- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-857-135-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00196-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Kaltinamasis
- T. M.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
- 1.1.14.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)
Teisėja Nadiežda Kiubienė Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00196-2013-4
2013 m. lapkričio 21 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Gžimailos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. M. kaltintas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent žinodamas, kad automobilis „Subaru Legacy“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) yra konfiskuotas, nebūdamas šio automobilio savininkas ir neturėdamas jokio įgaliojimo veikti automobilio savininko R. B. vardu, 2012 m. rugsėjo 4 d. UAB „A.“ priklausančiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), R. M. nutylėjo šiuos duomenis ir pateikė melagingas žinias, kad automobilis „Subaru Legacy“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) yra jo, ir pažadėjęs R. M. parduoti automobilį už 12000 litų, per du kartus, t. y. 2012 m. rugsėjo 4 d. ir 2012 m. spalio 5 d., iš R. M. paėmė 2200 litų avansą kaip garantą, patvirtinantį, kad jis parduos automobilį, tačiau automobilio „Subaru Legacy“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) R. M. nepardavė ir avanso negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo R. M. priklausančius pinigus – 2200 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu T. M. pagal BK 182 str. 1 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau (BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Teismas nuosprendžiu pažymėjo, kad kaltinime buvo nepagrįstai nurodyta, jog T. M., žinodamas, kad automobilis „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas, šiuos duomenis nutylėjo ir tarėsi su nukentėjusiuoju dėl jo pardavimo tai nuslėpdamas nuo R. M., kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, kad tuo metu, kai vyko susitarimas dėl automobilio pardavimo, šis automobilis nebuvo dar konfiskuotas, t. y. dar nebuvo išnagrinėtas kaltinamojo apeliacinis skundas ir nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas tuo klausimu. Taip pat teismas nustatė, kad R. M. T. M. informavo, jog yra iškilusios problemos dėl automobilio ir vyksta teisminiai procesai, o R. M. sumokėti T. M. 2200 Lt buvo tik avansas, kad T. M. neperleistų automobilio kitam, šios pinigų sumos davimas T. M. buvo įformintas T. M. ir R. M. pasirašant pinigų perdavimo ir priėmimo raštą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad automobilio „Subaru Legacy“ pirkimo pardavimo susitarimas buvo nusikalstamas ar sudarytas suklydimo įtakoje, tai pat nėra duomenų apie tai, kad kaltinamasis sąmoningai nuslėpė nuo pirkėjo, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis negalės būti sudaryta, tačiau apgaulės būdu paėmė rankpinigius. Teismas pažymėjo, jog nukentėjusysis, būdamas nuoseklus, turėjo kreiptis į teismą ir spręsti turtinius civilinius teisinius santykius.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti T. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d., ir paskirti 35 paras arešto. Taip pat prašo tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. civilinį ieškinį ir priteisti iš T. M. 2200 Lt R. M. naudai.
