- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-1564-260/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00853-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- E. M.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Kategorijos
- 2.6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2635-924/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ patikslintą ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno energija“ 2017 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir 2017 m. gruodžio 1 d. su patikslintu ieškiniu, kuriuose teismo prašė priteisti iš atsakovės E. M. 1 222,43 Eur skolą už patiektą šilumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 3-7; 2 t., b. l. 7-10).
2. Nurodė, kad ji tiekė šilumą negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Atsakovei nuosavybės teise nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2017 m. sausio 10 d. priklausė negyvenamos patalpos 1-4, 2-8, 2-9 ir bendro naudojimo patalpos 2-12 (80/100 nuo 13.81 kv. m), a-2 (857/1000 nuo 34.20 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1.78 kv. m), esančios (duomenys neskelbtini). 2009 m. sausio 19 d. atsakovei buvo paruoštas šilumos vartojimo pirkimo pardavimo sutarties projektas, tačiau dėl ieškovei nežinomų priežasčių atsakovė pasirašyti sutarties neatvyko, todėl ieškovei tiekiant šilumą, o atsakovei ją vartojant, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai - sutartį laikė sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal šilumos pirkimo pardavimo sutarties standartines sąlygas nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Atsakovės negyvenamos patalpos yra daugiabučiame name, todėl ieškovė skirsto šilumą daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) vartotojams, vykdydama Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi kitoks šilumos paskirstymo būdas nėra pasirinktas. Atsakovė turėjo mokėti už patiektą šilumą tiek jai priklausančioms negyvenamoms patalpoms, tiek jai priklausančioms bendro naudojimo patalpoms priskaičiuotus mokesčius. Tačiau savo pareigos nevykdė, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. susidarė 1 222,43 Eur skola už šilumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė E. M. 2017 m. gruodžio 21 d. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė teismo ieškovės patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji neatsisako mokėti už šilumą, tačiau pati ieškovė iš jos nepriima pinigų, sąskaitas išrašo buvusios buto savininkės V. R. vardu. Atsakovė reikalavo, kad ieškovė sąskaitas rašytų jos vardu, tačiau ieškovė to nedaro. Nurodė, kad ji buvusios savininkės nepažįsta, jai žinoma, kad ji gyvena A., o buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su jos motina. Teigė, kad ji turi teisę apsispręsti, kada VĮ „Registrų centras“ įregistruoti buto pirkimo-pardavimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ iš atsakovės E. M. 1 222,43 Eur skolą už patiektą šilumą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 222,43 Eur) nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 38,71 Eur bylinėjimosi išlaidas bei 10,16 Eur išlaidas valstybei, taip pat priteisė iš ieškovės AB „Kauno energija“ valstybei 10,16 Eur išlaidas.
5. Teismas nustatė, jog negyvenamosios patalpos 1-4 (8,42 kv. m), 2-8 (1,36 kv. m), 2-9 (1,30 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 2-12 (80/100 nuo 13.81 kv. m), a-2 (857/1000 nuo 34,2 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1.78 kv. m), esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2017 m. sausio 10 d. priklausė atsakovei E. M. (2 t., b. l. 16-18). Ieškovė už šių patalpų šildymą atsakovei laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pateikė sąskaitas faktūras (2 t., b. l. 32-79). Iš ieškovės pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos, kuria ieškovė grindžia prašomą priteisti skolą, nustatė, jog atsakovė per minėtą laikotarpį neatliko nei vieno mokėjimo (2 t., b. l. 113). 2009 m. sausio 19 d. sudaryta šilumos pirkimo pardavimo sutartis pasirašyta tik AB „Kauno energija“ atstovo (2 t., b. l. 25-28). Sutarties priede nurodyta, jog pastate 1916,09 kv. m plotą užima gyvenamosios patalpos, likusieji 52,96 kv. m, kurie priklausė atsakovei, yra negyvenamosios patalpos (2 t., b. l. 29-30). Pateiktos PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, jog nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei priskaičiuotas 21 procento dydžio pridėtinės vertės mokestis (2 t. b., l. 32-79).
6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. šilumos tiekimo santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę, sprendė, jog atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovei už tiektą šilumą. Pažymėjo, kad atsakovė savo pareigos mokėti už patiektą šilumą neginčijo.
