- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- A-2285-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00535-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad periodiškai buvo konvojuojamas nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. sausio 12 d. iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Šiaulių tardymo izoliatorių, Kauno tardymo izoliatorių, Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir atgal. Teigė, kad buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose neįrengti saugos diržai, todėl jautėsi nesaugus, ventiliacija neveikdavo, nepatogios kėdės, mažai vietos, negalėdavo patogiai įsitaisyti ir jaudavosi suvaržytas, o nuo kelyje pasitaikiusių duobių skaudėdavo nugarą bei mausdavo kitus raumenis, nebuvo komforto. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių konvojavimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, orumo pažeminimą ir baimę dėl gyvybės, dėl to jam atlygintina 1 000 Eur neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai konvojavo pareiškėją planinių konvojų maršrutais 15 kartų. Planinių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus.
5. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas remiantis išduotais galiojančiais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.
6. Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.
7. Teisės aktai nereglamentuoja specialiųjų automobilių kamerų, skirtų pervežti konvojuojamuosius, ploto standartų (normatyvų). Sėdimos vietos bei kameros specialiuosiuose automobiliuose techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus, Tarnyba konvojavo pareiškėją tik specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošu (kėdės), o saugos diržų įrengimas neprivalomas. Pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie konvojavimo metu, jo nuomone, pažeistas Konvojavimo taisykles, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nebuvo gauta. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo įvykių bei konvojavimo sąlygų, pagrįsdamas juos nuomonėmis ir emocijomis, įvardindamas tai kaip faktinę ir teisinę visumą. Pareiškėjas skunde neindividualizavo skundžiamų konvojavimo aplinkybių, savo teiginiams pagrįsti nepateikė duomenų. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Atsakovo nuomone, tik nustačius Tarnybos neteisėtus veiksmus, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo automobiliais „Mercedes Benz“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) „Mercedes Benz“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) VW „Crafter“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) VW “Crafter“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) VW “Crafter“ (Nr. (duomenys neskelbtini))
11. Atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 109 punktą, pagal kurį specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų, ir įvertinęs byloje pateiktus kelionių žiniaraščius, konvojuojamųjų sąrašus, teismas nustatė, kad konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičius.
12. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Nenustatęs, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl vietos trūkumo.
13. Teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, kuriame nustatyti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai, nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai ar rankenos laikymuisi kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims.
14. Įvertinęs byloje pateiktus Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos matavimų protokolus, teismas darė išvadą, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, ventiliacija iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiuose automobiliuose ventiliacijos sistemos neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, o Tarnybos pateikti įrodymai, teismo vertinimu, patvirtino konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis. Pareiškėjo argumentus dėl nepatogių sėdimųjų vietų ir nejaukios automobilių aplinkos teismas laikė subjektyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nepakankami atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
15. Teismas nustatė, kad visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, automobiliuose yra avariniai išėjimai arba evakuaciniai liukai, ir darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl techniškai netvarkingų ir nesaugių konvojaus transporto priemonių nepagrįsti.
16. Teismas nustatė, kad konvojavimo dokumentuose nebuvo užfiksuota jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų, nors tokios pretenzijos privalo būti įrašomos į konvojavimo dokumentus, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 106, 107 ir 137 punktais.
17. Atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, teismas nenustatė, kad etapavimo metu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas ar būtų nesilaikoma teisės aktų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
18. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
19. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas netinkamai vertino skunde nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai jį atmetė. Atsakovas neužtikrino pareiškėjo saugumo konvojavimo metu, nes neįrengti saugos diržai, sėdimos vietos kietos, nepatogios, todėl tekdavo kęsti nepatogumus ir nugaros skausmą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad su nusiskundimais nuolat kreipdavosi į konvojaus viršininką, tačiau nebuvo reaguojama. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė kelionių žiniaraščius ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymą, nes žiniaraščiuose nurodomi kitų nuteistųjų vardai, pavardės ir buvimo vieta. Dėl šių atsakovo veiksmų gali kilti pavojus pareiškėjo saugumui. Pareiškėjo teigimu, neteisėti Tarnybos veiksmai sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažemino pareiškėjo orumą.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui A. G. už tai, kad jis nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. sausio 12 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes, įvertinęs ginčo šalių argumentus, bylos medžiagą ir teisinį reguliavimą, pagal kurį organizuojamas nuteistųjų (suimtųjų) konvojavimas, darė išvadą, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusiskundimus dėl vietos trūkumo, neįrengtų saugos diržų, prastos ventiliacijos, kietų sėdėjimui skirtų vietų.
23. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, t. y. dėl saugos diržų neįrengimo specialiajame transporte ir nepatogių sėdimų vietų. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos pareigūnai nereaguodavo į pareiškėjo nusiskundimus konvojaus metu, o atsakovas, pateikęs kitų asmenų duomenis žiniaraščiuose, pažeidė Asmens duomenų apsaugos įstatymą.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
26. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, t. y. kad jis kreipdavosi su nusiskundimais į konvojaus viršininką, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama, kad dėl Tarnybos pateiktuose žiniaraščiuose pateiktų duomenų atskleidimo gali kilti pavojus pareiškėjo saugumui, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami nebus.
27. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
28. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).
29. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo konvojuojamas garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, netinkamu ir nesaugiu transportu, jautė nerimą, baimę, patyrė dvasinius išgyvenimus, skausmus, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo aplinkybes dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar aplinkybių, kad konvojavimo metu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė ir orumas, bei konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pakartodamas dalį pirmosios instancijos teismui nurodytų nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų, nenurodo jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų aplinkybių, taikytų materialiosios ar proceso teisės normų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes dėl Tarnybos transporto atitikimo Konvojavimo taisyklių reikalavimams nepagrįstai vertino atsakovo naudai.
31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
32. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
33. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, specialusis transportas buvo nesaugus ir nepatogus, tačiau nepateikia jokių bylos faktais ir teisės aktais paremtų argumentų, nenurodo įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo konvojavimo sąlygų vertinimą. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, kad dėl šių ar kitų pareiškėjo nurodytų netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka konvojaus viršininkui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-770-556/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-619-552/2017, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016 ir kt). Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog dėl saugos diržų nebuvimo jis buvo nukritęs, susižalojo ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas kilusią žalą grindė hipotetiniais pasvarstymais.
34. Tarnybos pateikti kelionių žiniaraščiai, automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Byloje nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo sveikatos būklės (nugaros skausmų) Tarnybos pareigūnams kilo pareiga pareiškėją konvojuoti kitokiomis sąlygomis nei Konvojavimo taisyklėse nustatyti, planiniam konvojui taikomi reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, o Tarnyba pareiškėjo teisių nepažeidė. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
35. Byloje nenustačius aplinkybių, kad Tarnybos darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia abstraktūs ir deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.