Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-405-307/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-12-15
Bylos Nr.: 1A-405-307/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00304-2021-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Albinas Bielskis, Regina Pocienė
Nuteistasis: J. B.
Nukentėjusysis: V. V.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-307/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00304-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2, 1.1.4.2, 1.2.3.1.1, 1.2.4.4.1, 2.4.6.4.1, 2.4.6.4.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės,

Sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistojo J. B. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir J. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2021 m. sausio 2 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusios V. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. B. priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš J. B. priteista 154,06 Eur.

Iš J. B. priteista 834,12 Eur proceso išlaidų valstybei už antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. B. pripažintas kaltu ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, 2021 m. sausio 2 d. apie 20.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, iš pavydo, turėdamas tikslą nužudyti, viena ranka spausdamas krūtinės ląstą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, kita ranka tyčia peiliu suduodamas ne mažiau kaip penkis kartus V. V. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą bei burną, taip padarydamas nukentėjusiajai pjautinę žaizdą kaklo dešinėje pusėje, lydimą kraujagyslės pažeidimo, paviršines pjautines žaizdas kaklo srityje, apatinės lūpos srityje, liežuvio srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus smakro srityje, tokiu būdu pasikėsino nužudyti V. V., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji ėmė šauktis pagalbos, į virtuvę įėjęs liudytojas sutrukdė baigti nusikalstamus veiksmus.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. B. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismo padarytų išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, o jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti V. V..

2.2. Nuteistasis teigia, kad jis neturėjo tikslo nužudyti V. V.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apelianto veiksmai rodo, kad jis siekė V. V. mirties, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl to, kad į virtuvę įėjęs liudytojas sutrukdė tai padaryti. Iš teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo A. B. parodymų matyti, kad jis nesutrukdė apeliantui pabaigti nusikalstamą veiką – nužudyti nukentėjusiąją. Liudytojas A. B. parodė, kad išgirdęs V. V. pagalbos šauksmą nuėjo iki virtuvės durų ir jas atidaręs pamatė apeliantą jau tarpduryje, t. y. išeinantį iš virtuvės. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. buvo nurodęs, jog apeliantą pamatė tik kieme, o ne išeinantį pro duris. Tai rodo, kad liudytojas A. B. nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti apeliantui baigti nusikalstamą veiką, nes smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją jis (J. B.) buvo nutraukęs dar iki liudytojui praveriant virtuvės duris. Be to, sprendžiant dėl nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo, svarbu ne tik tai, dėl kokios priežasties nutrūko jo veiksmai, bet ir tai, kokia buvo jo tyčios forma smurtaujant prieš nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad apeliantas pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Teismo vertinimu, apeliantą tenkino visos įmanomos jo veiksmų pasekmės – tiek sveikatos sutrikdymas, tiek ir nukentėjusiosios mirtis. Tačiau nenustačius tiesioginės apibrėžtos tyčios atimti nukentėjusiajai gyvybę, apelianto veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti, jie turėjo būti įvertinti pagal kilusius padarinius.

2.3. Nuteistasis tvirtina, jog apie tai, kad jis neturėjo ketinimo nužudyti V. V. galima spręsti iš aplinkybės, jog jis turėjo pakankamai laiko tokiam tikslui pasiekti. Po jau padarytų dūrių peiliu nukentėjusiajai į kaklą ir gerklę, jis galėjo dar kartą ar daugiau kartų durti nukentėjusiajai, taip pat ir į kaklą ar krūtinę, ar kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas, tačiau to nepadarė, bet pats tolesnius smurtinius veiksmus nutraukė. Be to, kaip nurodė kaltinimą palaikiusi prokurorė, į gerklę nukentėjusiajai buvo durta ne siekiant atimti jai gyvybę, tačiau tam, kad ji nebešauktų.