7. Spręsdamas dėl ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio teismas nustatė, kad atsakovei laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. paskaičiuota 1 222,43 Eur mokesčių už patiektą šilumą tiek jai priklausančioms negyvenamoms patalpoms, tiek jai priklausančioms bendro naudojimo patalpoms. Atkreipė dėmesį i tai, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. mokesčiai buvo skaičiuojami litais, ir per laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo paskaičiuota 728,64 Lt / 211,03 Eur + 2,92 Eur po perskaičiavimo, o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. priskaičiuota 1 008,48 Eur (1 006,07 Eur + 2,41 Eur po perskaičiavimo), t. y. iš viso 1 222,43 Eur. Atsakovė kitokio skolos skaičiavimo nepateikė, motyvuotų ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįstų atsikirtimų, priešpriešinių įrodymų dėl skolos paskaičiavimo teisingumo nepateikė, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dalį skolos yra sumokėjusi. Laikė, jog aplinkybė, kad atsakovei siųstose sąskaitose (2016 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. spalio 31 d. (2 t., b. l. 157, 159)) atskiroje eilutėje buvo nurodomos ir „Skolos išieškojimo išlaidos“ neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes ieškovė ieškiniu šių sumų priteisti neprašė. Pažymėjo, kad skola, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., už tam pačiam nekilnojamojo turto objektui tiektą šilumą jau buvo priteista Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (2 t., b. l. 70-95), todėl sprendė, kad pažymoje nurodomas skolos likutis periodo pradžiai (2014 m. rugpjūčio 1 d.) bei pagal šį sprendimą vykdomas skolos išieškojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atitinkamai atsakovės nurodomas aplinkybes, kad iš jos antstolė išieškojo daugiau nei nurodyta pažymoje (3 122,29 Eur) laikė neturinčiomis reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl jų nevertino.
8. Teismas atsakovės argumentus dėl nepagrįsto PVM priskaičiavimo atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad kaip matyti iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų už tiektą energiją laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. atsakovei buvo skaičiuojamas 21 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestis. Nustatė, kad atsakovei priklausiusios patalpos yra negyvenamosios patalpos, o skolos susidarymo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui pašildyti, todėl taikyti atsakovei ginčo atveju lengvatinį PVM tarifą už šilumos energiją nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė E. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir tinkamai jų neišanalizavęs priėmė nepagrįstas išvadas. Teismas atsakovei priklausiusias 52,96 kv. m patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), turėjo vertinti kaip gyvenamąsias, nepaisydamas to, kas parašyta nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Atsakovė nesikreipė į VĮ Registrų centrą, kad būtų tikslinami jai priklausiusių patalpų duomenys, nes nemanė, kad to prireiks. Jai priklausiusios 52,96 kv. m patalpos faktiškai buvo gyvenamosios kaip ir kitos patalpos esančios adresu (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose yra gyvenamasis kambarys (plane pažymėta 1-4), t. y. toks pat kambarys koridoriuje kaip ir kitų namo gyventojų. Prie kambario yra tualetas (2-8), prausykla (2-9), kurie priskirti tik tam kambariui.
2.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą pritaikė neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes, į tai, kad ginčo patalpos faktiškai buvo gyvenamosios, todėl turėjo būti taikomas 9 procentų PVM tarifas šilumos energijai.
2.3. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas, priimtas paviršutiniškai išnagrinėjus bylą, vadovaujantis ieškovės atstovo nerišliais ir nelogiškais samprotavimais bei pateiktais skaičiavimais.
Atsiliepimas
11. Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir 2018 m. balandžio 10 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
12. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo teiginiu, kuriame nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo patalpas kaip negyvenamąsias, vadovavosi tik ieškovės į bylą pateiktais įrodymais. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtina, kad atsakovei laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2017 m. sausio 10 d. priklausė negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų paneigiančių registruose nurodytų duomenų teisėtumą. Todėl apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės turėtoms negyvenamosioms patalpoms turėtų būti taikomas gyvenamųjų patalpų statusas, laiko neįrodytu ir atmestinu. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis ieškovės į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2017 m. sausio mėnesio bei mokesčių paskaičiavimo pažyma, kurioje matyti mėnesiniai paskirstymai, skolos susidarymo eiga ir suma, viso 1 222,43 Eur, nusprendė, jog ieškinio reikalavimas dėl 1 222,43 Eur skolos priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovės teisė gauti mokėjimo pranešimus apie suteiktą paslaugą buvo įgyvendinta tinkamai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu kitokio skolos skaičiavimo nepateikė, taip pat nepateikė ir duomenų, patvirtinančių skolos sumokėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Byloje sprendžiama dėl teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimus dėl skolos už šilumą, tiektą atsakovei nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms, priteisimo iš atsakovės.
