Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2020 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimas, įpareigojant jį 11 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, būti namuose nuo 21.00 val. iki 7.00 val., jei tai nesusiję su mokymųsi ar darbu ir uždrausti lankytis baruose, kavinėse, restoranuose bei viešojo maitinimo įstaigose, prekiaujančiose alkoholiu (BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 87 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 4 punktas)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. L. nuteistas už tai, kad būdamas nepilnametis ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2019 m. birželio 25 d. apie 22:40 val., viešoje vietoje, tai yra (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nepaisydamas elementarių visuomenės ir moralės normų, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, be priežasties, nepilnametei G. L., gimusiai (duomenys neskelbtini), rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į vairias kūno vietas, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai nepilnametei G. L. fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė nukentėjusiosios G. L. ir pašalinių asmenų teisę į normalią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo G. L. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto vartoto smurto nukentėjusiosios atžvilgiu yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad G. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

10.1. Skunde akcentuojama, kad nepilnametė nukentėjusioji G. L. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog G. L. eidamas gatve jos nemušė ir ji neprašė jos nemušti. Gatve eidami jie pykosi ir garsiai šaukė, po to iš kažkur atsirado policijos pareigūnai. Ji policijos pareigūnams nesakė, jog ją sumušė G. L., nes to nebuvo. Į policijos įstaigą jos pasiimti atvyko mama. Mamai apie įvykį pasakojo dar tą patį vakarą, tačiau gal dėl neblaivumo ne taip viską nupasakojo, tačiau sekančią dieną papasakojo kaip viskas buvo ir nepasakojo, jog G. L. jai smūgiavo ranka į veidą bei spyrė į kojas (1 t., b. l. 32–34). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai tokius nukentėjusiosios G. L. parodymus vertino kritiškai, nes juos paneigia visa eilė ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų duomenų. Be to, vertinant nukentėjusiosios parodymus negalima neatsižvelgti ir į nuteistojo bei nukentėjusiosios santykius bei į tai, jog nukentėjusioji apie įvykio aplinkybes buvo apklausta beveik po mėnesio laiko. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir teismo specialisto išvada (1 t., b. l. 53), kurioje G. L. objektyvių mechaninės traumos požymių nekonstatuota.

10.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. L. nurodo, jog liudytojų R. G. ir D. J. parodymai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog liudytoja D. J. viso įvykio nematė. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes tada geriau atsiminė įvykio aplinkybes. Jos parodymais nustatyta, jog po to, kai ji su G. L. išėjo iš sodo namelio, būnant autobusų sustojime, prie parduotuvės „Pasagėlė“, pamatė link jų atbėgantį G. L., kuris bėgdamas nugriuvo. G. L. nuėjo prie jo, bandė jį pakelti, tačiau G. L. ją pastūmė, ir G. L. nukrito. Abu atsistoję apsistumdė. Muštynių nebuvo, pagalbos šauksmo negirdėjo. Atvažiavus jos broliui, ji išvažiavo. Sekančią dieną, telefonu kalbėjo su G. L., kuri pasakė, jog G. L. ją mušė, bet apie įvykio detalias nekalbėjo, nes neturėjo laiko. Taigi iš minėtų liudytojos parodymų matyti, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti aplinkybės, kad liudytojų R. G. ir D. J. parodymai yra prieštaringi, ir kad juos pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs netinkamai, nes liudytoja D. J. davė parodymus tik apie tai, kokias aplinkybes matė iki savo išvažiavimo, o liudytoja R. G. davė parodymus apie tai, ką matė pro langą išgirdusi triukšmą gatvėje ir iki policijos ekipažo atvykimo.

10.6. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą turi būti nustatyti veikos padariniai, t. y. BK 284 straipsnyje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiojantis arba vandališkais veiksmais – demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Antai, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

10.7. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais, nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-7-62-489/2015). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Padarinių atžvilgiu asmens tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).

10.8. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad G. L. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kuriose bet kuriuo metu galėjo būti pašalinių asmenų bei įvykį galėjo stebėti aplinkiniai namų gyventojai, nukentėjusiajai G. L., rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias vietas, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą. Šiuos neteisėtus G. L. veiksmus matė liudytoja R. G. bei jos teigimu kiti keturi asmenys išėję į lauką pažiūrėti įvykio. Akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini G. L. veiksmai viešoje vietoje buvo pavojingi, nukentėjusiajai G. L. buvo sukeltas fizinis skausmas be jokios paaiškinamos priežasties bei pažeista nukentėjusiosios teisė į normalią ir ramią aplinką. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo G. L. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantams yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl G. L. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstos.

Dėl bausmės

12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatas, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu šis prašymas nebuvo argumentuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam G. L. yra teisėta bei pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. L., motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę – laisvės atėmimą, kuri nėra aiškiai per griežta bei jos vykdymą atidėjo.

12.1. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

12.2. Pažymėtina, kad nuteistasis G. L. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarė būdamas nepilnametis. Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir BK XI skyriaus normomis (BK 91 straipsnio 1 dalis). BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis).

12.3. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, baudžiamasis įstatymas numatyto alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba baudą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. L. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus, kaltinamojo amžių ir asmenybę. Byloje nustatyta, kad G. L., būdamas nepilnamečiu, padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – buvo 3 kartus teistas ir nuosprendžiais paskirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Be to, nusikalto ankstesniu nuosprendžiu neatlikęs skirtos bausmės, baustas administracine tvarka, nesimoko, nedirba.

13. Taigi tokie bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad bausmės rūšies, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas nėra pakankamas nuteistojo G. L. nusikalstamiems polinkiams pakeisti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. L. paskirta bausmė – laisvės atėmimas atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Paskirtos bausmės leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, t. y. sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Dėl proceso išlaidų

14. Byla nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 125). Pažymoje nurodyta, kad G. L. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 80 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

15. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamą veiką G. L. padarė būdamas nepilnametis, dėl apeliacinio skundo surašymo, buvo priimtas sprendimas teikti 100 procentų valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nors šiuo metu G. L. yra pilnametis, tačiau pilnametystės sulaukė tik 2020 m. rugpjūčio 15 d., niekur nesimoko ir nedirba, duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą byloje nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už G. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nuteistajam G. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo G. L. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.