Skunde nurodo, kad tyrimo metu nustatyta, jog T. M. dar tuo metu, kai ketino įsigyti automobilį „Subaru Legacy“ iš R. B., su juo sutarė tokias atsiskaitymo sąlygas, kurių negalėjo įgyvendinti, nes tuo metu buvo nedirbantis ir tesugebėjo sumokėti automobilio paėmimo dieną tik 1000 Lt, o ne tiek, kiek buvo pradžioje su R. B. sutaręs. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog R. B. priklausantis automobilis tapo T. M. nuosavybe. Nurodo, kad T. M., žinodamas, kad nėra automobilio „Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, o tik naudotojas, žinodamas, kad 2012-09-03 yra priimtas Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-791-785/2012 T. M. už administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 123 str. 1 d., 123 str. 5 d., 124¹ str. 7 d., 130² str., skirti 30 parų areštą su automobilio „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu R. B., konfiskavimu, jau kitą dieną, t. y. 2012-09-04, R. M. pasiūlo pirkti automobilį „Subaru Legacy“, sutaria dėl kainos, pasako R. M., kad automobilis šiuo metu yra sulaikytas, šiuo metu jo atiduoti negali, nes vyksta teisminiai ginčai. Prokuroro teigimu, T. M., iškraipydamas objektyvią tiesą, t. y. nutylėdamas, jog 2013-09-03 yra priimtas nutarimas dėl automobilio konfiskavimo, R. M. parodydamas tik administracinio teisės pažeidimo protokolą bei nurodydamas, kad ne jis girtas vairavo automobilį, suklaidina R. M.. Nurodo, kad apklausos metu R. M. parodė, jog, jei būtų žinojęs, kad yra priimtas nutarimas automobilį konfiskuoti, būtų kategoriškai atsisakęs jį pirkti. Prokuroras pažymi, kad T. M. nutylėjo tai, jog ateityje gali ir neturėti galimybės parduoti automobilio. Nurodo, jog R. M. sutikus pirkti automobilį ir kaip garantą įdavus 1000 Lt T. M., R. M. ir T. M. pasirašo raštelyje ir toliau nukentėjusįjį klaidinant T. M. perduoda net raktelius nuo automobilio. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiajam 2012-10-05 susiradus T. M. ir paklausus apie automobilį, T. M. paaiškino, kad dar nesibaigė teisminis nagrinėjimas ir dar paprašė 1200 Lt už automobilį, o nukentėjusysis, ir toliau manydamas, kad T. M. pardavinėja savo automobilį ir manydamas, kad po automobilio nuvežimo į aikštelę vairavus išgėrus, sumokėjus baudą, automobilis savininkui visada grąžinamas, nežinodamas aplinkybės dėl 2012-09-03 nutarimo, toliau klysdamas perduoda T. M. dar jo prašomus 1 200 Lt. Nurodo, kad net ir po 2013-10-31 Šiaulių apygardos teismo sprendimo palikti galioti 2013-09-03 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimą, žinodamas, kad sprendimas konfiskuoti automobilį yra įsigaliojęs, T. M. apie tai nepranešė nukentėjusiajam R. M., ir apie tai R. M. sužino tik 2013 m. sausio mėnesį iš jaunuolio, kuris pasakė, kad nupirko automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo iš R. M. raktelių.
Prokuroras pažymi, kad T. M. veikoje yra visi baudžiamajai apgaulei būtini požymiai: objektyviosios tiesos iškreipimas, kai T. M. pasiūlo pirkti ne savo automobilį, nutylėdamas, kad priimtas nutarimas dėl automobilio konfiskavimo, aiškindamas, kad automobilis sulaikytas, nes kitas asmuo girtas vairavo minėtą automobilį; tikslas suklaidinti nukentėjusįjį – suklaidindamas nukentėjusįjį T. M. užvaldo 2200 Lt; tyčia – kaltinamasis žino, kad nėra automobilio savininkas, žino, kad yra priimtas nutarimas automobilį konfiskuoti, tačiau sąmoningai apie tai nutyli ir taip suklaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus privalo pranešti. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras daro išvadą, kad T. M. veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai, numatyti LR BK 182 str. 1 d.
Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o išteisintojo T. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę.
Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.
BK 182 straipsnyje nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – dažnai susijusios su civiliniais teisiniais santykiais. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Iš revizuojamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog T. M. buvo kaltintas tuo, kad siūlydamas nukentėjusiajam įsigyti konfiskuotą automobilį, kurio savininku nebuvo, per du kartus iš nukentėjusio paėmė 2200 Lt, tačiau automobilio nukentėjusiajam neperdavė ir pinigų negrąžino ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.
Objektyvus BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – svetimo turto įgijimas apgaule – buvo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teisme 2013-09-03 buvo priimtas nutarimas už administracinį teisės pažeidimą konfiskuoti automobilį, kurį T. M. siūlė įsigyti R. M., tačiau, pasak prokuroro, T. M. to konkrečiai R. M. nenurodė, o tik užsiminė, kad automobilis yra laikinai sulaikytas ir dėl jo vyksta teisminiai procesai, taip pat tuo, kad T. M. siūlė automobilį įsigyti tuo metu, kai dar pats nebuvo teisėtas jo savininkas, nes dar nebuvo už jį atsiskaitęs R. B..