2.4. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis pas nukentėjusiąją atvyko netikėtai ir jai peiliu smūgiavo pasalūniškai, nieko nesakęs. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji V. V. parodė, jog nepaisant J. B. paskirto įpareigojimo nesilankyti pas ją (V. V.), būtent jos sutikimu apeliantas dažnai pas ją lankydavosi. Ir įvykio dieną apeliantas jai paskambino ir susitarė ateiti. Tai patvirtino ir liudytojas A. B.. Todėl nuteistojo atvykimas pas nukentėjusiąją negali būti vertinamas jai netikėtu. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad prieš patirtą smurtą – dūrius peiliu, ji su apeliantu kalbėjosi, siūlė jam išeiti. Todėl apelianto smūgiai peiliu negali būti vertinami kaip pasalūniški. Nuteistasis teigia, kad peiliu nukentėjusiajai dūrė labai įsižeidęs dėl jos pasakytų žodžių. Nors nukentėjusioji šios aplinkybės nepatvirtino, tačiau nepašalinus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymuose esančio prieštaravimo, ši aplinkybė aiškintina kaltinamo asmens naudai.

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir jo veiksmus perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, jam skirtina švelnesnė bausmė. Be to, nuteistojo manymu, net jo veiksmus kvalifikavus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, jam buvo paskirta per griežta bausmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios. Tačiau teismas nepakankamai įvertino tai, kad nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą lėmė gydymo procese kilusios komplikacijos bei tai, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o ši aplinkybė yra reikšminga skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nors egzistuoja formali kliūtis BK 62 straipsnio nuostatų taikymui, nes nukentėjusiajai nėra atlyginta padaryta žala, tačiau apeliantas nurodo, kad žalos atlyginti negalėjo vien dėl to, kad jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o žala nukentėjusiajai bus atlyginta iš jo turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo J. B. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2021 m. sausio 2 d. apie 20.30 val., namo virtuvėje, iš pavydo, turėdamas tikslą nužudyti, viena ranka spausdamas krūtinės ląstą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, kita ranka tyčia peiliu suduodamas ne mažiau kaip penkis kartus V. V. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą bei burną, taip padarydamas nukentėjusiajai pjautinio pobūdžio sužalojimus, odos nubrozdinimus, tokiu būdu pasikėsino nužudyti V. V., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, nes nukentėjusioji ėmė šauktis pagalbos, į virtuvę įėjęs liudytojas sutrukdė baigti nusikalstamus veiksmus.

6. Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde neneigia, kad jis suduodamas smūgius peiliu sužalojo nukentėjusiąją, tačiau tvirtina, jog jis neturėjo tikslo ją nužudyti, todėl prašo jo veiksmus vertinti pagal pasekmes ir veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo prašymas nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, jog J. B. suduodamas peiliu nukentėjusiajai V. V. į kaklą, gerklę, padarė įvairaus pobūdžio kaltinime nurodytus sužalojimus, kurie nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad J. B. pasikėsino nužudyti V. V., dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

8. Baudžiamojoje byloje surinktų, teisme ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma: nuteistojo J. B., nukentėjusiosios V. V., liudytojų A. B., A. M., J. Z. parodymuose, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokoluose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G34/2021(05), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 532/2021(05), teismo medicinos ekspertės Sandros Mažeikienės paaiškinimuose bei kituose rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku nuteistasis J. B. apglėbęs iš nugaros ir laikydamas nukentėjusiąją V. V. sudavė jai peiliu ne mažiau nei penkis smūgius į kaklą bei burną ir padarė jai kūno sužalojimus, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad J. B. suduodamas minėtus smūgius peiliu nukentėjusiajai V. V., turėjo tiesioginę tyčią ją nužudyti. Tokią išvadą teismas grindė nukentėjusiosios V. V., liudytojo A. B. parodymais, ekspertizės aktu Nr. EG 532/2021(05), teismo medicinos ekspertės S. Mažeikienės paaiškinimais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas sprendimą, jog J. B. pasikėsino nužudyti V. V. motyvavo tuo, kad J. B. į nukentėjusiosios namus atėjo netikėtai, neva norėdamas pasiimti savo daiktus, šiam tikslui atsinešė peilį, nukentėjusiąją užpuolė iš už nugaros, laikydamas ją apglėbęs, kad ji negalėtų jam pasipriešinti, tuo, jog smurtinio pobūdžio veiksmai prieš V. V. buvo nukreipti į gyvybinėms funkcijoms svarbius organus – kaklą (gerklę), burną. Anot apygardos teismo, J. B. veika nebuvo baigta ne dėl valingų jo paties veiksmų, bet dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – nukentėjusiajai pašaukus liudytoją A. B., pastarasis staiga įėjo į virtuvę.

10. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas įmanomas tik tuo atveju, kai asmuo veikė tiesiogine tyčia. Kai asmeniui inkriminuojamas BK straipsnis, apibrėžiantis formaliąją nusikalstamos veikos sudėtį, pasikėsinimo stadija gali būti konstatuota, jeigu kaltininkas suvokė savo veikos pavojingumą, norėjo taip veikti ir pabaigti veiką, bet to nesugebėjo padaryti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje pasikėsinimui būdingos tyčios elementu laikomas jos apibrėžtumas, nes tik tai sudaro pagrindą sieti asmens baudžiamąją atsakomybę su padariniais, kurių buvo tik siekiama ir kurie tikrovėje nekilo. Tais atvejais, kai kaltininkas savo veikimo ar neveikimo galimų žalingų padarinių sąmonėje nesukonkretina, jo veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-13-976/2018, 2K-115-788/2020 ir kt.).

11. Taigi, siekiant teisingai kvalifikuoti nuteistojo J. B. nusikalstamą veiką, kaltinant jį pasikėsinimu nužudyti nukentėjusiąją, būtina nustatyti tyčios turinį. Kaip jau minėta, veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę kitam asmeniui. Esant apibrėžtai tyčiai, asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai ir kokybiškai apibrėžtų padarinių. Tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal kaltininko tyčios kryptingumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė savo veiksmus ir kokių padarinių norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-521/2013, 2K-212-303/2018 ir kt.).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų ir skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytų bylos įrodymų visumą dėl nuteistajam J. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad J. B. naudodamas fizinį smurtą – suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajai į kaklą, burną, norėjo ir siekė atimti jai gyvybę.

13. Pats nuteistasis J. B. teisiamajame posėdyje pripažino peiliu sužalojęs nukentėjusiąją V. V.. Parodė, kad įvykio dieną paskambinęs V. V. pasakė, kad nori pas ją ateiti. V. V. jam leido. Nukentėjusiosios namuose buvo nuomininkas A. B., tačiau įvykio metu jis buvo kitame kambaryje. Jam (J. B.) ir nukentėjusiajai būnant virtuvėje, pastaroji jam (nuteistajam) pasakė keletą įžeidžiančių žodžių, kurie jį labai įskaudino. Kadangi buvo supykęs, tai išeidamas jis išsitraukė iš savo rankinės peilį, kurį nuolat nešiojosi savo rankinės neužtrauktoje šoninėje kišenėje, priėjo V. V. iš už nugaros ir dūrė jai iš pradžių į kaklą, o paskui į burną, kiek pamena, du kartus. Išsigandęs savo elgesio jis peilio iš nukentėjusiosios burnos neištraukė, jį ten ir paliko, o pats iš V. V. namų išėjo. Girdėjo, kaip V. V. sušuko, kad A. B. jai padėtų. Nuteistasis nurodė, kad jam išeinant iš virtuvės iš kito kambario įėjo A. B., kažką jam (J. B.) pasakė, tačiau jis (nuteistasis) liudytojo nematė. Nuteistasis teigė, kad nužudyti V. V. neketino, jei iš tiesų būtų norėjęs tai padaryti, jis būtų turėjęs tam galimybę (t. 2, b. l. 191). Analizuojant nuteistojo parodymus viso proceso metu matyti, kad J. B. pakankamai nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes ir savo smurtinio elgesio priežastis (t. 2, b. l. 12–13, 20–21). Taigi, J. B. viso proceso metu pripažino peiliu sužalojęs nukentėjusiąją V. V., tačiau nuosekliai neigė, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajai savo atsineštu peiliu jis siekė V. V. nužudyti.

14. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie J. B. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios V. V. nurodytas aplinkybes apie tai, kad J. B. į jos namus atėjo netikėtai, tuo metu, kai jam buvo taikytas įpareigojimas nebendrauti su nukentėjusiąja. Iš tiesų byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. B. ir V. V. buvę sugyventiniai, nuteistasis, būdamas neblaivus, nevengdavo prieš nukentėjusiąją naudoti smurto, dėl tokių savo veiksmų J. B. buvo teistas, įvykio metu jis buvo įpareigotas nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, su ja nebendrauti (t. 2, b. l. 123–125, 127–129, 131–135). Visgi, iš paties nuteitojo J. B., nukentėjusiosios V. V. bei liudytojo A. B. parodymų matyti, kad J. B. ir V. V. nors kartu ir nebegyveno, tačiau toliau bendraudavo, J. B. lankydavo nukentėjusiosios namuose, buvo pas ją net ir dieną prieš nagrinėjamą įvykį, kartu vartojo svaigalus. Nukentėjusioji V. V. teismo posėdyje teigė, kad įvykio dieną, jai virtuvėje gaminant valgį, neblaivus nuteistasis J. B. į jos namus įsibrovė netikėtai. Jai paklausus, ko jis atėjo, ji nusisuko ir tuomet pajuto, kaip J. B. sugriebęs ją iš už nugaros dūrė jai į kaklą. Visgi, nukentėjusioji pripažino, kad J. B. jai dienos metu buvo skambinęs ir sakęs, kad nori pas ją užsukti pasiimti savo daiktų (t. 2, b. l. 191 antra pusė). Aplinkybę, kad nukentėjusioji žinojo apie J. B. atėjimą patvirtino ir pats nuteistasis bei liudytojas A. B. (t. 2, b. l. 192 antra pusė). Be to, kaip minėta, jau nuo pačios pirmosios įtariamojo apklausos 2021 m. sausio 3 d. J. B. tvirtino žinojęs, kad įvykio metu V. V. namuose buvo ir A. B., pastarasis gulėjo lovoje už spintos ir žiūrėjo televizorių, būtent taip kaip nurodė ir nuketėjusioji V. V. bei liudytojas A. B. (t. 2, b. l. 12). Šių aplinkybių nuteistasis nebūtų žinojęs, jei įvykio vietoje nebūtų užtrukęs ilgiau nei nurodė nukentėjusioji. Taigi, byloje nėra kategoriškai paneigta J. B. versija, kad jis ir V. V. įvykio metu bendravo, o smurtauti prieš nukentėjusiąją jis pradėjo tuomet, kai pokalbio metu V. V. jį įžeidė pasakiusi, kad turi kitą vyrą ir taikytis su juo (J. B.) nebenori. Kita vertus, tai, kad J. B. iš anksto pranešė apie savo atvykimą V. V., ėjo pas ją žinodamas, kad jos namuose tuo metu nuolat gyveno ir liudytojas A. B., pagrįstai leidžia abejoti, kad J. B. jau eidamas į nukentėjusiosios namus turėjo ketinimų nužudyti nukentėjusiąją.

15. Sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad J. B. elgesys, kuomet jis priėjęs nukentėjusiajai iš už nugaros pagriebė jai už krūtinės ir laikydamas ją sudavė jai smūgius peiliu į kaklą, nukentėjusiajai buvo netikėtas, dėl tokių veiksmų ji negalėjo nuteistajam aktyviai pasipriešinti. Svarbu ir tai, kad smūgiai nukentėjusiajai buvo suduoti peiliu, t. y. gyvybei pavojingu, duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu. Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis apie J. B. atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, nuteistojo padarytų sužalojimų mastą, nėra pagrindo teigti, kad atlikti smūgiai peiliu nukentėjusiajai rodo išankstinį susiformavusį ketinimą nukentėjusiąją nužudyti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus ekspertizės akte Nr. EG 532/2021(05) nurodyta, kad V. V. nustatyta: a) pjautinė žaizda kaklo dešinėje pusėje, lydima kraujagyslės (galimai veidinės arterijos) pažeidimo, kuri komplikavosi infiltratu (t. y. uždegimo proceso rezultatas), ko pasėkoje buvo atlikta žaizdos apžiūra, išvalyti krešuliai, pratęstas antibakterinis gydymas; b) paviršinės pjautinės žaizdos kaklo srityje, apatinės lūpos srityje, liežuvio srityje, kairėje plaštakoje; odos nubrozdinimai smakro srityje, poodinė kraujosruva krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti aštriu pjaunančių savybių daiktu, galimai peilio geležte, ar panašiai, mažiausiai 5 trauminių poveikių pasėkoje. Dėl nustatytos pjautinės žaizdos kaklo dešinėje pusėje, kuri komplikavosi infiltratu (t. y. uždegimo proceso rezultatas), ko pasėkoje buvo atlikta pakartotinė žaizdos apžiūra, išvalyti krešuliai, pratęstas antibakterinis gydymas, V. V. sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuojamas nesunkiu, nes dėl šių komplikacijų sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad nukentėjusiosios dešinėje pasmakrės srityje buvo padaryta apie 3 cm pjautinė žaizda, dešinėje kaklo srityje nustatytas patinimas – kraujosruva, kaklo srityje dešinėje nustatyta paviršinė pjautinė apie 1 cm žaizda, liežuvio priekinėje dalyje, apatinės lūpos srityje – pjautinės 1 cm žaizdos (t. 3, b. l. 35–36). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. sausio 12 d. byloje buvo pateikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 34/2021(05), kurioje buvo konstatuota, jog dėl V. V. nustatytų sužalojimų jos sveikata buvo sutrikdyta nežymiai (t. 1, b. l. 188–189). Pirmosios instancijos teismo posėdyje gavus naujus medicininius dokumentus apie V. V. sveikatos būklę buvo atlikta minėta teismo medicinos ekspertizė. Tiek iš ekspertizės akto Nr. EG532/2021(05), tiek iš teismo medicinos ekspertės S. Mažeikienės paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo mastas buvo įvertintas nesunkiu todėl, kad pjautinė žaizda kaklo dešinėje pusėje gydymosi procese komplikavosi, ko pasėkoje gydymas užtruko ilgiau nei 10 d. Taigi, šių duomenų pagrindu galima spręsti, kad visi nuteistojo suduoti smūgiai peiliu nukentėjusiajai buvo pakankamai nestiprūs. Nors smūgis peiliu buvo suduotas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – kaklą, netoli gyvybei svarbių kraujagyslių, tačiau kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 34/2021(05) sprendžiant pagal kraujavimo iš pažeistos kraujagyslės gausumą ir pobūdį, buvo pažeista ne magistralinė kraujagyslė (t. 1, b. l. 189). Taigi, šiuo atveju J. B. veiksmai – smūgiai peiliu realios grėsmės V. V. gyvybei nesukėlė.

16. Nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nuteistojo J. B. išankstinį pasirengimą nužudyti nukentėjusiąją patvirtina ir tai, kad jis ateidamas pas V. V. iš savo namų pasiėmė peilį, kuris nėra pritaikytas nuolat su savimi nešiotis kaip rankinis peiliukas. Iš daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole esančios fotolentelės Nr. 1 matyti, kad peilis, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, yra neužlenkiamas, virtuvinis peilis (t. 1, b. l. 37–40). J. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad šį peilį jis visuomet nešiodavosi su savimi, rankinės šoninėje neužtraukiamoje kišenėje, juo naudodavosi darbe pjaustydamas maistą (t. 2, b. l. 12–13, 20–21, 55–57, 191). Tokius jo parodymus iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji V. V. nurodydama, kad šį peilį J. B. nešiodavosi į darbą tam, kad galėtų susipjaustyti maistą (t. 1, b. l. 23–24). Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad J. B. eidamas į V. V. namus tikslingai pasiėmė peilį kaip įrankį, su kuriuo jis ketino nužudyti nukentėjusiąją.

17. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar nuteistasis savo smurtinius veiksmus nutraukė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nepagrįstai sureikšmino ir nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie tai, kad nuteistajam pabaigti savo ketinimus sutrukdė į virtuvę įėjęs A. B.. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. V. teigė, kad po to, kai J. B. sugriebęs ją iš už nugaros dūrė jai į kaklą tris smūgius, ji sukniubo ir pradėjo šaukti gretimame kambaryje buvusį A. B.. Jai šaukiant J. B. jai peiliu dūrė į gerklę. Tuo metu ji pamatė iš gretimo kambario įeinantį A. B., pastarasis spėjo sušukti nuteistajam. Išsigandęs A. B. J. B. palikęs peilį jos burnoje pabėgo (t. 2, b. l. 191 antra pusė). Visgi, liudytojas A. B. tik iš dalies patvirtino tokius nukentėjusiosios teiginius. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. B. parodė, kad būdamas kambaryje išgirdo, kaip virtuvėje nukentėjusioji sušuko „A., gelbėk“. Tačiau jis nurodė, kad tuo metu, kai jis įbėgo virtuvę V. V. jau buvo sukniubusi ant grindų, o J. B. bėgo pro duris. Jis (liudytojas) matė tik išbėgančio iš virtuvės J. B. siluetą, dar bandė nuteistąjį pasivyti (t. 2, b. l. 192 antra pusė). Taigi, iš liudytojo A. B. parodymų galima spręsti, kad jam įbėgus į virtuvę J. B. savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją jau buvo nutraukęs ir tuo metu šalinosi iš įvykio vietos. Tokios liudytojo nurodytos aplinkybės iš esmės labiausiai atitinka ir paties J. B. pateiktą versiją, kad savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją jis nutraukė pats, o ne todėl, jog į kambarį įėjęs A. B. jam sutrukdė. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas šias nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes liudytojas A. B. nebuvo itin nuoseklus. Iš pradžių apklausiamas 2021 m. sausio 2 d., t. y. iškart po įvykio liudytojas A. B. teigė, kad įbėgęs į virtuvę jis pamatė ant grindų gulinčią ir už kaklo susiėmusią V. V., tuomet jis išbėgo į kiemą, kur pamatė stovintį J. B. (t. 1, b. l. 53). Tuo tarpu jau papildomos liudytojo apklausos metu 2021 m. sausio 5 d. liudytojas A. B. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad įvykio metu atidaręs virtuvės duris jis pamatė ant grindų gulinčią V. V. ir priešais ją stovintį J. B., kuris jį (liudytoją) pamatęs iš namo pabėgo (t. 1, b. l. 56–58). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. B. patvirtino savo parodymus duotus papildomos liudytojo apklausos metu ir patikslino, kad tuo metu kai jis įėjo į virtuvę V. V. buvo sukniubusi ant grindų, o priešais ją buvęs J. B. staigiai pasisuko išėjimo durų link ir pabėgo (t. 1, b. l. 63–69). Pakeisdamas savo pačius pirminius parodymus A. B. teigė, kad jie buvo duoti būnant apsvaigus nuo alkoholio, todėl kai kurias aplinkybes jis galėjo nurodyti netiksliai (t. 1, b. l. 56). Visgi, įvertinus tai, kad A. B. buvo ne tik V. V. draugas, bet ir nuomininkas, galima teigti, kad pakeisdamas savo pirminius parodymus, pagal kuriuos J. B. jam (liudytojui) įėjus į kambarį jau buvo pasišalinęs iš virtuvės, liudytojas siekė nurodyti nukentėjusiajai palankesnes aplinkybes. Juolab, kad pagarsinus pirmosios instancijos teismo posėdyje jo parodymus, duotus papildomos liudytojo apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu, A. B. paneigė, kad J. B. jam įėjus stovėjo prie nukentėjusiosios. Taigi, įvertinus liudytojo A. B. bei nuteistojo J. B. nurodytas aplinkybes apie pastarojo elgesį iš karto po suduotų smūgių, jo pasišalinimą iš įvykio vietos, galima daryti pagrįstą išvadą, kad J. B. savo smurtinį elgesį prieš nukentėjusiąją nutraukė sąmoningai, kaip pats nurodė, išsigandęs savo poelgio. O tai, kad po V. V. pagalbos šauksmo į virtuvę įėjo liudytojas A. B. esminės įtakos nuteistojo apsisprendimui nutraukti neteisėtus savo veiksmus neturėjo. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad J. B. nukentėjusiajai pradėjus šauktis pagalbos turėjo realią galimybę tęsti savo neteisėtus veiksmus – suduoti ir kur kas pavojingesnius smūgius V. V., tačiau vietoje to nuteistasis palikęs nusikaltimo padarymo įrankį – peilį nukentėjusios burnoje iš įvykio vietos pasišalino.

18. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad J. B. neturėjo išankstinės tyčios nužudyti V. V. ir specialiai būtent šio tikslo nesiekė. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nuteistasis iš pykčio dėl V. V. išsakytų žodžių, nenoro susitaikyti spontaniškai sugriebęs nukentėjusiąją iš nugaros rankinėje turėtu peiliu sudavė nukentėjusiajai penkis smūgius į kaklą, burną, tačiau tai nepatvirtina jo veikimo tiesiogine apibrėžta tyčia. Taigi byloje nėra patikimų įrodymų, kad J. B. tokiais veiksmais būtų turėjęs būtent griežtai apibrėžtą tikslą – atimti V. V. gyvybę. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis J. B., peiliu suduodamas nukentėjusiajai penkis smūgius į kaklą, burną veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė, jog naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, daro pavojingą veiką, numatė, kad dėl tokios veikos gali kilti pavojingi, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo nedetalizavo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atskleisdamas tyčios turinį padarė analogišką išvadą, kad J. B. suvokė savo veikos pavojingumą bei galimas pasekmes, tarp jų ir galimą V. V. mirtį, visos įmanomos tokių veiksmų pasekmės jį tenkino ir visų galimų pasekmių jis vienodai norėjo. Tokia formuluotė skundžiamame nuosprendyje atitinka tiesioginės neapibrėžtos tyčios turinį. Tačiau nepaisant to, apygardos teismas kvalifikuodamas J. B. nusikalstamus veiksmus padarė priešingą išvadą dėl nuteistojo J. B. tyčios turinio ir veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Nukentėjusiajai V. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo J. B. veika turi būti vertinama ir kvalifikuojama kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl nuteistojo J. B. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 1 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą.

Dėl J. B. skirtinos bausmės

19. J. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, atitinkamai turi būti paskirta nauja bausmė.

20. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų.

22. J. B. įvykdytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, baigta, nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta panaudojant gyvybei pavojingą įrankį – peilį. J. B. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei tai, kad jis yra recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant J. B. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad jis išsituokęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 121–122), du kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kurios buvo įvykdytos taip pat prieš nukentėjusiąją V. V.: Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei to paties teismo 2021 m. sausio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, baudžiamojoje byloje nagrinėjamą nusikaltimą įvykdė tuo metu, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nebendrauti su nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 123–135), nuteistasis nuo 2013 m. iki suėmimo paskyrimo dirbo UAB „B.“, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, kaip asmuo pavestus darbus atliekantis laiku ir nepriekaištingai, neturintis drausminių nuobaudų, su kolektyvu nekonfliktuojantis (t. 2, b. l. 89, 93), iš nukentėjusiosios, liudytojo A. M. parodymų galima spręsti, kad agresyvus J. B. elgesys pasireiškia dėl alkoholio vartojimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui bei individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, bei vadovaudamasi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad J. B. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas įstatymo sankcijoje numatytam maksimaliam dydžiui. Prie šiuo nuosprendžiu J. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu pridėtina dalis Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, galutinę subendrintą bausmę nustatant dvejus metus aštuonis mėnesius ir dvidešimt dienų laisvės atėmimo.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aplinkybes, kad J. B. anksčiau teistas du kartus, be kita ko ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė neišnykus ankstesniam teistumui, be to, kai kito jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nebendrauti su nukentėjusiąja, taip pat tai, kad nuteistasis piktnaudžiauja alkoholiu, kas neabejotinai turi įtakos ir nusikalstamų veikų darymui, nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir J. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo J. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti J. B. laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti dalį Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės bei J. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams ir dvidešimčiai dienų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2021 m. sausio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. bei Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu įskaitytą laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. gruodžio 17 d. 03.15 val. iki 2020 m. gruodžio 17 d. 17.07 val. (vieną parą).

J. B. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pradėjus vykdyti nuosprendį panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisNerijus MeilutisRegina Pocienė