Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II.

6. Teismas skundo argumentą, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, skambinant artimiesiems, atmetė kaip nepagrįstą. Akcentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 straipsniuose, 102 straipsnio 1 dalyje, 152 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą bei iš 2017 m. lapkričio 23 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-7642 „Dėl A. B.“ nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija užtikrino pareiškėjo skambinimo ir kalbėjimo telefonu teisės įgyvendinimą. Atkreipė dėmesį, kad pareigūnai, organizuojantys skambučius, juos registruoja ir sutikrina skambintojo leistinumą skambinti. Taip pat vykdo skambintojo apsaugą ir priežiūrą, o esant reikalui, atsako į skambintojo klausimus bei tuo pačiu kontroliuoja, kokiais numeriais jis skambina. Dėl šios priežasties nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl teisės paskambinti netinkamo įgyvendinimo ir jam buvo atsisakyta šiomis teisėmis pasinaudoti.

7. Teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad kameroje Nr. 263 nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo, atmetė kaip neįrodytą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 26 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 16 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 263 buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 21 d. 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimo Nr. 24-7535 duomenimis kamerose dirbtinė šviesa atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Be to, jokių pažeidimų kameroje Nr. 263 nenustatyta.

8. Teismas skundo argumentą dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti atmetė kaip neįrodytą. Teismas, akcentuodamas BVK 103 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta galimybė pasivaikščioti šiomis dienomis: 2016 m. spalio 31 d., 2016 m. gruodžio 1 d., 2016 m. gruodžio 9 d., o kitomis dienomis pareiškėjas pasivaikščioti gryname ore atsisakė.

9. Teismas skundo argumentą dėl netinkamo maisto atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 1.2. punktą dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo duomenimis tokios rekomendacijos pareiškėjui išduotos nebuvo. Be to, Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų, susijusių su pareiškėjo susirgimais, dėl kurių jam turėtų būti paskirtas dietinis maitinimas.

10. Teismas skundo argumentus dėl galimybės sportuoti tik vieną kartą per mėnesį, neturint galimybės nusiprausti, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų sportuoti.

11. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl sprendė, kad valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą teismo nurodymu, atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl pareiškėjui tenkančios teisės aktais nustatytos minimalios ploto normos, kurią mažino sanitarinio mazgo ir kamerose esančių baldų užimamas plotas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais šiuo klausimu;

14.2. teismas netinkamai vertino atsakovo atstovo argumentus dėl kamerų vėdinimo natūraliuoju būdu per langus. Neatsižvelgė į tai, kad kamerų vėdinimą šiltuoju metu apsunkina langų grotos, o šaltuoju metu nėra galimybės langų uždaryti. Tokiu būdu konstatuotinas higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktų pažeidimas;

14.3. teismas netinkamai vertino atsakovo atstovo argumentus dėl galimybės praustis po dušu vieną kartą per savaitę. Perkėlimo į kitas kameras atvejais kelias savaites nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, taip pažeidžiant higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus;

14.4. teismas netinkamai vertino atsakovo atstovo argumentus dėl patalynės išdavimo, nes konkrečiu atveju atsakovo atstovas nesilaikė HN 76:2010 63, 65, 66 reikalavimų.

16. Atsakovas pabrėžia, jog, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Jis niekaip nepagrindžia prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio, nedetalizuoja, kuo konkrečiai pasireiškė jam galbūt padaryta neturtinė žala. Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino situaciją, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Lukiškių TI-K kamerų, kuriuose jis buvo laikomas, fotonuotraukas, kurios, pareiškėjo teigimu, patvirtintų netinkamas kalinimo sąlygas.

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu konkrečiai neprašė išreikalauti ir įvertinti kamerų, kuriuose jis buvo kalinamas, fotonuotraukas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti kamerų, kuriuose jis buvo laikomas, fotonuotraukas netenkina.

21. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dėl ploto normos neužtikrinimo, galimybės praustis po dušu vieną kartą per savaitę nesuteikimo, patalynės neišdavimo, bei su tuo susijusius reikalavimus. Nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo pažeidimo, skambinant artimiesiems, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo kameroje Nr. 263, nesuteiktos galimybės pasivaikščioti, netinkamo maisto, galimybės sportuoti tik vieną kartą per mėnesį, neturint galimybės po sporto nusiprausti, yra nepagrįstos pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų pagrindu.

24. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo skundo argumento, kad kameroje Nr. 263 nebuvo mechaninės ventiliacijos, papildomai pažymi, jog pagal higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad kamerose yra langai, tačiau vėdinimą per juos apsunkina pritvirtintos grotos, neneigia, kad vėdinimas per langus yra įmanomas. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. balandžio 19 d. 3 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-75 patvirtinta, kad kameroje Nr. 263 yra sudaryta galimybė vėdinti kamerą per langus (b. l. 22).

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.