius (veiksmus) pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas, nes kelti klausimą dėl kreditorių teisių pažeidimo ir taikyti vieną iš kreditorių teisių gynimo būdų (actio Pauliana) galima tik dėl sandorių (veiksmų), kurie yra teisėti imperatyvaus teisinio reguliavimo požiūriu.Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčijamus mokėjimus ir užskaitą negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nurodė kasacinio teismo praktiką, kurioje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Teismui sprendžiant dėl actio Pauliana reglamentuojančių įstatymo nuostatų taikymo, būtina įvertinti, jog pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Vienok, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, susiedamas bendrovės nemokumo atsiradimo momentą vien su jos organizuoto koncerto data, po kurios atsakovas turėjo suprasti, kad koncerto organizavimas bendrovei buvo nuostolingas ir ji nebegalės atsiskaityti su kreditoriais, iš esmės netyrė ir nenustatinėjo ne tik įmonės nemokumo, kaip vieną iš kreditorių teisių pažeidimo sąlygų patvirtinančios aplinkybės, bet ir kitų actio Pauliana taikymo sąlygų ginčo sandorių atžvilgiu. Šiuo atveju teismo išvados nėra pagrįstos jokiais bylos duomenimis. Teismas tik pritarė atsakovui, kad ieškovė suklydo teigdama, kad bendrovė buvo nemoki jau 2014 m., tačiau sprendime padaryta išvada, jog negalima teigti, kad bendrovė jau skolindamasi pinigus koncerto organizavimui buvo nemoki, niekuo nepagrįsta. Taigi, teismas actio Pauliana pagrindu pripažindamas ginčo sandorius kaip pažeidžiančius bendrovės kreditorių interesus, iš esmės vadovavosi niekuo nepagrįstomis prielaidomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.