Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. D. skundą atsakovėms Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl 2024-10-16 Rašto, kuris buvo apskųstas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui, ir Komisijos 2024-11-05 sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas atsisakytas priimti nagrinėti, teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 20 d. prašymu ,,Dėl įstatyminių nuostatų leidžiančių Savivaldybei kaip valstybinės žemės patikėtiniui priimti sprendimą atlaisvinti metalinių garažų eksploatavimo bendrijų narių naudojamą valstybinę žemę“ (toliau - 2024-09-20 Prašymas) kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, kuriuo dar kartą pasiūlė Savivaldybei nurodyti: 1) kokios įstatyminės nuostatos leidžia Savivaldybei, kaip valstybinės žemės patikėtiniui, priimti sprendimą atlaisvinti metalinių garažų eksploatavimo bendrijų naudojamą valstybinę žemę; 2) patikslinti Savivaldybės tarybos 2024-06-06 sprendimu Nr. T-262 patvirtintų Taisyklių nuostatas dėl metalinių garažų, atsižvelgiant į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išaiškinimą (2024-07-11 raštas Nr. 2D-15372) (metalinis garažas - statinys; metalinis garažas - kilnojamasis daiktas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nesumažinus jo vertės); 3) pataisyti Taisyklių nuostatas, susijusias su metalinių garažų eksploatavimo bendrijų žemės nuomos mokesčio mokėjimu, atsižvelgiant į Vyriausybės 2024-03-27 nutarimu Nr. 210 patvirtintas Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles; 4) pasiūlyti atitinkamoms valstybės institucijoms dėl teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimo bei netinkamo metalinių garažų eksploatavimo bendrijų valstybinės žemės naudojimo garažų laikymui ir eksploatavimui reglamentavimo.

Savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjo 2024-09-20 Prašymą, 2024 m. spalio 16 d. rašte Nr. SG-1309 ,,Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad Savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 9 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.963 straipsnio 3 dalies nuostatas, būdama valstybinės žemės patikėtine, turi teisę įgyvendinti savininko teises į jam perduotą patikėjimo teise turtą, šiuo atveju, į valstybinę žemę, kurioje stovi metalinių garažų eksploatavimo bendrijos. Taip pat rašte paminėta, kad pareiškėjo 2024-09-20 Prašyme keliami klausimai susiję su Žemės nuomos mokesčio ir priedo už valstybinės žemės nuomą ir naudojimą apskaičiavimo, mokėjimo ir apskaitos taisyklių tikslinimu, pakeitimu, yra pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto atskirojo skundo dalykas administracinėje byloje Nr. eAS-543-789/2024. Dėl pareiškėjo siūlymo Savivaldybei kreiptis į kitas valstybės institucijas dėl, pareiškėjo manymu, teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimų, 2024-10-16 Rašte paminėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnį asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams, jeigu tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2024-10-16 Raštu, jį apskundė Komisijai.

Pareiškėjas skunde Komisijos prašė: 1) įpareigoti Savivaldybę nurodyti pareiškėjui įstatymines nuostatas, kurios leidžia Savivaldybei, kaip valstybinės žemės patikėtiniui, priimti sprendimą atlaisvinti metalinių garažų eksploatavimo bendrijų naudojamą valstybinę žemę; 2) įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybę atlikti veiksmus, kad būtų pakeista savivaldybės tarybos 2024-06-06 sprendimu Nr. T-262 patvirtintų Taisyklių dalis: a) 8.2 - išbraukti žodžius „iki atskiro valstybinės žemės patikėtinio sprendimo atlaisvinti žemę“ ar kitaip suformuluoti šį tekstą, kad jis nepažeistų šių bendrijų narių, tarp jų - ir pareiškėjo kaip bendrijos nario teisės į valstybės garantuotą neterminuotą valstybinės žemės naudojimą garažų laikymui ir eksploatavimui; b) pataisyti Taisyklių nuostatas, susijusias su metalinių garažų eksploatavimo bendrijų žemės nuomos mokesčio mokėjimu, atsižvelgiant į Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles bei VTPSI išaiškinimą (2024-07-11 raštas Nr. 2D-15372) (metalinis garažas - statinys; metalinis garažas - kilnojamasis daiktas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nesumažinus jo vertės); 3) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės 2024-10-16 raštą Nr. SG-1309 „Dėl informacijos pateikimo“; 4) Pasiūlyti atitinkamoms valstybės institucijoms dėl teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimo bei netinkamo metalinių garažų eksploatavimo bendrijų valstybinės žemės naudojimo garažų laikymui ir eksploatavimui.

Komisijos pirmininko pavaduotojas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pareiškėjo skundą 2024-11-05 sprendimu Nr. 21RE3-170-(AG3-178/24-2024) atsisakė priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nors ir neprašo panaikinti 2024-10-16 Rašto, tačiau būtent šio rašto teisėtumas bei pagrįstumas yra ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje. Teismas vertins ar 2024-10-16 Raštas gali būti ginčo administraciniame teisme, o tuo pačiu ir Lietuvos administracinių ginčų komisijoje, objektu.