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovei E. M. 2008 m. spalio 31 d. pirkimo –pardavimo sutarties pagrindu daugiabučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos 1-4 (8,42 kv. m.), 2-8 (1,36 kv. m), 2-9 (1,30 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 2-12 (80/100 nuo 13.81 kv. m), a-2 (857/1000 nuo 34,2 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1.78 kv. m), (2 t. b. l. 16-18). Šioms patalpoms energijos tiekėja ieškovė AB „Kauno energija“ tiekia šilumos energiją. Rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės nesudaryta, kadangi 2009 m. sausio 19 d. ieškovės parengtą sutartį atsakovė atsisakė pasirašyti, tačiau faktiškai atsakovė tiekiama šilumos energija naudojasi. Ieškovė, vadovaudamasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir 2008 m. spalio 31 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartimi, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašė priteisti 1 222,43 Eur skolą už patiektą šilumą atsakovei priklausančioms negyvenamosioms patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo skundą grindžia argumentais, jog teismas netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė susidariusios skolos sumą, kadangi netaikė lengvatinio 9 procentų PVM tarifo, taikomo šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosios patalpoms šildyti (LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
16. Apeliacinės instancijos teismas kaip neįrodytą ir nepagrįstą atmeta apeliantės apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus nepagrįstai sprendė, kad 52,96 kv. m atsakovei priklausančios ginčo patalpos yra negyvenamosios patalpos. Iš byloje esančio 2017 m. lapkričio 21 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2 t., b. l. 16-18) nustatyta, kad apeliantei laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2017 m. sausio 10 d. priklausė negyvenamosios patalpos 1-4 (8,42 kv. m), 2,8 (1,36 kv. m), 2-9 (1,30 kv. m) su bendrojo naudojimo patalpomis 2-12 (80/100 nuo 13,81 kv. m), a-2(857/1000 nuo 34,2 kv. m), 1-1 (854/1000 nuo 1,78 kv. m)., esančios adresu (duomenys neskelbtini), kurias ji (duomenys neskelbtini) notarų biuro patvirtinta patalpų pirkimo – pardavimo sutartimi (2 t., b. l. 19-23), už 19 800 litų sumą įsigijo iš I. A.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatos kartu su CK normomis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jos turėtoms ginčo negyvenamosioms patalpoms turėtų būti taikomas gyvenamųjų patalpų statusas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus tinkamai vertino atsakovei priklausiusių patalpų naudojimo statusą.
17. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl skolos paskaičiavimo teisingumo, nurodydamas, kad ji neginčijo skolos dydžio paskaičiavimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dalį skolos yra sumokėjusi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra ieškovės kartu su patikslintu ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2017 m. sausio mėnesio (2 t. , b. l. 32-79), mokesčių paskaičiavimo pažyma (2 t., b. l. 113), patvirtinanti kaip ieškovė apskaičiavo atsakovės skolą, joje taip pat nurodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš atsakovės ieškovei priteistos skolos likutis ginčo periodo pradžiai, neturi pagrindo abejoti ieškovės patiektos mokesčių paskaičiavimo pažymos tikslumu. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl ieškovės pateikti dokumentai ir mokesčių paskaičiavimo pažyma yra neteisingi. Todėl, nesant byloje atsakovės nesutikimą su skolos paskaičiavimu pagrindžiančių duomenų, apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės apeliacinio skundo argumentus atmeta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė neginčijo skolos dydžio paskaičiavimo.
18. Abejoti ieškovės patiektos mokesčių paskaičiavimo pažymos tikslumu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, o apeliantė šių paskaičiavimų iš esmės ir neginčija. Ieškovė teisės normų yra įpareigota tiekti energiją pastatams, visos pastatuose esančios patalpos turi būti šildomos.
19. Vertindama apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes, į tai, kad ginčo patalpos faktiškai buvo gyvenamosios, nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamai paskaičiuoto PVM, t. y. turėjo pripažinti, kad jai taikomas 9, o ne 21 proc. PVM tarifas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog apeliantei priklausančios ginčo patalpos yra negyvenamosios patalpos, o skolos susidarymo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas iki 2014 m. gruodžio 31 d. šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui pašildyti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti apeliantei ginčo atveju lengvatinį PVM tarifą už šilumos energiją. Todėl apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė procesinių teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Atsakovei, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, valstybei jos turėtos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.