Vertindamas kaltinime suformuluotos apgaulės pagrįstumą, apylinkės teismas sprendė, jog dėl to, kad T. M. automobilio siūlymo metu R. M. pranešė, jog automobilis yra sulaikytas, procesas vyksta teisme, parodė administracinio teisės pažeidimo protokolą, perdavė raktelius, R. M. sutiko iš T. M. pirkti automobilį, būsimam automobilio pirkimui užtikrinti davė T. M. paprašytą pinigų sumą, pinigų perdavimą įformindamas skolos raštu, T. M. veiksmuose nėra BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Teismas nenustatė, jog kaltinamasis naudojo apgaulę siūlydamas R. M. įsigyti automobilį, nes tuo metu Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimas, kuriuo nutarta konfiskuoti automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dar nebuvo įsiteisėjęs, R. M. buvo pakankamai informuotas apie teisines kliūtis, trukdančias siūlymo metu T. M. perleisti automobilį, tačiau jis pats sutiko su tokiomis sąlygomis, o ir R. B. bylos nagrinėjimo metu pretenzijų, kad T. M. pardavinėjo jo vardu registruotą automobilį, nepareiškė. Teismo metu nustatyta, kad R. B. su T. M. automobilio „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimui užtikrinti pasirašė vekselį. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, jog subjektyvieji ir objektyvieji sukčiavimo sudėties požymiai šiuo atveju atsirado nuo to momento, kai kitą dieną po to, kai buvo priimtas apylinkės teismo sprendimas konfiskuoti automobilį, T. M. pradeda tartis su R. M. dėl automobilio perleidimo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme priimtas sprendimas konfiskuoti automobilį tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, ir tai yra pagrindas tikėti kaltinamojo parodymais, jog jis, apskundęs nutarimą aukštesniam teismui, tikėjosi, kad sprendimas konfiskuoti automobilį apygardos teisme bus panaikintas ir automobilis nebus konfiskuotas. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis, informuotas apie teisminius procesus dėl automobilio, sutiko palaukti 1–2 mėnesius ir išsamiau nesidomėjo, kodėl automobilis sulaikytas (1 t. 113–114 b. l). Byloje nustatyta, kad T. M. pinigų įgijimą iš R. M. lėmė R. M. siekis įsigyti jam siūlomą automobilį tuo metu, kai dar nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl siūlomo pirkti automobilio konfiskavimo, ir R. M. buvo informuotas apie tuo metu buvusias faktines aplinkybes, tačiau tai R. M. nesutrukdė tartis dėl būsimo sandorio ir perduoti T. M. atitinkamą sumą kaip būsimo sandorio užtikrinimą, įforminant tai raštu, kaip T. M. skolą R. M..
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnyje numatyta, jog prievolė yra teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius teisinius santykius (CK 6.2 str.). Taigi, prievolės pagrindu laikytinas juridinis faktas (ar jų sudėtis), sukuriantis teisinį dviejų asmenų (kreditoriaus ir skolininko) santykį. Prievolė atsiranda iš sandorių (sutarčių), deliktų, kvazisutarčių arba įstatymų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytais argumentais, kad tarp T. M. ir R. M. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Būtent šių teisinių santykių pobūdis pasireiškė tada, kai R. M. perdavė T. M. atitinkamą sumą pinigų kaip prievolės perleisti automobilį „Subaru Legacy“ užtikrinimo garantą, tai numato LR CK 6.98 str. Pažymėtina, kad rankpinigiais užtikrintos sutarties neįvykdymo pasekmes reglamentuoja CK 6.100 str., ir kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.
Kadangi T. M. veiksmuose BK 182 str. 1 d. nebuvo nustatyta numatytos nusikalstamos veikos požymių, jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagrįstai ir teisėtai, tačiau toks teismo sprendimas neužkerta kelio R. M. savo interesus ginti civilinio proceso nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tada, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Gžimailos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.