Kaip jau minėta, Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2024 m. spalio 16 d. Raštu Nr. SG-1309 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė bendro pobūdžio informaciją į pareiškėjo 2024-09-20 Prašyme pateiktus pasiūlymus. Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo atsakyme nurodė, kokiu teisiniu pagrindu Savivaldybė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti žeme patikėjimo teise, minėtame rašte taip pat priminta pareiškėjui, kad Savivaldybės teritorijoje galioja Savivaldybės tarybos patvirtintos Žemės nuomos mokesčio ir priedo už valstybinės žemės nuomą ir naudojimą apskaičiavimo, mokėjimo ir apskaitos taisyklės, patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2024 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T-262 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2022 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. T-285 „Dėl Žemės nuomos mokesčio ir priedo už valstybinės žemės nuomą ir naudojimą apskaičiavimo, mokėjimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, galimo prieštaravimo (neatitikimo) kitiems teisės aktams pareiškėjas jau buvo iniciavęs ginčą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, taip pat pateikta informacija, kad pareiškėjas turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams, jeigu tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė Pareiškėjo konstitucines teises ar laisves.

Įvertinus pareiškėjo 2024-09-20 Prašymo bei atsakovės atsakymo į jį (2024-10-16 Raštas) turinį, pripažintina, kad 2024-10-16 Rašte nėra suformuluoti jokie įpareigojimai ar nurodymai pareiškėjui, nėra nurodyta jokių viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias savarankiškas pasekmes pareiškėjui ar įpareigotų jį vienaip ar kitaip elgtis, pats raštas yra informacinio pobūdžio, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismo vertinimu, skunde nėra pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų pareiškėjui (ar kitiems asmenims) apibrėžtas (konkrečias) tiesiogines teisines pasekmes. Pareiškėjo išdėstyti argumentai, jog 2024-10-16 Rašte konstatuotos aplinkybės, su kuriomis pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo spręsti, kad pats Raštas gali būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2024-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-105-556/2024) ne kartą yra konstatavęs, kad administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, o reikalavimas, kurio patenkinimas nereiškia pažeistų teisių ir interesų apgynimo, administraciniuose teismuose nenagrinėtinas. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai nesukelia jokių teisinių pasekmių, toks aktas ar veiksmas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS78-143/2016). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka nenagrinėjami reikalavimai dėl informacinio pobūdžio dokumentų, kurie nesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-93-575/2024 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad 2024-10-16 Raštas Nr. SG-1309 nėra laikytinas administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme, nes juo pareiškėjui nepanaikinamos, nepakeičiamos, nesukuriamos teisės ar pareigos. 2024-10-16 Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, juo jokie galutiniai bei teisines pasekmes sukeliantys sprendimai pareiškėjo atžvilgiu nėra priimti, jis nėra įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo ir minėtas raštas savaime nesukelia pareiškėjui jokių konkrečių teisinių pasekmių. Panaikinus šį Raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2024-09-20 Prašymo bei skundų tiek Komisijai, tiek teismui turinį, daro išvadą, kad reikalavimu įpareigoti atsakovą patikslinti Taisyklių nuostatas, iš esmės yra keliamas klausimas dėl Taisyklių, kaip norminio akto, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl nagrinėjamu atveju vertintina, ar pareiškėjas patenka į subjektų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje, ratą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus. ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Regionų administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-587-575/2019; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-217-822/2023).

Įvertinus pareiškėjo Komisijai, teismui pateiktų skundų, paaiškinimų turinį, pažymėtina, kad pareiškėjas teikė skundą dėl atsakovės 2024-10-16 Rašto panaikinimo, kuris negali būti vertinamas kaip individualus administracinis aktas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu taikant Taisyklių nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl Taisyklių pataisymo vertintinas kaip abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ABTĮ 112 straipsnio prasme. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepatenka į baigtinį ABTĮ 112?straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą.

Teismas pažymi, kad iš esmės analogiškas pareiškėjo prašymas dėl įpareigojimo Savivaldybę nurodyti pareiškėjui įstatymines nuostatas, kurios leidžia Savivaldybei, kaip valstybinės žemės patikėtiniui, priimti sprendimą atlaisvinti metalinių garažų eksploatavimo bendrijų naudojamą valstybinę žemę bei dėl Taisyklių nuostatų pakeitimo, jau buvo išnagrinėtas teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-543-789/2024 aiškiai pasisakė, kad tokio pobūdžio rašte nėra nurodyta jokių viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias savarankiškas pasekmes pareiškėjui ar įpareigotų jį vienaip ar kitaip elgtis, jis yra informacinio pobūdžio, kuris negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. LVAT šioje nutartyje taip pat išaiškino, kad pareiškėjas nepatenka į baigtinį ABTĮ 112?straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą, dėl ko jo skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pripažinus, kad pareiškėjo skundas dėl 2024-10-16 Rašto teisėtumo ir pagrįstumo negali būti nagrinėjamas administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teismas konstatuoja, jog Komisijos sprendimas atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės 2024-10-16 rašto Nr. SG-1309 „Dėl informacijos pateikimo“ kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai, yra teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareikėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.